Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmojoje dalyje padariau prielaidą, kad visą Garliavos istoriją kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos. Todėl tiek daug lavonų atsirado pradėjus lįsti viešumon pedofilijos skandalui.

Žinoma, galima, galbūt, būtų apsieiti ir be užsienio spec. tarnybų, visas žudynes paaiškinti ir tuo, kad vietiniai pedofilai kažkuo nepasidalino arba atsirado liudininkai šantažuotojai. Tik labai jau profesionaliai atliktos žmogžudystės ir jų daugoka. Vien pedofilija tai sunku paaiškinti. Juk kažkas kažkokiu tikslu turėjo fiksuoti pedofiliją. Jei verbavimui – suprantama. O dar kokiu tikslu? Šantažuota siekiant praturtėti? Tokie paprastai masinėmis žudynėmis nerizikuoja.

Atrodo, galutinai išsiaiškinau, kad 2013 m. rugpjūtį jokio teisinio pagrindo Laimutei Stankūnaitei ir mergaitei perkelti į kitą valstybę pagal liudytojų apsaugos programą nebuvo, kitaip tariant, įvyko arba nusikaltimas, arba kažkas kita.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ 2013 m. rugpjūčio pabaigoje pranešė, kad valstybės saugoma liudytoja L. Stankūnaitė kartu su mažamete dukra išvyko iš Lietuvos, svetimoje valstybėje ji gyvens kita pavarde, dar Lietuvoje išmoko jai sukurtą naują biografiją.

2014 sausio 5 d. portalas 15min.lt rašė. „Premjeras Algirdas Butkevičius patvirtino, jog valstybės saugomos Laimutė Stankūnaitė su dukterimi yra išvykusios iš šalies. „Kiek aš turiu informacijos, tikrai yra išvykusi, kur – atsakymo nebus. Buvo pasakyta, sveika, gyva, lanko mokyklą ir taip toliau“, – per Vyriausybės valandą sakė A.Butkevičius. Prieš išvykdama L.Stankūnaitė sakė, jog šiam žingsniui pasiryžo dėl to, jog nei ji, nei jos dukra Lietuvoje negalės normaliai gyventi. Beje, dar 2013 m. kovo 15 d. L.Stankūnaitė socialiniame tinkle „Facebook“ buvo išplatinusi vaizdo įrašą, kuriame pareiškė nepasitikėjimą savo apsauga ir paprašė žmonių pagalbos, nes baiminosi net dėl savo gyvybės.“

Saugomas žmogus gali bijoti dėl savo gyvybės tik vienu atveju: jei jis labai pavojingas saugotojus paskyrusiems ir jis tai žino. Ir jokia kita mintis neateina į galvą, išskyrus tai, kad jis buvo pedofilijos liudininkas. Čia – tarp kitko.

Kiek man žinoma (ačiū kolegai Leonui Merkevičiui), vienintelis daugiašalis susitarimas dėl eksteritorinės liudytojų apsaugos, prie kurio prisijungė ir Lietuva, buvo 2012 m. gegužės 24 d. Štiržine (Štiřín, Čekija) pasirašytas Susitarimas dėl bendradarbiavimo liudytojų apsaugos srityje. Jį pasirašė 9 valstybės: Austrija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Vengrija, Rumunija,  Slovakija, Slovėnija, Lenkija.

Lietuva susitarimą ratifikavo 2014 m. spalio 21 d., taigi, praėjus daugiau nei metams po paskelbimo apie motinos ir mergaitės perkėlimą apsaugai į kitą šalį.

Tad 1993 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje valstybės apsaugos saugomos liudytojos L. Stankūnaitės su dukterimi perkėlimas į kitą valstybę saugoti, kaip liudininkę, dar neturėjo jokio teisinio pagrindo. Bet pasiryžimas tokiam, atrodytų, neteisėtam veiksmui verčia galvoti, kaip pavojingos jos buvo Lietuvoje jų saugotojams.

Slaptieji agentai tamsiais akiniais

Be to, pagal paminėtą Susitarimą už jų apsaugą per penkerius metus nuo Susitarimo ratifikavimo pradžios Lietuvai tektų susimokėti apie 150 000 eurų.

Pagal mano versiją pirmojoje dalyje, didžiausia tikimybė, kad, padedant Rusijos spec. tarnyboms, jos buvo išgabentos į  Rusiją, kurioje, kaip rašė „Lietuvos rytas“, gyvens kita pavarde ir dar Lietuvoje išmokta nauja biografija. O gal dar ir plastinės veido operacijos joms bus padarytos.

Kita vertus, išgabenimas į Rusiją pats savaime nėra kriminalas. Žmogui, jo paties noru, gal net su pasirašytu raštišku prašymu, nuperkamas bilietas, jis įsodinamas į transporto priemonę, tarkime, į reisinį lėktuvą, Rusijoje aerouoste prie lėktuvo jį pasitinka draugiški vyrukai, jau sutarę dėl to, ką sakė „Lietuvos rytas“, ir – viso gero. Juk turi teisę Lietuvos pilietis, jei jis, kaip sakė L. Stankūnaitė prieš išvykdama, „negali Lietuvoje normaliai gyventi“, o kita šalis jį mielai priima, suteikia jam savo pilietybę, suranda normalų darbą ir t.t., amžiams palikti Lietuvą.

Tik kam buvo skirti visi tie vieši mūsų Temidės žaidimai su „liudytojų apsauga“ kitoje šalyje, man kol kas lieka mįsle arba kvailyste. Na, sakytų ji, Temidė, panoro išvykti ir išvyko, padėjome išvykti, net neminint šalies, į kurią išvyko, prievartos mes juk negalėjome pavartoti. Juk ji tėra liudytoja, ne įtariamoji.

Rusijos mafija

Kitas reikalas, kad Rusija yra šalis, kurioje, kaip sakė draugas Josifas Stalinas, „Есть человек — есть проблема, нет человека — нет проблемы“ („Yra žmogus, yra problema, nėra žmogaus, nėra problemos“). Kokia reali ateitis Rusijoje gali laukti tų žmonių, ar gyvi jie iki šiol, palieku skaitytojų fantazijai.

Man tik be galo gaila niekuo nekaltos Lietuvos mergaitės.

2019.11.14; 05:55

Penktadienį, liepos 12 dieną, Seime prisiekė devintasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jam – 55–eri metai, išsilavinimas – finansininkas.
 
Prezidentas G. Nausėda gimė 1964 m. gegužės 19 d. Klaipėdoje. Mokėsi Klaipėdos 5-ojoje vidurinėje mokykloje, taip pat Klaipėdos muzikos mokykloje, dainavo berniukų chore „Gintarėlis“.
 
G. Nausėda 1987 m. baigė ekonomikos studijas tuometiniame Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultete. 1987–1989 m. jis buvo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto aspirantas.
 
1987–2004 m. G. Nausėda dėstė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, 1990–1992 m. buvo DAAD programos dalyvis Manheimo universitete, Vokietijoje.
 
1993 m. jis įgijo socialinių mokslų daktaro laipsnį.
 
1993–1994 m. G. Nausėda dirbo Valstybinėje kainų ir konkurencijos tarnyboje Finansų rinkos skyriaus viršininku.
 
1994 m. jis atliko politologijos praktiką Bundestage, Bonoje, Vokietijoje.
1994–1996 m. G. Nausėda dirbo Lietuvos banke Komercinių bankų priežiūros departamento Metodikos ir analizės skyriaus viršininko pavaduotoju.
 
1996–2000 m. Lietuvos banke jis ėjo Pinigų politikos departamento direktoriaus pareigas, 1998–2000 m. buvo Lietuvos banko Valdybos narys.
2004 m. G. Nausėda buvo J. E. Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas.
 
2000–2008 m. G. Nausėda AB Vilniaus banke dirbo Valdybos pirmininko patarėju.
 
2009 m. jis tapo asocijuotuoju profesoriumi Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje.
 
2008–2018 m. G. Nausėda dirbo SEB banko prezidento patarėju ir vyriausiuoju ekonomistu.
 
2019 m. gegužės 26 d. vykusiame antrajame prezidento rinkimų ture išrinktas Lietuvos prezidentu.
 
G. Nausėdos šeiminė padėtis:
 
Vedęs, žmona – Diana Nepaitė-Nausėdienė (g. 1964 m.), inžinierė-technologė, susituokė 1990 m. Turi dvi dukras – Gedailę ir Ugnę.
 
G. Nausėdos tėvas – Antanas Nausėda (g. 1929 m.), inžinierius, buvęs Klaipėdos celiuliozės kombinato vyr. energetikas.
 
Motina – Ona Stasė Nausėdienė (1932–2014), fizikos ir matematikos mokytoja. Sesuo – Vilija Nausėdaitė (g. 1959 m.), ekonomistė.
 
G. Nausėdos asmenybės bruožai:
 
Prezidento G. Nausėdos filosofija: nelipk per kitų galvas, lipk per savąją.
G. Nausėda moka anglų, rusų, vokiečių kalbas.
 
Kaip brangiausią vertybę jis įvardija laisvę, o žmones, be kurių neįsivaizduoja savo gyvenimo, – žmoną Dianą ir dukras Gedailę bei Ugnę.
 
G. Nausėda labiausiai nemėgsta veidmainystės, žavisi besąlygiška meile Tėvynei.
 
Jo mėgstamiausias klasikos kūrinys – Claude’o Debussy „Clair de Lune“, o mėgstamiausia spalva – sodriai mėlyna.
 
G. Nausėdai patinka žaisti puolėju futbole ir krepšinyje, o valandų valandas gali praleisti žaisdamas šachmatais. Savo estetika jį keri lauko tenisas.
 
Nuotaikos užtaisas G. Nausėdai yra muzikos grupė „Emerson, Lake & Powell“, o muzikos diskas sielai – Peterio Gabrielio „Scratch my back“.
 
Nepakartojamu dainininku G. Nausėda įvardija Freddie Mercury.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.13; 06:33