Barbarizmas

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Vienas iš Karabacho kilimų siužetų

Kilimas yra tarsi amžinai dainuojantis namų palydovas, o Karabacho senbuviams ši išmintis ypač giliai suvokiama. Regionas žinomas kaip istorinė tradicinių kilimų audimo mokykla. Azerbaidžano teritorijoje žinoma ir daugiau tokių mokyklų: Baku, Kubos, Širvano, Gendžės, Kazacho, Tebrizo. Nors skirtingi audimo centrai turėjo sąsajų, specialistai gerai atpažįsta kiekvienos mokyklos savitą braižą.

Nuolatinis gyvenimo palydovas

Kilimų gamyba tiurkams yra vienas iš seniausių amatų. Jo ištakos siekia bronzos amžių! Tradiciniuose geometriniuose ornamentuose tyrėjai atpažįsta archajiškus elementus, siekiančius pagonybės laikus.

Amato vystymąsi skatino azerbaidžaniečių tradicinė namų buitis: senovėje namuose be baldų buvo valgoma, miegama, laisvalaikis leidžiamas ant grindų, užtiesto kilimais. Pasiturinčių šeimų namuose jie buvo prabangesni, puošė taip pat ir sienas. Didelėms gyvenamosioms patalpoms kilimai buvo audžiami tyčia joms arba parenkami komplektai: didysis kilimas kambario centre, o iš kraštų – to paties stiliaus mažesni kilimai. Karabacho kilimai garsėja savo dydžiu, jų yra iki 20 kv. m ir net 30 kv. m ploto!

Kilimas žmogų lydėjo nuo gimimo iki mirties. Tekėdama mergina būsimajai šeimai dovanodavo savo pačios nuaustą gaminį, kartu pademonstruodama taip savo darbštumą, įgūdžius, gerą skonį. Tai buvo visais laikais tinkama dovana – maldos namams, artimiesiems.

Buityje reikėjo ir įvairios paskirties patvarių bei dailių tekstinės gaminių: kilimėlių maldai, ūkyje reikalingų daiktų – gūnių arkliams, balno užklotų, krepšių nešuliniams gyvuliams, didelių maišų, daiktadėžių, dėklų veidrodžiui ir kt. Gyvulių augintojai dukart per metus keisdavo gyvenamąją vietą – iš žiemavietės į vasarvietę ir atgal – taigi buvo įgudę turto susipakavimo ir persigabenimo reikaluose.

Moterys nedirbo lauko darbų, todėl galėjo atsidėti kilimų audimui. Tam turėdavo atskirą kampelį dekoratyvinio taikomojo meno kūrybai. Kiti šeimos nariai taip pat vienaip ar kitaip galėjo prisidėti prie gamybos proceso, pirmiausia žaliavos paruošimo.

Kilimams naudota tik pavasarinio kirpimo avių vilna, kai pluoštas kokybiškesnis – ilgesnis. Vyrų pareiga buvo nukirpti vilną ar jos nupirkti vasaros ganyklose. O moterys ją skalbė ir atliko tolesnius pluošto paruošimo darbus.

Iš serijos „Karabacho kilimai” (1)

Kilimų amato mokyklos susiformavo ten, kur buvo tam reikalingų žaliavų. Karabacho regionas šiuo požiūriu buvo ypač palankus: čia klestėjo avininkystė, taip pat buvo auginama medvilnė, šilkverpiai.

Karabacho avys garsėjo visame Kaukaze. Teigiama, jog paskanauti tenykščių šašlykų žmonės atvykdavo iš toliau. Vietinės avys davė rekordiškai daug riebalų – jos kurdiukinės, riebalų telkinys ties uodegos pamatu galėjo siekti 30 kg; riebalų atsarga gyvūnams praversdavo sausringuoju laikotarpiu, kai sumažėdavo pašarų; gyventojai šiuos riebalus naudojo muilo gamybai. O aukščiausios kokybės Karabacho avių vilna idealiai tiko kilimams.

Kaip rašo Čingizas Kadžaras knygoje „Senoji Šuša“, šiame mieste ir aplinkiniuose kaimuose XIX a. viduryje kai kurie savininkai laikė dešimtis tūkstančių avių, o toks Gadžis Mamedas Huseinas iš Karadolago kaimo – daugiau nei 60 tūkst.

Karabachas taip pat garsėjo kaip šilko gamybos centras. Čia gausu šilkmedžių, kurių lapais minta šilkverpiai, o uogas vietos gyventojai nuo seno įvairiai perdirbo. Dideli šilkmedžių sodai buvo ne tik Šušoje ir jos apylinkėse, bet ir aplink Agdamą. Šilkverpių kokonai buvo perdirbami Šušoje veikusiuose cechuose, kurių skaičius XIX a. pabaigoje siekė 20.

Namudinių gaminių patvarias spalvas užtikrino natūralūs augaliniai dažai, gaminami iš granato, citrinmedžio, dažinės raudės, pūkenio, kiečio, raudonojo ar juodojo santalmedžio, obels žievės, kaukazinės ir įprastos slyvos, riešutmedžio, ąžuolo. Raudoni dažai senovėje taip pat buvo gaminami ir iš tam tikrų vabzdžių.

Žinovai kalba apie du kilimų audimo centrus Karabache – kalnų ir lygumų. Kalnų židinio pažiba buvo Šušos miestas ir aplinkiniai kaimai. Lygumose garsėjo Džebrailo, Agdamo, Bardos, Fizulio audėjos. Aplink kiekvieną iš jų kaimuose taip pat buvo audžiami kilimai pardavimui.

Šušos mokyklos mokytojas Jakovas Zedgenidzė rašė („Kilimų ir pledų gamyba“, 1891), kad iš visų amatų, kurie gyvuoja Šušoje, kiekybe ir kokybe pirmavo kilimų audimas, ir tai buvęs grynai azerbaidžaniečių moterų užsiėmimas.

Technologiškai yra dvi pagrindinės kilimų grupės: lygieji ir pūkuoti (rištiniai). Lygiųjų grupei priskiriami ne tik kilimai, bet ir įvairiausi tekstilės gaminiai, kurių reikėjo kiekvienuose namuose.

Rištiniais bei lygiaisiais kilimais ypač garsėjo Šuša, kuri XVIII a. tapo svarbiausiu vadinamosios Karabacho kilimų mokyklos centru, o XIX a. kilimų audimas įgijo verslo pobūdį: moterys pradėjo austi ne tik savo namams, bet ir turgui, todėl stengėsi kaip įmanydamos tobulinti savo raštus, patraukti pirkėją.

Puikios žaliavos ir aukštas audėjų meistriškumas lėmė, kad Karabacho rištiniai kilimai pagarsėjo kaip itin tankūs (kvadratiniame metre 90–160 tūkst., kartais 200 tūkst. mazgų), aukšto minkšto plauko, ryškaus kolorito. O kilimų ornamentų, meninės kompozicijos studijoms yra paskirtas ne vienas darbas. 

Karabacho kilimai (2)

Šušoje gimė garsus azerbaidžaniečių kilimų audėjas Latifas Huseinas Karimovas (1906–1991), amato abėcėlės išmokęs iš savo mamos. Jis tapo ne tik iškiliu menininku, bet ir tyrėju. Po daugiau kaip 35 metus trukusių tyrimų išleido kapitalinį veikalą – tritomį „Azerbaidžano kilimas“ (1961–1983), kuriame iššifravo daugiau kaip 1300 ornamentų elementų, pateikė meninės kompozicijos klasifikaciją ir charakteristiką. Tritomis besidomintiesiems kilimo menu jau ištisi dešimtmečiai yra parankinė knyga. Neatsitiktinai Karimovas vadinamas azerbaidžaniečių kilimo tėvu. Be kita ko, jo pastangomis 1967 m. Baku buvo įkurtas Azerbaidžano kilimų ir liaudies taikomojo meno muziejus, pirmasis toks pasaulyje. 1991 m. jam suteiktas Latifo Karimovo vardas. Šiame muziejuje sukaupta daugiau nei 15 tūkst. įvairių kilimų kolekcija, čia vyksta moksliniai tyrimai, edukaciniai renginiai, kilimai yra restauruojami.

XX a. antrojoje pusėje liaudies dekoratyvinio taikomojo meno šaka tapo savarankiška menotyros mokslo kryptimi. Prie to prisidėjo Karimovo geriausia mokinė menotyrininkė prof. Kiubra Alijeva(g. 1944), kuri, beje, yra taip pat kilusi iš Karabacho. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Karimovas pradėjo organizuoti ekspedicijas į regionus, kuriose taip pat dalyvavo tuomet jauna mokslininkė. Paskatinta savo mokytojo, ji lygiuosius Azerbaidžano kilimus pasirinko kaip mokslinio tyrimo objektą. 1984 m. apgynė disertaciją, o 1988 m. išleido monografiją. Pasaulinio lygio kilimų ekspertė, šiandien turinti visą būrį pasekėjų, Kiubra Alijeva išskyrė skirtingas kilimų audimo mokyklas ir jų centrus, jų ryšius, tyrė siužetų ir ornamentų tipus.

Pasaulio kultūros paveldo šedevras

2010 m. azerbaidžaniečių tradicinė kilimų gamyba Azerbaidžano Respublikoje įtraukta į UNESCO Nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą. Šiam įvykiui skirtame pasaulinės organizacijos pranešime spaudai teigiama: „Azerbaidžano Respublikoje kilimas yra tradicinis tekstilės gaminys, išsiskiriantis dydžių, tekstūros tankumo įvairove. Gaminamas rankomis, gali būti pintas ar austas, o kiekvieno iš jų piešinys būdingas tik vienam iš daugelio regionų, kuriame gaminami kilimai. Kilimų gamyba – dalis šeimos tradicijos, perduodama tiek žodžiu, tiek ir praktiškai“.

Tradicija iki šiol gyva, o kilimas yra saugomas specialaus įstatymo. Klimai audžiami vestuvėms, kiti laikomi pakasynoms. Vyriška linija kilimai perduodami kaip šeimos relikvija, yra gyva kilimų dovanojimo tradicija.

Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus Baku

Azerbaidžano nacionaliniame kilimų muziejuje ir pasaulio muziejų kolekcijose yra saugoma nuostabių Karabacho mokyklos pavyzdžių – tiek ornamentinių (su vadinamaisiais medalionais ar be jų), tiek ir siužetinių. Už juos tarptautinėje rinkoje yra paklojamos milžiniškos sumos, siekiančios dešimtis tūkstančių dolerių.

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Karabacho kilimai meniškumu, ornamentais ir spalvų deriniais labiau nei kitų Kaukazo meistrų gaminiai primena persiškus kilimus. Būdingos sodrios spalvos, raštų įvairovė, kompozicijos išbaigtumas, įpinama augalinių elementų. Audėjos stengėsi kilimų raštuose stilizuotai perteikti Karabacho gamtos kraštovaizdžio grožį, augalijos žavesį, kiekvienos gėlės ir pumpuro, kiekvieno lapelio įstabumą.

Įdomu, kad pirmykštis siužetinių kilimų objektas buvo medžioklė. Vėliau piešinyje liko medžioklės atributai, simboliai, o galiausiai, XX a. pradžioje, tik gyvūnai. Tokios kilmės yra lygiųjų kilimų „šadda“ kompozicija.

„Šadda“ – vienas žinomiausių Karabacho lygiųjų siužetinių kilimų tipų. Dar XX a. pradžioje kilimų audėjos jį vadino „šadra“ (šatra). Manoma, jog pavadinimas kilęs nuo archajiško azerbaidžaniečių žaidimo, šachmatų prototipo „šatrandž“. Kompozicija iš tiesų labai sudėtinga, piešinys išdėstomas šachmatų tvarka.

Lygiuosius kilimus nagrinėjusi menotyrininkė prof. Kiubra Alijeva vieną seniausių „šadda“ kompozicijos kilimų, kuris datuojamas XVIII a. (praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje eksponuotas Kijevo Vakarų ir Rytų meno muziejuje) aprašė taip. Visame kilimo lauke juda karavanas, vedlys, raiteliai, sakalai, šunys, kupranugariai ir arkliai, kupranugariukai ir kumeliukai, antilopės ir elniai. Karavanas juda iš kairės į dešinę, keliomis horizontaliomis juostomis, kiekvienoje eilėje atsiremia į pėsčio vedlio figūrą. Šiltų ir šaltų atspalvių derinys, grynų spalvų švara ir skambumas, iškilminga spalvų dermė – visa kuria epinį pasakojimą, ramų pasitikėjimą, o naivus ryškumas ir spalvų grynumas suteikia pasauliui vaikiško džiaugsmo.

To paties laikotarpio „šadda“ tipo kilimas „Karavanas“, išaustas Lenberano kaime netoli Bardos, saugomas Gruzijos valstybiniame Simono Džanašijos muziejuje. Kilimas yra susiūtas iš dviejų ruošinių, piešinio baltos detalės išaustos šilku. 

Tokio sudėtingo piešinio kilimų taip pat yra privačiose kolekcijose (pvz., JAV, Filadelfijoje), be abejonės, taip pat ir Azerbaidžano nacionaliniame kilimų muziejuje.

Iš viso priskaičiuojama per trisdešimt Karabacho mokyklai būdingų kilimų kompozicijų tipų. Jų pavyzdžių turi garsiausi pasaulio muziejai, tarp jų Ermitažas bei Luvras. Šie kilimai puošia Vatikaną ir Baltuosius rūmus.

Dar vienas „Karabacho kilimų” siužetas

Niujorke, Metropoliteno meno muziejuje, galima pamatyti XVI-XVII a. sandūroje išaustą prabangų kilimą „Godža“ (Senis), puoštą subtiliais lelijų motyvų raštais.

Tbilisyje, Gruzijos taikomojo meno muziejuje, saugomas puikus senovinės kompozicijos „Balyg“ (Žuvis) pavyzdys – 1811 m. Karabache sukurtas kilimas. Senovinės kompozicijos ypatumas yra ne tik stilizuotas žuvies vaizdavimas, bet ir lelijų bei rožių raštas kompozicijos centrinėje dalyje.

Siužetinių kilimų tradicija, subtiliai perteikiamų piešinių sudėtingumas byloja apie audėjų techninį tobulumą, aukštą amato išsivystymo lygį.

Didžiojo Šilko kelio įtaka

Kilimų meistrai buvo atviri ne tik tradiciniams vietos raštams, bet ir įvairioms kultūrinėms bei meninėms naujovėms, kurios į Azerbaidžaną su amžiais skverbėsi kartu su arabais, tiurkais seldžiukais, mongolais, europiečiais… Ornamentų įvairovė gausėjo, tačiau svarbiausi bruožai išliko. Karabacho grupės kilimuose tai yra vyraujantis geometrinis piešinys ir stilizuotas figūrinių motyvų vaizdavimas. Nepatyrusiam žiūrovui tokius stilizuotus elementus, kaip antai drakonus, gali būti sunku ir atpažinti.

Šie elementai azerbaidžaniečių kilimo kompozicijose atsirado veikiant Šilko keliui. XIII a. Azerbaidžanas glaudžius prekybinius ir kultūrinius ryšius palaikė su Kinija. Buvo kiniškų prekių tranzitinė teritorija. Į Vakarų Europą Šilko keliu buvo gabenami ir azerbaidžaniečių kilimai, kurie Viduramžiais buvo audžiami dvarų profesionaliose kilimų dirbtuvėse (XVII a, kai atsirado chanatai, pradėjo formuotis kilimų audimo liaudies centrai). Savo ruožtu Šilko kelias turėjo įtakos ir Europos dekoratyviniam taikomajam menui. Manoma, kad Azerbaidžano lygusis kilimas prisidėjo prie Vakarų Europos gobeleno vystymosi.

Kiekvienas laikotarpis kilimų raštuose paliko savo pėdsaką. Saitai su Kinija lėmė, kad dekoratyviniame taikomajame mene ir architektūroje atsirado kiniškų motyvų, persipynusių su tautos pasaulėjauta. Tokios kilmės yra kilimų „drakoniškų“ siužetų serija (XVI–XVII a.).

Tiurkų mitologijoje drakonas įprasmino blogį, o su Tolimųjų Rytų vaizduojamojo meno įtaka (per kinišką porcelianą, tekstilę) buvo perimtas gerojo kiniško drakono įvaizdis. „Drakoniški“ motyvai skirtingose Azerbaidžano kilimų audimo mokyklose nėra dažni, tačiau išliko ir vėlesniais šimtmečiais, įgijo kompozicinių savitumų.

Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Azerbaidžano nacionaliniame kilimo muziejuje yra unikalus „drakoniško“ tipo XVII a. Karabacho kilimas „Aždachaly“ (pavadinimas nurodo būtent „drakonišką“ stilių; šios kompozicijos kilimai buvo paplitę Šušoje, Bardoje, taip pat su Karabacho kilimų audimo mokykla ryšius turėjusioje Nachičevanėje ir Širvane). Tokie seni kilimai yra didelė retenybė, juolab „drakoniški“.

Pasak ekspertų, šio siužeto kilimų kompozicijos vienos įdomiausių.

Sefevidų epochos dvarų kilimuose, kuriuos audė profesionalūs audėjai, buvo vaizduojami drakonai, paukščiai Simurgai, palmetės ir kiti augaliniai motyvai bei fantastinės būtybės. Stilizuotas drakonas tradiciškai yra palmetės saugotojas, o palmetė reiškia žiedą – gyvenimo simbolį. Tokie kilimai turėjo nešti namams laimę ir turtus. Kaip ir dera dvarui, jie buvo dideli. Minėtas „Aždachaly“ egzempliorius yra 464×228 cm. Koloritas atitinka epochą: raudoname fone žaidžia juodos, mėlynos, violetinės, mėlynos, žalios, geltonos ir baltos spalvos.

Šiek tiek vėlyvesnio laikotarpio (XVIII–XX a.) Karabacho grupės „drakoniškų“ kilimų yra Luvro kolekcijoje, tarp jų yra ir šiek tiek kitokios kompozicijos „Aždachaly“. Beje, pasaulio kultūros lobyno ekspertai žiūrovo nepainioja pristatydami Karabacho meistrų kūrybą – priskiria Azerbaidžanui.

Kilimas „Čelebi“ (pavadinimas nuo kaimo, esančio netoli Bardos), datuojamas XIX a. pabaiga–XX a. pradžia. Piešinio pagrindinis akcentas yra medalionai su dantukais – saulės (ar dieviškos šviesos) simbolis, o kompozicijos centrinis laukas užpildytas raštu iš smulkių įvairių elementų, tarp jų ir stilizuotų (tarsi gėlės) gyvūnų pėdsakų. Krašto ornamentas – raudonos, žalios, tamsiai mėlynos ir raudonos spalvos žvaigždėti elementai baltame fone.

Panašaus laikotarpio kilime „Chanlyg“ (pavadinimas nuo kaimo Džebrailo apylinkėse) drakono elementai vaizduojami kaip juosta, simbolizuojanti vandenį, dar yra „gyvenimo medis“ su gėlių ornamento motyvais, trikampiai – stabilumo ženklas. Kompozicijos centre yra rombo formos baltas medalionas, kuris savo ruožtu įrėmintas į raudoną medalioną. Juos supa ir kampinius elementus gausiai užpildo augaliniais geometriniais ornamentais persipynusios šakos.

Grėsmė kultūros paveldui

Menotyrininkai ekspertai ne vienoje publikacijoje pastebi, kad užsienio muziejuose ir privačiose kolekcijose Karabacho kilimai neretai pateikiami kaip armėniški. Paveldo išsaugojimu besirūpinantis Azerbaidžano kilimų muziejus vykdo didelį projektą – per 2018–2022 m. identifikuoti visus užsienio muziejuose esančius azerbaidžaniečių kilimus, sukaupti visuomenei prieinamą elektroninę duomenų bazę. Prie paveldo išsaugojimo prisideda ir privatūs asmenys, tačiau apie tai šiek tiek vėliau.

Tačiau azerbaidžaniečių kultūros paveldas okupuotame Kalnų Karabache yra niokojamas, pasisavinamas. Apsišaukėliškame Arcache armėnai kilimų gamybos tradiciją pateikia kaip savo tautos tūkstantmetį paveldą Karabache, įkurta užsienio vartotoją klaidinanti anglišku pavadinimu organizacija „Karabacho kilimai“.

Lietuvos gyventojams sunku patikėti tuo, kokios grėsmės, kokios problemos iškilusios XXI a. civilizuotose Kaukazo valstybėse.

Baltijos šalis apie tai pasiekia, deja, ganėtinai šykščios žinios. Bene vieninteliu tokios informacijos šaltiniu Lietuvoje yra tapęs nepriklausomas portalas slaptai.lt. Dėmesio vertas kultūros ir meno mėnesinis žurnale „Kultūros barai“ paskelbtas (2019, 5 nr.) filosofijos mokslų daktarės Širin J. Melichovos, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorės bei Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentės, straipsnis „Karmininės Karabacho rožės“.

Įžangoje autorė atkreipia dėmesį, kad „politiniai konfliktai neapsiriboja įsibrovimu į svetimą teritoriją. Ne mažiau pavojinga, kad pažeidžiamos kultūrinės sienos, kai viena tauta savinasi ar naikina kitos tautos kultūrą“.

Okupuotose Kalnų Karabacho teritorijose sugriauta šimtai istorinių ir architektūrinių paminklų, o nusiaubtų muziejų vertingiausi eksponatai išvežti į Armėniją.

Toks likimas laukė ir Šušoje 1985 m. duris atvėrusio Azerbaidžano kilimų muziejaus filialo, kuriame buvo eksponuojama Karabacho liaudies kūryba – kilimai, kiliminiai dirbiniai, siuviniai, tautiniai drabužiai, papuošalai, medžio drožiniai. Laimei, filialo vadovui dalį eksponatų pavyko išgelbėti, išgabenti į Baku esantį Kilimų muziejų, taigi Šušos kolekcijos šiandien yra prieinamos plačiajai visuomenei. Azerbaidžaniečiai nepraranda tikėjimo, kad vieną dieną sugrįš į senąją Šušą, kitus regiono miestus ir kaimus.

O ši ekspozicija yra pradedama ypatingu eksponatu, kuris suvirpina azerbaidžaniečių jautriausias stygas; prie jo vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Tai neįprasto likimo kilimas, tapęs nebyliu armėnų barbarizmo okupuotose teritorijose liudininku.

Nebylus barbarizmo liudininkas

Siužetinės kompozicijos su gėlėmis – „Sachsyda gulliar“ (Gėlės fajanso vazoje), „Bachčada gulliar“ (Gėlės sode) – Karabacho kilimuose atsirado XIX a. viduryje ir buvo išties populiarios. Pasak menotyrininkės dr. Rojos Tagijevos, šios kompozicijos Karabacho audėjų šedevrus galima pamatyti Azerbaidžano R. Mustafajevo meno muziejuje ir Azerbaidžano istorijos muziejuje.

Kilimas, kuris kaip nebylus barbarizmo liudininkas pagarsėjęs toli už Azerbaidžano ribų (Lietuva, Bulgarija, Turkija…), yra būtent siužetinės kompozicijos „Bachčadagulliar“. Tradicinės ir spalvos: karmino raudonumo keturi rožių krūmai juodame fone. Širin J. Melichovos žodžiais, dramatiškas raudonas rožių atšvaitas, įkūnijantis motinos meilės galią, tiesiog suspaudžia širdį, o rožių kontrastas juodame fone dvelkia nerimu, artėjančios tragedijos nuojauta.

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Kaip liudija išaustas užrašas azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis, šį kilimą motina išaudė ir padovanojo savo sūnui Sarvarui gimimo dienos proga 1971 m. sausio 1 d.

Kilimas pagarsėjo po to, kai 2017 m. buvo pateiktas JAV virtualiame aukcione kaip armėniškas. Tai nepraslydo pro akis Los Andžele įsikūrusiam Elšadui Tairovui. Vyras domisi tautos kultūros paveldu, kolekcionuoja kilimus, tad iškart suprato, jog tai yra tipiškas Karabacho grupės kilimas, iš okupuoto regiono išgabentas armėnų.

Tairovas išpirko motinos dovaną (kilimas dažnai taip vadinamas, „Motinos dovana“ yra šiai istorijai skirtas režisieriaus Bachruzo Achmedly pantomimos spektaklis) ir atsiuntė į Kilimų muziejų Baku vildamasis, kad darbuotojams pavyks rasti tikrąjį savininką. Deja, paieškos buvo nesėkmingos, koks likimas ištiko Sarvarą – nežinia.

Po klajonių į tėvynę grįžęs saugioje aplinkoje liko tik kilimas. Jį mecenatas dovanojo muziejui.

2020.04.04; 18:23

Aktualijos

Vasario 16–tąją pasitinkame neramia širdimi. Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo planai ne visai sklandūs ir ne visada žinomi plačiajai visuomenei. Vėluoja ir stringa paminklų Jonui Basanavičiui ir laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje projektai. Socialinė atskirtis ir emigracija toliau gilėja bei didėja. Auga poreikis stiprinti gynybą nuo užsienio priešo, kai sustiprėję separatistų išpuoliai Rytų Ukrainoje, Kaliningrado pavertimas sustiprintu kariniu poligonu ir kone milijono Rusijos karių pritraukimas prie Baltarusijos sienos privertė prezidentą Lukašenką nerimauti dėl prievartinio kaimyninės kariuomenės įvedimo ir paskelbti visuotinę mobilizaciją. Visa tai verčia niekais galimą Minsko susitarimų įgyvendinimą ir Baltijos šalis daro pirmojo pavojaus zona. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Vidinės negerovės klesti, pasauliui ritantis į nežinią. Dabar tikrai ne laikas apsimesti, kad niekas nevyksta, kad viskas gerai, skaičiuoti pažangius ekonominius rodiklius ir baksnoti pirštu į gerovę, kylančią saujelei žmonių, tarsi tai apsaugotų nuo likimo smūgių ne tik silpniausius, bet ir visus eilinius Lietuvos piliečius. Kažin ar daugelis gyventojų gali pasinaudoti Lietuvos kariuomenės strategijos departamento patarimais kuo greičiau susidėti į kuprinę būtiniausius daiktus, dokumentus, konservų ir prisipirkti karo „valiutos“ – stipraus alkoholio ir cigarečių. Būti visada pasirengus bėgti. Kai daugelis nė ginklo nėra matę, nemokės apsiginti, nežino, kaip suteikti pirmąją pagalbą, skaičiuoja centus iki būsimos algos ir neturi lėšų būtiniausiems kasdienos pirkiniams – ką jau kalbėti apie gerai įrengtus bunkerius trims mėnesiams…

Priešiška propaganda toliau gilina žmonių susipriešinimą, naudojama rasizmo, etninių grupių kiršinimo ir antisemitizmo kurstymo taktika, skaldanti net elitą, nebežinantį, prieš ką pritūpti žemiau, nors tai, suprantama, nepadės, kaip apsimestinis grėsmių nematymas ir tiesos vengimas, neutralumas nepadėjo išsaugoti valstybės kilus II pasauliniam karui. Ta pati korupcija, gobšumas, parsidavimas, nuolaidžiavimas, pasimetimas ir susiskaldymas jau buvo. Tik dabar – dar mažiau patriotiškumo, savų gynybinių pajėgumų, vilties ir tiesiog žmonių.

Šis vaizdelis toli gražu ne pilnas ir ne pats juodžiausias. O kad žmogaus sąmonė linkusi išstumti turinį, kurio nėra pajėgi priimti, apsimesdama, kad viskas OK, – tai psichologijos pradžiamokslis. Bauginanti, žiauri tikrovė verčia slėptis, šalintis problemų ir kovos bailų ir neapsaugotą. Psichiškai silpni ir nestabilūs tampa lengvu manipuliacijų grobiu. Ramybė už lango – tai tyla prieš audrą.

Matyti, kad šalis per 26 metus nustekenta ir tiesiog „išvalyta“, iššluota nuolatinių skersvėjų nereiškia, kad kažkam neprabudo sąžinė ir nors pavėluotai, bet imamasi priemonių kelti dvasią ir pradėti priešinimosi katastrofai darbus. Ne panikos kėlimas, o sveikas protas valdžios viršūnėse ragina atvirai pateikinėti ir komentuoti dar neseniai neįtikimai atrodžiusius faktus apie ardomąjį darbą viduje ir išorės grėsmes. Tuo metu, kai tūkstančiai ir milijonai eurų mėtomi pramogoms ir prabangiems projektams, neturintiems nieko bendra su realybe – nes jaunuomenė buvo mokoma ko tik nori, šou ir „alkūnių meno“, bet ne rengiama tikram gyvenimui – šitą kone Kolodžio kvailių sala paverstą kraštą, kur ne vienam jau išaugo asilo ausys, krauju gina ukrainiečiai.

Tauta, iš kurios šimtmečiais nuosekliai atiminėjama istorija, kultūra ir net vardas, įvardijus rusėnus „pakraštiniais“, stoiškai, lyg tai būtų normali kasdienė būklė, pasitinka bombų ir kulkų krušą. Savanoriai krenta, laidoja savo žuvusiuosius ir vėl keliasi, nežinodami, kada ateis pabaiga – gal po kelių dešimtmečių? Kaip laimėti tokį nematytą karą? Nekariauti – irgi negali. Man gėda, kad jiems padedame per mažai. Gėda dėl suvalkietiško pragmatizmo ir dėl europiečių cinizmo, kai jie šaltakraujiškai stebi, kaip plečiasi kruvini kovų židiniai ir ištisos tautos ir valstybės stumiamos į naujo Gogo ir Magogo glėbį.

Bet tai jau buvo.

Pasikeitimai valdžios struktūrose visame pasaulyje liudija liberalizmo mutacijų krachą, o kartu ir tai, kad totalitarizmo šmėkla nemirė, nebuvo pastatytas (todėl vis konstruojamas) komunizmas, sekuliarizmas netapo susikompromitavusių religinių fanatizmų pakaitalu. Kraštutiniai kairieji ir dešinieji judėjimai supanašėjo radikalizmu ir tikslo siekimo priemonėmis.

Ar tikslas pateisina priemones? Ne, nes tikslas ir priemonė turi būti viena. Priemonė ir yra tikslas. Savo prigimtimi būdama priešinga tikslui, priemonė tikslą pasiekia, bet ne tą. Gražių transparantų dengiamas toks tikslas akumuliuos ir išreikš tik destrukciją ir prievartą, lygiai kaip po šūkiu „visa valdžia taryboms“ slypėjo naktinės odiniais paltais apsivilkusių valytojų brigados, o „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ reiškė badą, perkėlinėjimą, vergovinį darbą magistralėse ir sovietų laimėjimų apdainavimą pasaulyje dovanai. Pažiūrėjai į supuvusį kapitalizmą akies krašteliu – ir atgal į gulagą skurdžiomis drapanomis, nuo alkio linkstančiomis kojomis, bet lakštingalos daina galugerklyje. Aš mačiau, kaip per speigą medyje pragysta paukščiai, ir gieda tol, kol mirtinai sušalę nukrenta ant sniego.

Iljičiaus lemputę pakeitė greičiausias pasaulyje internetas, lietuvišką pramonę ir gegužines – sodybos užkaltais langais, apleista ir parceliuojama gamta, besiplečiantys sąvartynai ir spindintys paskubomis sukalti gėrybių pritutinti barakai. Tįso nežinia kam perparduotos vargšų dirbamos plantacijos. Kur ne kur stūkso aptverti turtuolių gyvenamieji plotai, SPA ir arenos, skirtos apspangusioms minioms nuleisti garą. Bet Romos tai neprimena nė iš tolo.

Ir pati Roma jau nebeprimena savęs. Šiukšlini Romos ir kitų pasaulio didmiesčių priemiesčiai išsiliejo į kelius ir platumas. Industrializacijos erai pasibaigus, technologijų progresas milijonus žmonių padarė nebereikalingais, ir jei jie neturi galimybės gauti pašalpą ir užsiimti vargšų pramogomis – televizija ir internetu – prasideda naujasis tautų kraustymosi laikotarpis ieškant bent menkiausios galimybės išlikti. Ką daryti atsidūrusiems už civilizacijos borto, jei gyvi žmonės laikomi pertekliniais žmogiškaisiais ištekliais? Gal rūšiuos kaip užšaldytus embrionus? Iki-žmones, ne-žmones?

Bet tai – irgi buvo.

Alkanų, neraštingų, įpykusių žmonių masių bangos ant savo keterų iškelia naujuosius pasaulio gelbėtojus, kurių mentalitetas atitinka grubią plebso vaizduotę. Dažnas iškilimas turtuolio, mėginančio paskui save vesti liaudį, pranašauja greitą jo nukirsdinimą. Kadaise viena garsi dama pasiūlė vietoj duonos valgyti pyragą, nūdien – ne mažesnė garsenybė nori prisiteisti milijonus už neva sužlugdytą barbės brendą, nes milijonų visada – maža. Dar kitai maža visureigių ir brangių kailinių. Ant pjedestalo ropščiasi žemiausią išsilavinimą teištvėrusios būtybės, kurioms patikėti aukščiausi postai pradedant skurdo mažinimu pasaulyje ir baigiant Jungtinėmis Tautomis, kurių posėdyje – su tarptautine misija! – matyt, galima panuobodžiauti kaip nagų lakavimo salonėlyje. Kaip reprezentuoti valstybę, didelę ar mažą, jei nėra nei paveldėtų, nei išmoksimų gebėjimų ir pastangų, nėra vien dėl to, kad kultūrinis liberalizmas pagimdė ir išnešiojo liberalistinį barbarizmą, savo šiltnamiuose išaugino tuščią ir žiaurų neronų padermės kloną su padidintais nasrais, krūtine ir biomechanine pompa vietoj širdies, ir šį naujadarą pridengė brangiais statkevičių ir versačių šilkais?

Inteligentiškus, iškilius vadovus politinėje scenoje nuo JAV iki Europos pamažu keičia oportunistai, populistai ir riboto proto personos. Kad ir kaip patraukliai kam nors skambėtų žadamas išsigelbėjimas stiprinant uždarų sienų politiką neva tarnaujant saviems piliečiams, bukas Marine le Pen veidas nieko gera nežada. Jei ne pats lyderis, tai jo aplinka kelia pagrįstą nusistebėjimą, todėl žiūri, pavyzdžiui, į Trumpą, bet matai… Paksą. „Marselietės“ šalyje mechaniškas kažkieno gudriai surašytų programinių popierių citavimas negali nuslėpti neapykantos, baimės, savimylos ar pagaliau jokio turinio, išskyrus valdžios paėmimą. Negali užpudruoti primityvaus santykio su pasauliu, įspausto veido raukšlėse. Panašių į le Pen populistų galimas išrinkimas Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur stiprina Rusijos gravitacijos lauką. Raudonoji milžinė gali gravituoti dar ilgai, pasiglemždama per arti priartėjusius dangaus kūnus.

Per visatą aidintis naujų retežių žvangėjimas ir dar vienas neregėto masto globaliai pavergtos žmonijos dantų griežimas nėra vien rašytojų fantastų hipotezė. Tokie ateities vizionieriai, kaip Čiurlionis, galėjo visa tai išvysti jau anuomet; ir kas gali paneigti galimybę, kad jis ne šiaip sau neatlaikė, bet buvo nutildytas, galbūt įtaigiai, švelniai, skambant raminamiems mazurkos garsams… Psichiatrinė palata, diagnozė – visada patikimas režimų ar būsimų okupacinių scenarijų vykdytojų talkininkas. Perdėtas menininko jautrumas atvirkščiai proporcingas žaliamarškinių iš Marso entuziazmui. O vertėtų pakalbėti apie viena kalbančių, kita darančių politikų šizofreniją, į šizofreninę būklę stumiančių ištisas bendruomenes, verčiamas kramtyti iš karto „dviejų tiesų“ teoriją.

Kažin, ar gelbėtojai nuoširdžiai tiki, kad išgelbės valstybes nuo pabėgėlių, globalistų, teroro ir Soroso. Bet poreikių nišą užpildyti maga. Prasčiokų plūdimas į valdžios viršūnes yra net ne liberaliosios demokratijos, o dešiniosios pakraipos nomenklatūros socialinio aklumo, kietumo ir pasipūtimo išdava. Nors ja niekas nebetiki, nomenklatūra tvirtai žino: net po III pasaulinio karo išliks statinys Nr. 1 – Bankas.

Vis dėlto kirba retorinis klausimas. Pasaulyje išsivysčiusios šalys turi nedidelį gyventojų tankumą, jose pragyvenimo lygis aukščiausias. Milijonus ir milijardus turinčios šalys gyvena skurdžiausiai. Kodėl Lietuvos gyventojai, kurių tankumas kaip europiečių, gyvena kaip meksikiečiai? Įmink šią mįslę, ir suprasi, kuo skiriasi tarpukario Lietuva, švenčianti Vasario 16–tąją, nuo nūdienės.

Norėčiau, kad šis tekstas būtų skirtas ne Vasario 16 – tajai, bet balandžio 1–majai. Skaičiuoju metus ne nuo naujųjų, bet nuo vasario šventės, kuri – o stebukle! – vis dar su mumis. Vasario 16–toji – žvaigždė kelrodė, nušviečianti kelią ir stiprinanti dvasią. Tokia ir Birželio 22–roji, sukilimo prieš nacių ir bolševikų okupantus data. Prieš tuos, kurie įsirėžę kalė kosmines grandines žmogiškiesiems ištekliams.

Vis dėlto per šiuos metus nuo vasario iki vasario didžiausią įspūdį paliko Alepas, kurio nušlavimas nuo žemės paviršiaus su visais pastatais ir žmonėmis, sąmoningai atkirtus civilius nuo humanitarinės pagalbos, bejėgiškai stebint Jungtinių Tautų saugumo tarybai, spaudai ir visuomenei tampa kraupiu būsimų įvykių simboliu. Visi matė, kaip vakarietiško išsilavinimo Sirijos vadovas su šypsena virto tėvynainių budeliu, ką tik klestėjusi senovės kultūra – išdeginta dykyne, o Stalino metodus kur nori taikantis Rusijos valdytojas – įtakingiausiu pasaulio politiku prie JT stalo.

Dabartinių tektoninių politinių lūžių ir stulbinamai greitai besivystančių įvykių objektyvi refleksija ne ką mažiau neadekvati, nei galimybė saugiai per atstumą per televizorių žiūrėti, kaip kasdien žudomi nekalti žmonės. O sužiaumojus picą, jį išjungti ir eiti į feisbuką – pasižmonėti ir save parodyti. Įkelti naują selfį ir savo šunyčio nuotrauką.

 Po Alepo įmanoma viskas.

2017 vasario 15 d.