Libano sostinė Beirutas. EPA – ELTA nuotr.
Libanas ketvirtadienį pristatė kompensacijų programą, pagal kurią bus suteikiama lėšų žmonėms, rugpjūčio 4 dieną Beirute nugriaudėjusio sprogimo metu praradusiems savo namus ar verslą.
Prezidentas Michelis Aounas pasirašė dekretą, kuriuo programai paskyrė 100 mlrd. Libano svarų (56 mln. eurų), paskelbė jo biuras, pridurdamas, kad šalies kariuomenei ir Beiruto savivaldybei bus pavesta sudaryti lėšų paskirstymo mechanizmą.
Kompensacijas gaus namų ir verslų savininkai, nukentėję per sprogimą, nusinešusį daugiau nei 190 žmonių gyvybių ir suniokojusį ištisas sostinės teritorijas, sakė Prezidentūros šaltinis.
Kariuomenės duomenimis, nelaimė kilo sprogus sandėlyje laikytam amonio nitratui. Sprogimas, sukėlęs blogiausią Libano ekonominę krizę nuo 1975-1990 metais vykusio civilinio karo laikų, paveikė 61 tūkst. namų ir per 19 tūkst. verslų.
Rugpjūčio 9 dieną tarptautinė bendruomenė Prancūzijos ir Jungtinių Tautų (JT) suorganizuotoje konferencijoje šaliai paskyrė 300 mln. dolerių skubios pagalbos lėšų. Jų paskirstymą koordinuos JT, kad finansai nepasiektų Libano valdžios institucijų, dažnai kaltinamų korupcija.
Prieš keletą dienų Libano sostinėje Beirute automobilio avarijoje žuvo Abramas Tovmasianas.
Į rugsėjo 5-ąją nutikusią nelaimę galima nekreipti dėmesio – daug juk vyrų žmonių žūsta keliuose. Tačiau Abramas Tovmasianas – ypatinga persona. Remiantis užsienio spauda, šis vyras priklausė teroristinei organizacijai ASALA (iššifravus – Slaptoji Armėnijos išvadavimo armija). Šis vyriškis taip pat liūdnai pagarsėjo, kai Paryžiaus tarptautiniame Orli oro uoste armėnų terorstai prieš keletą dešimtmečių surengė išpuolį prieš civilius keleivius skraidinti turėjusį lėktuvą, paskui – kai kariavo prieš azerbaidžaniečius Kalnų Karabache.
Ilgokai manyta, kad A.Tovmasianas atitolo nuo ASALA, kuri buvo sukurta 1975-aisiais, o maždaug 1990-aisiais dėl kilusių tarpusavio nesutarimų neva nustojo egzistavusi. Tačiau ką jis 2020-ųjų rugsėjo mėnesį veikė Beirute? Nejaugi poilsiavo? O gal turistavo, fotografuodamas architektūros paminklus?
Manoma, kad ASALA, nors ir aptilusi, vis tik niekada nenutraukė savo veiklos. Tiesiog laukė momento, kada vėl būsianti reikalinga. Beje, profesionaliai paruoštiems ASALA smogikams tiek Armėnijos valdžia, tiek po pasaulį išsibarsčiusi turtinga armėnų diaspora niekad nebūtų leidusi prapulti be žinios. Nė viena pasaulio žvalgyba tokiais kadrais nesimėto – ASALA bendradarbiai buvo puikiai apmokyti, paruošti bet kokio pobūdžio išpuoliams. Po neva iširusios ASALA jie tiesiog buvo pervesti į kitą režimą, vadinamą „gilia konservacija“.
Sulaukę gausių investicijų iš diasporos, vakarykščiai teroristai tapo respektabiliais verslininkais. Jie bičiuliavosi su visais, kas tik duodavo pinigų. Taip pat palaikė draugiškus ryšius ir su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis. Viena iš „užmigdytų“ ASALA agentų užduočių – įsitvirtinti Libbano valdžios ir verslo struktūrose, kad, išmušus dienai X, būtų galima atlikta oficialias, bet labai slaptas Jerevano užduotis.
Jų operacija sąlyginai pakrikštyta „Sugrįžimas namo“. Tai reiškia, kad sumanyta į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą slapta privilioti tūkstančius Sirijos, Libano ir Palestinos armėnų, kad šie okupuotose, iš Azerbaidžano atimtose žemėse įkurtų gausias kolonijas. Tokių kolonijų šiandien Kalnų Karabachą valdančiam Araikui Arutiunianui verkiant reikia. Kitaip Kalnų Karabacho separatistams vadovaujantis A.Arutiunanas rizikuoja neišlaikysiantis savo rankose atimtų teritorijų, o Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas bus bejėgis kuo nors jam pagelbėti.
ASALA organizacija
O jei iš Libano, Sirijos ir Palestinos pavyktų ten permesti, sakykim, bent 150 tūkst. armėnų tautybės žmonių, Azerbaidžanui būtų žymiai sunkiau atkurti savo šalies teritorinį vientisumą, o tarptautinei bendruomenei – priverst Armėniją ir jos separatistus laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių.
Akivaizdu ir tai, kad ši perkėlimo operacija reikalaujanti solidžių finansinių investicijų. Jau vien kolonistų kelionė į Kalnų Karabachą kaštuotų gražaus pinigėlio. O kur dar išlaidos, reikalingos juos visus žmoniškai apgyvenant, suteikiant minimalių lėšų pragyvenimui? Juk perkėlėlių neįkursi palapinėse, vien donos ir vandens jiems neužteks.
Turkijos ir Azerbaidžano spauda jau senokai skambino pavojaus varpais – Libano sostinėje Beirute teroristas iš ASALA ponas A. Tovmasianas buvo pasirodęs ne atsitiktinai. Jo užduotis – ieškoti lėšų perkėlimui, taip pat ieškoti – norinčiųjų persikelti.
Tačiau tai, kad banalioje automobilio avarijoje Beirute žuvo A.Tovmasianas, dar nereiškia, kad operacija „Grįžimas namo“ nutraukė darbą. Šių metų birželio 5-ąją Prancūzijos mieste Briuselyje susitikę ASALA, Dašnakcutiun ir Jerevano emisarai sutarė kurti mažąsias kreditines organizacijas Libane ir jų pagalba įsteigti fondą, pajėgų finansuoti masinį Kalnų Karabacho apgyvendinimą iš Libano, Palestinos ir Sirijos perkeltais armėnų tautybės žmonėmis.
Į pagalbą numatyta pasitelkti net palestiniečių ir kurdų teroristines organizacijas.
Šis perkėlimas turėtų būti visiškai slaptas, kad nei Turkija, nei Azeraidžanas, nei tarptautinė bendruomenė, tvirtininanti, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, o armėnų separatistai privalo iš jos pasitraukti, jos nepastebėtų ir nepradėtų priekaištauti.
Kariauti išmokyti ASALA teroristai Kalnų Karabache gautų pelningų žemių neva ūkininkavimui. Bet kas žino, ar ten bus auginami vynuogynai, ar įrengtos karinės stovyklos teroristams ruošti.
Libane – protestai, kilę po sprogimo Beiruto jūrų uoste. EPA – ELTA nuotr.
Taigi Kalnų Karabachą teroristai grasina paversti teritorija, kurioje negalioja tarptautiniai įstatymai, kur slapčia treniruojami smogikai. Tai būtų tarsi niekieno žemė, kur gyventų kariauti ir žudyti išmokę svieto perėjūnai.
Imtis šių perkėlimų teroristams – labai palankus metas. Po galingo sprogimo Beiruto jūrų uoste nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti ištisi gyvenamieji rajonai, daug gyventojų liko be stogo, darbo. Libanas išties pakliuvo į sunkią finansinę padėtį. Tad ASALA stengiasi pasinaudoti Libaną ištikusiais ekonominiais sunkumais.
Manoma, kad dėl šių perkėlimų sunerimusios ir JAV žvalgybos. Karti patirtis byloja, jog ASALA smogikai savo kruvinų pėdsakų palikę visur – JAV, Europoje, Australijoje, Afrikoje. Jei jiems neduosi deramo atkirčio iš karto, jie ilgainiui galį tapti grėsminga jėga.
Libano prezidentas Michelis Aounas. EPA – ELTA nuotr.
Libano prezidentas Michelis Aounas sekmadienį vakarą per televiziją transliuotoje kalboje, skirtoje paminėti artėjantį šalies nepriklausomybės šimtmetį, paragino skelbti Libaną „sekuliaria valstybe“.
„Raginu skelbti Libaną sekuliaria valstybe“, – kalboje sakė M. Aounas. Rugpjūčio pradžioje Libano sostinės Beiruto uostą supurtė galingas sprogimas, nusinešęs mažiausiai 188 žmonių gyvybes.
Pasak prezidento, sekuliari valstybės santvarka yra vienintelis būdas „apsaugoti ir išlaikyti pliuralizmą“ ir sukurti tikrą vienybę.
„Libano jaunimas reikalauja pokyčių… sau ir savo ateičiai“, – teigė 85-erių M. Aounas, kurį protestuotojai ilgą laiką kaltino už atotrūkį nuo jaunų libaniečių.
„Taip, atėjo laikas. Reikia plėtoti, modifikuoti, keisti sistemą“, – tikino jis.
M. Aounas kalbėjo dieną prieš šimto metų jubiliejų nuo tada, kai Prancūzija paskelbė Didžiojo Libano valstybę.
Pirmadienį į Libaną jau antrą kartą per kelias savaites atvyks Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris ragins šalį imtis reformų po pragaištingo sprogimo Beiruto uoste.
M. Aounas tikino raginsiantis visuomenę, įskaitant religines organizacijas ir politinius lyderius, pradėti dialogą, kuris padėtų rasti „visiems priimtiną formulę, kuri būtų įtvirtinta atitinkamais Konstitucijos pakeitimais“.
E. Macronas penktadienį kalbėjo apie „išpažintinės sistemos suvaržymus“ šalies politikoje, kurie trukdo imtis reformų.
Tuo tarpu šiitų judėjimo „Hezbollah“ lyderis Hassanas Nasrallahas sakė esąs atviras Prancūzijos siūlymui refomuoti Libano politinę sistemą, jei tam pritars visuomenė.
M. Aounas pirmadienį pradės konsultacijas su parlamento frakcijų ir nepriklausomų parlamentarų atstovais dėl naujojo premjero paskyrimo.
Ankstesnė Libano vyriausybė atsistatydino dėl Beiruto sprogimo ir vėliau kilusių masinių protestų.
Visi žinome, kad Libano sostinėje Beirute rugpjūčio 4 dieną jūrų uosto sandėliuose nugriaudėjo du galingi sprogimai, nusinešę šimtus gyvyvių bei nuo žemės paviršiaus nušlavę ištisus miesto kvartalus. Šiuo metu skelbiama tokia oficiali versija – sprogimai kilo dėl neūkiškumo, netvarkos. Teroristinės veiklos požymių esą nėra.
Beirutą ištikusi nelaimė
Po šio nelaimingo atsitikimo, kai per 300 tūkst. Beiruto gyventojų prarado namus, prabėgo ne tiek jau daug laiko.
Europos Sąjunga viena pirmųjų suteikė humanitarinę pagalbą Libanui. Toji parama – 63 milijonai eurų (Libano prezidentas Michelis Aounas tvirtina, kad 2700 tonų amonio nitrato sprogimas uoste pridarė žalos daugiau nei už 12,7 milijardus eurų).
Libano skausmui neliko abejinga ir Lietuva, skirdama 50 tūkst. eurų.
Tačiau tokiais atvejais nedera prarasti budrumo. Svarbu, kad pagalba nepatektų tiems, kurie įtariami ar kaltinami teroristiniais veiksmais. Puikiai suprantame, kad, prisidengdami šia nelaime, į finansinę paramą pretenduoti ar leidimo gyventi Europoje greičiausiai prašys ir įvairių Libane veikiančių teroristinių organizacijų atstovai. Tokių klastų atmesti nedera.
Lietuva, beje, taip ir elgiasi – budriai, atsargiai. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija prieš keletą dienų pranešė, kad su „Hezbollah” (ji aktyvi ir stipri būtent Libane, ji ypač daug rūpesčių kelia Izraeliui) siejamiems asmenims 10 metų uždrausta atvykti į Lietuvą. Tvirtinama, kad Migracijos departamentas šį sprendimą priėmė gavęs specifinės informacijos apie su „Hezbollah” siejamų asmenų veiklą.
Kaip praneša ELTA, Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius net yra pareiškęs: „Įvertinę mūsų turimą ir partnerių pateiktą informaciją, galime konstatuoti, kad „Hezbollah” – teroristiniais principais veikianti organizacija, kelianti grėsmę daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos, saugumui. Solidarizuojamės su JAV, Vokietija, Jungtine Karalyste, Nyderlandais ir kitomis panašią poziciją priėmusiomis šalimis. Vertiname sėkmingą Lietuvos ir Izraelio nacionalinio saugumo institucijų bendradarbiavimą. Dėkojame šioms institucijoms už svarbų indėlį siekiant užtikrinti mūsų šalių piliečių saugumą”.
Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos žingsnis kreipiant labai atidų žvilgsnį į tuos, kurie įtariami priklausą „Hezbollah”, – teisingas ir prasmingas. Jau vien dėl to, kad oficialusis Vilnius šitaip solidarizuojasi su įtakingu JAV sąjungininku – Izraeliu.
Ne veltui po sprendimo neįsileisti ryšių su „Hezbollah“ turinčių ar šiai organizacijai simpatizuojančių asmenų Lietuva sulaukė Izraelio užsienio reikalų ministro Gabi Ashkenaziio pasveikinimo. Šis Izraelio politikas padėkojo Lietuvos vyriausybei priėmus sprendimą paskelbti Libane įsitvirtinusią „Hezbollah“ teroro organizacija.
Kokie Turkijos interesai Libane
Tačiau lietuviškojoje viešojoje erdvėje nepastebėjau žinių, ar Lietuva, skirdama finansinę paramą Libanui bei svarstydama, kokius libaniečius galbūt vertėtų priglausti, savo žingsnius būtų derinusi su Turkija. O juk oficialiosios Ankaros nuomonę mums privalu žinoti bent jau dėl to, kad Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė šiame politiniame – kariniame Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanse. Vaizdžiai tariant, Turkijos nuomonė mums turėtų būti dar svarbesnė nei Izraelio. Juolab kad Libane nuo seno veikė ir dabar tebeveikia daug terorizmu kaltinamų organizacijų. „Hezbollah” – tik viena iš jų. Libanas garsus dar ir tuo, kad čia savo atramos punktus turį „Dašnakcutiun“, „ASALA“, kurių atstovai visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, Europoje, JAV ir Australijoje žudė turkų diplomatus. 1975–2002 metais Vakaruose šie teroristai surengė 235 išpuolius, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, iš jų 12 buvo nužudyta. Tad ar Lietuvos URM žinanti, kokie Turkijos interesai Libane, ar į juos atsižvelgiama?
Dar viena labai svarbi detalė. Beirute sprogus sandėliams jūrų uosto regione, ypač nukentėjo trys gyvenamieji kvartalai – Chadžin, Mar Michail, Bed Halil. Jie vadinami armėniškais rajonais, kadangi čia gyvena daug armėnų tautybės žmonių. Tarp jų, tikėtina, esama ir tokių, kurie pritaria „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei panašių organizacijų veiklai. Neatmestina, kad, prisidengdami rugpjūčio 4-ąją nutikusia nelaime, kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai bandys patekti į Europos Sąjungą – prašys nuolatinio leidimo gyventi, kaulys finansinių išmokų. Gali būti, kad šioms organizacijoms priklausantys ar joms simpatizuojantys atstovai bandys patekti ir į Lietuvą. Kad po to galėtų Turkijai kenkti iš Europos sostinių.
Koks oficialus požiūris į „Dašnakcutiun” ir „ASALA”?
Neatmestina ir versija, jog kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai iš Libano per Lietuvą bandys patekti į Azerbaidžanui priklausantį, bet šiuo metu armėnų separatistų kontroliuojamą Kalnų Karabachą. Kad iš ten rengtų karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną, kurį, be kita ko, besąlygiškai remia Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO organizacijoje.
Todėl ir klausiu, kada Lietuva nepriimtinomis organizacijomis paskelbs ne vien Izraeliui galvos skausmą keliantį „Hezbollah”, bet ir Turkijai kenkiančias „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei į jas panašias organizacijas?
Vertindami Turkiją mes jau daug sykių susimovėme. Gėdingai pasielgėme, pavyzdžiui, 2005 metų gruodžio 15-ąją, priimdami Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Irma Ąžuolė portale slaptai.lt yra pastebėjusi, jog tuometiniame antiturkiškame posėdyje dalyvavo tik apie trečdalį Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Rezoliucijos projektą pasirašė vos 49 Seimo nariai.
Tačiau pikčiausia ne dėl pustuštės posėdžių salės ir skubėjimo tarsi akis išdegus. Svarbiausia, kad ši rezoliucija mus kiršina su mūsų sąjungininke Turkija. Skandalinga dar ir dėl to, kad tuo metu (kaip ir dabar) nė vienas Lietuvos istorikas, politikas, žurnalistas nebuvo studijavęs turkiškuose archyvuose saugomų dokumentų dėl 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje. Lietuvai nė mintis nekilo suglumti – juk, rimtai neįsigilinus į antrosios pusės argumentus, kvaila teikti kaltinimus. Lietuvai nė nesusimąstė, kodėl turkai savo archyvus jau senų seniausiai atidarę užsienio tyrinėtojams, o Armėnija juos iki šiol akylai slepia nuo pašalinių akių (matyt, turi ką slėpti). Tad toji 2005-ųjų gruodžio 15-oji, mano supratimu, – viena iš keisčiausių dienų Lietuvos politikoje. Mes pasirašėme svarbų dokumentą nė nesiteikdami rimtai įsigilinti į problemą.
Тurkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kitas ne mažiau gėdingas Lietuvos žingsnis – kai Lietuvos Mokslų Akademija praėjusių metų gruodžio 13-ąją neįsileido Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel, kurį lydėjo Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Turkai tenorėjo perskaityti pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Tačiau Turkijos mokslininkui sutrukdyta Lietuvos MA salėje išdėstyti turkiškąją poziciją teisinantis tuo, esą salės prireikė kitam nenumatytam, bet labai svarbiam renginiui. Taigi turkų mokslininkus mes atstūmėme, prisidengdami primityviais pasiteisinimais, o štai Armėnijos diplomatus Lietuvos Mokslų Akademija įsileido be trukdžių.
Šis portale slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko išsamiai aprašytas skandalas vertas rimtų analizių. Jei būtų atvirkščiai (Lietuvos MA neįsileidžia armėnų ambasadoriaus, nes Armėnija nėra NATO narė, o Turkijos ambasadorių įsileidžia, nes Turkija yra NATO narė), – dar suprasčiau. Bet atvirkštinio akibrokšto, kai Lietuva atstumia savo sąjungininkę NATO aljanse, neįsivaizduoju, nors jis ir akivaizdus.
Omenyje turint būtent štai tokius keistus nesusiprartimus noriu žinoti – kada Lietuva teroristinėmis organizacijomis įvardins „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“? Bent jau norėčiau suprasti, ar Lietuvai žinoma Turkijos pozicija dėl Libane veikiančių antiturkiškų organizacijų?
Apie autorių.
Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.
Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.
Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį.
Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.
Migracijos departamentas. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministerija ketvirtadienį pranešė, kad su „Hezbollah” siejamiems asmenims 10 metų uždrausta atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentas šį sprendimą priėmė gavus informacijos apie su „Hezbollah” siejamų asmenų veiklą, keliančią grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.
„Įvertinę mūsų turimą ir partnerių pateiktą informaciją, galime konstatuoti, kad „Hezbollah” – teroristiniais principais veikianti organizacija, kelianti grėsmę daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos, saugumui. Solidarizuojamės su JAV, Vokietija, Jungtine Karalyste, Nyderlandais ir kitomis panašią poziciją priėmusiomis šalimis”, – sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. – „Vertiname sėkmingą Lietuvos ir Izraelio nacionalinio saugumo institucijų bendradarbiavimą. Dėkojame šioms institucijoms už svarbų indėlį siekiant užtikrinti mūsų šalių piliečių saugumą”, – sakė ministras.
„Norime pabrėžti, kad palaikome taikius Libano gyventojus ir jų siekį šalyje įgyvendinti šiuo metu ypač reikalingas reformas”, – pažymėjo L. Linkevičius.
Reaguodama į rugpjūčio 4 dienos sprogimus Beirute, Lietuva skyrė 50 tūkst. EUR humanitarinę paramą Libanui.
Izraelio užsienio reikalų ministras Gabi Ashkenazis pasveikino Lietuvos vyriausybę priėmus sprendimą paskelbti „Hezbollah“ ir visus su ja siejamus asmenis kaip teroro organizaciją.
„Tai yra drąsus ir svarbus sprendimas, nepaprastai reikšmingas užtikrinant regiono stabilumą. Raginu visas Europos šalis prisijungti prie šio sprendimo ir paskelbti “Hezbollah” neteisėta“, – rašoma Eltai perduotame ministro pareiškime. Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ministras ketvirtadienio rytą kalbėjosi su ministru L.Linkevičiumi ir sveikino jį su Lietuvos sprendimu pripažinti „Hezbollah“ teroristine organizacija. Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.
„Hezbollah” yra teroro organizacija, terorizavusi didelę Libano dalį, galiausiai paversdama ji regionu, užvaldytu Irano saviems tikslams laikydama įkaitais Libano piliečius, ekonomiką ir politines sistemas. Norėčiau padėkoti Lietuvai už jos sprendimą, tai yra svarbus ir labai reikalingas žingsnis. Džiaugiuosi, kad šiuo klausimu tarp daugelio Europos šalių yra platus sutarimas. Aš raginu visas Europos šalis, taip pat ir ES, prisijungti prie šio sprendimo ir suprasti, kad „Hezbollah“ yra pavojinga teroro organizacija, kuri atkakliai stengiasi planuoti ir vykdyti teroro išpuolius visame pasaulyje Irano vardu ir jo finansuojama. Norėčiau padėkoti užsienio reikalų ministerijos žmonėms, diplomatams ir saugumo sistemoms, kurie dalyvavo šiame reikšmingame bendradarbiavime ir kurių bendros pastangos lėmė šį didelį laimėjimą“, – sako Izraelio užsienio reikalų ministras.
Izraelio ambasadorius Yossefas Levy irgi pasveikino užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir sakė, kad tai didelis indėlis užtikrinant Vidurio Rytų, taip pat ir paties Libano, stabilumą.
„Lietuva šiuo sprendimu dar kartą įrodė ne tik savo draugystę su Izraeliu, bet ir pademonstravo stiprų moralinį kompasą, kuris turėtų būti pavyzdys kitoms Europos Sąjungos šalims“, – sakė ambasadorius.
Beirute – galingas sprogimas. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija skyrė 50 tūkst. eurų humanitarinei pagalbai Libanui. Skirtos lėšos bus pervestos Tarptautinei Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio federacijai, pranešė Užsienio reikalų ministerija.
Lietuva paramą Libanui skyrė reaguodama į rugpjūčio 4 dieną įvykusią nelaimę Beirute. Užsidegus uosto sandėliams, Libano sostinę Beirutą sukrėtė du galingi sprogimai. Mažiausiai 220 žmonių žuvo, apie 6 tūkst. žmonių buvo sužeista, per 300 tūkst. Beiruto gyventojų neteko namų. Smarkiai nuniokoti ištisi Beiruto rajonai, ypač – Beiruto uosto teritorija.
Sugriautos ar apgadintos 15 ligoninių ir 120 mokyklų. Sunaikintos medikamentų ir medicinos priemonių atsargos. Sunaikinta apie 85 proc. uoste saugotų grūdų atsargų. Skaičiuojama, kad sprogimo padaryta žala Libano sostinei ir gyventojams galimai viršija 12 mlrd. EUR.
Europos Sąjunga viena pirmųjų suteikė skubią humanitarinę pagalbą Libanui. Šiuo metu Bendrijos parama nelaimės paveiktai šaliai siekia 63 mln. EUR.
Libanas apimtas protestų. EPA – ELTA nuotr.
Libano sostinėje Beirute šeštadienį per antivyriausybinius protestus kilo susirėmimai, žuvo policininkas, mažiausiai 728 žmonės buvo sužeisti, sulaikyta 19 aktyvistų.
Beirute šeštadienį tūkstančiai žmonių išėjo protestuoti į gatves. Vėliau protestai virto smurtiniais, kilo riaušės.
Demonstrantai susirinko reikalauti vyriausybės atsistatydinimo dėl šalyje besitęsiančios ekonominės krizės ir piktinosi miestą nuniokojusiu galingu sprogimu. Protestuotojai reikalavo atlikti nepriklausomą tyrimą dėl rugpjūčio 4 d. sostinės uoste įvykusio sprogimo.
Antradienį Libano sostinėje įvykęs galingas sprogimas nusinešė mažiausiai 158 žmonių gyvybes. Dar 6 000 žmonių patyrė sužalojimų, nuo 250 000 iki 300 000 žmonių neteko namų, sprogimas suniokojo dalį miesto. Po sprogimo 45 žmonės tebelaikomi dingusiais.
Libano premjero teigimu, sprogimas nugriaudėjo sandėlyje, kuriame buvo laikoma 2 750 tonų amonio nitrato. Pavojinga medžiaga nesaugiai gulėjo sandėlyje šešerius metus, o Libano valdžia žinojo apie Beiruto uoste laikomą amonio nitratą.
Libane – protestai, kilę po sprogimo Beiruto jūrų uoste. EPA – ELTA nuotr.
Ruošdamiesi „pykčio ir gedulo dienai“ per sprogimą Beiruto uoste žuvusioms aukoms gedėti, protestuotojai šeštadienį nuvertė dalį cementinių blokų, supančių Libano parlamentą.
Libano transliuotojo MTV parodytame vaizdo įraše girdėti „Revoliucija, revoliucija!“ šaukiantys protestuotojai.
Skelbiama, kad protesto dalyviai bando pašalinti fizinius barjerus ir patekti į gerai saugomą sostinės centre esančio parlamento teritoriją.
Policija panaudojo ašarines dujas, kad galėtų išvaikyti demonstrantus, susitelkusius prie vienų iš vartų į parlamento pastatą.
Tuo metu šalies valdžia pranešė, kad per sprogimą sužeistų žmonių skaičius išaugo iki 6 tūkst, o mirusiųjų – iki 158.
Beirutas po sprogimo. EPA – ELTA nuotr.
Europos Sąjunga (ES) trečiadienį paskelbė, kad į Libano sostinę Beirutą skubiai išsiųs gelbėtojų, dresuotų šunų ir įrangos ieškoti griuvėsiuose įstrigusių išgyvenusiųjų, mieste nugriaudėjus dviem galingiems sprogimams.
„ES civilinės saugos mechanizmas šiuo metu koordinuoja skubų dislokavimą daugiau nei 100 aukštos kvalifikacijos gaisrininkų su transporto priemonėmis, šunimis ir įranga, kurių specializacija yra paieška ir gelbėjimas miestų teritorijose“, – pranešime teigė už krizių valdymą atsakingas eurokomisaras Janezas Lenarčičius.
„Jie bendradarbiaus su Libano valdžios institucijomis gelbstint gyvybes įvykio vietoje“, – pridūrė jis.
Libano valdžios institucijos paprašė pagalbos pagal šį mechanizmą po to, kai Beirute antradienį nugriaudėjo du galingi sprogimai.
J. Lenarčičius teigė, kad prie operacijos prisidės Čekijos Respublika, Graikija ir Nyderlandai, o pagalbą taip pat pasiūlė Prancūzija, Vokietija ir Lenkija. Jis tai pavadino „skubiu pirmuoju žingsniu.“
„Palaikome Libaną ir jo žmones ir esame pasirengę mobilizuoti daugiau pagalbos“, – sakė jis.
2001 metais sukurtas ES civilinės saugos mechanizmas suteikia Bendrijai galimybę koordinuoti pagalbos veiksmus reaguojant į ekstremalias situacijas visame pasaulyje.
Dėl sprogimų Libano premjeras apkaltino sandėlį, kuriame buvo laikoma 2 750 tonų amonio nitrato.
Pasak Libano Raudonojo Kryžiaus, sprogimų metu žuvo daugiau nei 100 žmonių, o dar daugiau kaip 4 000 buvo sužeisti. Beiruto gubernatoriaus teigimu, namus prarado 300 tūkst. žmonių, o padaryta žala vertinama 5 mlrd. dolerių.
Beirute per sprogimą žuvo daugiau nei 100 žmonių. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos žiniasklaida trečiadienį skelbė, kad didžiulį sprogimą Libano sostinėje Beirute sukėlė amonio nitrato trąšų atsargos, kurios prieš šešerius metus buvo konfiskuotos iš Rusijos piliečiui priklausiusio krovininio laivo ir nuo to laiko laikytos sandėlyje Beirute.
Libano žiniasklaidos pranešimais, laivas „Rhosus“, gabenęs 2 750 tonų amonio nitrato trąšų, į Beiruto uostą įplaukė prieš šešerius metus.
Kaip teigiama, krovininis laivas gabeno trąšas iš Batumio miesto Gruzijoje į Mozambiką, bet kelionės metu iškilo techninių problemų ir jis buvo priverstas sustoti Beiruto uoste.
Rusijos žiniasklaidos grupė RBC skelbia, kad laivas tuo metu priklausė Rusijos piliečiui Igoriui Grečiuškinui, gimusiam Chabarovsko krašte, šiuo metu gyvenančiam Kipre. RBC, cituodama tuo metu laive dirbusios įgulos narius, praneša, kad po to, kai laivas buvo sulaikytas uoste, I. Grečiuškinas tiesiog paliko laivą Beirute.
Didžiulis krovinys galiausiai buvo iškrautas į sandėlį uoste, kuriame ir gulėjo visus tuos metus.
LBCI duomenimis, antradienį patalpose atliekant suvirinimo darbus įsiplieskė gaisras, o paskui įvyko galingas sprogimas. Žuvo mažiausiai 100 žmonių, daugiau kaip 4 000 patyrė sužalojimų.
Beirute – galingas sprogimas. EPA – ELTA nuotr.
Antradienį Beirute nugriaudėjusio sprogimo aukomis tapo mažiausiai 100 žmonių. Tai trečiadienį pranešė televizijos kanalas „Al Jazeera“, remdamasis Libano sveikatos apsaugos ministerija.
Jo duomenimis, nukentėjusiųjų skaičius išaugo iki 4 tūkst. Galingas sprogimas Beirute. EPA – ELTA nuotr.
Anksčiau buvo pranešta apie 73 žuvusiuosius ir daugiau kaip 3,7 tūkst. sužeistųjų.
Galingas sprogimas įvyko antradienį Beiruto jūrų uosto rajone, netoli Libano karinių jūrų pajėgų bazės. Sprogimo banga sudrebino Libano sostinės gyvenamuosius rajonus. Sugriuvo kelių prie uosto esančių pastatų fasadai, nukentėjo gyvenamieji namai ir biurai. Libano sostinė paskelbta nelaimės rajonu, mieste dviem savaitėms įvedama nepaprastoji padėtis.
Pentagonas
Amerikos kariškiai neturi įrodymų, kad sprogimas Libano sostinėje buvo ataka, apie kurią anksčiau kalbėjo JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Tai antradienį pranešė televizijos kanalas CNN, remdamasis trimis neįvardytais šaltiniais Pentagone.
D. Trumpas per spaudos konferenciją Baltuosiuose rūmuose teigiamai atsakė į klausimą, ar jis mano, kad Beirute buvo surengta ataka, o ne įvyko incidentas. „Turint omenyje sprogimą, panašu į tai. Aš susitikau su kai kuriais iš mūsų puikių generolų. Atrodo, jog jie mano, kad tai buvo ataka. Tai buvo kažkokia bomba, taip“, – teigė Amerikos lyderis.
Pasak prezidento, Pentagone manoma, kad „tai nebuvo kažkoks gamybinis sprogimas“. „Jie (generolai) žino geriau už mane“, – pridūrė Baltųjų rūmų šeimininkas. Jis pareiškė, kad JAV siūlo Libano vyriausybei savo pagalbą.
Savo ruožtu šaltiniai JAV gynybos departamente teigia „nežiną, apie ką kalbėjo prezidentas“. Vienas iš jų sakė, jog jei kariškiai turėtų tokios atakos įrodymų, tai JAV vyriausybė tučtuojau imtųsi papildomų priemonių, kad apsaugotų Amerikos ginkluotąsias pajėgas ir nuosavybę regione. Tas pats šaltinis pareiškė, kad tokių nurodymų kol kas negauta.
Galingas sprogimas įvyko antradienį Beiruto jūrų uosto rajone, netoli Libano karinių jūrų pajėgų bazės. Sprogimo banga sudrebino Libano sostinės gyvenamuosius rajonus. Sugriuvo kelių prie uosto esančių pastatų fasadai, nukentėjo gyvenamieji namai ir biurai. Naujausiais duomenimis, sprogimo aukomis tapo mažiausiai 78 žmonės, dar 4 tūkst. buvo sužeisti. Libano sostinė paskelbta nelaimės rajonu, mieste dviem savaitėms įvedama nepaprastoji padėtis.
Libano sostinę Beirutą antradienį sudrebino du galingi sprogimai. Žiniasklaida praneša, kad yra žuvusiųjų ir sužeistųjų. Uosto teritorijoje įvykęs driokstelėjimas buvo juntamas keliose miesto dalyse.
Į dangų kilo tirštų dūmų debesys, netoliese esančiuose pastatuose išdužo langų stiklai.
Libano Raudonojo Kryžiaus prezidentas Georgesas Kettanehas kalbėjo apie „šimtus sužeistųjų“. Liudininkai pasakojo apie gatvėse gulinčius žuvusiųjų kūnus.
Sprogimo priežastis kol kas nežinoma. Vietos žiniasklaida rodė vaizdus žmonių, įstrigusių po griuvėsiais. Daugelis jų buvo kruvini.
Po sprogimų daug kur mieste dingo elektra. AFP reporteris pasakojo, kad Hamros kvartale apgadinta daug parduotuvių. Gatvėse matėsi išdegę automobiliai, daugelis – su išsiskleidusiomis oro pagalvėmis.
Libaną šiuo metu yra ištikusi didžiausia per dešimtmečius ekonominė krizė. Krizę dar labiau paaštrino koronaviruso pandemija.
Oficialiais duomenimis, daugiau kaip 45 proc. libaniečių gyvena žemiau skurdo ribos. Nedarbas siekia 35 proc. Nuo praėjusių metų rudens Libane vis vyko demonstracijos prieš prastą valdymą ir korupciją.
Talilando karinio jūrų laivyno specialiojo dalinio „Navy SEAL“ karys mirė nuo kraujo infekcijos, kuria užsikrėtė, kai vykdė pernai urve įstrigusios berniukų futbolo komandos gelbėjimo operaciją, pranešė šalies karinio laivyno atstovai.
Nuo to laiko, kai per gelbėjimo operaciją pirmosios klasės seržantui Beirutui Pakbarai kilo kraujo užkrėtimas, jis buvo atidžiai stebimas medikų.
Karališkasis Tailando karinis laivynas apie jo mirtį oficialiai paskelbė penktadienio vakarą.
2018 m. birželį jaunuolių futbolo komanda ir treneris įstrigo urve, staigiam potvyniui užblokavus vienintelį išėjimą. Buvo surengta didžiulė gelbėjimo operacija, kurioje dalyvavo tūkstančiai žmonių iš įvairių šalių.
19 dienų trukusi misija pritraukė viso pasaulio dėmesį. Be maisto išbuvę daugiau nei savaitę, gyvi rasti visi komandos nariai. Į saugią vietą juos palydėjo narai.
Kita operacijos auka buvo specialiojo dalinio „Navy SEAL“ seržantas Samanas Gunanas, kuris žuvo į urvą panėręs kitiems gelbėjimo operacijos narams gabenti deguonies bakų.
Karinio jūrų laivyno atstovai pranešė, kad po mirties B. Pakbarai bus suteiktas aukštesnis karinis laipsnis, o jo šeimai skirta 465 000 batų (15 420 dolerių) išmoka.
Išvaikius dvi paras trukusias antivyriausybines demonstracijas, Libano armijos mechanizuoti patruliai penktadienį užėmė visas svarbiausias sankryžas Beiruto centre.
Kaip pranešė naujienų portalas „Al Nashra“, sulaikyta 70 žmonių, kurie daužė parduotuvių ir bankų vitrinas bei plėšikavo.
Penktadienį specialieji kovos su riaušėmis daliniai panaudojo vandens patrankas, gumines kulkas ir ašarinių dujų granatas prieš protestuotojus, kurie elgėsi agresyviai ir mėtė į kariškius akmenis.
Per susirėmimus prie Vyriausybės rūmų buvo sužeisti 52 kariškiai ir policininkai. Kiek protestuotojų nukentėjo, kol kas nepranešama.
Portalo žiniomis, Libano armija šalina barikadas ir degančias padangas nuo magistralės, vedančios į Rafico Haririo tarptautinį oro uostą. Kariškiai perima pagrindinių kelių į Beirutą iš pietų ir šiaurės kontrolę, vėl galima pasiekti prezidento rūmus Baabdos rajone, kuriuos buvo užblokavę demonstrantai.
Protesto akcijos Beirute prasidėjo prieš penktadienį numatytą ministrų kabineto posėdį, kuris turėjo būti skirtas 2020 finansinių metų biudžeto tvirtinimui. Bet vėliau šalies ministras pirmininkas Saadas Hariris atidėjo posėdį kitai dienai.
Viena iš masinio nepasitenkinimo priežasčių – valdžios sprendimas įvesti naujus mokesčius, tarp jų – 5,40 euro dydžio mėnesinį mokestį „WhatsApp“ programėlei. Taip buvo siekiama mažinti valstybės biudžeto deficitą.
Kreipdamasis per televiziją į Libano piliečius, premjeras pareiškė, jog vyriausybė nevengia atsakomybės už krizinę situaciją ekonomikos srityje ir spręs susikaupusias problemas, su kuriomis susiduria gyventojai.
Libano vyriausybė tikisi gauti 11 milijardų dolerių (9,87 milijardo eurų) lengvatinių kreditų ir neatlyginamų subsidijų iš šalių-donorių ekonomikos stabilizavimo programai ir dideliems infrastruktūros projektams realizuoti.
Libano sostinėje Beirute reziduojantis armėnų bažnyčios atstovas Aramas Pirmasis viešai pareiškė tikintiesiems, jog „atėjo metas Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos“. Šis Artimuosius Rytus kuruojančio armėnų bažnyčios katalikoso tvirtinimas sukėlė daug juoko socialiniuose tikluose.
Žinoma, armėnai puolė sveikinti „tokį pareiškimą“. Tačiau azerbaidžaniečiai iki šiol skaniai juokiasi, „prikišdami separatistams, kaip anie primityviai susipainiojo“.
Tarptautinė bendruomenė – azerbaidžaniečių pusėje. Ir štai – kodėl. Vaizdžiai tariant, Beirute reziduojantis armėnų dvasininkas, jei remsimės oficialia Jerevano doktrina, leptelėjo nesąmonę. Šis aukšto rango armėnų bažnyčios atstovas turėtų žinoti, kad Armėnija jau senų seniausiai teoriškai (de jure) prisijungė Kalnų Karabacho sritį. Tas popierinis prijungimas (de jure) nutiko 1989 metų gruodžio 1 dieną, kai tuometinė Armėnijos SSR vadovybė pasirašė potvarkį, įpareigojantį Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos.
Šis potvarkis, žinoma, neturėjo jokios galios nei SSRS laikais, nei Sovietų Sąjungai subyrėjus. Kalnų Karabachas nuo seniausių laikų priklausė azeraidžaniečiams. Daug šimtmečių jis vadinosi Kalnų Karabacho chanatu. Kai Azerbaidžanas atkūrė nepriklausomybę 1918-aisiais, Kalnų Karabachas priklausė azerbaidžaniečiams. Kai Azerbaidžaną okupavo sovietai, – Kalnų Karabachas priklausė Azeraidžanui. Kai SSRS iširo, Azerbaidžanas nuo Kremliaus atsiskyrė kartu su Kalnų Karabachu, nepaisant aplinkybės, jog šias žemes iš jų atėmė rusų kariuomenės remiami armėnų separatistai.
Minėtasis 1989-ųjų metų pabaigos potvarkis nėra nei Jerevano atšauktas, nei pasmerktas. Tad keblu suvokti, kodėl Aramas Pirmasis ragina sujungti į vieną darinį tai, kas, remiantis oficialiuoju Jerevanu, neva įvyko dar 1989-aisiais? Vadovaujantis sveika nuovoka, pirma reikia paskelbti apie Kalnų Karabacho atsiskyrimą, ir tik po to – apie naują susijungimą, jei mums nesvetimas sveikas protas, logika ir tarptautiniai įstatymai. O gal Aramas Pirmasis tą potvarkį laiko negaliojančiu, niekiniu?
Viena aišku: Aramo Pirmojo raginimai Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos byloja, jog armėnų bendruomenė galutinai susipainiojo. Ji stengiasi įrodyti tai, ko neįmanoma įrodyti.
Armėniškos gudrybės bejėgės prieš tarptautinės bendruomenės tvirtinimą, jog Kalnų Karabachas – išskirtinai azerbaidžanietiška teritorija, o šiuo metu Kalnų Karabachą administruojantys žmonės – okupantai.
Su libaniečiu Hišamu Ibrahimu susipažinau viename Lietuvos tautinių mažymų tarybos posėdyje. Tądien pirmininko Mahiro Gamzajevo vadovaujamoje taryboje buvo audringai ginčijamasi, kokių pagrindinių nuostatų turėtų laikytis mūsų tautinės bendruomenės, bendraudamos su Lietuvos valstybe.
Jauno libaniečio Hišamo Ibrahimo pozicija man pasirodė kur kas konstruktyvesnė nei kai kurių kitų posėdyje kalbėjusių bendruomenių atstovų laikysena. Todėl ir paprašiau interviu. H.Ibrahimas – neatsisakė.
Sutartą vakarą jį išvydau Vilniaus kavinėje prie Seimo rūmų. Ten ilgokai, daugiau nei valandą, nuoširdžiai kalbėjomės. Kalbėjomės apie viską – kodėl Hišamas atsidūrė Lietuvoje, kaip pamilo lietuvę, kodėl, būdamas musulmonu, nesigaili suleidęs savo šaknis krikščioniškoje Lietuvoje. Kalbėjomės lietuviškai.
