Britų aktorius Danielis Kraigas (Danielis Craigas) nebevaidins Jameso Bondo. 25-asis „bondiados“ filmas „Nėra laiko mirti“ bus paskutinysis, kuriame jis įkūnys šį kultinį personažą.
„Taip, viskas“, – sakė 51-erių aktorius amerikiečių šou laidoje „Late Show with Stephen Colbert“. Spalį baigėsi naujojo filmo kūrimo darbai, jis ekranuose pasirodys 2020-ųjų balandį.
Jau 2017-aisias D. Craigas kartą skelbė, kad nebevaidins legendinio slaptojo agento. Tačiau 25-ajame filme jis vis dėlto išvysime.
Jau kelerius metus vyksta spėlionės, kas pakeis D. Craigą juostoje apie agentą 007.
Bondiados devynioliktojo filmo „Viso pasaulio negana“ (1999) veiksmas rutuliojasi aplink naftotiekį, tiesiamą nuo Kaspijos į Vakarus aplenkiant Rusiją ir Iraną – per Azerbaidžaną, Sakartvelą ir Turkiją. Teroristai pagrobia dukterį britų verslininko, kuris tiesia naftotiekį. Paaiškėja, kad teroristai ketina susprogdinti naftotiekį, įpainiotas bankininkas, Rusijos Gynybos ministerija…
Situacijos aiškintis pasiunčiamas Džeimsas Bondas – garsusis britų agentas 007. Juostoje, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Pyrsas Brosnanas, įvykiai išgalvoti. Tačiau įkvėpimą siužetui scenarijaus autoriai Nylas Purvis, Robertas Veidas ir Briusas Feirsteinas sėmėsi iš realaus projekto.
Projektas, kuris įkvėpė filmo kūrėjus
Kuriant įtempto siužeto filmą, realiame gyvenime buvo tvirtinami svarbūs susitarimai dėl naftotiekio statybos nuo Kaspijos jūros iki Viduržemio jūros: Baku–Tbilisis–Džeihanas, kuris vadinamas tiesiog BTC.
Pasiryžimas pastatyti 1767 km ilgio magistralę, kuria kasdien iš Azerbaidžano į Turkiją pumpuojama apie 1,2 mln. barelių žalios naftos, buvo itin ambicingas projektas ir kėlė aistras ne mažesnes nei Bondo filme.
Prireikė milžiniško parengiamojo darbo, sudėtingų derybų, tarpininkavimo, investuotojų paieškos. Pagaliau, tai buvo ir politiškai, ir technologiškai sudėtingas projektas.
Tokia buvo pradžia
Tuo metu antrojo ilgiausio pasaulyje naftotiekio statyba, suplanuota šiame regione, labai erzino Kremlių. Projektas jam kėlė alerginę reakciją, mat reiškė politinės įtakos praradimą plačiame regione, apimančiame Užkaukazę, Kaspijos akvatoriją, Vidurinę Aziją. Be to, sukūrus konkurenciją šiame regione, teks apmaldyti planus Rusijai augti kaip energetinei valstybei bei susitaikyti su mažesniais pelnais.
Pamename, kad griuvus Sovietų sąjungai naftos ir dujų tiekimo monopolis, neišskiriant Centrinės Azijos bei Kaspijos regiono, priklausė Rusijai, jos koncernams „Transneft“, „Gazprom“. Naujo naftotiekio planuotojų vizijose buvo Vakarų eksporto rinkos (reikšmingą naftos kiekį atitraukiant nuo egzistuojančio naftotiekio Baku–Novorosijskas), tolimesnė vamzdynų plėtra.
Nepaisant Maskvos nepasitenkinimo, BTC naftotiekio projektas sėkmingai ir numatytais terminais buvo įgyvendintas.
Prie šio projekto gimimo ir realizavimo betarpiškai daug prisidėjo JAV bei Didžioji Britanija. Vakarų valstybės rėmė jį ir tarpininkavo, akcentavo idėją, jog būtina diversifikuoti energijos šaltinių eksporto maršrutą bei stabilizuoti pasaulinę energetikos rinką.
Realybė pranoko diplomato įžvalgas
Naftotiekiui žalią šviesą padėjo uždegti JAV prezidentų Bilo Klintono bei Džordžo Bušo administracijos. Amerikos interesus regione ilgus metus atstovavo aukšto rango diplomatas, Vašingtono administracijos atstovas Stivenas Rėjus Manas.
JAV diplomatinėje tarnyboje jis specializavosi buvusios Sovietų Sąjungos bei Pietų Azijos regionų klausimais, energetikos diplomatijoje. Buvo oficialus JAV patikėtinis energetikos Kaspijos regione klausimais, aktyviai dalyvavo įgyvendinant BTC naftotiekio bei kitus energetikos projektus. Ambasadorius taip pat tarpininkavo sprendžiant Eurazijos konfliktus, ypač Kalnų Karabacho karo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. 2008 m. paskirtas Eurazijos energetikos diplomatijos koordinatoriumi, atsakingu už visas JAV vyriausybės diplomatines iniciatyvas naftos ir dujų klausimais Eurazijoje.
Taip atrodė pirmosios Nobelių naftos bendrovės
Baigęs diplomatinę tarnybą Manas kuriam laikui prisijungė prie „Exxon Mobil Corporation“ grupės, o dabar šešiasdešimtmetis vyras vadovauja JAV švarios energetikos kompanijai „Global Clean Energy Inc.“.
Dar 2008-aisiais Manas įžvalgiai teigė „Deutsche Welle“ korespondentui: „Per artimiausius dešimt metų Kaspijos regionas bus stambiausias gavybos šaltinis naftos, kuri patenka į pasaulines rinkas nepriklausomai nuo OPEC. Šis regionas padės diversifikuoti energijos išteklių tiekimą ir sukurs prielaidą palaikyti naftos kainas priimtiname lygyje“.
Kaip šiandien aiškėja, diplomato realybė pramoko lūkesčius. Kaspijos jūra saugo vienus didžiausių pasaulyje naftos ir dujų išteklių. Tai patvirtina ir naujausi žvalgybiniai tyrimai. Jau ateinančiais metais ketinama pradėti eksploatuoti atrastus naujus angliavandenilių telkinius.
Pasirengimas truko beveik tiek pat laiko kaip statyba
Pirmasis dokumentas dėl naujo naftotiekio tiesimo tarp Azerbaidžano ir Turkijos buvo pasirašytas dar 1993 m. kovo 9 d. Ankaroje. Turkijos krytis reiškė, kad vamzdynas turi būti tiesiamas per Sakartvelą arba Armėniją. Heidaras Alijevas vylėsi, kad naftotiekis gali tapti pretekstu Azerbaidžanui susigrąžinti Kalnų Karabachą. Oficialiajam Jerevanui nesutikus su pasiūlymu, buvo pasirinktas ilgesnis, taigi ir brangesnis maršrutas – per Sakartvelą.
Politinis sprendimas statyti naftotiekį buvo patvirtintas 1998 m. balandžio 26 d. Trabzone (uostas prie Juodosios jūros Šiaurės Rytų Turkijoje) surengtame Azerbaidžano, Sakartvelo ir Turkijos prezidentų susitikime.
Tų pačių metų spalio 29 d. Azerbaidžano, Gruzijos, Turkijos, Kazachstano ir Uzbekistano prezidentai, dalyvaujant JAV sekretoriui energetikos reikalams, pasirašė Ankaros deklaraciją, kuria patvirtino susitarimą.
Dar vienas svarbus politinis susitarimas įvyko 1999 m. lapkričio 18 d. Stambule, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) susitikime. Suinteresuotų šalių lyderiai pasirašė deklaraciją dėl žalios naftos transportavimo per Azerbaidžaną, Sakartvelą bei Turkiją. Dokumentą savo parašais patvirtino Azerbaidžano prezidentas Heidaras Alijevas, Sakartvelo prezidentas Eduardas Ševarnadzė, Turkijos prezidentas Suleimanas Demirelis, JAV prezidentas Bilas Klintonas, Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas bei Turkmėnijos prezidentas Sapamuradas Nijazovas.
Iškilminga akimirka: sutartis pasirašyta
Naftotiekio statyba truko vos trejus metus. Simbolinė darbų pradžia – 2002 m. rugsėjo 18 d., kai šalių projekto dalyvių prezidentai padėjo pirmąjį akmenį į naftotiekio pamatus. O 2005 m. gegužės 10 d. nafta pradėta pumpuoti. Galutinį tašką ji pasiekė gegužės 28 d. Pirmasis tanklaivis su maždaug 600 tūkst. barelių žalios naftos iš jūrų uosto išplaukė 2006 m. birželio 4 d. Netrukus po to Džeihane įvyko oficialios naftotiekio atidarymo iškilmės, kuriose vėlgi dalyvavo pirmieji valstybių asmenys – Turkijos prezidentas Achmetas Sezeras, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis, naftotiekio operatoriaus „British Petroleum“ (BP) generalinis direktorius lordas Džonas Braunas, apie 20 valstybių ministrai.
Nuo 2008 m. lapkričio šiuo naftotiekiu angliavandeniliai pradėti eksportuoti iš Kazachstano, o nuo 2010 m. liepos – ir iš Turkmėnijos.
Įdomios detalės apie BTC
Naftotiekis Azerbaidžano teritorija driekiasi 443 km, Sakartvelo – 249 km, Turkijos – 1076 km. Vamzdyno skersmuo skirtingose atkarpose įvairuoja priklausomai nuo reljefo: Azerbaidžane ir Turkijoje yra 42 colių, Sakartvele – 46 colių, o paskutinėje atkarpoje iki Džeihano jūrų terminalo dėl nuolydžio susiaurėja iki 34 colių.
BTC kyla į kalnus iki 2,830 km aukščio, kerta 3 tūkst. kelių, geležinkelio bėgių ir kitų susisiekimo linijų, 1,5 tūkst. vandens telkinių iki 500 m pločio. Naftotiekio koridorius yra 8 m pločio, po žeme paklotas mažiausiai metro gylyje. Lygiagrečiai driekiasi Pietų Kaukazo dujotiekis.
Operatoriui BP teko įveikti nemažai technologinių problemų. Ypač sudėtinga buvo naftotiekį tiesti kalnuose, kur net vasarą slūgso metrinis sniego sluoksnis. Dėl aplinkosauginių priežasčių derybos buvo sunkesnės Sakartvele, nes magistralė suplanuota per ekologiniu požiūriu jautrią teritoriją – Boržomio-Charagaulio nacionalinį parką. Pagaliau, teko atsižvelgti ir į tai, kad naftotiekis driekiasi seisminio aktyvumo zonoje. Jis suprojektuotas taip, kad atlaikytų 12 balų žemės drebėjimą.
Realizavus projektą, kyla jau kitų problemų – kaip užtikrinti magistralės saugumą, išvengti teroristinių antpuolių. Naftotiekio apsaugos strateginiams veiksmams derinti suformuota speciali daugianacionalinė brigada.
Naftotiekio tiesimo metu buvo sukurta 10 tūkst. darbo vietų, o nuolatinei vamzdyno priežiūrai reikia apie 1 tūkst. darbuotojų. Apskaičiuota, kad kasdien eksportuojant 1 mln. barelių naftos vamzdynas tarnaus 40 metų.
Naftotiekio valdytojas yra 2002 m. įkurtas konsorciumas BTC (Baku, Tbilisis, Džeihanas). Į projektą investuota 3,9 mlrd. JAV dolerių. Akcininkai yra: britų BP (30,1 proc.), Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija SOCAR (25 proc.), amerikiečių „Shevron“ (8,9proc.), „Conoco Phillips (2,5 proc.) ir „Amerada Hess“ (2,36 proc.), norvegų „Statoil“ (8,71 proc.), turkų TPAO (6,53 proc.), italų ENI (5 proc.), prancūzų „Total“ (5 proc.), japonų „Itochu“ (3,4proc.) bei INPEX (2,5proc.).
Prieš tai buvo mažesnis projektas
BTC buvo pirmasis tokio masto ir geostrateginės reikšmės projektas, realizuotas šiame regione valstybėms atkūrus nepriklausomybę. Vis dėlto po Sovietų sąjungos žlugimo jis buvo antrasis.
Pirmasis naftotiekis sujungė Kaspiją su Juodąja jūra: Sančagalo terminalą, esantį 40 km nuo Baku, ir Sakartvelo terminalą Supsą. Apie 830 km ilgio naftotiekis, kurio vertė siekia 556 mln. dolerių, o pajėgumas – daugiau kaip 7 mln. t per metus, oficialiai buvo atidarytas prieš dvidešimt metų – 1999 m. balandžio 17 d. Statybai panaudotas sovietinio naftotiekio restauruotas vamzdynas: praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį buvo pastatytas naftotiekis Baku-Batumis.
Vamzdynas, sukūręs konkurenciją Rusijos energetiniams resursams
Dėl šios magistralės statybos Azerbaidžano ir Sakartvelo prezidentai sutarė 1996-ųju kovą. Kompanija „Amoco“ (1998 m. susivienijo su BP), SOCAR ir Sakartvelo vyriausybė pasirašė trišalę sutartį. Projektas įgyvendintas pagal naftos telkinio produkcijos paskirstymo susitarimą tarp Azerbaidžano valstybinės naftos kompanijos ir grupės užsienio kompanijų, tarp kurių didesnę reikšmę turėjo BP (apie tai kitame straipsnyje).
Baku-Supsa suteikė impulsą Azerbaidžano ir Sakartvelo ekonomikoms. Palyginti su naftotiekiu Baku-Novorosijskas naftos tonos transportavimas atsiėjo net penkis kartus pigiau. Magistralė leido ne tik mažesnėmis sąnaudomis pasiekti pasaulines rinkas, bet ir stiprino kaimyninių šalių strateginį bendradarbiavimą energetikos srityje.
Operatorius BP naftotiekį 2006-2008 m. uždarė, remontavo, tačiau dėl ginkluoto konflikto Pietų Osetijoje naftos pumpavimas vėl buvo sustabdytas. Pietų Osetijoje yra 1,5 km vamzdyno atkarpa. 2016-ausiais BP į naftotiekio modernizavimą ir ekologinių standartų gerinimą investavo 150 mln. dolerių.
