Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsakydamas į viešai paskelbtą raginimą paremti prof. Vytautą Radžvilą ir jo komandą Europos Parlamento rinkimuose bei kokiu nors būdu prisidėti prie prof. V. Radžvilo rinkiminės kampanijos, noriu pasakyti, kad kol kas nesu aiškiai ir tvirtai apsisprendęs, ar balsuosiu Europos Parlamento rinkimuose. Jeigu balsuosiu, žinoma, palaikysiu prof. V. Radžvilą ir jo vadovaujamą Visuomeninį rinkimų komitetą, nes jų skelbiamos idėjos ir programinės nuostatos man priimtinos.
Iki prof. Radžvilo įsitraukimo buvau tvirtai apsisprendęs neiti balsuoti, arba, balsuoti prieš visus kandidatus ir jų komandas. Nes netikėjau ir netikiu, kad tie vienuolika Lietuvai neva atstovaujantys EP nariai ten reprezentuoja Lietuvą, tame daugiau kaip 700 žmonių sambūryje ką nors reiškia ir gali daryti realią įtaką EP sprendimams net jeigu jie to ir norėtų.
Be to, sunku įsivaizduoti, kad tie vienuolika neva Lietuvai atstovaujančių parlamentarų galėtų dirbti sutelktai, nes tos ,,vienuolikės“ sudėtis gana marga, joje yra ir abejotinos reputacijos asmenų.
Pritariu prof. V. Radžvilo Visuomeninio rinkimų komiteto programinei nuostatai, kad Europos Parlamentą reikia reformuoti taip, kad jame būtų atstovaujama ne tik Sąjungos gyventojams, bet ir valstybėms-narėms, kuriose išrinkti EP nariai. Bet ši teisinga ir labai svarbi nuostata programoje nedetalizuojama. Todėl neaišku, kas būtų daroma, kaip ši nuostata būtų įgyvendinama, ar ji susilauktų reikiamos paramos ir ar tokiai EP reformai pritartų didžiosios ES šalys.
Aš manau, kad reikia reikalauti, kad ir parlamentinėje veikloje būtų garantuotas bent formalus suverenių ES šalių – didelių ir mažų – lygiateisiškumas. Siekiant šio tikslo, manau, reikėtų paleisti dabartinį Europos Parlamentą, o jo vietoje įsteigti Europos Sąjungos šalių Parlamentinę Asamblėją, kurią sudarytų vienodas kiekvienos ES šalies parlamentarų skaičius ir, tokiu būdu, būtų bent formaliai užtikrintas suverenių ES šalių lygiateisiškumas.
ES šalių delegacijos į ES Parlamentinę Asamblėją būtų formuojamos ES šalių nacionaliniuose parlamentuose. Parlamentinės Asamblėjos nariai neprarastų ir narystės nacionaliniuose parlamentuose, būtų įsigilinę ir į savo atstovaujamų šalių nacionalinių parlamentų dienotvarkę, bet daugiausia dėmesio ir laiko skirtų darbui ES Parlamentinėje Asamblėjoje.
Vien dėl tos priežasties pasisakau prieš Lietuvos Respublikos Seimo narių skaičiaus mažinimą. Bet suprantu, kad mano siūloma EP reforma, tikriausiai, – utopinė idėja, nes didžiosios ES šalys tokiai Europos Parlamento reformai, transformacijai, tikriausiai, nepritartų. Tad siūlyčiau bent kompromisinį variantą, t. y., kad dabartinį Europos parlamentą papildytų minėtoji ES šalių Parlamentinė Asamblėja, arba Europos Parlamentą sudarytų dveji rūmai – ES ir ES šalių (pavadinimai gali būti ir kiti, bet esmė, manau, aiški).
Nemanau, kad veikiančią Europos Sąjungos Tarybą, kurią sudaro ES valstybių narių vyriausybių ministrai (kuris ministras dalyvauja priklauso nuo politikos srities, kuri yra aptariama) galima laikyti antraisiais EP rūmais.
EP sprendimai, rezoliucijos įsigaliotų tik tuo atveju, jeigu jas priimtų ir patvirtintų abi EP institucijos. EP sprendimai konkrečioje ES šalyje įsigaliotų tik tokiu atveju, jeigu jiems pritartų konkrečios šalies atstovų EP parlamento antruosiuose, t. y. ES šalių, arba ES Parlamentinėje Asamblėjoje, dauguma.
Europos Parlamento salė posėdžio metu. Reuters (Vincent Kessler) nuotr.
Jeigu ir šis pasiūlymas dėl antrųjų EP rūmų suformavimo, kuriame būtų užtikrintas ES šalių lygiateisiškumas, netinkamas ir nerealu, tai, manau, nėra prasmės dalyvauti tokio Europos Parlamento veikloje, na ir, žinoma, jį rinkti, dalyvauti jo rinkimuose.
Jeigu Lietuva nesiųstų savo atstovų į tokį nedemokratiškai suformuotą, valstybių lygiateisiškumo ir suverenumo nepaisantį Europos Parlamentą, tai reikėtų siekti, kad ir jo priimti sprendimai, rezoliucijos ir kiti dokumentai Lietuvoje būtų negaliojantys. Reikalavimas ES šalių lygiateisiškumo EP ir kitose ES institucijose turėtų būti esminė dalyvavimo EP ir kitų ES institucijų veikloje, sąlyga.
Man, kaip, manau, ir daugeliui rinkėjų, yra labai svarbūs, gal net žymiai svarbesni, ne EP, bet Savivaldybių tarybų, merų ir artėjantys Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai. Deja, nesuprantu, kodėl negirdėti nei Vilniaus, nei kitų regionų, ar visos Lietuvos Tautos forumo pozicijos šiais klausimais. Negirdėjau jokio pasiūlymo, patarimo už ką balsuoti Vilniaus mero ir miesto tarybos rinkimuose. Aš manau, kad antrajame Vilniaus mero rinkimų ture reikėtų balsuoti už Artūrą Zuoką. O kokia Vilniaus forumo nuomonė?
Neaiški pozicija ir artėjančių Prezidento rinkimų klausimu. Atrodo, kad nei Vilniaus, nei kitų regionų forumai neremia nė vieno iš įregistruotų kandidatų. Jeigu Vilniaus forumas nemato nė vieno tinkamo kandidato, kurį galima būtų paremti, tai reikėtų rasti, iškelti ir visokeriopai remti kompetentingą, tinkamą eiti pareigas ir realių šansų nugalėti rinkimuose turintį kandidatą, Deja, to nematome. Tad ir kyla klausimas, ko vertas toks judėjimas, ar organizacija, kuri ne tik pati neturi, bet ir negali surasti ir paremti tinkamo kandidato.
Man regis, kad Vilniaus forumas nesiekia savo deklaruojamų tikslų ir reikalavimų realizavimo ne tik Savivaldybių bei Prezidento rinkimuose. Forumas taip pat nesugeba pasiekti tikslų ir kitais klausimais, pvz., dėl LRT užvaldymo, M. Ivaškevičiaus premijavimo Nacionaline premija ar Lukiškių aikštės, jau nekalbant apie platesnės apimties socialinio ekonominio ir politinio gyvenimo reformas Lietuvoje.
Todėl peršasi išvada, kad rezoliucijos, pareiškimai, rengiami mitingai, piketai, eisenos, ugningos kalbos ir reikalavimai – tik tuščias oro virpinimas, kuris neduoda jokių rezultatų. Nes net nebandoma įgyti reikiamų politinio veikimo instrumentų, kurie įgalintų realizuoti viešai deklaruojamus iš esmės labai kilnius ir teisingus tikslus ir reikalavimus. Tokie prof. V. Radžvilo ir Vilniaus forumo veiklos rezultatai stiprina abejones, ar prof. V. Radžvilui ir jo pasekėjams pavyktų ko nors pasiekti ir EP, jeigu jie į jį ir būtų išrinkti.
Gal todėl ir eisenos, mitingai, piketai nesurenka didelio žmonių skaičiaus, ryžtingo palaikymo, nes žmonės nemato realių veiklos rezultatų, o taip pat politinių jėgų ir lyderių, galinčių tas skelbiamas idėjas ir reikalavimus įgyvendinti.
Europa. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiekvienas opozicijos egzistuojančiai sistemai ,,grandas“ dabartinėje Lietuvoje skelbia savo idėjas, kuria atskirus, savo vadovaujamus judėjimus, ir, tokiu būdu, ne vienija, bet skaldo opozicijos veikiančiai sistemai jėgas, eliminuoja pergalės galimybę ir iš anksto užprogramuoja pralaimėjimą. Trūksta susitelkimo, susiklausymo, vienybės, sutarimo ir bendro, sutelkto veikimo. Be viso to joks pozityvus rezultatas neįmanomas nei EP, nei Lietuvos Respublikos Prezidento, nei Seimo, nei Savivaldybių rinkimuose.
Kaip ir daugeliu kitų klausimų, reikėtų imti pavyzdį iš estų, kurių patriotinė partija EKRE laimėjo nemažai mandatų Estijos parlamente. O kiek parlamentarų turi mūsų Tautininkų ir respublikonų sąjunga? Tikriausiai, dabartinėje Lietuvoje taip yra dėl susiskaldymo, asmeninių ambicijų, patriotinių jėgų nesugebėjimo veikti vieningai ir sutelktai. Manau, visai kitaip elgėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikėjai 1988-1990 m. Todėl ir pasiekė užsibrėžtą tikslą 1990 m.
Vadinamasis Memorialo koridorius, ant kurio sienų išgraviruoti žuvusiųjų vardai
Bronius Puzinavičius
Šių metų rugpjūčio 31 dieną Lukiškių aikštėje Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisipažino, jog „jaučia alergiją paminklams“, nes bet kuris jų verčia galvoti ne apie dabartį ir ateitį, o apie praeitį, sakė, jog paliktų aikštę gyvą, kad žmonės joje galėtų džiaugtis, žaisti.
Lukiškių aikštė – vis dar be didingo Lietuvos laisvės paminklo. Ir, atrodo, didingas paminklas Laisvei nebebus statomas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokiu būdu, manau, Prezidentė faktiškai pritarė Kultūros ministerijos ir Vilniaus savivaldybės pastangoms paneigti Seimo nutarimu įtvirtintą Lukiškių aikštės kaip reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės su laisvės kovų memorialiniais akcentais statusą ir paversti ją vien tik pramogų, poilsio, triukšmingų renginių ir pasilinksminimų arena. Bet ar tokiems dalykams ši aikštė yra tinkamiausia vieta? Juk joje, ar prie pat jos kažkada stovėjo Muravjovo-Koriko kartuvės, buvo NKVD-KGB kalėjimo rūsiai, kuriuose buvo kalinti, kankinti Lietuvos patriotai, vien tik 1944-1947 m. nužudyta beveik 800 žmonių. Ar turėtume pamiršti šiuos istorinius faktus ir jų nepaisyti, nepagarbiai, nerūpestingai ir triukšmingai elgtis, linksmintis būtent tuos įvykius menančiose vietose ar visai šalia jų, po buvusio kankinimo ir žudymo kalėjimo rūsių langais?
Ir kur tada Lietuvos sostinėje tinkamiausia vieta kovotojus už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę menančiam, pagarbą jiems išreiškiančiam bei Lietuvos valstybingumą simbolizuojančiam ir įtvirtinančiam monumentui, kurio jau daugelį metų visai pagrįstai reikalauja Lietuvos rezistentus, laisvės kovotojus, politinius kalinius ir tremtinius atstovaujančios organizacijos, visos Lietuvos patriotinės jėgos?
Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.Estijos Prezidentė pagerbia žuvusiųjų už Tėvynę atminimą prie Nepriklausomybės monumento
Senovės romėnai sakydavo, kad žmonės, nežinantys istorijos, visą gyvenimą lieka vaikais, o praeitis yra pamatas, ant kurio yra statoma ateitis. Ar mes norime būti savo istorijos nežinančiais, į praeitį nežvelgiančiais vaikais ir, praeities nežinodami, jos negerbdami, neturėti tvirtų pamatų ateičiai? Kaip medis gali gyvuoti, augti tik giliai įsišaknijęs žemėje, taip ir tauta savo gyvybės syvus traukia iš praeities, iš savo tėvų, senelių ir prosenelių. Turbūt ne šiaip sau – vien tik dėl žodžių dermės, o ne dėl jų prasmės ir Tautiškoje giesmėje, tapusioje Lietuvos valstybės himnu, skamba žodžiai – „iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Prisiminti savo istorinę praeitį, iš jos pasimokyti, ją įamžinti šiemet turime išskirtinę progą – minime savo valstybės atkūrimo šimtmetį. Šimtmetinį jubiliejų švenčiame ne tik mes, bet ir mūsų kaimynai. Manau, tai gera proga pasidairyti ir pas juos, pažvelgti, kaip jie pažymi savo valstybių jubiliejų, ką jubiliejaus proga nuveikė savo istorinės atminties puoselėjimo ir įamžinimo srityje. Šį kartą siūlau bent kiek plačiau pasidairyti po Estiją, kuri, kaip žinia, dažnai pristatoma kaip viena sėkmingiausiai besivystanti posovietinė valstybė.
Garbingam šimtmečio jubiliejui Estijoje pradėta rengtis gerokai iš anksto. Kai kurie jubiliejaus verti projektai buvo įgyvendinti iki jubiliejinių metų likus keliems, ar net keliolikai metų. Antai jau 2009 m. Talino centre suformuotoje Laisvės aikštėje buvo pastatytas ir atidengtas Estijos kovų už Nepriklausomybę monumentas – stela, kurią vainikuoja Estijos Laisvės kryžiaus ordino atvaizdas. Būtent čia, šioje aikštėje prie Nepriklausomybės atkūrimą menančio paminklo šių metų vasario 24 d. įvyko pagrindinės Estijos Nepriklausomybės šimtmečio minėjimo iškilmės (neskaitant anksti rytą kiek atokiau rengiamos ir gražia tradicija tapusios Estijos valstybinės vėliavos pakėlimo ceremonijos virš Tompea pilies bokšto Saulei tekant).
Estijos premjeras deda vainiką prie Nepriklausomybės paminklo Taline
Iškilmės Laisvės aikštėje prasidėjo kovotojų už Estijos Nepriklausomybę pagerbimu ir vainikų bei gėlių padėjimo ceremonija prie Nepriklausomybės paminklo. Ceremoniją pradėjo Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid. Po jos kovotojų atminimą pagerbė Estijos parlamento vadovas Eikis Nestoras (Eiki Nestor), ministras pirmininkas Juris Ratas (Jüri Ratas), Kariuomenės vadas generolas Rihas Teras (Riho Terras), Talino meras Tavis Asas (Taavi Aas) ir kiti valstybės pareigūnai, visuomeninių organizacijų atstovai.
Lukiškių aikštėje iki šiol nėra Lietuvos valstybingumą ir kovas už laisvę menančio didingo paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiek vėliau, po vainikų ir gėlių padėjimo ceremonijos, Estijos Prezidentė pagerbė ir pasveikino aikštėje išsirikiavusius Estijos ir jos sąjungininkų karius, jų vėliavas, priėmė aikštėje priešais Nepriklausomybės paminklą surengtą didelį karinį paradą su karinės technikos, taip pat ir sunkiosios, demonstravimu. O Estijos ir kitų Baltijos šalių oro erdvę saugantys NATO naikintuvai Estijos ir Talino padangėje suko ratus visą karinio parado laiką ir virš iškilmių vietos praskrido ne vieną kartą, kaip kad būna pas mus, bet gal kokius 5 kartus, tiksliai net ir nesuskaičiavau. Pas mus Vasario 16 dienos pagrindinių iškilmių Daukanto aikštėje programoje, deja, nebuvo nei deramo kovotojų už Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę pagerbimo, nei karinio parado.
Istorinės atminties įamžinimo prasme labai simboliška ir tai, kad Nepriklausomybės šventės ir Estijos valstybingumo šimtmečio iškilmės buvo pratęstos 2016 metais atidarytame didžiuliame 350 m. ilgio ir 34 tūkst. kvadratinių metrų ploto modernios, gal net futuristinės architektūros pastate – naujajame Estijos Nacionaliniame muziejuje, pastatytame visai šalia kito labai svarbaus Estijos kultūros ir mokslo centro – Tartu miesto, buvusioje sovietų karinio aerodromo teritorijoje.
Naujasis Estijos Nacionalinis muziejus – dar viena labai graži, tvari ir ilgalaikė estų tautos ir valstybės dovana Estijos Nepriklausomybės šimtmečiui, bene didžiausia Estijos valstybės investicija kultūros srityje po Nepriklausomybės atkūrimo. Nors muziejaus architektūriniai sprendimai labai modernūs ir šiuolaikiški, bet jo, kaip ir daugelio kitų muziejų ekspozicijos, paprastai koncentruojasi į istorinę praeitį, siekia atskleisti tautų ir kultūrų istorines šaknis, kuriomis maitinasi jų dabartis ir ateitis. Šis muziejus tarsi įkūnija praeities ir dabarties simbiozę, yra ypatingas dar ir tuo, kad jo ekspozicijose siekiama parodyti ne tik estų , bet ir visų ugro-finų nueitą istorinį kelią.
Čia, šio muziejaus konferencijų salėje, 2018 m. vasario 24 d. vakarą, buvo surengtas Estijos valstybės Nepriklausomybės šventei ir Šimtmečio jubiliejui skirtas iškilmingas priėmimas, kuriame dalyvavo apie 1,5 tūkst. svečių iš Estijos ir užsienio. (Lietuvoje, kiek žinau, tokio, ar panašaus priėmimo šių metų Vasario 16 d. visai nebuvo). Svarbiausioji šių iškilmių viešnia, o kartu ir šeimininkė buvo Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid, į muziejų atvykusi kartu su savo sutuoktiniu Georgijumi-Rene Maksimovskiu (Georgi-Rene Maksimovski).
Karinės technikos paradas Taline 2018 m. vasrio 24 dieną
Priėmime pasakytoje kalboje Prezidentė apžvelgė estų tautos istorinį kelią, jos kovą už laisvę ir nepriklausomybę, ragino savo tautiečius ir toliau saugoti savo estiškąją tapatybę dabartinėje iššūkių kupinoje pasaulio globalizacijos tikrovėje. Ji sakė, kad mažos tautos išlikimo kovoje ypač svarbus vaidmuo tenka mokyklai ir jaunosios kartos ugdymui. Mokykla turi ugdyti veiklius, mąstančius (ir mąstančius estiškai!) Tėvynės patriotus, kurie būtų pasirengę ne tik būti konkurencingi darbo rinkoje, bet ir apginti bei išsaugoti estiškąją tapatybę bei savo tautos egzistenciją ir valstybingumą. Anot Estijos Prezidentės, didelės tautos gali sau leisti, kad visuomeniškai aktyvi ir veikliu patriotizmu pasižyminti būtų tik nedidelė tautos dalis, o mums, mažai tautai, labai svarbu, kad patriotiškai mąstytų ir aktyviai, konstruktyviai veiktų visa tauta. Prezidentė Kersti Kaljulaid savo kalbą baigė kviesdama susitelkti ir dėti visas pastangas, kad Estija būtų išsaugota, paskelbė šūkį „Išsaugokime Estiją“!
Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė – nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.
Visai neseniai, šių metų rugpjūčio 23 – Juodojo kaspino bei Tarptautinę totalitarinių režimų atminties dieną visa Estija ir jos sostinė praturtėjo dar vienu labai svarbiu istorinės atminties įamžinimo objektu. Taline, ant Marjamiagi (Maarjamäe) kalvos buvo atidengtas Komunistinio teroro aukų memorialas, kurio plokštėse lazeriu išgraviruoti daugiau kai 22 tūkstančių komunistinio teroro aukų vardai, palikta vietos ir kitų aukų vardams, jei jie bus atskleisti ir prikelti iš užmaršties. Šį Komunizmo aukų memorialą bendromis pastangomis kūrė Estijos istorinės atminties institutas, Estijos Respublikos Teisingumo ministerija bei renginių ciklo „Estijos Respublikai 100 metų“ organizacinis komitetas. (O kad taip ir pas mus būtų – ne nuolatiniai, neretai tarpusavio rietenomis ir abipusiais kaltinimais virstantys bevaisiai ir nesibaigiantys ginčai, bet darnus ir sutelktas veikimas!).
NATO naikintuvai Talino padangėje Estijos Nepriklausomybės dieną
Memorialą atidarė Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid ir, atrodo, joks alergijos priepuolis jos prie šio didelio memorialo neištiko, nes sugebėjo pasakyti netrumpą, turiningą ir progai pritaikytą kalbą, kurioje pasmerkė totalitarizmą, pabrėžė, kokios baisios buvo totalitarinių režimų pasekmės, apie kurias gerai žino estai ir kitos komunistinių režimų jungą patyrusios tautos. Ji sakė, kad ir šiandien dar pasitaiko tokių, kurie teigia, jog vienas ar kitas diktatorius, esą, siekė kilnių tikslų, tik jam nepavyko jų įgyvendinti. Bet mes turime suprasti, kad kiekviena totalitarinė ideologija yra nesutaikomas laisvės priešas, o šia ideologija grindžiamų politinių režimų kainą mes žinome iš savo istorinės patirties. Todėl ir šiandien turime budėti demokratijos, laisvės, žmogaus teisių sargyboje, neleisti, kad politiniai sprendimai būtų priimami vadovaujantis neapykanta ir smurtu. Tik tada galėsime būti ramūs dėl savo vaikų ir kitų būsimųjų kartų ateities.
Memorialo atidarymo iškilmėse dalyvavęs Estijos Teisingumo ministras Urmas Reinsalas (Reinsalu) padėkojo visiems, kurie vienu ar kitu būdu prisidėjo prie šio memorialo sukūrimo, o ypač tiems, kurie rinko medžiagą apie komunistinio teroro aukas. Jis sakė, kad Memorialo atidarymo iškilmių dieną atiduodame pagarbą Estijos žmonėms – vyrams, moterims, vaikams, kurie tapo teroro ir prievartos aukomis. Dėl nacių ir sovietų suokalbio nepriklausomybę praradusi Estija neteko penktadalio savo gyventojų. Čia, šiame memoriale, aukų artimieji ir visi mes galėsime pagerbti visus tuos, kurie buvo nužudyti, žuvo kovoje arba būdami tremtyje, toli nuo savo namų. Daugelio jų palaidojimo vieta nėra žinoma. Todėl memorialas su ant jo sienų išgraviruotais žuvusiųjų vardais bus jų atminimo ir pagarbos jiems teikimo vieta bei priminis dabartinei ir ateities kartoms apie totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus.
Estijos istorinės atminties instituto atstovė Sandra Vok (Vokk) savo kalboje pabrėžė, jog nacizmo nusikaltimai yra jau gana gerai žinomi pasaulyje ir pasmerkti. To, deja, dar negalima pasakyti apie komunistinių režimų nusikaltimus. Dėl raudonojo teroro didžiulių nuostolių patyrė ir estų tauta bei kitų tautybių Estijos gyventojai. Todėl Estijai tenka ypatingai svarbus vaidmuo skelbiant pasauliui tiesą apie komunizmo nusikaltimus. Tikriausiai ir mes, lietuviai, sekdami estų pavyzdžiu, turėtume dar aktyviau ir išraiškingiau prie to svarbaus ir prasmingo darbo prisidėti.
Estijos Prezidentė kalba Komunizmo aukų memorialo atidarymo iškilmėse
Estijos Respublikos Nepriklausomybės šimtmečio proga sukurtą ir Taline, ant Marjamiagi kalvos atidarytą Komunistinio teroro aukų memorialą sudaro dvi dalys – „Kelias“ ir „Tėviškės sodas“. Kelią sudaro memorialinis koridorius, ant kurio sienų, kai jau minėta, išgraviruoti daugiau kaip 22 tūkstančių žuvusiųjų vardai, daugelio kurių palaidojimo vietos nėra žinomos. Šis koridorius simbolizuoja totalitarinio režimo žiaurumą ir nežmoniškumą. Ramybę ir saugumą teikia „Tėviškės sodas“, pasodintas priešais memorialo sieną, kurios plokštumą iš sodo pusės puošia darbščiųjų bitelių atvaizdai.
Priminę ir glaustai aptarę tik kai kuriuos labai svarbius ir reikšmingus pastarojo laikotarpio ir ankstesnių metų Estijos veiksmus istorinės atminties įamžinimo bei kultūros puoselėjimo srityje, prisiminę tik mažą dalelę Estijos Prezidentės ir kitų valstybės pareigūnų pasakytų kalbų, labai svarbių tautos savivokai ir jos išlikimui, manau, galime konstatuoti, jog Estija, jos aukščiausio rango valstybės pareigūnai, visa estų tauta, pasitikdami savo valstybės Nepriklausomybės šimtmetį, ir šiais, jubiliejiniais metais, nuveikė daugiau ir reikšmingesnių, išliekamąją vertę turinčių darbų negu mes, gražiau ir prasmingiau paminėjo savo valstybės jubiliejų.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.Estijos pirmoji pora atvyksta į priėmimą, surengtą Estijos Nepriklausomybės šimtmečio proga
Kodėl taip yra? Priežasčių matyt tiek daug, kad ir ant jaučio odos dydžio lapo jų nesurašysi. Pasakysiu tik tiek, kad gal ir mes visi, mūsų visuomeninės organizacijos, judėjimai, kiti piliečių sambūriai dėl to esame kalti, nes nesugebame susitelkti, vieningai ir tvirtai pareikalauti, kad mūsų aukščiausio lygio rinktieji, ar paskirtieji valstybės pareigūnai nesibodėtų paminklais ir kitais istorinės atminties įamžinimo projektais, nesityčiotų iš „praeities šešėlių“, nebijotų „galvoti apie praeitį“, girdėtų patriotinių jėgų balsą, nestrigtų bevaisių ir beprasmiškų, dirbtinai konstruojamų diskusijų, „švogerysčių“ ir korupcijos voratinkliuose, bet laiku priimtų reikalingus sprendimus ir, dirbtinai nevilkindami, juos įgyvendintų, o neatidėliotų iki kitų jubiliejų, kuriuos vėl pasitiks visiškai nepasiruošę.
XXX
Parengta pagal: 1) 100th Anniversary of the Estonian Republic; 2) Independence Day Parade on Tallinn‘s Freedom square; 3) The President of the Republic at the Republic of Estonia Independence Day celebration at the Estonian National Museum; 4) A Memorial for the Estonian Victims of communism in Maarjamae is open; 5) Estonia opens Memorial in remembrance of 22000 victims of communism; 6) A Memorial to the victims of communism opens in Estonia; 7) The Estonian National Museum (Eesti Rahva Muuseum) opens in Tartu; 8) 5 Reasons You should visit the Estonian National Museum in Tartu.
Nuotraukos iš Vikipedijos anglų kalba: 1) War of Independence Column in Tallinn; 2) Freedom Square in Tallinn; 3) Independence Day Parade on Tallinn‘s Freedom square; 4) The Estonian National Museum (Eesti Rahva Muuseum) in Tartu; 5) A Memorial to the victims of communism opens in Estonia – vaizdai.
