Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė sako, kad pedagogų profsąjungų keliami reikalavimai Vyriausybei yra normalūs. Todėl politikė ragina Ministrų kabinetą įsiklausyti į švietimo bendruomenės žodžius ir megzti abipusį dialogą, mat, pasak jos, kol kas atsitraukti nuo streiko neketinama.
„Mokytojų keliami reikalavimai yra normalūs. (…) Mes matome realią situaciją švietimo sistemoje. Mes turime kalbėti ir apie švietimo paslaugų kokybę, ir apie nesibaigiančias reformas, kurioms nepasiruošta ir mokytojai iki šiol neturi parengtų vadovėlių. Turime kalbėti ir apie tai, kad mokyklos iš tikrųjų tampa nebeprieinamos“, – penktadienį po susitikimo su švietimo profesinėmis sąjungomis Eltai teigė V. Blinkevičiūtė.
„Tokios tai nuotaikos – profsąjungos neketina niekur trauktis, jeigu nepavyks rasti susitarimo ir pritarimo jų keliamiems dalykams“, – pedagogų bendruomenėje tvyrančiomis nuotaikomis dalijosi LSDP lyderė.
Kartu su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinėmis sąjungomis aptarusi pedagogams kylančias problemas, V. Blinkevičiūtė teigia įsitikinusi, kad Vyriausybė netęsi savo pažadų. Tačiau, pabrėžė ji, blogiausia, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) ėmė klausytis darbuotojų tik tada, kai buvo pagrasinta streiku.
„Dar kartą įsitikinau, kad šioji Vyriausybė nevykdo savo Vyriausybės programos, kur buvo išsikėlusi kilnią misiją – švietimo srityje sukurti tokias ugdymo sąlygas, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas kiekvienam. Tiesą pasakius, švietimo srities profesinių sąjungų nariai dar kartą išsakė, kad iki kol jie nepasakė, kad streikas bus kraštutinė priemonė, kadangi nevyksta dialogas, nevykdomas susitarimas, nepakankamas atlyginimas, trūksta mokytojų, per didelės klasės – jie iki tol tiesiog nebuvo girdimi“, – dėstė Europos Parlamente dirbanti politikė.
Todėl V. Blinkevičiūtė ragina ministeriją rasti tinkamą kontaktą su pedagogais ir jį išlaikyti.
„To nuolatinio dialogo reikia tiesiog kaip oro, kaip vandens – tam, kad galėtume normaliai gyventi savo valstybėje, kad tas jaunas žmogus, besimokydamas mokyklos suole, suprastų, kad yra didžiulis rūpestis tais jaunais žmonėmis“, – akcentavo ji.
Ir nors kitaip nei dalis parlamento opozicijoje dirbančių partijų, LSDP dar negrasina pasitraukti iš susitarimo dėl švietimo politikos, V. Blinkevičiūtė mano, kad peržiūrėti dokumentą ir jį koreguoti – būtina.
„Mes tikrai darysime peržiūrą politinių partijų susitarimo dėl švietimo politikos, nes, pirmiausiai, tas susitarimas nėra tinkamai įgyvendinamas. Antra – reikalingos tam tikros korekcijos. Jis turi būti aptartas ir su profesinėmis sąjungomis, ir su švietimo bendruomene“, – teigė V. Blinkevičiūtė
„Raginu Vyriausybė tvirtai laikytis partijų pasirašytame susitarime nustatytų terminų – kad jau 2024 m. tiek mokytojams, tiek aukštųjų mokyklų dėstytojams būtų mokamas atlyginamas, sudarantis 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio“, – apibendrino ji.
ELTA primena, kad nesutarus dėl spartesnio mokytojų atlyginimų kėlimo, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) nusprendė rugsėjo 15 d. skelbti įspėjamąjį, o nuo rugsėjo 29 d. – tikrąjį streiką.
A. Navicko vadovaujamoji švietimo darbuotojų profsąjunga pareikalavo dar šiais metais pakelti mokytojų atlyginimus 20 procentų. Taip pat prašo, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. atlyginimai didėtų dar 30 proc. Tokiu atveju, bendras atlyginimų augimas siektų 56 procentus.
LŠDPS taip pat yra išsakiusi poreikį mažinti mokinių skaičių naujai sudaromose klasėse, siūlo numatyti ir kokybiškesnę darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais tvarką. Streikas – dalykas rimtas
Apie prisijungimą prie streiko pranešė ir Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (LŠMPS). Jos pirmininkas Egidijus Milešinas pranešė, kad jo vadovaujama mokytojų profsąjunga svarstys skelbti streiką, jeigu nepavyks susitarti dėl iškeltų reikalavimų.
ŠMSM tęsia diskusijas ir susitikimus su profsąjungomis, bandant atrasti pedagogus tenkinantį kompromisą. Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė pabrėžia, kad Ministrų kabinetas laikosi parlamentinių partijų susitarime numatytų planų kelti atlyginimus. O numatytas tikslas padidinti algas iki 130 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio, prognozuoja ji, bus pasiektas kitų metų rugsėjį.
Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Socialdemokratų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė kritiškai vertina viešojoje erdvėje įsiplieskusias diskusijas dėl paminklo poetui Justinui Marcinkevičiui. Pasak jos, daugiau nei prieš tris dešimtmečius nepriklausomybę atgavusi Lietuva yra neįsivaizduojama be šio poeto indėlio. Todėl, susigraudinusi akcentuoja politikė, paminklas J. Marcinkevičiui tėra laiko klausimas.
„Aš jau nepakeliu minčių apie tave/ Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių,/ Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas./ O tu sakai: stovėk kaip stovi laisvė“, – paprašyta pakomentuoti pastaruoju metu kilusias diskusijas J. Marcinkevičiaus eilėmis prabilo V. Blinkevičiūtė.
„Čia yra Justinas Marcinkevičius. Aš net susigraudinau. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti Lietuvos atgimimą, visą Sąjūdį ir visą pakilimą be Justino Marcinkevičiaus. Jis visą laiką yra su mumis. Nežinau, ką galėčiau čia bepridurti“, – „Žinių radijui“ teigė europarlamentarė.
Anot jos, įamžinimo klausimai visada kelia nemažai diskusijų, tačiau, neabejojo socialdemokratė, dėl paminklo J. Marcinkevičiaus anksčiau ar vėliau tikrai bus susitarta.
„Aš net neabejoju, kad Lietuvos žmonės, bendruomenė anksčiau ar vėliau vis tiek ras sutarimą, kaip, kur, kada ir kokiu pavidalu tai padaryti. Justinas Marcinkevičius tikrai yra to vertas“, – sakė V. Blinkevičiūtė, pažymėdama, jog ir dabar diskusijos šiuo klausimu galėtų būti oresnės.
„Nereikia to drabstymosi purvais. Juk pats Justinas Marcinkevičius iš tikrųjų ragino ir kvietė: nereikia pykčio, pagiežos, keršto, melo“, – samprotavo V. Blinkevičiūtė. Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
ELTA primena, kad liepos mėnesį Rašytojų sąjunga nusprendė sostinės Konstantino Sirvydo gatvėje, šalia sąjungos būstinės, pastatyti paminklą rašytojui J. Marcinkevičiui. Visgi, dėl šio paminklo viešojoje erdvėje kilo ginčas – nesutariama, ar derėtų įamžinti J. Marcinkevičių ir jo kūrybą, mat, kritikai ir literatūros tyrėjai akcentuoja prieštaringą rašytojo praeitį.
Dėl J. Marcinkevičiaus paminklo laukiama Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimo. Rašytojų sąjunga neatmeta, kad dėl kilusio ginčo paminklo idėjos gali būti atsisakyta.
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat labai kritiškai įvertino diskusijas dėl paminklo poetui. Pasak šalies vadovo, debatų epicentre atsidūręs rašytojas yra vienas iškiliausių Lietuvos kūrėjų, todėl jo atžvilgiu skriejanti kritika tik skaudina poeto artimuosius.
„Justinas Marcinkevičius sau pasistatė tokį didelį paminklą, kad jau joks XXI a. ideologinis inkvizitorius jo nebenugriaus. Tai, turbūt, yra didžiausias dainius, kurį mes turėjome XX amžiuje. Arba vienas iš garsiausių mūsų poetų su kurio eiliuotu žodžiu į Sąjūdį ėjo žmonės“, – žurnalistams teigė Šilalės rajone apsilankęs G. Nausėda.
Kairėje – Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko rinkimus laimėjusi europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė teigia, kad dėl galimybių jungtis į opozicinę koaliciją su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Darbo partija ji artimiausiu metu ketina kalbėtis su Sauliumi Skverneliu. Tačiau šiuo metu matomas „darbiečių“ ir „valstiečių“ bendradarbiavimas išrinktosios LSDP pirmininkės netenkina.
„Pagal tai, kokia šiuo metu yra situacija, kaip bendradarbiauja tarpusavyje tiek „valstiečiai“, tiek „darbiečiai“, tai mūsų socialdemokratų tikrai netenkina. Nes kol kas opozicinė koalicija neatrodo rimta. Man atrodo, kad jie tarpusavyje labai dažnai neranda bendrų sutarimų, o tai mums būtų visiškai nepriimtina“,– sekmadienį surengtoje LSDP spaudos konferencijoje kalbėjo V. Blinkevičiūtė.
Visgi europarlamentarė pažymi, kad dėl visų priimamų sprendimų bus kalbamasi ir su kitomis opozicinėmis frakcijomis, o socialdemokratai palaikys tuos sprendimus, kurie pirmiausiai bus priimtini jiems patiems.
„Socialdemokratų partija ir dabar yra ganėtinai stipri dirbant opozicijoje. Sprendimus mes turime derinti tarpusavyje ir su kitomis opozicinėmis partijomis, bet ten, kur sprendimai nepriimtini, mes tikrai jų nepalaikysime. Ten, kur mes galime rasti bendrus sprendimus, – sėsime prie derybų stalo ir priimsime sprendimus“,– tikino V. Blinkevičiūtė, kartu akcentuodama, kad opozicijos bendradarbiavimą įtvirtinantis dokumentas jai nėra savaiminė vertybė.
„Socialdemokratai tikrai pasiryžę bendradarbiauti, tačiau būti opozicinėje koalicijoje, dirbti pasirašius sutartį – ne tai yra svarbiausia esmė. Esmė yra, kaip mes sugebame priimti Lietuvai svarbius sprendimus“,– kalbėjo išrinkta LSDP pirmininkė.
Sekmadienį vakare paskelbta, kad LSDP pirmininko rinkimus laimėjo 56 proc. balsų surinkusi V. Blinkevičiūtė. Jos konkurentą Juozą Oleką palaikė 44 proc. partijos narių. Rinkimuose iš viso dalyvavo 51,9 proc. partijos narių.
LSDP pirmininko rinkimai vyko gegužės 3 – 9 dienomis. Naujai išrinktos pirmininkės įgaliojimai prasidės rinkimų rezultatus patvirtinus partijos suvažiavime gegužės 29 dieną.
Naujoji LSDP pirmininkė V. Blinkevičiūtė 2000–2008 m. ėjo socialinės apsaugos ir darbo ministrės pareigas. 2004 m. kaip Naujosios sąjungos kandidatė siekė Lietuvos Respublikos prezidento posto, tačiau liko ketvirtoje vietoje. 2004–2009 m. – Seimo narė. Nuo 2009 m. jau trečią kadenciją dirba Europos Parlamente.
LSDP pirmininką dvejų metų kadencijai rinko visi partijos nariai. Jis tiesiogiai renkamas trečią kartą. Iki 2017 m. socialdemokratų partijos vadovai buvo renkami suvažiavimuose.
Kandidatus į LSDP pirmininko postą iki kovo 28 d. galėjo kelti visi partijos skyriai. J. Oleko kandidatūrą siūlė 22, o V. Blinkevičiūtės – 13 partijos skyrių.
Rinkimuose taip pat ketino dalyvauti, tačiau dar prieš jų pradžią pasitraukė Vilniaus universiteto politologas Liutauras Gudžinskas ir Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas.
Partijos skyriai taip pat kėlė buvusio LSDP pirmininko Gintauto Palucko, Jonavos mero Mindaugo Sinkevičiaus, o Socialdemokračių moterų sąjunga – Seimo narės Orintos Leiputės kandidatūras, bet šie politikai LSDP pirmininko rinkimuose dalyvauti atsisakė.
Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė teigia, kad jai nesuprantamas konservatorių lyderių noras matyti Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) nepriklausančią Ingridą Šimonytę vedančią partijos sąrašą rudenį vyksiančiuose rinkimuose.
Socialdemokratė skeptiškai vertina ir „valstiečių“ siekį pirmu numeriu sąraše įrašyti nepartinį premjerą Saulių Skvernelį. Pasak jos, tai rodo partijų pirmininkų – Gabrieliaus Landsbergio ir Ramūno Karbauskio – silpnumą, neužtikrintumą ir nepasitikėjimą savo jėgomis.
Interviu naujienų agentūrai ELTA V. Blinkevičiūtė atkreipia dėmesį ir į sudėtingą moterų padėtį Lietuvoje. Buvusi Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė teigia, kad valdantieji ir jų lyderis Ramūnas Karbauskis vyrų ir moterų lygybės klausimo ne tik nemato kaip prioritetinio, bet apskritai „vis dar gyvena šiaudinės pastogės laikais“. To pavyzdys, pasak politikės, – atkaklus valdančiųjų priešinimasis priimti Stambulo konvenciją.
Europarlamentarė taip pat tikina, kad mažai tikėtina, jog po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų socialdemokratai sudarytų koaliciją su konservatoriais. Politikė akcentuoja, kad kol kas Lietuvos gyvenime nieko tokio neįvyko, kad reikėtų griauti esančią skirtį tarp kairės ir dešinės ideologijos.
Šalies vadovas Gitanas Nausėda į Prezidento rinkimus atėjo su gerovės valstybės vizija. Sekdami prezidento retoriką apie gerovės valstybę pradėjo kalbėti vis daugiau politikų. Kaip manote, ar įsibėgėjus prezidento Gitano Nausėdos kadencijai galima teigti, kad pagaliau matomas teigiamas poslinkis šioje srityje?
Aš, kaip socialdemokratė, visada palaikiau ir palaikysiu tuos politikus, kurie nuoširdžiai tiki, kad mūsų valstybei, mūsų Lietuvai ir mūsų žmonėms būtina gerovės valstybė. Būtina ta valstybė, kurioje galima gyventi, kurti šeimas, gimdyti vaikus, kurioje tu gali jaustis laisvas, kurioje yra didelis tolerancijos lygis, kurioje tau nereikia emigruoti iš šalies, nes negali išgyventi su minimaliu atlyginimu. Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš tikrųjų sveikinu prezidentą ir labai norėčiau, kad tai netaptų tik tuo vienu iš rinkimų šūkių, su kuriuo jis ėjo į rinkimus ir dėl ko žmonės balsavo. (…) Dabar tik reikia padaryti taip, kad tai taptų realybe ir tikrove. Ar tai bus lengva? Jokiu būdu.
Ar jau matote prezidento daromus tam tikrus žingsnius šioje srityje?
Tam tikri žingsneliai yra, tam tikras siūlymas vienų ar kitų sprendimų yra, bet jūs pastebėjote, kaip sunkiai tai skinasi kelią? Kažkodėl „valstiečiai“, save vadinantys valdančiąja centro kaire, nepalaiko prezidento siekio, norų dėl realių veiksmų, kurie keistų į gerąją pusę mūsų žmonių gyvenimą. Aš manau, kad pasipriešinimas yra ir bus didžiulis, nes per žema mūsų politikų kultūra, kad jie suprastų, jog vardan tam tikrų tikslų, kurie yra būtini, mes turime visi susijungti, susivienyti, o ne visą laiką kritikuoti, kas yra geresnis ir t. t.
Mūsų, socialdemokratų, partija visą laiką palaikys prezidentą jo siekyje kurti gerovės valstybę, pradedant pačia mokesčių sistema. Bet gerovės valstybė iš tikrųjų nėra vien tik vaiko pinigai ar tinkamos pensijos ir pakankami atlyginimai. Yra labai daug kitų svarbių dalykų: kaip tu pats jautiesi, kaip jaunas žmogus gali realizuoti save. Kaip pas mus veikia švietimo sistema, kaip yra prieinama sveikatos priežiūra. Kaip tu jautiesi laisvas kitaip mąstydamas, kitaip atrodydamas, koks yra tolerancijos lygis mūsų valstybėje. Tai yra labai svarbūs dalykai.
O kokiose srityse matote vis dar egzistuojančių „blogovės valstybės“ pavyzdžių?
Yra iš tikrųjų labai daug sričių. Pavyzdžiui, švietimo sritis, atrodo, jau tokia atsibodusi, nuvalkiota tema, bet aš visą laiką galvoju, kodėl iki šiol mūsų valstybėje vieni vaikai turi kokybiško švietimo galimybes, o kiti – ne, nes jų tėvai neturi pakankamai pinigų. Didžiosios dalies tokių vaikų tėvai tikrai negali leisti jų į privačias mokyklas, negali papildomai samdyti korepetitorių, kad jie pasirengtų tinkamai egzaminams.
Arba, pavyzdžiui, tas mokyklų skirstymas – vienos mokyklos prestižinės, kitos – ne. Bet visur gyvena tie patys mūsų, Lietuvos valstybės, vaikai, vadinasi, diskriminacinis požiūris į juos yra jau nuo mažų dienų. Tai yra be galo blogai, taip būti jokiu būdu negali. Tai yra tokia sritis, apie kurią mes visą laiką kalbame: turėsime visokių susitarimų, padarysime mokytoją prestižine profesija, bet šioje srityje tikrai nieko nepadaryta.
Pakalbėkime apie galimas koalicijas. Kaip manote, ar tikėtinas scenarijus, kad po 2020 metų Seimo rinkimų socialdemokratai galėtų sudaryti vaivorykštinę koaliciją?
Tiesą pasakius, aš per ilgai esu politikoje ir šiuo atveju nebursiu iš kavos tirščių. Pirmiausiai mes turime rimtai dalyvauti Seimo rinkimuose, nes esame rimta parlamentinė, didžiausia Lietuvoje partija, todėl turime rimtai dirbti, kad rinkimų rezultatas būtų geras, kad laimėtume rinkimus, kad mūsų žmonės, mūsų rinkėjai duotų tą pasitikėjimo mandatą ir suteiktų galimybę formuoti daugumą. Su kuo mes būsime valdančiojoje daugumoje, priklausys nuo to, koks bus Seimas, kuo žmonės pasitikės, ką jie išrinks. O derybos neišvengiamai bus su kitomis politinėmis partijomis dėl daugumos, tačiau mes, socialdemokratai, matysime, kaip sutampa mūsų požiūriai į vienus ir kitus dalykus, ir turėsime tam tikras raudonas linijas, kurių peržengti negalime. Todė, aš manau, kad dar šiek tiek per anksti sudarinėti koalicijas. Tiesiog palaukime rinkimų ir tada matysime, kaip mums seksis.
Ar svarstytumėte galimybę sudaryti koaliciją su konservatoriais?
Pirmiausiai konservatoriai turi laimėti rinkimus. Daug kas jiems pranašauja, kad jie pasirodys gerai, bet gyvenimas parodys. Man atrodo be galo keista ir nesuprantama, kai parlamentinių partijų lyderiai nesiruošia vesti į rinkimus savo partijos žmonių. Aš nesuprantu, kaip tai gali būti. (…) Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu tu esi partijos lyderis, turi suburti, uždegti žmones, įtikinti rinkėjus, kad esi partijos lyderis, vedi į rinkimus, prašai duoti pasitikėjimo mandatą, nes dirbsite taip, kad tas pasitikėjimas išliktų. Aš niekaip nesuprantu, kodėl rimtos partijos turi samdyti kažkokius rinkimų „vestuvių generolus“. Čia nesuvokiami dalykai yra: S. Skvernelis – ne partijos narys, I. Šimonytė – ne partijos narė, tačiau kažkodėl jie ves partijų sąrašus. Taip neturi būti. Tai rodo tų lyderių silpnumą, neužtikrintumą, nepasitikėjimą savo jėgomis. Todėl labai natūralus klausimas, ar jie gali būti partijos lyderiai. Aš tokių dalykų nepateisinu, man jie yra negražūs ir nesąžiningi. Mano įsitikinimu, partijos lyderis turi vesti savo partiją į rinkimus.
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kitas dalykas, politine prasme man atrodo pigu, kad iki šiol tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis nelinkę atsakyti, ar jie, būdami nepartiniai, ves partiją į rinkimus ar neves. Toks „laužymasis“ man atrodo labai nesolidus. Visi žino, kad, matyt, ves, viskas bus gerai, bet dar pasilaužykime, pasibranginkime. Jie kažkodėl nestoja į tą partiją. Netiki ta partija? Kaip jie gali vesti partiją netikėdami partija. Galbūt dėl to, kad žurnalistai vis klaustų, ar Ingrida Šimonytė ves sąrašą, ar Saulius Skvernelis ves sąrašą, nes, matyt, kitaip neįdomūs. (…) Mes turime savo partijos lyderį.
Mes, socialdemokratai, išrinkome Gintautą Palucką visuotiniuose rinkimuose, ir mūsų partijos lyderis nebijo, atsakomybės nesikrato ir ves mūsų partiją į rinkimus, kas jam ir priklauso.
Bet visgi norėčiau grįžti prie klausimo, ar neatmetate konservatorių kaip galimų koalicijos partnerių?
Tai turi būti vertybinis klausimas, ir tai visiškai natūralu mūsų gana jaunai demokratijai kaip valstybei. Trisdešimt metų demokratinės valstybės raidoje yra labai mažai, trisdešimt metų žmogaus gyvenime – labai daug. Todėl vargu ar esant dar tokiai pakankamai jaunai demokratijai mes turime padaryti taip, kad dvi didžiosios, įtakingiausios partijos susivienytų tam, kad nebebūtų dešinės ir kairės skirtumo. Nemanyčiau, kad kažkas Lietuvoje atsitiko, jog taip turėtų būti.
Lietuvai gresia žymus europinės sanglaudos paramos apkarpymas – kone trečdaliu. Artėjant lemiamoms deryboms dėl būsimo ES biudžeto, Briuselis pažadėjo skirstant lėšas atsižvelgti į Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimą, tačiau kol kas dar lieka neaišku, kiek. Kaip regite situaciją?
Dėl naujojo Europos Sąjungos biudžeto 2020-2027 metų situacija kol kas yra iš tikrųjų sudėtinga, nes Europos Parlamentas yra išsakęs savo prioritetus ir derybines pozicijas, kad Europos Sąjungos biudžetas neturėtų sumažėti, nors Didžioji Britanija, kaip viena iš donorių, išėjo iš ES, mes turime tam padidinti valstybių narių įnašus. Lietuva, beje, tam pritaria, tačiau yra šalys donorės, kurių įnašai didžiausi ir kurios nesutinka – Nyderlandai, Švedija, Danija, Vokietija laikosi įvairių nuomonių. Mes, Europos Parlamentas, esame pasakę, kad nesutinkame su tuo siūlymu, kurį gruodžio mėnesį pateikė pirmininkaujanti Suomija, kur šalių narių įnašai būtų tik 1,07 procento. Mes siūlėme 1,3 proc., Europos Komisija – 1,1 proc. Gal čia atrodo skaičių žaismas, bet už to slypi milijardai, kurie būtų investuoti į valstybės nares, o tarp jų ir Lietuvą.
Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis pateikė naujus siūlymus, kad šiek tiek būtų padidintas narių įnašas iki 1,074 proc., tai būtų apie 7,5 milijardo eurų. Jeigu tai būtų Lietuvai skirta suma, tai viskas būtų gerai, bet jeigu galvojama apie tai, kad ji būtų išsklaidyta 27 valstybėms, tai, žinoma, yra lašas jūroje ir tai, be abejo, netenkina.
Dėl didesnės paramos toms valstybėms, iš kurių daug žmonių emigravo, tai yra naujas pono Michelio siūlymas. Manau, šitą siūlymą mes labai rimtai apsvarstysime ir Lietuvai nauda iš to, be abejo, būtų. Matysime, koks bus sutarimas su kitomis šalimis. (…) Vis tik reikia labai apgalvotai naudoti tas lėšas, kad nebūtų jo iššvaistymo, kad nebūtų jo netinkamo naudojimo.
Lyčių padėtį matuojamame pasaulio indekse Lietuva atsidūrė 9 pozicijomis žemiau nei pernai, o pagal ministrių procentą užimame paskutinę vietą. Ką reikėtų daryti, kad po 2020 metų Seime ir Vyriausybėje moterų būtų daugiau? Ar tai matote kaip problemą?
Galėtų būti trumpas atsakymas – balsuoti už socialdemokratus, kur lyčių lygybės klausimas visą laiką buvo vienas prioritetinių. Tiesą pasakius, man gėda už dabartinę valdančiąją daugumą, kuri neva dedasi, kad yra centro kairės dauguma, bet kairiajai politikai visada yra būdingas lyčių lygybės klausimas. Tai yra prioritetas, kad ir vyrai, ir moterys gali lygiaverčiai dalyvauti darbo rinkoje, gauti ne mažesnį atlyginimą, po to – pensijas, dalyvauti sprendimų priėmime, užimti vieną ar kitą poziciją. Tai mums absoliučiai suprantamas, normalus dalykas. Tuo metu dabartiniai valdantieji ir, turiu pasakyti atvirai, „valstiečių žaliųjų“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis, šito tikrai nesupranta. Jis gyvena tarsi šiaudinės pastogės laikais, o yra XXI a. Ir kuomet Lietuva neturėjo nė vienos moters ministrės, buvo didžiulė gėda. (…) Turi pasikeisti požiūris, turi pasikeisti stereotipai.
Porą dalykų paminėsiu, kurie pastaruoju metu Lietuvoje buvo viešoje erdvėje ir mane, atvirai pasakysiu, tiesiog pritrenkė. Kai įsidarbino premjero žmona (…), Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas Karbauskis pasakė, kad ji įsidarbino todėl, kad nori padėti išlaikyti šeimą. Pasirodo, šeima neišgyvena iš premjero atlyginimo, kuris yra vienas didžiausių Lietuvoje. Pasirodo, moters įsidarbinimo motyvacija, pasak jo, gali būti tik tokia, kad išlaikytų šeimą. Požiūris XXI a. Europos Sąjungos valstybės valdančiosios partijos lyderio. Vadinasi, moteris šiaip sėdėtų namuose, bet valgyt nėra ko, todėl išeina dirbti. O kad moteris išsilavinusi, kad moteris nori save realizuoti, kad moteris turi patirtį ir gali normaliai dirbti tam, kad įtvirtintų save ir jaustųsi šalia savo vyro kaip lygiavertė partnerė, šitas kažkaip išplaukia, tarytum būtų nesuprantama.
Mane taip pat labai nustebino jauno žmogaus, policijos pareigūno, požiūris, kai buvo išžaginta mergina viename naktinių klubų. Kai policijos pareigūnas viešai pareiškė, kad nėra čia ko kabinėtis, skeryčiotis ar dar kažką daryti. Įsivaizduokite, pareigūnas, jaunas žmogus, jaunas vaikinas apkaltino auką. Matote, koks stereotipas ir koks požiūris, kiek daug dar reikia mums kalbėti, diskutuoti, rodyti gerosios patirties pavyzdžius, netylėti.
Esame viena iš nedaugelio šalių, kurios dar neratifikavo Stambulo konvencijos. Kaip manote, kokios to priežastys?
Tos pačios, kaip ką tik sakiau. Nes vėlgi tas pats dabartinis valdančiosios partijos pirmininkas (R. Karbauskis. – ELTA) pasakė, kad Lietuvai ratifikuoti Stambulo konvencijos nereikia, nes mes ir taip gerai kovojame su smurtu prieš moteris, kad ši konvencija yra skirta toms valstybėms, kurios neturi kitų svertų, kaip kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ir prieš moteris. Dėl to, kol bus ši valdančioji dauguma, konvencija nebus ratifikuojama. Tą patį sakė ir premjeras.
Konservatyvesnių nuostatų šalininkai kritikuoja Stambulo konvenciją, teigdami, kad ratifikuodama konvenciją valstybė įsipareigoja kovoti su lyčių stereotipais. Tai, pasak jų, praktikoje reikštų, kad asmens lytinė tapatybė nebebūtų siejama su prigimtimi, o tik su jos pasirinkimu. Kaip vertinate šią susitarimui išsakytą kritiką?
Kada nenori nieko daryti, tai surasi šimtą priežasčių. Nieko bendro neturi ši konvencija su jūsų sakomais dalykais. Tai yra konvencija, skirta kovai su smurtu, su prevencija, su pagalba aukoms, su informavimu ir t. t. Tai yra visa apimantis dokumentas, kurio tikslas – kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ar tai būtų moteris, ar tai būtų vaikas, ar tai būtų vyras – bet koks asmuo. Smurtauti prieš žmogų apskritai negalima, kad ir kokia būtų jo lytinė tapatybė, kuo jis įsivaizduotų esąs, niekas neturi teisės smurtauti, jo skriausti, mušti, tyčiotis… Juk net tokia katalikiška valstybė kaip Lenkija ratifikavo šią konvenciją ir nemato čia jokių problemų.
Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė Evelina Regner siūlo, kad metus priežiūros atostogos būtų apmokamos moterims, o metus – vyrams. Pasak politikės, tai galėtų išspręsti Europoje susidariusią situaciją, kad moterys už tą patį darbą gauna mažesnį atlyginimą ir jos praleidžia daug daugiau laiko augindamos vaikus. Kaip vertinate šį pasiūlymą?
Aš labai gerai pažįstu Eveliną Regner, mes esame kolegės, daug metų dirbame kartu Europos Parlamente, dabar ji – Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė. Praėjusią kadenciją man teko vadovauti šiam komitetui. Aš noriu pasakyti, kad Evelina, matyt, kai lankėsi Lietuvoje ir davė šitą interviu, griežtai, galbūt daugiau teoriškai, pasisakė, galbūt daugiau norėjo sukelti mūsų diskusijas, kas, aš manau, jai ir pavyko. (…)
Mes dar praėjusios kadencijos metu priėmėme direktyvą dėl darbo ir šeimos suderinimo. Džiaugiuosi, kad mums pavyko priimti šią direktyvą, dabar ją per keletą metų perkelsime į Lietuvos teisę. Tikslas buvo, kad ir tėčiai, ir mamos dalintųsi vaiko priežiūra. (…) Direktyva numato, kad vaiko priežiūrai mama ir tėtis gauna mažiausiai po 4 mėnesius kiekvienas. Iš jų 2 mėnesiai yra neperleidžiami. Šias atostogas galima paimti iki vaikui sukaks 8 metai. T.y. jei tėvas nenorės imti atostogų, mama galės paimti iki 6 mėn. Čia minimalūs dydžiai, valstybės narės gali juos didinti. Niekas nesiūlo Lietuvai metus suteikti mamai ir metus – tėčiui. Reikės apsispręsti tik dėl tų dviejų neperleidžiamų mėnesių.
Lietuvai dar viena aktuali problema – didelis socialinės rizikos šeimų skaičius, Lietuvai darosi vis aktualesnė girtų gimdyvių problema, visai neseniai girta moteris Vilniuje pagimdė naujagimį. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga teigia, kad sprendžiant tokias problemas reikalingas švietimas ir aktyvi socialinė priežiūra, kaip manote, ar šių priemonių užtenka, kad situacija Lietuvoje imtų gerėti?
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tai yra labai skaudi tema. Kalbant apie paskutinę gimdyvę, pasirodo, ji yra ir pareigūnė. Tai sunkiai suvokiami dalykai. Matyt, reikia labai daug kalbėti ir šviesti, suteikti pagalbą ir paramą šeimoms, kurios mes neturime pakankamai. Aš manau, kad tai labai didelė problema. Pagalbą ir paramą, aš turiu omenyje, ne vaiko pinigus. Aš turiu omenyje, kad specialistai turėtų lankytis ir padėti. (…) Mums labai trūksta tiesioginių, medicininių, psichologinių paslaugų jaunoms šeimoms, susiduriančioms su tam tikra įtampa. Tai yra skaudūs dalykai, ir kol kas aš to recepto neturiu.
Probleminėse šeimose užaugusių asmenų šeimos neretai taip pat patenka į socialinės rizikos grupę. Kitaip tariant, vaikai, gimę socialinės rizikos šeimose, automatiškai patenka į prastesnes startines pozicijas. Kokių veiksmų turėtų imtis valstybė, kad būtų geriau užtikrinamos vaikų lygios galimybės?
Yra labai didelė nelygių galimybių ir skurdo problema. Turbūt net nepatikėsite, kad apie 20 mln. vaikų, gyvenančių Europos Sąjungos valstybėse, turtingoje bendrijoje, skursta. Mes Europos Parlamente jau balsavome už tai ir priėmėme sprendimą, kad reikalinga suvienyti pajėgumus, kad ateitų europiniai fondai ir lėšos, kad būtų europinė vaiko garantija, kad būtų suvienytos nacionalinio biudžeto lėšos, ir mes visi kartu galėtume kovoti su vaikų skurdu ir už vaikų lygias galimybes. Labai svarbu, kad mūsų vaikai, nepriklausomai nuo šeimos, galėtų mokytis ir turėtų kokybišką priėjimą prie švietimo, (…) kad turėtų kokybišką sveikatos priežiūrą, kad jų būstas, maistas būtų tinkamas, – į tai reikia investuoti nuo mažų dienų, nes skurdas gimdo skurdą. Ir tai labai sunkus ir ilgalaikis darbas.
O kaip vertinate socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio veiklą kovojant su jau minėtomis socialinėmis problemomis?
Aš linkiu ministrui Linui Kukuraičiui sėkmės, nes pati dirbau (socialinės apsaugos ir darbo. – ELTA) ministre aštuonerius metus ir sakyčiau, kad tai viena sunkiausių ministerijų ir sričių. Nes problemų begalės, ir ne visas jas iš karto galima išspręsti. Aš tikrai tikiu, kad ministras, kuris dirba toje srityje, nori, kad kuo geriau sektųsi. Galbūt ne viskas visada pasiseka, nes reikia labai rimtai kovoti, norint išmušti tas investicijas į socialinę sritį, juk visą laiką atsiras kitų prioritetinių sričių. Taip jau Lietuvoje yra, kad daug labiau norima investuoti į betoną, o ne žmones. O į žmones investuoti sudėtingiau, nes lėšos turi juos pasiekti. Linkėdama ministrui Kukuraičiui sėkmės tikrai galvoju, kad žmogus stengiasi, gal ne viską pavyko padaryti, ne visą laiką gavo palaikymą iš valdančiosios daugumos. Nežinau nė vieno ministro, dirbusio šioje srityje, kuris norėtų, kad būtų blogiau. Tik vieniems gal geriau pasisekdavo, nes čia yra kasdienė kova.
