Palydovinės nuotraukos rodo, kad Šiaurės Korėja atstato raketų bandymų kompleksą, kurį anksčiau pasižadėjo uždaryti ir kuris neveikė nuo praėjusių metų rugpjūčio, skelbia BBC.
Palydovinės nuotraukos padarytos praėjus dviem dienoms po JAV ir Šiaurės Korėjos vadovų susitikimo Vietname, kuris baigėsi be susitarimo. Jose matoma veikla Sohės palydovų paleidimo stotyje Tongčang-ri.
Nuo 2012 metų Sohės stotis buvo pagrindinis Šiaurės Korėjos palydovų paleidimo centras. Jis taip pat buvo naudojamas raketų, galinčių pasiekti JAV, variklių bandymams, tačiau niekada nebuvo naudojamas balistinių raketų paleidimams.
Komplekso išmontavimo darbai prasidėjo pernai, tačiau sustojo, kai derybos su JAV atsidūrė aklavietėje. Šiaurės Korėjos pažadas išmontuoti kompleksą buvo laikomas pasitikėjimą tarp Vašingtono ir Pchenjano stiprinančia priemone.
Vasario 27-28 dienomis Hanojuje vykęs JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Šiaurės Korėjos vadovo Kim Jong-uno susitikimas baigėsi be susitarimo, nes abiejų vadovų pozicijos vis dėlto buvo pernelyg skirtingos.
Neslopstant įtampai dėl Šiaurės Korėjos branduolinių ginklų programos, JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) šeštadienį vėl grasino šiai šaliai.
„Prezidentai ir jų administracijos su Šiaurės Korėja kalbėjosi 25 metus… nepadėjo“, – tviteryje rašė D. Trampas.
JAV vadovas skundėsi, kad, siekiant sustabdyti Pchenjano raketų tyrimų ir branduolinių ginklų vystymo programą, buvo sudaryti susitarimai ir „išleistos didžiulės sumos pinigų“.
„Susitarimai buvo pažeisti dar neišdžiūvus jų rašalui, o JAV derybininkai liko kvailių vietoje, – tęsė D. Trampas. – Atleiskite, bet šiuo atveju suveiks tik vienas dalykas!“
JAV valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson) prieš savaitę pirmą kartą pripažino, kad JAV tiesiogiai komunikuoja su Pchenjanu režimo branduolinės ir raketų programų klausimu.
Pastaraisiais mėnesiais Šiaurės Korėja atliko ne vieną branduolinį ir raketų bandymą, taip išprovokuodama tarptautinės bendruomenės pasmerkimą.
D. Trampo šeštadienį parašyti komentarai atkartojo jo spalio 1 dieną socialiniuose tinkluose išsakytas mintis: „Mėginimai palaikyti gerus santykius su Raketžmogiu per 25 metus nedavė jokių rezultatų, kodėl tai turi pavykti dabar? Klintonui (Clinton) nepavyko, Bušui (Bush) nepavyko, Obamai (Obama) irgi nepavyko. Man pavyks.“
Paskutinį balistinės raketos bandymą Šiaurės Korėjos režimas atliko liepos 28-osios rytą. Japonijos valdžia dėl šios priežasties skubiai sušaukė Nacionalinio saugumo tarybos posėdį.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Po priešpaskutinio, liepos 27 dieną, Pchenjano atlikto bandymo Amerikos žvalgyba pareiškė turinti informacijos apie tarpkontinentinių raketų paleidimo įrenginio transportavimą į poligoną netoli Kusŏng-si miesto Pchenjan Pukto provincijoje šalies šiaurės vakaruose.
JAV specialiųjų tarnybų vertinimu, šiaurės korėjiečiai gali paleidimo įrenginius sumontuoti ant mobilių platformų, tada juos susekti bus sudėtinga. JAV žvalgyba anksčiau prognozavo, kad Šiaurės Korėja baigs kurti žemyninę Amerikos dalį galinčią pasiekti balistinę raketą ne mažiau kaip po ketverių metų, dabar žvalgybininkai šį terminą sutrumpino iki metų (esama duomenų, jog Aliaska ir Havajai Pchenjano raketoms jau pasiekiami). Primintina, kad pirmą tarpkontinentinę balistinę raketą šiaurės korėjiečiai sėkmingai išbandė liepos 4 dieną.
Liepos 23-ąją saugumo konferencijoje Aspeno mieste Kolorado valstijoje JAV armijos štabų vadų jungtinio komiteto pirmininkas generolas Josephas Dunfordas Šiaurės Korėją įvardijo „karščiausia“ grėsme Amerikai, prieš kurią dera imtis neatidėliotinų veiksmų. Generolas pasakė apie tai informavęs ir sąjungininkus, ir priešininkus. Ir rūškanai pridūrė, jog potencialaus karo Korėjos pusiasalyje atveju aukų gali būti net daugiau, negu Antrajame pasauliniame kare. Prieš tai JAV atstovė Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley perspėjo, jog Vašingtonas išnaudos visas galimybes, įskaitant karines, kad priverstų pakeisti Šiaurės Korėjos elgesį.
Praėjusių metų rugsėjo 9-ąją Pchenjanas informavo atlikęs penktą sėkmingą branduolinį bandymą, tada sprogimas sukėlė 5 balų pagal Richterio skalę galingumo žemės drebėjimą, o Pietų Korėja nurodė, jog tai galingiausias užtaisas, kokį kada nors susprogdino Pchenjanas, ir kad Seulas yra pasirengęs prasčiausiems santykių su šiaurės kaimyne scenarijams.
Bandymą griežtai pasmerkė JAV bei Japonija, JT generalinis sekretorius priminė, jog branduoliniu bandymu Šiaurės Korėja pažeidė JT Saugumo Tarybos rezoliuciją. Nepritarimą išreiškė ir kone vienintelis Pchenjano užtarėjas bei prekybos partneris Pekinas (Kinijai tenka 90 proc. Šiaurės Korėjos užsienio prekybos), tradiciškai paraginęs visus išlaikyti santūrumą bei ramybę. Viena vertus, Kinija prisibijo dėl išorės spaudimo galinčios kilti sumaišties pietinėje kaimynėje ir pabėgėlių srauto iš jos, kita vertus, laiko Šiaurės Korėją natūralia buferine zona, pridengiančia Kinijos pietryčius. Pekinas nenori Amerikos karių prie savo sienų, kaip kad 1950-aisiais.
Padažnėjusius Pchenjano balistinių raketų ir branduolinius bandymus Stenfordo universiteto profesorius Šiaurės Korėjos ekspertas Danielis Snideris aiškina tuo, kad po paliaubų Korėjos pusiasalyje paskelbimo 1953 metais Šiaurės Korėjos režimo kūrėjo Kim Ir Seno aplinka padarė išvadą, kad karą jie būtų laimėję ir po savo vėliava suvieniję pusiasalį, jei ne JAV karinės aviacijos įsikišimas. Jungtinių Valstijų užnugario bazės, kur dislokuota aviacija, buvo ir yra Japonijoje, taigi, pagal Pchenjano logiką, jei amerikiečiai žinos, kad bazės pasiekiamos raketomis, į kitą karą nesikiš. Tada ir priimtas strateginis sprendimas užsiimti balistinių raketų kūrimu, kurį jau diktatoriaus Kim Ir Seno anūkas KimJong Unas nuosekliai stumia į priekį.
Praėjusio amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio viduryje amerikiečių sociologas bei politologas Samuelis P. Huntingtonas padarė išvadą, jog Vakarų varžymosi su likusiu pasauliu balansas kinta likusio pasaulio naudai taip pat masinio ginklo neplatinimo srityje – pirmais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo Vakarai galėjo realiai pasipriešinti jo plitimui, iki 20 amžiaus pabaigos tos galimybės traukėsi iki branduolinio ginklo platinimo sulėtinimo geriausiu atveju, bet tikrai nestabdė tendencijos.
Pchenjano laikysena 21 amžiaus pradžioje šią tezę patvirtina, Amerikos demokratijos gynimo fondo analitiko Johno Hannah vertinimu, Šiaurės Korėjos priešininkai neįstengia ne tik atgrasyti Pchenjano nuo branduolinių bei balistinių raketų bandymų, bet ir mažesnių provokacijų, tokių kaip kompiuterinė ataka prieš „Sony“, kai ši nutarė paleisti komediją apie Kim Jong Uną, ar Pietų Korėjos teritorijos artilerinio apšaudymo.
1994-aisiais Vašingtonui ir Pchenjanui pavyko pasirašyti susitarimą dėl Šiaurės Korėjos branduolinių bandymų įšaldymo mainais už diplomatines bei ekonomines nuolaidas, įskaitant dviejų kariniu požiūriu nepavojingų atominių reaktorių bei didelio kiekio mazuto perdavimo jos energetinkos įmonėms. Pasak J.Hannah, prieš tai Vakarai stojo prieš dilemą, kaip reaguoti į Amerikos žvalgybos informaciją, jog Šiaurės Korėjos atomininkai rengiasi sodrinti panaudotą plutonio reaktoriaus kurą iki branduoliniam ginklui reikalingos kondicijos.
Tuometinis JAV gynybos sekretorius Williamas Perry siūlė smogti konvencinį smūgį režimo branduoliniams objektams, kurio labiausiai tikėtina kaina būtų buvęs dar vienas visavertis karas Korėjos pusiasialyje su tūkstančiais aukų iš visų dalyvausiančių pusių, įskaitant Ameriką, kuri Pietų Korėjoje yra dislokavusi 30 tūkstančių karių. Gi Pchenjanas prie sienos su Pietų Korėja laiko milijoninę armiją bei milžinišką kiekį artilerijos, kuri gali lengvai „mušti“ už keliasdešimt kilometrų nuo sienos esančiai Pietų Korėjos sostinei Seului.
Tuometinis JAV prezidentas Billas Clintonas ilgai dvejojo ir buvo linkęs apsistoti ties kariniu variantu, bet tuometinis diktatorius Kim Jong-ilas, dabartinio diktatoriaus tėvas, pats pasiūlė „taikos scenarijų“ ir Amerikos prezidentas jį tikriausiai su palengvėjimu priėmė. Galų gale paaiškėjo, jog tai blefas – dar iki B.Clintonui paliekant Baltuosius Rūmus Pchenjanas vykdė balistinių raketų bandymus, kurie prasmingi tik vienu atveju – jei tuo pat metu atliekami branduoliniai bandymai. Tai pasitvirtino jau prezidentaujant Georgui W.Bushui-jaunesniajam: nors Jonbenio plutonio reaktorius buvo užkonservuotas, JAV žvalgyba išaiškino kitus objektus, kur Pchenjanas „tylomis“ sodrino uraną.
1994-ųjų sutartis buvo palaidota, paminklu ant jos „kapo“ galima laikyti Šiaurės Korėjoje 2006-aisiais atliktą pirmą branduolinį bandymą. 1994 metais Pchenjanas neturėjo nė vieno branduolinio užtaiso, šiandien šis arsenalas vertinamas nuo 10 iki 20, kurį, JAV žvalgybos manymu, Šiaurės Korėja siekia padidinti iki 100 užtaisų.
Jokie ekonominiai palengvinimai kaip ir sankcijos (išskyrus nebent absoliutų produktų bei energijos išteklių tiekimo embargą Šiaurės Korėjai) negali atgrasyti diktatoriško režimo nuo svarbiausio politinio uždavinio – bet kuria kaina įsigyti branduolinį arsenalą su technine galimybe pristatyti jį iki pagrindinės oponentės Amerikos. Toks yra savitas politinis revanšas už nesėkmes praktiškai visose kitose gyvenimo srityse.
Pchenjanas parazituoja Vakarų neryžtingumo akivaizdoje ir tikrina kaimynių psichologinį tvirtumą, neumaldomu įžūlumu siekdamas pasėti abejones dėl Jungtinių Valstijų garantijų. J.Hannah teigimu, branduolinio saugumo garantijas iš JAV gavusios Pietų Korėja ir Japonija nesiėmė kurti nuosavo branduolinio ginklo, nors abiejų ekonominis potencialas šioje srityje leido toli palikti Šiaurės Korėją. Na, ir pagaliau dėl apgailėtino gyvenimo lygio šalies viduje išorės grėsmės eskalavimas yra bene vieintelis būdas režimui išlikti.
Vakarai ir jų sąjungininkai pietryčių Azijoje (pirmiausia Pietų Korėja) atsisakė jėgos scenarijaus, tikėdamiesi laimėti laiko – kad Pchenjano režimas žlugs dėl vidaus problemų arba galų gale taikiai įsilies į pasaulio bendruomenę. Nenutiko nei vieno, nei kito – Šiaurės Korėjos režimas nepaisydamas nieko baigia apsirūpinti branduolinio saugumo „skėčiu“ ir galimybe šantažuoti ką tik nori.
EPA nuotraukoje – Šiaurės Korėjos diktatorius su kariuomenės vadais prie kompiuterio
Artėjant Šiaurės Korėjos režimo įsteigėjo 105-ųjų gimimo metinių minėjimui balandžio 15-ąją, Pchenjanas eilinį kartą pagrasino karu, kuris palies visą pasaulį, ir eilinį kartą buvo galima tikėtis bet ko – šioje šalyje esama tradicijos Kim Ir Seno jubiliejus pažymėti branduolinio ginklo bandymais (būtų buvęs šeštasis).
Pasak Japonijos žiniasklaidos, JAV valstybės departamentas balandžio pradžioje informavo Japonijos vyriausybę apie beveik neišvengiamą preventyvų smūgį Šiaurės Korėjai. Tąkart įtampa (eilinį kartą) atslūgo, JAV prezidentas Donaldas Trumpas apsiribojo tradiciniu įrašu „Twitteryje“: „Šiaurės Korėja ieško problemų. Jei Kinija pasirengusi mums padėti, būtų puiku. Jei ne – išspręsime problemą be jos!“.
Dabar turime porą branduolinį ginklą galinčių nešti tarpkontinentinių raketų bandymų per porą dienų. Ir dilginančiai atvirą JAV armijos štabų vadų jungtinio komiteto pirmininko pasisakymą Šiaurės Korėjos grėsmės Amerikai tema.
Ir šįkart grėsmė visus aplenks? Bet ar taip bus visada? Pasaulyje iš viso berods 15 700 branduolinių galvučių, bet gali užtekti nedidelės dalies šimto šiaurės korėjietiškų, kad planeta išlėktų į orą.
