Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai
Kyjivas, balandžio 7 d. (Ukrinform-ELTA). Tariamų dokumentų apie Ukrainos kontrpuolimą paskelbimas yra rusų blefas, miglos pūtimas į akis. Tokia publikacija – priešo operatyvinio informacinio žaidimo įrodymas.
Tai penktadienį pareiškė Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Mychailas Podoliakas, praneša „Ukrinform“.
„Jei turite veikiantį kanalą žvalgybos duomenims iš Pentagono gauti – jūs jo nenaikinsite dėl vienos dienos informacinio triukšmo. Jei turite informacijos apie priešininko rėmimo lygį ir jo karinius planus – apsimesite, kad jūs to neturite. Jei mėginate sukurti vaizdą, kad žinote, vadinasi, jūs nieko nežinote. Tai blefas, miglos pūtimas į akis. Jūs neturite duomenų, o tik bandote destabilizuoti situaciją, informaciniu ir psichologiniu požiūriu paveikti sprendimus priimančius asmenis“, – parašė „Telegram“ kanale M. Podoliakas.
Anot jo, Rusija stengiasi trūks plyš perimti informacinę iniciatyvą, paveikti Ukrainos kontrpuolimo planų rengimą, sukelti abejonių, sukompromituoti ankstesnes idėjas, išgąsdinti savo „informuotumu“. „Bet tai tik įprastiniai Rusijos žvalgybos operatyvinio žaidimo elementai – ir nieko daugiau. Tai neturi nieko bendra su tikraisiais Ukrainos planais”, – patikino pareigūnas.
Stopfake.org – prieš rusišką melą
„Be abejo, bet koks karas yra susijęs su nuolatiniais priešo žvalgybos mėginimais gauti prieigą prie Generalinio štabo planų. Ir jei Rusija tikrai gautų realių dokumentų, vargu ar ji juos viešintų. Juk kur kas naudingiau parengti spąstus, dedantis, kad nieko nežinai apie priešo planus. Todėl šiandieninė publikacija – akivaizdus Rusijos operatyvinio informacinio žaidimo įrodymas“, – pabrėžė M. Podoliakas.
Kartu jis pažymėjo, kad Rusijos kareiviai pirmieji „susipažins“ su tikraisiais Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo planais, gal net „labai greitai“.
Anksčiau leidinys „The New York Times“ paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, kad Pentagonas tiria tariamai slaptų dokumentų, susijusių su JAV ir NATO planais dėl Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo, nutekinimą.
Kuo įsimintina 2021-ųjų metų pabaiga? Vakarų sostinėse daug žymių, įtakingų politikų baiminosi (ir tebebijo) galimo plataus masto Rusijos įsiveržimo į Ukrainą.
Štai vienas iš paskutiniųjų NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pareiškimų: „Konflikto rizika yra reali“. Šiuos žodžius jis ištarė tuoj po NATO užsienio reikalų ministrų krizinio posėdžio sausio 7-ąją dieną. Aljanso generalinis sekretorius be užuolankų įspėjo dėl „realios“ rizikos, esą Rusija vėl gali surengti invaziją į Ukrainą.
Be jokios abejonės, toks variantas – neatmestinas. Dabartinė Rusijos valdžia išties siekia pavergti Ukrainą taip, kad ji būtų tik klusni Kremliaus vasalė. Bet okupuoti šalį juk galima ne vien karinėmis priemonėmis. Karinis išpuolis – vienas iš prasčiausių sprendimų, ypač kai okupuojama šalis – skaitlinga, didelė, pramokusi kariauti. Ką čia beaušinti burną: karas nusineša daug žmonių gyvybių, sugriaunami miestai, o vietiniai gyventojai ima nekęsti įsiveržėlių, vos tik pasitaiko menkiausia galimybė, jiems priešinasi ir ginklu, ir rengdami sabotažus fabrikuose, gamyklose.
Kur kas veiksmingesnis kelias pavergti Ukrainą – ne karinėmis, o politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Pats išmintingiausias būdas – politiškai supančioti Kijevą, kad jis neva pats, savo noru, klusniai vykdytų visus Vladimiro Putino nurodymus. Štai koks tikrasis Kremliaus diktatoriaus sumanymas.
Būtų naivu manyti, jog V.Putinas trokšta pulti Ukrainą taip stipriai, kad jo tankai pasiektų net Kijevo priemesčius. Rusijos kariuomenė niekaip nepajėgi nueiti iki Kijevo. Juolab su tuo 150 tūkst. karių kontingentu, kuris dislokuotas prie sienos su Ukraina.
Ekonominės analizės instituto prezidentas Andrėjus Ilarionovas (JAV) yra paskaičiavęs, kad, Rusijai, jei ji tikrai sumanytų žygiuoti iki pat vakarinės Ukrainos, reikėtų karinės armados, kuri turėtų mažų mažiausiai pusę milijono karių. O tai – ypač didelės finansinės išlaidos, kurių sau negali leisti net Rusija. Tad Rusija pasienyje su Ukraina šiuo metu tegali surengti nebent trumpalaikes ir ne itin triukšmingas karines provokacijas, kurių svarbiausias tikslas – palaikyti įtampą.
Džo Baidenas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Tad kodėl Vakarai, įskaitant JAV, taip išsigando plataus masto Rusijos ir Ukrainos karo, jei jis – beveik neįmanomas? Jie nuoširdžiai bijo ar tik apsimeta, kad bijo? Štai čia labai įdomios į Vakarus pasitraukusio ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo pastabos apie didžiąją 2021-ųjų metų aferą (jo pranešimus galima rasti youtube.com erdvėje). A. Ilarionovas įžvelgia Vašingtono ir Maskvos suokalbį. Vakarams Ukraina tarsi šuniui penkta koja, jie ja norėtų atsikratyti, o Kremliui ji – labai reikalinga. Tad, prisidengiant didelio didelio bumbtelėjimo grėsme, Vakarai surado išeitį, kaip gražiai, neprarandant įvaizdžio, išduoti ukrainiečius.
Juk net ir kvailiui turėtų būti aišku, kad V. Putinui nereikia nei Donbaso, nei Luhansko. Jo tikslas – kuo greičiau grąžinti šias teritorijas Ukrainai. Ukrainai tereikia išpildyti vienui vieną sąlygą – suteikti šiems rajonams veto teisę. Vaizdžiai tariant, Kremliaus tikslas – įpiršti Ukrainai ne pagal Kijevo, o pagal Maskvos dūdelę šokančias Donecko ir Luhansko „respublikas“. Tuomet Ukraina būtų stipriai pažabota, supančiota. Negalėtų stoti į NATO ir Europos Sąjungą, negalėtų kritikuoti Kremliaus, jai būtų uždrausta net draugauti su Vašingtonu ir Briuseliu. Šias iniciatyvas tuoj pat blokuotų veto teisę turintys Donbasas ir Luhanskas.
Štai koks, pasak A.Ilarionovo, tikrasis V.Putino planas. Tačiau Ukraina – spyriojasi. Kaip ją priverst vadovautis vadinamaisiais Minsko susitarimais? Kremliaus strategai rado puikią išeitį: labai garsiai šaukia, jog bus didelis karas, jei Kijevas nenusileis. Karo neturėtų būti. V.Putinas nenori didelio karo. Jis jam – ne pagal kišenę. Tačiau Kremliaus diktatorius puikiai apsimeta, sumaniai blefuoja. V.Putino sumanymas – parklupdyti Ukrainą ant kelių be didelio kraujo praliejimo.
Kaip bebūtų liūdna ir skaudu, V.Putinas gana lengvai pasiekė savų tikslų. V.Putinui blefuoti ženkliai padeda JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Ir visai nesvarbu, kodėl Džo Baidenas taip elgiasi – dėl kvailumo ar dėl specifinių savo įsitikinimų. Mums rūpi galutinis rezultatas. O rezultatas apvergtinas – Dž.Baidenas vis aiškiau pritaria V.Putinui, esą Ukraina privalo laikytis vadinamųjų Minsko susitarimų taip, kaip juos įsivaizduoja Kremlius. Kijevui vis garsiau priekaištaujama – ukrainiečiai neturi piktnaudžiauti savo principingumu. Svarbiausia – taika, o ne Ukrainos laisvė. Dėl kvailumo ar dėl kažin kokių kitų mums nežinomų priežasčių Dž. Baidenas jau apsėstas manijos, jog jei Rusijai nebus suteikta nuolaidų, kruvinas karas Rytų Europoje neišvengiamas.
Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com
Šias Dž.Baideno nuotaikas pasigauna ir ištižusi, susiskaldžiusi, išlepinta Europos Sąjunga. Ji patiki versija, jog jei Rusija nebus pamaloninta rimtomis nuolaidomis, ji tikrai puls Ukrainą, gal net atominį ginklą panaudos. Didelio karo pabūgsta, regis, ir NATO vadovas J.Stoltenbergas. Ką jam daryti, jei Rusijos bijo net stipriausia NATO šalis – JAV?
Matydamas akivaizdų Vakarų pasimetimą V.Putinas nusprendžia pakelti reikalavimų kartelę. Jam jau nebeužtenka Ukrainos. Ir jam vėl pavyksta – Vakarų civilizacija žodžiais nepritaria įsakmiam Kremliaus tonui, bet realiai svarsto NATO plėtros į Rytus temą, gal net, ironiškai kalbant, iš Aljanso planuoja išmesti tris Baltijos šalis ir Lenkiją, nes taip, girdi, trokšta ponas V.Putinas.
Remiantis tuo pačiu A.Ilarionovu, ekonomistas regi keistą sutapimą – vos tik JAV prezidentu buvo išrinktas Dž.Baidenas, tuoj Pasaulyje galvas pakėlė įvairiausio plauko ir kalibro diktatoriai, autokratai, kariniai nusikaltėliai. Ypač tai akivaizdu analizuojant V.Putino elgesį. Iki Dž.Baideno pasirodymo Baltuosiuose rūmuose V.Putinas buvo kuklesnis.
Beje, V.Putiną galima suprasti. Apetitas auga bevalgant. Vakarai deramai nenubaudė Rusijos, kai ši 2008-aisiais teriojo Gruzijos teritorijas – Pietų Abchaziją ir Osetiją. Vakarai nepakratė už apykaklės Rusijos net tuomet, kai iš Ukrainos 2014-aisiais buvo atimtas Krymas. Nenubaustas chuliganas ėmė dar įžūliau siautėti.
Ironiškai kalbant, belieka laukti dienos, kai sužinosime, jog Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija jau išmestos iš NATO. Vienintelė paguoda – Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir auksinę žuvelę“. Joje aprašoma bjauri moteriškė, kuriai buvo vis maža turtų ir valdžios. Praradus saiko jausmą ją nubaudė – jis vėl buvo pasodinta prie suskilusios geldos.
Džo Baideno priesaika. EPA – ELTA nuotr.
Belieka viltis, kad ir V.Putinui taip nutiks. Juk negali visąlaik jam sektis. Bet jei V.Putinas bus nustumtas prie suskilusios geldos, tai nebus nei Dž.Baideno, nei E.Macrono, nei jokio kito NATO ir ES ištižėlio nuopelnas. Už žlugusį putinizmą greičiausiai dėkosime Ukrainai, nors dabartinis jos prezidentas Volodymiras Zelenskis, regis, taip pat jau linkęs pasiduoti apgaulei, esą kils žiaurus karas, jei nebus pasirašyti Minsko susitarimai.
Nesu tikras, kad yra būtent taip, kaip aprašiau. Deja, bjaurioji versija apie Vakarų išdavystę man atrodo vis įtikinamesnė. O juk reikėjo, regis, tiek mažai. Tereikėjo V.Putinui atkirsti: nori karo – kariausime; nori atominio karo – paragausi radiacijos, nori hibridinių atakų – pasprinksi hibridinėse atakose. Ką tada darytų agresyvusis V.Putinas? Deja, Vakarai ištižę, korumpuoti, bailūs, aptingę, todėl ir traukiamės atgalios po kiekvieno Kremliaus blefo.
Paskutinį balistinės raketos bandymą Šiaurės Korėjos režimas atliko liepos 28-osios rytą. Japonijos valdžia dėl šios priežasties skubiai sušaukė Nacionalinio saugumo tarybos posėdį.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Po priešpaskutinio, liepos 27 dieną, Pchenjano atlikto bandymo Amerikos žvalgyba pareiškė turinti informacijos apie tarpkontinentinių raketų paleidimo įrenginio transportavimą į poligoną netoli Kusŏng-si miesto Pchenjan Pukto provincijoje šalies šiaurės vakaruose.
JAV specialiųjų tarnybų vertinimu, šiaurės korėjiečiai gali paleidimo įrenginius sumontuoti ant mobilių platformų, tada juos susekti bus sudėtinga. JAV žvalgyba anksčiau prognozavo, kad Šiaurės Korėja baigs kurti žemyninę Amerikos dalį galinčią pasiekti balistinę raketą ne mažiau kaip po ketverių metų, dabar žvalgybininkai šį terminą sutrumpino iki metų (esama duomenų, jog Aliaska ir Havajai Pchenjano raketoms jau pasiekiami). Primintina, kad pirmą tarpkontinentinę balistinę raketą šiaurės korėjiečiai sėkmingai išbandė liepos 4 dieną.
Liepos 23-ąją saugumo konferencijoje Aspeno mieste Kolorado valstijoje JAV armijos štabų vadų jungtinio komiteto pirmininkas generolas Josephas Dunfordas Šiaurės Korėją įvardijo „karščiausia“ grėsme Amerikai, prieš kurią dera imtis neatidėliotinų veiksmų. Generolas pasakė apie tai informavęs ir sąjungininkus, ir priešininkus. Ir rūškanai pridūrė, jog potencialaus karo Korėjos pusiasalyje atveju aukų gali būti net daugiau, negu Antrajame pasauliniame kare. Prieš tai JAV atstovė Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley perspėjo, jog Vašingtonas išnaudos visas galimybes, įskaitant karines, kad priverstų pakeisti Šiaurės Korėjos elgesį.
Praėjusių metų rugsėjo 9-ąją Pchenjanas informavo atlikęs penktą sėkmingą branduolinį bandymą, tada sprogimas sukėlė 5 balų pagal Richterio skalę galingumo žemės drebėjimą, o Pietų Korėja nurodė, jog tai galingiausias užtaisas, kokį kada nors susprogdino Pchenjanas, ir kad Seulas yra pasirengęs prasčiausiems santykių su šiaurės kaimyne scenarijams.
Bandymą griežtai pasmerkė JAV bei Japonija, JT generalinis sekretorius priminė, jog branduoliniu bandymu Šiaurės Korėja pažeidė JT Saugumo Tarybos rezoliuciją. Nepritarimą išreiškė ir kone vienintelis Pchenjano užtarėjas bei prekybos partneris Pekinas (Kinijai tenka 90 proc. Šiaurės Korėjos užsienio prekybos), tradiciškai paraginęs visus išlaikyti santūrumą bei ramybę. Viena vertus, Kinija prisibijo dėl išorės spaudimo galinčios kilti sumaišties pietinėje kaimynėje ir pabėgėlių srauto iš jos, kita vertus, laiko Šiaurės Korėją natūralia buferine zona, pridengiančia Kinijos pietryčius. Pekinas nenori Amerikos karių prie savo sienų, kaip kad 1950-aisiais.
Padažnėjusius Pchenjano balistinių raketų ir branduolinius bandymus Stenfordo universiteto profesorius Šiaurės Korėjos ekspertas Danielis Snideris aiškina tuo, kad po paliaubų Korėjos pusiasalyje paskelbimo 1953 metais Šiaurės Korėjos režimo kūrėjo Kim Ir Seno aplinka padarė išvadą, kad karą jie būtų laimėję ir po savo vėliava suvieniję pusiasalį, jei ne JAV karinės aviacijos įsikišimas. Jungtinių Valstijų užnugario bazės, kur dislokuota aviacija, buvo ir yra Japonijoje, taigi, pagal Pchenjano logiką, jei amerikiečiai žinos, kad bazės pasiekiamos raketomis, į kitą karą nesikiš. Tada ir priimtas strateginis sprendimas užsiimti balistinių raketų kūrimu, kurį jau diktatoriaus Kim Ir Seno anūkas KimJong Unas nuosekliai stumia į priekį.
Praėjusio amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio viduryje amerikiečių sociologas bei politologas Samuelis P. Huntingtonas padarė išvadą, jog Vakarų varžymosi su likusiu pasauliu balansas kinta likusio pasaulio naudai taip pat masinio ginklo neplatinimo srityje – pirmais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo Vakarai galėjo realiai pasipriešinti jo plitimui, iki 20 amžiaus pabaigos tos galimybės traukėsi iki branduolinio ginklo platinimo sulėtinimo geriausiu atveju, bet tikrai nestabdė tendencijos.
Pchenjano laikysena 21 amžiaus pradžioje šią tezę patvirtina, Amerikos demokratijos gynimo fondo analitiko Johno Hannah vertinimu, Šiaurės Korėjos priešininkai neįstengia ne tik atgrasyti Pchenjano nuo branduolinių bei balistinių raketų bandymų, bet ir mažesnių provokacijų, tokių kaip kompiuterinė ataka prieš „Sony“, kai ši nutarė paleisti komediją apie Kim Jong Uną, ar Pietų Korėjos teritorijos artilerinio apšaudymo.
1994-aisiais Vašingtonui ir Pchenjanui pavyko pasirašyti susitarimą dėl Šiaurės Korėjos branduolinių bandymų įšaldymo mainais už diplomatines bei ekonomines nuolaidas, įskaitant dviejų kariniu požiūriu nepavojingų atominių reaktorių bei didelio kiekio mazuto perdavimo jos energetinkos įmonėms. Pasak J.Hannah, prieš tai Vakarai stojo prieš dilemą, kaip reaguoti į Amerikos žvalgybos informaciją, jog Šiaurės Korėjos atomininkai rengiasi sodrinti panaudotą plutonio reaktoriaus kurą iki branduoliniam ginklui reikalingos kondicijos.
Tuometinis JAV gynybos sekretorius Williamas Perry siūlė smogti konvencinį smūgį režimo branduoliniams objektams, kurio labiausiai tikėtina kaina būtų buvęs dar vienas visavertis karas Korėjos pusiasialyje su tūkstančiais aukų iš visų dalyvausiančių pusių, įskaitant Ameriką, kuri Pietų Korėjoje yra dislokavusi 30 tūkstančių karių. Gi Pchenjanas prie sienos su Pietų Korėja laiko milijoninę armiją bei milžinišką kiekį artilerijos, kuri gali lengvai „mušti“ už keliasdešimt kilometrų nuo sienos esančiai Pietų Korėjos sostinei Seului.
Tuometinis JAV prezidentas Billas Clintonas ilgai dvejojo ir buvo linkęs apsistoti ties kariniu variantu, bet tuometinis diktatorius Kim Jong-ilas, dabartinio diktatoriaus tėvas, pats pasiūlė „taikos scenarijų“ ir Amerikos prezidentas jį tikriausiai su palengvėjimu priėmė. Galų gale paaiškėjo, jog tai blefas – dar iki B.Clintonui paliekant Baltuosius Rūmus Pchenjanas vykdė balistinių raketų bandymus, kurie prasmingi tik vienu atveju – jei tuo pat metu atliekami branduoliniai bandymai. Tai pasitvirtino jau prezidentaujant Georgui W.Bushui-jaunesniajam: nors Jonbenio plutonio reaktorius buvo užkonservuotas, JAV žvalgyba išaiškino kitus objektus, kur Pchenjanas „tylomis“ sodrino uraną.
1994-ųjų sutartis buvo palaidota, paminklu ant jos „kapo“ galima laikyti Šiaurės Korėjoje 2006-aisiais atliktą pirmą branduolinį bandymą. 1994 metais Pchenjanas neturėjo nė vieno branduolinio užtaiso, šiandien šis arsenalas vertinamas nuo 10 iki 20, kurį, JAV žvalgybos manymu, Šiaurės Korėja siekia padidinti iki 100 užtaisų.
Jokie ekonominiai palengvinimai kaip ir sankcijos (išskyrus nebent absoliutų produktų bei energijos išteklių tiekimo embargą Šiaurės Korėjai) negali atgrasyti diktatoriško režimo nuo svarbiausio politinio uždavinio – bet kuria kaina įsigyti branduolinį arsenalą su technine galimybe pristatyti jį iki pagrindinės oponentės Amerikos. Toks yra savitas politinis revanšas už nesėkmes praktiškai visose kitose gyvenimo srityse.
Pchenjanas parazituoja Vakarų neryžtingumo akivaizdoje ir tikrina kaimynių psichologinį tvirtumą, neumaldomu įžūlumu siekdamas pasėti abejones dėl Jungtinių Valstijų garantijų. J.Hannah teigimu, branduolinio saugumo garantijas iš JAV gavusios Pietų Korėja ir Japonija nesiėmė kurti nuosavo branduolinio ginklo, nors abiejų ekonominis potencialas šioje srityje leido toli palikti Šiaurės Korėją. Na, ir pagaliau dėl apgailėtino gyvenimo lygio šalies viduje išorės grėsmės eskalavimas yra bene vieintelis būdas režimui išlikti.
Vakarai ir jų sąjungininkai pietryčių Azijoje (pirmiausia Pietų Korėja) atsisakė jėgos scenarijaus, tikėdamiesi laimėti laiko – kad Pchenjano režimas žlugs dėl vidaus problemų arba galų gale taikiai įsilies į pasaulio bendruomenę. Nenutiko nei vieno, nei kito – Šiaurės Korėjos režimas nepaisydamas nieko baigia apsirūpinti branduolinio saugumo „skėčiu“ ir galimybe šantažuoti ką tik nori.
EPA nuotraukoje – Šiaurės Korėjos diktatorius su kariuomenės vadais prie kompiuterio
Artėjant Šiaurės Korėjos režimo įsteigėjo 105-ųjų gimimo metinių minėjimui balandžio 15-ąją, Pchenjanas eilinį kartą pagrasino karu, kuris palies visą pasaulį, ir eilinį kartą buvo galima tikėtis bet ko – šioje šalyje esama tradicijos Kim Ir Seno jubiliejus pažymėti branduolinio ginklo bandymais (būtų buvęs šeštasis).
Pasak Japonijos žiniasklaidos, JAV valstybės departamentas balandžio pradžioje informavo Japonijos vyriausybę apie beveik neišvengiamą preventyvų smūgį Šiaurės Korėjai. Tąkart įtampa (eilinį kartą) atslūgo, JAV prezidentas Donaldas Trumpas apsiribojo tradiciniu įrašu „Twitteryje“: „Šiaurės Korėja ieško problemų. Jei Kinija pasirengusi mums padėti, būtų puiku. Jei ne – išspręsime problemą be jos!“.
Dabar turime porą branduolinį ginklą galinčių nešti tarpkontinentinių raketų bandymų per porą dienų. Ir dilginančiai atvirą JAV armijos štabų vadų jungtinio komiteto pirmininko pasisakymą Šiaurės Korėjos grėsmės Amerikai tema.
Ir šįkart grėsmė visus aplenks? Bet ar taip bus visada? Pasaulyje iš viso berods 15 700 branduolinių galvučių, bet gali užtekti nedidelės dalies šimto šiaurės korėjietiškų, kad planeta išlėktų į orą.
