Briedis. Slaptai.lt fotografija
Maskva, lapkričio 22 d. (AFP-ELTA). Rusijos parlamento komisija pirmadienį rekomendavo atimti neliečiamybę iš aukšto rango komunistų deputato, kadangi jo atžvilgiu pradėtas tyrimas dėl briedžio neteisėto sumedžiojimo.
Kritikai teigia, kad Komunistų partijos Maskvos pirmojo sekretoriaus Valerijaus Raškino tyrimas yra politiškai motyvuotas, nes jis vadovavo protestams Rusijos sostinėje po rugsėjo mėnesį įvykusių parlamento rinkimų.
V. Raškinas ir kiti komunistai apkaltino valdančiąją partiją „Vieningoji Rusija“ sukčiavimu po to, kai ji rinkimuose gavo absoliučią daugumą rinkėjų balsų.
Pirmadienį Valstybės Dūmos komisija pateikė rekomendaciją prieš ketvirtadienį vyksiantį plenarinį posėdį, kuriame įstatymų leidėjai svarstys, ar panaikinti V. Raškino neliečiamybę, kaip to prašė prokurorai.
Parlamento nariai yra „visi lygūs prieš įstatymą“, Dūmos paskelbtame pareiškime cituojamas komisijos vadovas Otaris Aršba. Tyrimas dėl brakonieriavimo buvo pradėtas spalio mėnesį, kai netoli Saratovo miesto automobilio, kuriuo važiavo V. Raškinas ir jo draugas, bagažinėje buvo rastos briedžio skerdenos dalys.
66 metų V. Raškinas iš pradžių neigė brakonieriavęs, bet vėliau prisipažino nužudęs gyvūną, teigdamas, kad supainiojo jį su šernu. Jis pasisiūlė sumokėti 80 tūkst. rublių (950 eurų) kompensaciją už nužudymą arba nupirkti briedžio patelę ir paleisti ją į mišką. Kadangi rugsėjo rinkimuose beveik visiems Kremliaus kritikams buvo uždrausta kandidatuoti, daugelis rusų Maskvoje ir kitur protestuodami balsavo už komunistus.
Sovietų Sąjungą valdžiusios partijos įpėdinė užėmė antrąją vietą, surinkusi apie 19 proc. balsų, ir atsiliko nuo prezidento Vladimiro Putino „Vieningosios Rusijos“, kuri gavo beveik 50 proc. balsų.
Leidykla „Briedis“ pristato skandalingai pagarsėjusią Catherine Belton knygą „Putino žmonės. Kaip KGB susigrąžino Rusiją, o tada susirėmė su Vakarais“.
Prieš pusantrų metų originalo kalba pasirodęs kūrinys kaipmat sulaukė ne tik skaitytojų, bet ir nemalonaus knygoje aprašytų veikėjų dėmesio. Knygos autorei ir leidyklai „HarperCollins“ iškeltos bylos dėl šmeižto ir duomenų apsaugos. Londono teismuose ieškinius vieną po kito pateikė tokie Rusijos milijardieriai kaip Romanas Abramovičius, Michailas Fridmanas, Piotras Avenas, Šalva Čigirinskis ir Kremliaus kontroliuojama naftos bendrovė „Rosneft“. Susitarę su leidėju, kad ginčytinos knygos vietos bus pakoreguotos, M.Fridmanas ir P.Avenas savo ieškinius vėliau atsiėmė, o teismai su kitais ieškovais tebevyksta. Galutinio verdikto dar laukiama, tačiau leidykla pasiryžusi ginti savo kompetentingą autorę ir žodžio laisvę.
Buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir tiriamosios žurnalistikos atstovė C. Belton bestseleriu tapusiame kūrinyje atskleidžia tai, kas iki šiol buvo nepasakyta apie Vladimiro Putino iškilimą ir jį supančius rinktinius asmenis iš KGB. Itin gerai į Kremliaus funkcionavimą įsigilinusi autorė aprašo svarbiausius slaptus žaidėjus ir parodo, kaip nerūpestingus Jelcino epochos magnatus Putinas pakeitė sau lojalių oligarchų karta ir kaip šie pasisavino šalies ekonomiką bei teisinę sistemą, o tada jų akiratyje atsidūrė Vakarai.
Knyga „Putino žmonės“ yra šiurpą keliantis KGB atgimimo demaskavimas. Tai istorija, prasidėjusi Sovietų Sąjungos žlugimo prieblandoje, kai slaptųjų agentų tinklai turėjo galimybę iš Sovietų Sąjungos į Vakarus perpumpuoti milijardus dolerių. Remdamasi ne vienerius metus trukusiais tyrimais, C. Belton pasakoja apie negailestingą privačių kompanijų užgrobimą, taip pat apie pelningiausių, aukščiausių postų dalijimą artimiausiems Putino žmonėms. Šių žmonių metodai siekiant valdžios buvo tokie nuožmūs, kad Kremliui iškilo naujų problemų. Galiausiai Putinas nusprendė imtis konstitucinių pataisų, kurios leistų jam valdyti Rusiją iki gyvos galvos.
Prezidentas, keičiantis įstatymus, kad išliktų valdžioje, kišimasis į Jungtinių Valstijų rinkimus, ekstremistinės politikos Europoje finansavimas, karas Ukrainoje – tai tik dalis Putino režimo „nuopelnų“. Putino kagėbistai save laikė naujaisiais imperialistiniais šalies valdovais, teisėtais jos išteklių šeimininkais. Jie manė, kad šalies turtus reikia išdalyti Kremliaus favoritams, kurie dirbs valstybės naudai ir, žinoma, mokės duokles savo šeimininkams. Kartu buvo siekiama sunaikinti nepriklausomą žiniasklaidą. Versdami magnatus atsisakyti savo žiniasklaidos priemonių, Putino žmonės teisėsaugos sistemą naudojo kaip atviro šantažo priemonę.
Kadaise padėjęs Putinui ateiti į valdžią, o dabar Kremliaus sukurtos mašinos persekiojamas Sergejus Pugačiovas knygoje teigia, kad daugybė Putino priimtų sprendimų remiasi patriotizmu: „Kai jis sako, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo tragedija, jis tuo tikrai tiki. <…> Tiesiog tokios yra jo vertybės. Tai, ką jis daro, daro nuoširdžiai. Ir klysta jis nuoširdžiai.“ Savo asmeninę situaciją bendraujant su Rusijos prezidentu S. Pugačiovas apibūdino taip: „Tu tarsi esi automobilyje užrakintomis durimis ir matai, jog vairuotojas yra pusiau išprotėjęs. Bet durys užrakintos, o automobilis jau lekia visu greičiu. Ir tau reikia nuspręsti, kas pavojingiau: pasilikti automobilyje ar šokti iš jo. Tas momentas, kai galėjai ramiai išlipti iš automobilio, jau praėjo.“
Apimtimi ir faktų gausa pribloškiantis kūrinys yra intriguojantis ir bauginantis pasakojimas apie tai, kaip buvo sužlugdytos su naująja Rusija siejamos viltys, ir Putino sukurtos sistemos padarinius, kuriuos vis labiau jaučia visas pasaulis.
Leidykla „Briedis“ pristato Rogerio Crowley‘aus intriguojančią istorinę knygą „Fortūnos miestas. Kaip Venecija iškovojo ir prarado jūrinę imperiją“.
Tai epinė penkių šimtmečių kelionė, pasakojanti apie kryžiaus žygius ir prekybą, marą, jūros mūšius ir kolonijinį projektą, kaip iškilo imperija, kurią venecijiečiai savo dialektu vadino Stato daMar, ir buvo sukurta jos komercinė gerovė. Kryžiaus žygiai suteikė progą Respublikai pakilti į pasaulio sceną.
Venecijiečiai čiupo šią galimybę abiem rankomis ir pasipelnė. Daugiau nei penkiems šimtams metų jie tapo Viduržemio jūros rytinės dalies šeimininkais.
Kai jūra nusiteikė prieš juos, jie kovėsi iš paskutiniųjų. Venecijos kelias į imperiją buvo kupinas daugybės nepaprastų kovų ir iššūkių – 1204 metais įvykęs Konstantinopolio apiplėšimas, žūtbūtinis varžymasis su Genuja ir desperatiška gynyba nuo turkų. Venecija sukūrė uostamiesčių ir laivyno bazių imperiją, nukreipusią pasaulio gėrybes link jos prieplaukų. Taip miestas tapo turtingiausia vieta žemėje – švytinčia mozaika, sulipdyta iš to, ką ji nusipirko, išmainė, pasiskolino ir pavogė. Imperijos kūrimas buvo narsos ir dviveidiškumo, sėkmės, atkaklumo, prisitaikymo ir periodiškų katastrofų istorija.
Pirmiausia ši knyga – tai sakmė apie prekybą. Vienintelei Venecijai visame pasaulyje buvo lemta pirkti ir parduoti. Venecijiečiai buvo pirkliai iki pirštų galiukų, jie su moksliniu tikslumu apskaičiavo riziką, pajamas ir pelną. Raudonai auksinė šv. Morkaus vėliava su liūtu plevėsavo ant stiebų viršūnių kaip korporacijos emblema. Venecijiečių pradžios mitas ir pasiteisinimas buvo prekyba, dėl kurios juos dažnai koneveikė labiau į sausumą orientuoti kaimynai.
Miesto gerovė nesirėmė kažkuo apčiuopiamu – jis neturėjo nei žemės nuosavybės, nei gamtinių išteklių, nei žemės ūkio produkcijos ar gausios populiacijos. Čia tiesiogine prasme nebuvo tvirto pagrindo po kojomis. Fizinis išlikimas priklausė nuo trapios ekologinės pusiausvyros. Venecija buvo galbūt pirmoji virtuali ekonomika, kurios gyvybingumas glumino pašaliečius. Ji nerinko jokio derliaus, išskyrus auksą, ir gyveno apimta nuolatinės baimės, – nutraukus jos prekybos kelius, visas didingas statinys galėjo tiesiog subyrėti.
Paremta amžininkų pasakojimais apie prekybą ir karus, jūreivystę ir piratavimą bei vietas, kuriose venecijiečiai plaukiojo ir žuvo, knyga „Fortūnos miestas“ yra puikus naratyvinės istorijos pavyzdys. Prasidedanti Kristaus žengimo į dangų iškilmėmis 1000-aisiais ir pasibaigianti sprogimu prie Graikijos krantų bei katastrofiškomis naujienomis, kad portugalai atrado jūros kelią į Indiją, ji pakerės visus, kurie mėgsta Veneciją ir Viduržemio jūros pasaulį.
Šių metų gegužės 21 d. paminėtas vieno žinomiausių Sovietų Sąjungos disidentų, žmogaus teisių gynėjo, fiziko, akademiko, Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo (1921–1989) gimimo šimtmetis. Ši sukaktis visą gegužę bus minima daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje šia proga taip pat vyks ne vienas renginys: bus parodų, konferencijų, filmų peržiūrų.
O leidykla „Briedis“ pristato turbūt patį autentiškiausią kūrinį – jo autobiografinę knygą „Prisiminimai“.
Pats A. Sacharovas savo gyvenimą kartais lygino su Sizifo: jo kopimas į kalną – tai fizikos studijos Maskvos universitete, kuris alkanais karo metais buvo perkeltas į Ašchabadą, kasdieniniai nepritekliai ir sunkus darbas šovinių gamykloje, tada aspirantūra ir jo, kaip perspektyvaus fiziko, įvertinimas – paskyrimas dirbti į slaptą SSRS branduolinių tyrimų centrą Arzamase‑16 (dabar Sarovas, Žemutinio Naugardo sritis).
Šiek tiek apsilaižiusios karo žaizdas didžiosios pasaulio šalys stoja į kitokią kovą ir siekia sukurti kuo galingesnį ginklą. Prasideda branduolinio ginklavimosi varžybos, kuriose SSRS nori groti vienu pirmųjų smuikų, todėl skatina ir remia karo pramonei galinčius pasitarnauti mokslinius tyrimus.
1953 m. sėkmės sulaukia vandenilinė bomba, kurios pagrindinis kūrėjas – A. Sacharovas, Arzamase‑16 tobulinami valdomos termobranduolinės sintezės reakcijos tyrimai, 1954 m. pastatomas pirmasis SSRS tokamakas (uždara tuščiavidurė riestainio formos magnetinė gaudyklė, kurios paskirtis – sulaikyti plazmą vykstant termobranduolinei sintezei), kurio idėjos autorius – irgi A. Sacharovas.
Tapti socialistinio darbo didvyriu, Mokslų akademijos nariu, sulaukti visuotinio kolegų pripažinimo, būti sveikinamam ir apdovanojamam Kremliuje, turėti galimybę pabendrauti su pačiais aukščiausiais SSRS vadovais – atrodytų, štai ji, ta tikrojo SSRS piliečio gyvenimo viršūnė.
Bet daugėjant branduolinių bandymų A. Sacharovą lyg kirminas ima graužti vis gilesnis suvokimas, kad branduoliniai bandymai reiškia šimtų tūkstančių niekuo dėtų žmonių mirtis, jo darbas taip pat stumia žmoniją ir Žemę katastrofos link, o SSRS ir Vakarų konfrontacija gali baigtis branduoliniu karu ir žmonijos susinaikinimu.
Ši prieštara pastūmėjo jį atsitraukti nuo branduolinių bandymų, stoti prieš oficialiąją valdžios poziciją, siekti pasirašyti Branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, atrasti kitaminčiais vadinamus disidentus, tapti vienu Žmogaus teisių ir politinio teismo aukų gynimo komiteto įkūrėjų.
Ką reiškė ano amžiaus septintąjį–devintąjį dešimtmetį SSRS ginti žmogaus teises, dalyvauti disidentų teismo procesuose, sakyti tiesą apie SSRS teismus, valdžią, politiką, visagalio KGB darbo metodus? Tai reiškė sparčiai ristis į nuokalnę: netekti visų valstybinių apdovanojimų, privilegijų, kęsti juodinimo kampaniją (ne tik SSRS, bet ir užsienyje), KGB persekiojimą, grasinimus (asmeninius ir nutaikytus į artimuosius) ir galiausiai septynerių metų tremtį – visišką izoliaciją, beteisiškumą ir KGB kontrolę.
Nepaisant to, A. Sacharovas liko ištikimas žmogaus teisių, teisės rinktis gyvenamąją šalį ir vietą, žodžioir kitų prigimtinių laisvių gynėjas.
Šiuos „Prisiminimus“ jam galiausiai pavyko parašyti iš trečio karto – pirmuosius du rankraščius brutaliai pavogė ir sunaikino KGB.
Nesu heraldikos žinovas, nesu istorikas. Mano giminės šaknys – ne Klaipėdoje. Tad lyg ir neturėčiau pergyventi, koks bus pasirinktas Mažosios Lietuvos herbas.
Ir vis dėlto negaliu tylėti. Jaučiu turįs pilietinę pareigą veltis į ginčus, koks herbas labiausiai tiktų Mažosios Lietuvos regionui. Mat studijuodamas žurnalistiką Vilniaus Universiteto istorijos fakultete intensyviai domėjausi Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija. Esu išvažinėjęs visą dabartinę Kaliningrado sritį: Karaliaučius, Tilžė, Stalupėnai, Gumbinė, Ragainė, Tolminkiemis… Esu parašęs dešimtis straipsnių apie šio krašto praeitį tiek „Literatūroje ir mene“, tiek „Kaliningradskaja pravda“, tiek „Literaturnaja gazeta“ leidiniuose. Mano diplominis darbas, sėkmingai apgintas Vilniaus Universitete, vadinosi „Mažoji Lietuva šiandienos akimis“. Taip pat buvau oficialus Mažosios Lietuvos tarybos narys (tą patvirtins tuometinis Mažosios Lietuvos tarybos vadovas Vytautas Šilas). Štai kodėl neabejingas Mažąjai Lietuvai, štai kodėl turiu moralinę teisę tarti savo nuomonę.
O ji – tokia: esu nemaloniai nustebęs, kad į Mažosios Lietuvos herbą taip atkakliai brukamas … briedis arba briedį simbolizuojantys ragai.
Prieš keletą dienų „Vakarų Eksprese“ (ve.lt; „Briedis – geriausias simbolis Mažosios Lietuvos herbui?“) paskelbtas interviu su Lietuvos heraldikos komisijos nariu, seniausiai Lietuvos heraldikos srityje dirbančiu dailininku Arvydu Každailiu. Pabrėždamas, jog, nors ir yra Lietuvos heraldikos komisijos narys, bet tuo pačiu – ir pilietis, A. Každailis teigia pritariantis Klaipėdos visuomenininkams ir Klaipėdos universiteto istorikų prof. dr. Vyganto Vareikio ir doc. dr. Silvos Pocytės (konsultantai doc. dr. Vacys Vaivada, dr. Žydrūnas Vičinskas, dailininkas Kęstutis Mickevičius) parengtos studijos „Dėl Mažosios Lietuvos regiono simbolio“ teiginiams, esą Mažosios Lietuvos heraldikos simboliu turėtų tapti … briedis.
Mažoji Lietuva
Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl pirmenybė atiduodama briedžiui, nurodoma, jog „briedžio atvaizdas yra natūralus toteminis Mažosios Lietuvos gyvūnas“, jog „briedžių populiacija šis regionas garsėjo nuo neatmenamų laikų ir yra reliktiniai šio regiono gyvūnai, sutinkami iki šiol“, jog „prūsai ir jų kriviai briedį laikė šventu žvėrimi“.
Beje, briedis į Mažosios Lietuvos herbą brukamas jau seniai. Dar 2017 metais leidinyje „Klaipėda“ buvo paskelbtas interviu su Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaru Arūnu Baubliu ir dalininke Jūrate Bizauskiene. Publikacijoje rašyta: „Iš prdžių buvo siūloma rinktis iš dviejų objektų – briedžio ir kurėno. Liepą buvo apsispręsta, kad tinkamesnis atrodo herbas su briedžiu. Remtasi ir dokumentais, kurie nurodė, kad 1939 metais briedžių populiacijos paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje buvo itin didelis, o ir dabar pajūrio savivaldybėse briedis yra dažnas reginys“.
Visa tai – tiesa. Briedis – gražus, stiprus gyvūnas, be kita ko, – ginkluotas ragais. Bet vis tik: kam jūs skiriate šį herbą – gamtininkų žurnalui, zoologijos vadovėliui? Jei šis herbas būtų ruošiamas kadaise ėjusiam žurnalui „Mūsų gamta“, tvirtinčiau, jog briedis puikiausiai reprezentuoja Mažosios Lietuvos gamtą. Bet Mažosios Lietuvos herbas – tai pirmiausia istorija. Kodėl Mažosios Lietuvos herbo projektuose pirmenybė atiduodama „šventam gyvūnui“, o ne praeičiai, ne istorijai?
Briedis gal ir gali būti Mažosios Lietuvos herbe, bet tik – ne centrinėje vietoje. Svarbiausiuoju akcentu turėtų būti istorija. Pavyzdžiui, garsusis Klaipėdos sukilimas, leidęs mums susigrąžinti uostamiestį. Kodėl vengiama pagerbti Klaipėdą išvadavusius sukilėlius? Galima numanyti: tai bus nemalonu Vokietijai. O gal ir prancūzams bus skaudu, nes, išlpėšdami iš okupantų rankų Klaipėdą, mūsų sukilėliai nušovė keletą prancūzų karių. Štai kodėl Mažosios Lietuvos herbe, mano supratimu, nėra nė užuominos į Klaipėdos sukilimą.
Briedis
Beje, vienoje publikacijoje briedžio šalininkai prasitarė: „Pasak A.Baublio, siekta, kad herbas taptų santarvės ženklu tarp regione dabar gyvenančių ir anksčiau gyvenusių žmonių“ (ve.lt; „Mažosios Lietuvos herbe puikuosis briedis“).
Sutinku, dirbtinai kurstyti priešiškumo nedera. Bet taip pat negalima istorijos nei klastoti, nei nutylėti, nei iškraipyti. Jei 1923-aisiais sėkmingai surengėme sukilimą, kuris mums grąžino Klaipėdą, t.y. tapo vienu iš svarbiausių įvykių naujausioje Klaipėdos istorijoje, kodėl jį turime nutylėti? Protingi vokiečiai, protingi prancūzai mus supras. Mes juk nieko neišsigalvojame.
Minimos 97-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės. Egidijaus Jankausko nuotr.
Mums tai – gyvybiškai svarbu.
Be kita ko, jei istorikas A.Baublys nuoširdžiai trokšta, kad „herbas taptų santarvės ženklu“, tai drįstu manyti, jog briedžio atvaizdas – ne itin tinka santarvės puoselėjimui. Briedžio ženklą labai mėgo ir tos vokiškos jėgos, kurios jėga ir ugnimi veržėsi į mūsų teritorijas. Atsiverskite Klaipėdos Universiteto parengtą studiją „Dėl etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldinio simbolio“ (Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis ir Klaipėdos universiteto istorikė doc. Dr. Silva Pocytė; Klaipėda, 2019). Toje studijoje užsimenama: „Nacionalsocialistinė vokiečių propaganda taip pat naudojo briedžio simbolį tekstams ir Vokietijoje rengiamoms parodoms apie „atplėštos“ Klaipėdos krašto problemą iliustruoti. Tai galima pamatyti iliustracijoje apie 1934 m. Berlyne surengtos parodos vizualizaciją, kurios pagrindinis leitmotyvas – susirūpinimas vokišku išlikimu prie Nemuno“.
Klaipėdos kraštą išvadavę sukilėliai
Tad nors minėtoje studijoje labai daug dėmesio skiriama briedžiui kaip lietuviškumo simboliui, labiausiai ramybės neduoda vokiški šio simbolio aspektai. Kas dabar supaisys, kas stipresnis – lietuviškas ar vokiškas dėmuo? Gal bandydami įteisinti briedžio simbolį mes tiesiog nejučiom pataikaujame Vokietijai, šiandieninei mūsų sąjungininkei? Gal manome, kad į Klaipėdą plūstantys turtingi vokiečų turistai noriau pirks marškinėlius su briedžio, „vokiško išlikimo prie Nemuno“, simboliu, o suvenyrai su Klaipėdos sukilimo ženklu bus mažiau paklausūs pasiturintiems svečiams iš Berlyno ir Miunheno? Ar nėra taip, kad pasirinkdami briedžio simbolį, mes pagerbiame germanizaciją, kadaise siautėjusią mūsų žemėse? Kodėl, užuot kūrę aiškiai su Lietuva susijusią heraldiką, paliekame vietos vokiškoms interpretacijoms?
Klaipėdos krašto išvaduotojai
Jei tikrieji motyvai – šie, tuomet – liūdna, skaudu, apmaudu.
Galų gale Mažoji Lietuva – tai ne tik Klaipėda. Į Mažąją Lietuvą derėtų žvelgti plačiau, nei vien į Klaipėdą, Neringą, Pagėgius, Šilutę, Tauragę ir Jurbarką. Mažoji Lietuva – tai Lietuvos etnografinis regionas, kuris apibūdinamas kaip istorinė teritorija tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių. Drįstu manyti, jog Mažoji Lietuva – tai ir visa dabartinė Kaliningrado sritis, jei žvelgiame lietuviškomis akimis.
Būtent dėl šios priežasties Mažoji Lietuva man pirmiausia asocijuojasi su Didžiuoju prūsų sukilimu, jo vadu Herkumi Mantu, pirmąja lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmu“, Kristijono Donelaičio poema „Metai“, lietuviškomis spaustuvėmis, filosofu Vilhelmu Storosta – Vydūnu, parašiusiu knygą apie lietuvių – vokiečių tarpusavio santykius per pastaruosius kelis šimtus metų, knygnešiais, į didžiąją Lietuvą slapta gabenusiais lietuvišką spaudą, Klaipdėdą vaduojančiais sukilėliais…
Kai tariamas Mažosios Lietuvos vardas, mano akyse iškyla būtent šie vaizdai. Briedžio aš nematau. Ir, atvirai sakant, nesuprantu, kodėl tokiam istorija ir kultūra turtingam kraštui pagrindiniu simboliu parenkamas būtent gyvūnas?
