Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, lankydamasis Seinuose, susitiko su Lenkijos lietuvių organizacijų, švietimo ir kultūros įstaigų vadovais.
Lenkijos lietuviai įvardijo aktualiausias problemas, susijusias su lituanistiniu švietimu – lietuviškų mokyklų skaičiaus mažėjimą, kokybiškų vadovėlių lietuvių kalba trūkumą, nepakankamą švietimo įstaigų finansavimą.
Apsilankęs Seinų lietuvių „Žiburio” mokykloje, pastatytoje ir remiamoje Lietuvos lėšomis, ministras teigė, kad būtina praktiškai įgyvendinti abiejų valstybių švietimo ministrų pasirašytą veiksmų planą dėl bendradarbiavimo švietimo srityje, numatantį tinkamą lietuviškų mokyklų finansavimą iš Lenkijos savivaldybių.
„Palaikome nuolatinį dialogą su Lenkijos centrine ir vietine valdžia, siekiame kuo greičiau išspręsti ir pagrindinės lietuviškos mokyklos, ir kultūros centro įkūrimo Suvalkuose klausimą”, – sakė ministras.
G. Landsbergis vizito metu pagerbė lietuvių savanorių atminimą Berznyko kapinėse, padėjo gėlių prie vyskupo Antano Baranausko paminklo ir 2010 metų Smolensko aviakatastrofos aukų paminklo Seinuose.
Lenkijoje gyvena apie 5 000 lietuvių, dauguma jų – Seinų ir Punsko krašte, primena Užsienio reikalų ministerija.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitikime su Seinų miesto burmistru Arkadijumi Nowalskiu ir Seinų apskrities vadovais aptarė galimybes stiprinti Lietuvos ir Lenkijos regioninį bendradarbiavimą.
Pasak ministro, gaisras Alytuje ir dėl Covid-19 pandemijos kilę iššūkiai dar kartą atskleidė sklandaus tarpvalstybinio bendradarbiavimo savivaldos lygmeniu svarbą.
„Artimiausiu metu turėtų būti sudaryti atitinkami tarpvalstybiniai susitarimai, reglamentuojantys specialiųjų tarnybų bendradarbiavimą krizinėmis situacijomis, sienos kirtimą ir technikos gabenimą per sieną. Seinų apskritis ir Lazdijų rajonas yra vadinamojo „Suvalkų koridoriaus“ centre, todėl turime didinti gyventojų atsparumą įvairioms grėsmėms, rengti bendrus mokymus, gyventojus aprūpinti būtinomis apsaugos priemonėmis, bendradarbiauti įvertinant ir galimus incidentus nesaugioje Astravo atominėje elektrinėje“, – pabrėžė ministras.
L. Linkevičius padėkojo Seinų apskrities vadovams už pasiektą susitarimą grąžinti įsiskolinimą Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklai ir papildomai skiriamą finansavimą „mokinio krepšeliui“ Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjuje. Pasak ministro, labai svarbu, kad aktyviai vyksta Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų bendradarbiavimas, skirtas Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių tautinėms bendrijoms aktualių švietimo klausimų sprendimui.
Susitikime su Punsko valsčiaus administracija ir Lenkijos lietuvių organizacijų, švietimo ir kultūros įstaigų vadovais L. Linkevičius aptarė lietuvių švietimo ir kultūros klausimus, dalyvavo Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos šventiniuose renginiuose.
Vizito Seinuose ir Punske metu L. Linkevičius taip pat pagerbė Berznyko kapinėse palaidotų Lietuvos savanorių atminimą, kartu su Seinų miesto bei apskrities vadovais padėjo gėlių prie vyskupo Antano Baranausko ir Smolensko katastrofos aukų atminimo paminklų.
Lenkijoje gyvena apie 5 tūkst. lietuvių, dauguma jų – Seinų ir Punsko krašte.
ELTA primena, kad pirmadienį ministras L.Linkevičius lankėsi Seinuose ir Punske (Lenkija).
„Kiek Seinų gyventojų turi lietuviškas šaknis? Beveik visi“ – pusiau juokais pusiau rimtai atsako Seinų „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas. Tačiau kilmė šiuo atveju niekaip neaspindi dabartinės gyventojų tautinės sudėties – per paskutinį gyventojų surašymą iš beveik septynių tūkstančių gyventojų lietuvių tautybę deklaravo vos keli šimtai seiniškių. Žymiai daugiau lietuvių gyvena aplinkiniuose kaimuose.
Kai po 85-ečio lietuviško švietimo Seinuose nebuvimo atgimė „Žiburio“ mokykla, buvo abejonių, ar po tokios ilgos pertraukos susirinks norinčių mokytis lietuviškai. Juk paskutinį kartą Seinų mokykloje lietuviškas žodis skambėjo 1919 m. rugsėjo 23 d., kai Seinus užėmė lenkų POW daliniai. Tuomet berniukų ir mergaičių „Žiburio“ gimnazijose mokėsi 223 mokiniai, pradinėje Seinų lietuvių mokykloje – 75 mokiniai. Nuo 1919 m. rudens Seinų „Žiburio“ gimnazija (tokiu pat pavadinimu) darbą tęsė tremtyje – Lazdijuose.
Neseniai „Aušra“ rašė apie Berznyko kapines ir ten vykdomą neįprastą istorinės atminties žadinimo politiką. Daug kas sako, kad tokiu būdu ir tokioje vietoje jokios politikos vykdyti nederėtų. Kapinės ir mirusiųjų pagerbimas užima svarbią vietą Europos (o gal reikėtų sakyti – mūsų įsivaizduojamo civilizuoto pasaulio) kultūroje.
Dėl Berznyke vykdomos istorinės atminties politikos girdėjome įvairių komentarų. Vieni išsakomi viešai, kiti – ne. Tie, kurie komentuoja viešai, beveik vienbalsiai pripažįsta, kad lenkų tradicijoje tokio unikalaus atvejo, kai „pagerbiama, pažeminant mirusįjį“, dar nebuvo.
Prieš pat Vėlines galvojant apie mirusiųjų bei žuvusiųjų atminimą Lenkijos lietuvių bendruomenė, Lenkijos lietuvių draugija ir Šv. Kazimiero draugija kreipėsi į Apaštališkąjį Nuncijų Lenkijoje, prašydamos, kad jis susidomėtų tuo, kas vyksta Berznyko kapinėse, kad nebūtų niekinamas čia palaidotų karių atminimas bei skatinama tautinė nesantaika. Prašė taip pat padėti lietuvių bendruomenei atgauti savo orumą.
Pasak laiško signatarų, kiekvienas karys, atidavęs gyvybę dėl savo Tėvynės, yra vertas katalikiškos atjautos ir dvasios ramybės. Todėl Lenkijoje veikiančios lietuvių organizacijos norėtų apginti Lietuvos karius, palaidotus Berznyko kapinėse, nuo niekinimo ir žeminimo.
Pirmiausia atsakykime į klausimą, kuris neretai užduodamas viešojoje erdvėje: kam iš viso reikia tų prisiminimų apie Suvalkų sutarties sudarymo ir jos sulaužymo istoriją?
Ar tai nėra tik melancholiškas dūsavimas dėl seniai praėjusių skriaudų ir dar blogiau, – ar tai nėra nevisavertiškas užsisklendimas aukos, nuskriaustojo vaidmenyje? Kuo Vilniaus užgrobimo istorija yra svarbi šiandien paminėti, kai Vilniaus juk nebereikia vaduoti?
Berznyko kapinėse, kur ilsisi amžinu miegu užmigę Lietuvos savanoriai, netikėtai, iš pasalų, buvo smogtas Lietuvai ir lietuviams dar vienas įžūlus antausis.
Rugsėjo 25 dieną lenkai, minėdami Nemuno mūšio 91-ąsias metines, šiose kapinėse pastatė ir pašventino kryžių ir obeliską, skirtą atseit toje vietoje palaidotiems Lietuvos kariams, kurie, anot akmens statytojų, buvo Raudonosios armijos sąjungininkai. Obeliske rašoma: „Įamžiname amžinojo poilsio vietą Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkiją. Klebonas“ (Upamiętniamy miejsce spoczynku/Żołnierzy litewskich, którzy wkroczyli/u boku Armii Czerwonej w 1920 roku/na terytorium Rzeczpospolitej Polskiej./Proboszcz).