Pasibaigus rinkimams, visoje Lietuvoje gausiai palijo. Ilgai spirgėjusi sausroje, šalis pritvinko palaimos. Užplūdo gaiva, tokia džiugi kaip užstojęs būvis po lengvai laimėto karo. Kitas klausimas – ką laimi ar pralaimi, ko gali tikėtis Lietuva, išsirinkusi prezidentu Gitaną Nausėdą, anksčiau ilgai dirbusi „Vilniaus“ banko prezidento patarėju?
Dabar paminėjau išrinktojo prezidento buvusias pareigas tikrai ne dėl to, jog neva norėčiau priminti kažkokią naujojo šalies vadovo sąžinės skolą. Greičiau yra priešingai, prisiminti G.Nausėdos darbinės karjeros vingius iš naujo yra pravartu būtent dabar, kai ypač rėksmingai nuskambėjo Aušros Maldeikienės žodžiai, kad neva tauta prezidentu išsirinko visišką nulį. Kad ir kaip ten būtų, tačiau net ir asilui aišku, kad solidus skandinaviškas bankas tikrai nesamdo nulių į atsakingas pareigas, turėdamas galimybę atsirinkti geriausius ir geriausių. Tarkime, žmogaus respektabilumas čia taip pat yra ne paskutinėje vietoje, taigi bankas, norite to, ar nenorite, dėl visiškai pragmatinių išskaičiavimų nepuola samdytis isteriškų moteriškių, liaudyje vadinamų klyknėmis. Tauta kartais renkasi labai panašiai, nieko nepadarysi, nors man labai apmaudu, kad tauta šįkart nepasirinko būtent labai žavingos ir protingos damos (būna ir tokių).
Toli gražu nesu joks G.Nausėdoas fanas, tačiau tikrai ne ankstesnis jo darbas banke, o truputėlį kitos priežastys verčia nerimauti, jeigu aš čia iš tiesų kažko neišsigalvoju, kartais linkęs sutirštinti spalvas. Štai net mano vaizduotė neišneša, kai pabandau suskaičiuoti – kiek G.Nausėda turi veidų? Kaip atrodo, net ne pėsčias ponas neturi tiek kostiumų savo spintoje, kiek naujasis šalies lyderis profilinio įvaizdžio variantų. Ne kartą esu atkreipęs dėmesį, kad būtent ankstesnis G,Nausėda į apyvartą paleido skrajų posakį, kad neva visų pirma reikia išsikepti pyragą, o tik po to ateis laikas jį pasidalyti http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html. Žinia, tokia savo išmintimi būsimasis prezidentas pasidalijo tada, kai tuometė valdžia paskelbė apie savo ketinimus kelti minimalų atlyginimą. Nelabai sutirštinat spalvas būtų galima pastebėti, kad ši, net labai pamaloninanti didžturčių gretas, ištara yra labiausiai nešvankus nepriklausomybės laikų posakis, vedantis į užprogramavimą neatšaukiamam skurdui https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-susitikimas-kaune-su-lr-prezidento-rinkimu-kandidatais/.
Kita vertus, kaip žinome, rinkimų įkarštyje G.Nausėda pasižadėjo, kad, tapęs prezidentu, jau pirmosios kadencijos metu pasistengs pajamų skirtumą tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių žmonių sumažinti nuo 7,3 iki 5 kartų. Kaip atrodo, naujasis prezidentas gerai suvokia, kad dabar esantis pajamų atotrūkis rodo baisų šalies necivilizuotumą, kraupų socialinį atsilikimą, tačiau nesu tvirtai įsitikinęs, jog naujajam šalies lyderiui užteks valios tesėti savo pažadus, kai įtakingų, visų pirma oligarchijos interesus atstovaujančių, veikėjų bus traukiamas į priešingą pusę.
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš tiesų, negalima žmogaus pasmerkti už kartą pasakytus žodžius, juolab kad rinkiminių debatų metu buvusio pretendento retorika keitėsi iš principo. Nesunku buvo patikėti, kad rinkiminės agitacijos kelionių po šalį metu G.Nausėda pamatė neregėtą Lietuvą ir drauge savo vidujiškumo gelmėse aptiko neįtikėtinus empatijos išteklius, įgijo sugebėjimą suprasti sunkiau gyvenančių žmonių vargus. Pavyzdžiui, antrojo rinkimų turo debatų metu G. Nausėda tvirtino, kad nereikėtų skubėti uždarinėti kaimo mokyklų, be visa ko kito, esančių dar ir kaimo žmonių kultūrinės traukos centrais.
Tačiau jau pirmą dieną po rinkimų tas pats G. Nausėda nugalėtojo interviu ištaręs žodį „švietimas“, antruoju minėjo „optimizacijos poreikius“, tarsi tai būtų žodžių siūlas, kurį traukiant minėti įvardijimai būtinai turi pasirodyti paeiliui. Tarkime, tai nėra pernelyg ciniškas kortų atidengimas iškart po rinkimų, išsižadant ankstesnių pareiškimų, o tik mechaninė žodžių asociacija, įpiršta „gudragalvių“ ekonomistų, kurių išmintis čia ir baigiasi. Jeigu paklaustumėte mano nuomonės, būtinai pasakyčiau, kad tokie švietimo įstaigų optimizacijos vajaus apsėsti ekonomistai savo subingalvyste pranoksta net sovietinių laikų ekonomistus.
Buvo metas, kai anais sovietiniais laikais kaimuose dėl mokinių trūkumo buvo pradėtos uždarinėtos pradinės mokyklos, tačiau labai greitai okupacinė valdžia atsitokėjo, kad tokiu būdu yra naikinama kolūkinė santvarka, nes, nelikus mokyklos, žmonės palieka kaimą, keliasi į miestus miestelius, kur koncentruojasi gyvenimo infrastruktūra, yra sąlygos su mokytojų pagalba pradėti mokyti ir lavinti savo vaikus. Tąsyk vis tik buvo duota komanda išsaugoti mokyklą, mokant mokytojui ir pagalbiniam personalui visą atlyginimą, net jeigu liko tik vienas ar du mokiniai.
Žinoma, ne kolūkio kaip tokio pavyzdys čia mums rūpi, o tai, kad, uždarius kaime mokyklą, ne vienas pakelia sparnus į užjūrius, patikėjęs, kad ten bus geresnės sąlygos ne tik prakusti, bet ir pasirūpinti savo vaikų likimu. Taigi, kaip matome, išgrynintas ekonomizmas neretai gali tapti savižudiškomis nuorodomis. Jeigu paklaustumėte mano nuomonės, būtinai pastebėčiau, kad tokia emigracija, kuri ištiko mus, yra didesnis blogis net už visišką suirutę, chaosą ir revoliucijas, nes revoliucija palaiko bent atsinaujinimo viltį, o neslūgstanti emigracija laidoja paskutines tautos išlikimo viltis.
Nepulčiau lengvabūdiškai patikėti ir tuo, kad didesnis prezidentūros atvėrimas, kaip yra pažadėjęs naujai išrinktas prezidentas, yra besąlyginis gėris. Andai ką tik išrinkta prezidente Dalia Grybauskaitė iš pradžių buvo atlapojusi prezidentūros vartus visiems prašalaičiams, glėbesčiavusi su visais, atėjusiais ją pasveikinti https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2009/05/23/news/edvardas-ciulde-prezidenta-keicia-prezidente-o-pataikunu-gauja-ta-pati-5802429/, o po to, greitai perpratusi persirengėlių tikrąsias užmačias, prezidentūros duris bent iš dalies privėrė, pati tapdama atsargesne. Prezidentūra – tai ne daržinė! Kad ir kaip ten būtų, žmogus iš mano kaimo ten niekados nepateks, taigi – koks skirtumas: atviresnė ar uždaresnė ji bus interesų grupių lobistų agentūrinei veiklai?
Didžiausia šių rinkimų netektis yra tai, kad visiškai prapylė tautos idėjai atstovaujantys žmonės, jiems, kaip sakoma, nepavyko išjudinti masių. Tačiau ne gėda nei dėl Vytauto Radžvilo, nei dėl Arvydo Juozaičio, išsiskyrusių savo intelektualumu tarp kitų buvusių kampanijų dalyvių. Todėl būtų didžiausia nuodėmė juos pašiepti dėl nesėkmės, užsiimti kandžiais pamokymais ar patarimais. Jie yra, nežiūrint visko, tikrieji Lietuvos stalkeriai.
Buridano asilas
Kita vertus, nenulaikysiu liežuvio nepastebėjęs, jog tautos idėjai atstovaujantys žmonės mažiausiai ką gali padaryti – tiesiog privalo mylėti savo tautiečius, nevadinat jų – šiukštu! – nei biomase, nei avimis, nei asilais (Buridano asilu, nesugebančiu apsispręsti, praeitą kartą rinkėją negražiai pavadino šių eilučių autorius).
2019.05.29; 14:30
Asilo daina
dabar tai driokstelės –
nesuvaldomas linksmumas susitelkia augalo gyvastyje
visa esamybės prigimtimi nusiteikiama naujai galimybei
XIV a. filosofas Žanas Buridanas (Jean Buridan), neigdamas laisvos valios galimybę, pateikė pavyzdį apie asilą, kuris esą numirtų iš bado tarp dviejų visiškai vienodų šieno kupetų, nes neva neturėtų jokio preteksto išsirinkti kurią nors vieną iš dviejų kaugiųduotame vienodumo meniu.
Į labai panašią situaciją, kaip atrodo, dabar jau papuolė ir mūsų rinkėjas. Iš tiesų, dar taip neseniai visi asilai laisvai laigė po pilną šieno daržinę, pešdami iš visų kampų (buvo devyni kandidatai), o dabar užstojo alternatyvos metas, kai reikia rinktis vieną iš dviejų labai panašių, kartais sunkiai atskiriamų variantų.
Jau pirmieji TV debatai akis į akį tarp Ingridos Šimonytės ir Gitano Nausėdos parodė, kad likusių dviejų kandidatų užimti prezidento postą lenktynėse ne vienas atsakymas į žurnalisto formuluojamus klausimus buvo labai panašūs. Tačiau, kaip atrodo, baisiai klystume, laikydami juos sielos dvyniais, supanašėjusiais kaip vienodos šieno kaugės, nes paprastai žmogų nuo žmogaus skiria šviesmečiai, o skirtumai dar labiau išryškėja konkurencinėje individų kovoje, siekiant pasirodyti iš gerosios pusės.
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visų pirma krinta į akis, kad G.Nausėda aistringai trokšta laimėti rinkimus, viską daro dėl to, o I.Šimonytė visa savo povyza rodo, kad pergalė jai pernelyg nerūpi, pati sau nelinki sėkmės rinkimų lenktynėse. Tai labai keista, nors, galimas daiktas, tokį abejingumą nereikėtų laikyti didele I.Šimonytės yda. Štai Platonas sako, valstybės vadovais reikia parinkti tuos žmones, kurie patys nenori būti pirmaisiais asmenimis, tačiau bus priversi užsikrauti vadovavimo naštą spiriami tautos.
Diskusijose akis į akį dar labiau išryškėjo tai, kad, kaip atrodo, I.Šimonytė yra labiau technokratinio kirpimo būtybė, o G.Nausėda net turi kažką panašaus į humanitaro sielos užuomazgą. Kaip pasirodė bent man, klausantis diskusijos, stiprioji I.Šimonytė pusė yra dalykiškumas, konkretumas, logiškumas, savo ruožtu G.Nausėda, regis, neįkalina savo sielos šalto dalykiškumo narve, o yra pasirengęs vadovo poste atsižvelgti taip pat ir į brangius Lietuvos žmonėms sentimentus. Nežinau, gal G.Nausėda yra paprasčiausiai daugiau nei I.Šimonytė apsiskaitęs žmogus?..
Visa Lietuva žino, kad I.Šimonytės labiausiai mėgstamos knygos yra Pepė Ilgakojinė ir Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai. Skoningas pasirinkimas, nesiginčysiu, tačiau abejoju dėl to, ar Pepės ilgakojinės išmintis yra pakankama bazė žmogiško kapitalo padauginimui sielos vidujybės erdvėse (apie dalykinę kompetenciją šįkart nediskutuosime). Jeigu jau prakalbome apie vaikystėje perskaitytas knygas, įsivaizduoju, kad visų mūsų naudai būtų svarbu, kad pretendentai užimti prezidento postą iš vaikystės atsineštų Trijų muškietininkų suformuotą pasąmonės kodą, kuris, tarkime, praverstų bendraujant su kitomis valdžios atšakomis.
Sutinku su visais, kurie netaupo gerų žodžių, kalbėdami apie I.Šimonytę, yra tarsi apkerėti jos žavesio, pats esu prisakęs begalę liaupsių, negailėdamas panegirikų jos dalykinei kompetencijai ir elegancijai nusakyti. Tikriausiai balsuosiu už I.Šimonytę, taip liepia širdis ar kažkoks vidinis demonas. Tačiau šįkart esu nusiteikęs išsakyti taip pat ir savo nuogąstavimus, kuriuos pakužda protas.
Jau praeitą kartą užsiminiau, kad šios pretendentės pasisakymuose sąmoningai ar nesąmoningai yra apeinama lietuvybės puoselėjimo užduoties tematika. Dabar, po paskutinių debatų, jau esu linkęs manyti, kad žavioji pretendentė sąmoningai atsiriboja nuo lietuviškumo sentimento arba, kaip mokslingai sakoma, kvestionuoja etnocentristinį nusiteikimą. Štai atsakinėdama į žurnalisto klusimus I.Šimonytė pašiepė tuos, kurie neva bauginasi anglų kalbos įsivyravimo. Neslėpsiu, aš taip pat labai baiminuosi tokios įvykių sekos, kai anglų kalba oficialiuose Lietuvos diskursuose, o ypač mokslo sferoje vis labiau išstumia lietuvių kalbą, kuria, kaip sakoma, pusiau juokais, pusiau rimtai, kalbėjo pirmieji žmonės rojuje.
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žinoma, ne rojaus faktorius čia svarbu, o tai, kad siaurėjant lietuvių kalbos sferai atitinkamai miršta, jeigu norite, pradeda lavonėti pati Lietuvos valstybė. Žinia, modernioji Lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba. Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išsaugojimas. Todėl privalu pastebėti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai.
I.Šimonytės bendražygiai tvirtina, kad anoji visų pirma yra padorus žmogus. Nedrįsčiau nė iš tolo suabejoji tokia fakto konstatacija. Nesunku nuspėti, kad ši prezidentinių rinkimų dalyvė neskaito svetimų laiškų, neišduoda bendražygių ir t.t. Tačiau, kaip atrodo bent man, padorumo išsaugojimo prezidento poste užduotis įgyja dar ir kitų niuansų, čia iškyla papildomos įtampos.
Pateiksiu pavyzdį. Lietuvos spaudoje buvo publikuojamas žmonių grupės rašinys, kuriame kviečiama magistrantūros studijas Lietuvos universitetuose visiems įstojusiems – tiek lietuviams, tiek užsieniečiam – plėtoti išimtinai tik anglų kalba. Čia kalbama ir apie tai, kad šitokia studijų tvarka neva padėtų spręsti gimstamumo problemą, esą kitų šalių jaunuoliai turėtų progą susipažinti su jaunąja lietuvių karta, kurtų bendras šeimas, pasiliktų gyventi mūsų šalyje. Pernelyg neakcentuosiu to fakto, kad didžioji dalis užsieniečių studentų Lietuvoje yra atvykę iš Afrikos (meilė yra aukščiau rasių ir tautybių), tačiau glumina tas tiesmukiškumas, kviečiant kryžmintis. Taigi dabar pabandykime įsivaizduoti – ar labai jau padoru būtų, jeigu lietuvybės išsaugojimo reikalui abejinga aukščiausioji politinė figūra pritartų tokiam vivisekcijos planui.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl kitų nepergyvenu, tačiau aš pats nesibaiminu to, kad I. Šimonytės įtakingais patarėjais gali tapti konservatoriai. Tiksliau tariant, nesibaiminu dėl senųjų konservatorių galimos įtakos, nepuoselėdamas pernelyg didelių iliuzijų jaunųjų konservatorių, kurių veikloje vis labiau dominuoja dažyta plastmasė, atžvilgiu. Kaip atrodo bent man, Vytautas Landsbergis yra metafizikas, o Gabrielis Landsbergis – tik žavus jaunuolis su skaitmeninėmis smegenėlėmis.
Vis tik širdis sako, kad reikės balsuoti už I.Šimonytę.
Viduramžių pabaigos filosofas J.Buridanas, svarstydamas valios laisvės problemą ir siekdamas užginčyti tezę, kad neva mūsų apsisprendimus nulemia tik išoriniai objektai, pateikia tokį, iliustruojantį tezės prieštaringumą ir oponentus įvarantį į kampą pavyzdį: esą asilas numirtų iš bado tarp dviejų vienodų šieno kupetų, esančių visiškai vienodu atstumu nuo paties asilo, nes tokiu atveju nebūtų jokios išorinės paskatos išbadėjusiam gyvuliui kurią nors iš jų pradėti doroti visų pirma.
Žinia, šiandien „Buridano asilu“ esame linkę vadinti neryžtingą, ilgai dvejojantį, nesugebantį apsispręsti žmogų. Ta pačia proga galima pastebėti, kad gyvenimas kartais verčia kažko griebtis, pasirinkti paskubomis, neapgalvojus visų galimų pasirinkimo pasekmių, tiktai jau po to, kai šaukštai būna po pietų, dar bandant kažką pateisinti ar pasiteisinti.
Kaip žinoma, asilo pavyzdys nuo seno yra vartojamas pažymėti taip ar kitaip prasikišančiam kvailumui. Tačiau Buridano asilo kvailumas yra ypatingas, tai loginės mašinos, jeigu galima būtų taip pasakyti, kvailumas arba, kitaip tariant, yra nuoroda į tokį neadekvatumą, kuris atsiranda dėl logiškumo pertekliaus; neatsitiktinai šis pavyzdys užgimsta logikos teoretiko galvoje. Problema išties slypi ne šieno kupetoje, o logiškumo sekos būtinume. Buridano asilas logine prasme yra visiškai teisus (po mirties).
Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau taip pat girdėjome poringę apie V. Landsbergio arklį. Ne, nesakykite, – tokie mitai neatsiranda tuščioje vietoje. Kita vertus, mūsų smalsumą pastoviai pakursto pats V.Landsbergis, kartas nuo karto paslaptingai nutęsdamas: „Ir arkliui tai aišku…“ Nereikia būti dideliu gudruoliu, kad suprastum, jog kalbama čia ne apie paprastą arklį, tikrai ne apie kokį gūdaus kaimo kuiną…
Kaip atrodo, Landsbergio arklys (LA) nėra toks sutvėrimas, kuriam grėstu mirtis dėl vaizduotės trūkumo ar logikos pertekliaus. Jau mūsų laikais LA garsėja nepaprastais pranašautojo sugebėjimais ir šioje sferoje gali konkuruoti net su pačiais žymiausiais tokios Dievo dovanos institucionalizacijos pavyzdžiais, pradedant nuo Delfų orakulų; labai tikėtina, jog istorija tik dar labiau išryškins lietuviškojo fenomeno spalvas.
Taigi Landsbergio arklys yra nepalyginamai protingesnė būtybė nei Buridano asilas. Vieni pasakoja, kad tokie arklio sugebėjimai, t. y. visokeriopas spontaniškumas atsirado mutacijų pasėkoje, – esą nuo pusiau mitologinės būtybės V.Lansbergio artumo stebuklinių savybių įgyja net negyvi apyvokos daiktai, taigi nieko nuostabaus, jeigu minėtasis arkliškas fenomenas LA viršija paprastojo arklio standartus, lygiai kaip patriarcho vaizdinys toli pranoksta mūsų pageidavimus ir reikalavimus, keliamus paprastam politikui; kiti įrodinėja, jog vadinamasis Landsbergio arklys yra tiesiog iš Herbo nužengęs Vyčio Žirgas.
Ar nebūtų pernelyg įžeidu dabar tokiam arkliui siūlyti šieno stirtą, gal ir avižų gorčius būtų visai ne vietoj?.. Vaizduotė per prievartą perša įsivaizdavimą, kad toks arklys vakarais, atitokęs nuo valstybės rūpesčių, rūko kaljaną ir kibirais geria sidrą. Tačiau kaip yra iš tikrųjų – valstybės paslaptis.
Galima, žinoma, be visa ko kito prisiminti, kad jau Kaligula yra bandęs įvesdinti arklį į pašvęstųjų ratą, įpareigojęs Romos diduomenę savo mylimą ristūną vadinti senatoriumi. Tad ar Landsbergio arklys galų pagalės taip pat negalėtų pretenduoti užimti bent ministro posto, jeigu greitomis pasistengtų pramokti kokią nors užsienio kalbą?
O moralas toks: mums visiems svarbu, stojus išbandymams, neprarasti arkliško humoro jausmo.
Baigiasi 2017-ųjų vasara ir prasideda 2017-ųjų ruduo – derliaus laikas valstiečių ūkiuose, o politikos scenoje mezgasi nauja valdančiosios koalicijos atomazga. Kas taps naujaisiais „reformų ledlaužio“ šalies arimuose vairininkais, su meile jie plušės ar iš išskaičiavimo?
Dauguma Lietuvos piliečių dorai, iš inercijos ar todėl, kad kitos išeities neturi, kiti ir su smagiu entuziazmu pasineria į rudens darbus, o politikos skersvėjuose pučia tradiciniai populizmo vėjai. Štai gelbėtojas premjeras susitinka su Lietuvos moksleiviais aptarti emigracijos problemą bei ją stabdyti – apie tai vyriausybės klerkai informuoja žinių agentūrą ELTA, o ta žinią išplatina.
Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės. Slaptai.lt nuotr.
Su pensininkais premjeras nesusitinka, nes žino, kad vyresni žmonės gyvenimiškos išminties turi, nelabai malonu būtų jiems į akis žiūrėti ir svaigti apie augančią Lietuvos gerovę. Pensininkai pasiskųs, kad pinigų trūksta bilietui iki poliklinikos, kad ir iš viso į ją negalima patekti, nes į kaimus maršrutiniai autobusai jau kiek metų nebeužsuka, štai išmaniojo ir paprasto telefono žmogus neturi, nes jis irgi kainuoja, kaip gi tą greitąją išsikviesti, o kaimynų, kurie pavėžintų į miestelį, irgi nebeliko. Vaistai, beje, nors ir žadėjo, oi kaip nuoširdžiai žadėjo valstiečiai su žaliaisiais, todėl ir prekybą alkoholiu apribojo, bet neskuba dėl to atpigti nei mikstūros nuo širdies, nei tabletės nuo kraujo spaudimo.
Suranda štai Biržuose paštininkė savaitę badaujantį senolį, spauda apie tai parašo, skaitomu populiariu straipsniu žinia patampa, bet iš tokios tematikos premjeras reitingo nepasikels, stengiasi nepastebėti nemalonių atvejų, geriau jau kovoti su korupcija ar dar kažkuo, kas būtų toliau, nereikėtų prisiimti atsakomybės, bet būtų taip pat populiaru, skaitoma ne mažiau nei apie Biržuose badavusį senolį ir jo brolio mirtį melioracijos griovyje.
Premjeras, paštininkės, vaikai ir rogutės
Emigracijos problemos aptarimas su pensininkais prasidėtų nuo nemalonių dalykų. Kai paskutinę pagalbos skambučio „112“ funkciją valstybėje pradeda teikti AB „Lietuvos paštas“ paštininkės, suranda merdinčius žmones, – tokiu būdu ir įvyksta pasirinkimas pasiekus aklavietę, o tiksliau, jei spėjama apdairiai pamatyti jos artėjimą. Beje, paštas irgi turi „optimizuotis“ ir maksimaliai mažinti po kaimus belandžiojančių paštininkių skaičių, juk pensijas invalidai ir pensininkai gali nueiti ir iš bankomatų pasiimti patys, visuose rajonų centruose bankų ar bent jau bankomatų tikrai yra.
Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Ši pagyvenusių asmenų grupė į kitus žemynus jau ir neįmigruos, dažniau pasižvalgo link kalnelio, į kurį emigruoti netoli ir kur jų giminė, tėvai ir protėviai ilsisi. Dažnai ir nebelankomas tas kalnelis, nes palikuonys apleido ir nebespėja sugrįžti, o ilgainiui ir pamiršta giminę. Tik vyresniajai kartai savas tas žemės kauburėlis – nes jis vis dar jų, vis dar jų Tėvynėje.
Be praeities – nėra ateities. Paniekindami praeitį, senatvę, susitikimuose su moksleiviais galime jiems pasiūlyti tik pasakose girdėtus ateities orientyrus. Negi premjeras tiek nusirito, kad aiškintų vaikams, jog geriausias būdas išvengti emigracijos – rogutės į mišką seneliui. Gyvena tie pensininkai, nors tu ką. Valstybės pinigus valgo, štai jau 27 nepriklausomos Lietuvos metai, o nėra iš ko investuoti į ateitį, nes pensininkų proporcingai daugėja, o jaunimo mažėja. Tie, kurie dar paeina, nors balsuoti per rinkimus kėblina, o iš klipatų kokia nauda – „į rogutes ir taškas“, ko gero svarsto su jaunimu vyriausybės vadovas. Tokia gal ir ne pesimistinė, o tik realistinė mozaika dėliojasi žiūrint į politinių realijų rudens gamtoje akvarelę.
Pabėgti pas vaikus politikui – geras sumanymas, už tai laukia gražūs atsiliepimai visuomenėje, o va, sugrįžus iš vaikystės pasakų prie vyriausybės vairo, laukia rimti rūpesčiai ir iššūkiai. Kokie jie?
Ateitis – su konservatoriais be Skvernelio ir atvirkščiai
Naujienų agentūros BNS užsakymu rinkos tyrimų kompanijos RAIT atlikta apklausa apie naujos valdančios koalicijas modelių poreikį ir prognozę rodo nuoseklų valdančiųjų populiarumo mažėjimą, piešiamos įvairios naujų politinių jėgų Seime persigrupavimo vizijos. Vis dar nemažai piliečių, bemaž kas ketvirtas, mano, kad dabartinė koalicija gali tęsti darbą, juk iš tiesų bemaž tokiai daliai visuomenės naujosios valdžios neoliberali politika palanki.
Kas penktas įsivaizduoja, kad realūs tampa pirmalaikiai rinkimai, dalis piliečių viliasi, kad konservatorių partija ryšis politinei savižudybei ir, „vardan Lietuvos“, sudarys koaliciją su valstiečių – žaliųjų profesiniu – piniginiu junginiu. Gal ir sudarytų, bet su sąlyga, kad valstiečiai atsisakys pretenzijų kištis į valstybės valdymo reikalus, mainais – jiems būtų leista iki kadencijos pabaigos dorai, jaukiai ir pagarbiai, išsaugant statusą visuomenėje, sėdėti Seimo salėje ir kilnoti už ką reikia rankas. Juk iš esmės, koks šiems valstiečiams su žaliaisiais skirtumas, už kurio ir kokio premjero politiką balsuoti ir ką palaikyti – ar buvusio policijos komisaro pragmatinių tikslų ir ambicijų mišinį, ar, tarkim, konservatorių partijos pragmatinių tikslų ir ambicijų rinkinį.
Būtų pasitaikęs rinkimų išvakarėse kitas populiarus visuomenėje veikėjas, kokia nors sporto ar estrados superžvaigždė, būtų sutikęs eiti pas valstiečius, tie dabar įgyvendintų jo vizijas.
Jei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą parašė kažkoks viešųjų ryšių specialistas, kuris darbą profesionaliai padaręs pas kitus klientus išėjo – tai konservatorių programa bent jau ilgiau rašyta bei jos rašytojai partiją pamiršę neišsibėgiojo kas sau.
Valstiečių ir žaliųjų rinkiminė programa savo misiją atliko, už ją atsiskaityta su kūrėju, dabar, kaip ir ištinka kiekvieną nebenaudojamą daiktą, – atsidūrė šiukšliadėžėse, šiukšlės – surinkimo punkte, iš jo – sąvartyne ir dabar popieriniai programos egzemplioriai, celiuliozė, teršia gamtą.
Savos programos valstiečiai neturi. Yra, tiesa, asmeninių interesų, norų kaip juos patenkinti, kai ką pabando, kai kas pavyksta, kai ko daryti premjeras neleidžia, tad iš esmės šiai agronomijos specialistų ir prasigyvenusių verslininkų sąjungai, būtų žyniai išmintingiau palaikyti kokią nors svetimą programą, tų pačių konservatorių, nei vykdyti nežinia kokią premjero asmenyje pateikiamą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Konservatoriai į koaliciją su Valstiečiais ir žaliaisiais gal ir eitų, bet ko jau ko, o premjero kėdės vyriausybėje tikrai paprašytų. Ar S. Skvernelis tokiu atveju skubiai migruotų po anūko partijos sparnu – iš tiesų įdomus klausimas, tačiau vargu ar tai jį išgelbėtų. Idėja seneliui prof. Vytautui Lansbergiui suteikti prezidento titulą su atitinkamomis valstybinės priežiūros ir visuomeninės pagarbos regalijomis gimė ne premjero kabinete, o Seimo koridoriuose ar Seimo narių, didžiųjų žemvaldžių valstiečių laukų ražienose, – tai rodo, kad šio politinio darinio veikėjai jau pradeda suvokti, kad ne tik pas juos giminystės ryšiai gali būti partinės ideologijos ir Lietuvos ateities kūrimo pagrindu, nori į pusbrolius pas garbingą giminę įsiprašyti, juolab, kad savo partijoje, kaime, turi vieną, tik nelabai gudrų, Povilą Basanavičių.
Tačiau kokia S. Skverneliui iš to nauda? Pakeistų Kęstutį Smirnovą Seime Jaunimo ir sporto komisijos pirmininko poste (jei tas sutiktų) ir garbingai baigtų politinę karjerą ar pereitų pas Lenkų rinkimų akciją krikščioniškos šeimos statusu? Tik, vargu, ar tokios ambicijos ir svajonės sukasi ratu patyrusio pareigūno smegenų linijoje.
Įtakingiausiųjų valstybėje 30-ukas?
Įdomus požiūrio rakursas, koks gi yra šio piliečio S. Skvernelio santykis su jį priėmusia partija. Ar tikrai valstiečių politikai, viena kita, iki šiol gerbta asmenybė neturi jokių ambicijų, politinių ar visuomeninių tikslų, tegu ir siauros specializacijos kompetencijų, tačiau pakankamai gilių, kurios leistų suvokti valstybingumo prasmę, matyti ne tik propagandinius ir populistinius triukus, bet ir už jų slepiamą, bet vis dėlto egzistuojantį realų turinį, ne tik valstiečių, bet visų piliečių, šio krašto visuomenės gyvenimą.
Viena ryškiausių, jei ne pati ryškiausia, valstiečius reprezentuojanti asmenybė – Viktoras Pranckietis, Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vicepirmininkas, buvęs Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius ir Seimo pirmininkas, t.y. 3-as asmuo valstybėje. Visi šie garbūs vardai atskirai paimti netiek daug pasako. Partija ta jų keista, vietoj ideologijos – šnekamojoje kalboje naudojamas „žaliojo“ – dolerio pavadinimas, A. Stulginskio universitetas – paskutinis arba beveik paskutinis Lietuvos akademinių mokymo įstaigų reitingų sąrašuose, o 3-ojo asmens valstybėje pozicija, nuo Arūno Valinsko politikavimo laikų, sukelia ne tik pagarbą, bet ir šypseną. Vis dėlto, niekas nepaneigs, kad V. Pranckietis pakankamai išprusęs, įtakingas partijoje asmuo, o visuomenėje irgi turi pelnęs pakankamai pozityvų autoritetą.
Be galo keista, kad jis jau kurį laiką visose šiose pareigose, o ypač kaip 3-asis valstybėje asmuo, atsidūręs Buridano asilo vaidmenyje, kai jo pareiškimai lyg ir atliepia partijos programoje suformuluotas nuostatas, bet įgyvendinami visai kiti, iš pašalies pas valstiečius atėjusio asmens sprendimai. Atrodytų, kad partija lyg ir nusiteikusi kažką daryti, partijos pirmininko pavaduotojas garsiai pareiškia – „kaip bus“, bet daro visiškai ką kita, palieptas savo išganytojo Sauliaus.
Susitinka V. Pranckietis su visuomene, išklauso, išgirsta, apsispendžia. Bet sugrįžta į kėdę Seime ir vėl viskas iš pradžių. Ar jam kas nors paaiškina, kas iš tiesų bus daroma, ar pats žiniasklaidoje pasiskaito, ar pakeliui į Seimą po susitikimo su visuomene persigalvoja – į šiuo klausimus gali atsakyti tik jis pats.
Tačiau faktas, kad Seimo salėje jau „premjerinį“ variantą palaiko. Gal tik iki kito karto. Su kuo susitiks, tą ir palaikys, nes vis viena žino, kad galiausiai turės palaikyti vienasmenio valdymo organo sprendimą. Tai reikštų, kad 3-ajam valstybėje asmeniui kažkas apdairiai prirašė „0“ ir jis tapo 30 numeriu.
Laisvieji vilkai ir komanda
Ar Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje bei jos frakcijoje Seime yra vienas, keli ar keliolika asmenų, kurie turi savo galvą ant pečių ir supranta, kad jie ištraukė ne tik laimingą loterijos bilietą Seimo rinkimuose, bet už šią apvaizdos dovaną turi ir atidirbti, prisiimti atsakomybę, pažiūrėti tiesai į akis ir patys spręsti. Kitaip, kaip ir nutinka su absoliučiai daugumai loterijos milijonierių, kapitalas bus labai greitai išvaistytas.
Todėl visiems paskendus naujų koalicijų dėlionėse, premjerui vis patikinant, kad jo paties ir vyriausybės stabilumas – lygu valstybės stabilumui, ir jei jis taps nestabilus – Lietuvos laukia krizė, ar nepraleidžiam pro akis vieną svarbų ir net esminį klausimą – situaciją pačioje Valstiečių ir žalųjų sąjungoje.
Ar nenutiks taip, kad keičiantis, pučiantis koalicijos partnerių ratui, nepradės tirpti pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos gretos Seime? Be jokios abejonės, tarp partijos senbuvių agronomų, žemės valdytojų, kviestinių gydytojų, policininkų, akademinių sluoksnių atstovų, sportininkų yra padorių žmonių, kurie, kuo toliau, tuo daugiau įgyja patirties politikoje ir turėtų pradėti suvokti, kad už valstybės ateitį jie prisiima lygiai tokią pat atsakomybę, kaip ir kiekvienas laisvas nuo rėmėjų, užkulisinių susitarimų, interesų Seimo narys.
Ar daug tokių yra pas žemvaldžius ir žaliuosius – sunku spręsi, partija linkusi izoliuotis nuo viešumos. Tačiau įdomios Valstiečių ir žaliųjų frakcijos Seime narių, Vytauto Bako, Stasio Jakeliūno, Virgilijaus Poderio, Naglio Puteikio, Povilo Urbšio, Egidijaus Vareikio, pozicijos, kurių bendras bruožas – nei vienas iš jų nėra agronomas ir valstietis, visi jie į partiją patys įsiprašė ar buvo įprašyti. Abejotina, kad bent vienas iš jų (ar kuris kitas iš „kviestinių“) patys rūmų perversmą organizuotų, nes perversmui reikalinga komanda, o jie – „vieniši politikos vilkai“.
Bet susidarius kritinei masei, žmonės kurie prisišliejo prie laikinųjų Seimo rinkimų pasjanso laimėtojų, be sąžinės graužaties gali palikti (nors ir dėl skirtingų priežasčių), marginalų ir populistų komandą, vadovaujamą pragmatinių interesų tesaistomo premjero.
Todėl ypač įdomi tampa 3-ojo žmogaus valstybėje V. Pranckiečio ateitis ir statusas, kadangi be jo, kitos asmenybės buriančios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narius valstiečius, t.y. komandą bendraminčių, nesvarbu kokiu pagrindu susibūrusią, nėra. Šiuo atžvilgiu jis vienintelis. Žemės ūkio srities mokslų daktaras, profesorius, be jokios abejonės savo vertybes ir platesnį požiūrį į pasaulį turintis asmuo, jei nelandžiotų į sritis, kurių neišmano, užsienio politikos ir finansų, būtų idealus partijos lyderis. Tačiau kol kas 3-asis asmuo valstybėje atlieka partijoje biblinės mušamos asilės vaidmenį, jei nepriskirti jam kito, bet taip pat asilo (Buridano) vaidmens.
Kas toks Viktoras Pranckietis?
Tarkim, V. Pranckietis miškininkų profsąjungoms prižada, kad su urėdijų reforma susiję įstatymų projektai Seimo pavasario sesijoje priimti nebus, o S. Skvernelis į Seimo pirmininko pažadą net dėmesio neatkreipia, ką nusprendė, tą ir padaro. Seimo pirmininkas paaiškina, kad žino emigracijos problemos sprendimą – esą žmonės turi daugiau uždirbti, bent jau 1000 eurų dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, rezervų esama, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) kyla, o premjeras daugumos žmonių pajamas ima ir sumažina, kad jie niekada to 1000 eurų ir neuždirbtų.
Pasvarsto V. Pranckietis, kad mokesčių pertvarkymas, norint išeiti iš užburtu tampančio šalyje socialinės atskirties didėjimo rato, yra būtinas, „<…> jeigu pažiūrėtume į istoriją, tai daugelis Vyriausybių neperžengė tos ribos – neįvedė turto, progresinių, automobilių mokesčių. Tai būtų labai nepopuliarus sprendimas visuomenėje, bet jis būtinas, kaip yra daugelyje šalių. Taip, aš už tai <…>“, – žiniasklaidai graudenosi Seimo pirmininkas. Premjeras į tokias 3-ojo asmens valstybėje mintis sureagavo jau kitą dieną ir savo premjerinėje feisbuko paskyroje parašė: „Jokių naujų mokesčių Vyriausybė nesvarsto ir įvedinėti neplanuoja. Taškas“. Leido V. Pranckiečiui suprasti, kad prieš kalbėdamas ką nors, ir kam nors iš pradžių turėtų jo feisbuką pasiskaityti.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Taigi, klostosi gana įdomi situacija, kai V. Pranckietis prisiminęs ar galbūt pasiskaitęs, kas buvo rašoma Valstiečių ir žaliųjų partijos programoje, tegu ir viešųjų ryšių specialistų parašytoje, pradeda aiškinti savo matomas Lietuvos ateities vizijas piliečiams arba elgiasi, kaip kiekvienas padorus žmogus ir brandus politikas – kalbasi su socialiniais partneriais ir juos girdi. Tačiau vyriausybės vadovas kategoriškai pareiškia, kad tokie 3-ojo valstybėje asmens samprotavimai ir elgsenos niekų vertos.
Žinoma, galima įtarti, kad tokios šių politikų rolės iš anksto sutartos ir pasidalintos, pagal principą – gerasis ir blogasis policininkas. Tačiau toks susitarimas, regis, neįtikėtinas, nes kiekvieno jų elgsena pakankamai natūrali, atspindi požiūrius, taikliai apibrėžiamus perfrazuota režisieriaus Konstantino Stanislavskio fraze, – „į save valstybėje ir valstybę savyje“. Seimo pirmininkas šiose situacijos atrodo apgailėtinai, tad jei šios 2-ojo ir 3-ojo žmonių šalyje elgsenos valdant valstybę natūralios, o ne sąmoningas pasidalinimas rolėmis, labai tikėtina, kad asilo vaidmuo V. Pranckiečiui turėtų galų gale atsibosti. O tai reikštų, kad S. Skvernelio pokerio vyriausybėje kortos nėra iš anksto sužymėtos –- blefuoja lošėjas.
Šiaip ar taip S. Skvernelis tėra tik pakviestas dalyvauti rinkimuose su šia partija asmuo, buvo skirtas partijos reitingams visuomenės akyse pakelti ir savo vaidmenį jau atliko, tad „mauras savo darbą padarė ir mauras gali eiti“, o V. Pranckietis jau ne pirmus metus yra tarp Valstiečių partijos lyderių, tad autoriteto imtis ryžtingesnių veiksmų ir sulaukti palaikymo partijoje jam užtenka, kaip ir užtenka potencialo suburti savo šalininkų komandą.
Meilė ir viltis
Kai kalba pasisuka apie pilkuosius, vidinius paslaptingo valstiečių ir žaliųjų politinio darinio santykius, kompetencijas ir ryšius, derėtų prisiminti ir partijos pirmininką – ar jis po vasaros sugrįš iš savo emocinių atostogų?
Kaip bebūtų po vadinamojo „Kildišienės skandalo“, Ramūnas Karbauskis bekritikuojamas, o Greta Kildišienė nekenčiama ir niekinama visuomenės informavimo priemonėse – ir partijos pirmininkas, ir ši moteris, visoje politinėje – partinėje – verslininkėje virtuvėje, kur baltų pirštinių niekada nebuvo ir vargu ar kada nors bus – atrodo stebėtinai įdomiai.
Vis dėlto yra vienas šviesus ir grąžas dalykas pasaulyje – tai įsimylėjęs žmogus. Jeigu tai tiesa? Tai – „lyrinis nukrypimas“ politikavo diskurse, tačiau kiekvienas įsimylėjęs žmogus, koks jis bebūtų, kokią padėtį visuomenėje beužimtų, kokias nesąmones bedarytų – yra gražus. Netgi jei tokios emocijos pridaro žalos, o objektas nekenčiamas ir ujamas piktųjų iš žiniasklaidos reitingų gyvenančių piliečių. Visi žinome, kad aistros laužas nuo uraganinių vėjų tik dar karsčiau suliepsnoja ir niekas čia nesikeičia mažiausiai bent 10 000 žmonijos gyvavimo metų.
Prisiminkime Kleopatrą, Barborą Radvilaitė ar rusų Jakateriną II, kitas moteris ir vyrus, kiek kartų meilė keitė civilizacijų ir valstybių likimus, tad vieną Seimo kadenciją, 4 metus pasirutuliojęs vadinamasis skandalas tiek ir tevertas dėmesio. Gamtoje taip surėdyta. Ko gero, prabėgus laikui – tai ir išliks istorijoje, kaip vienintelis dėmesio vertas, ilgaamžis politinio gyvenimo Lietuvoje nuotykis, juk bemaž visi žmonės dabar yra girdėję ar skaitę, ateityje taip pat skaitys ir bus girdėję apie Viljemo Šekspyro kūrinį – „Romeo ir Džiuljetos“ istoriją.
Bet yra rutina, kurios neišvengsi, kuri meilės ir neapykantos laužus gesina. Teigiama, kad aistra baigiasi greitai – per kelis mėnesius, o pirma meilės santykių krizė ištinka po trejų metų. Prielaidos labai tolimos nuo politikos, tačiau gražu, jei sprendžiant koalicijos ateities ir praeities klausimus dalyvaus bent vienas įsimylėjęs žmogus, kuris bus nors ir neišmintingas, tačiau tikras ir visai nuoširdžiai priims kvailiausius, bet estetinio pasigėrėjimo vertus sprendimus. Įsimylėjusio žmogaus elgseną lengva apskaičiuoti, bet sudėtinga paveikti. Tačiau, net ir politikoje – tai yra gražu todėl, kad mylintis kitą žmogų asmuo gali mylėti ir dar ką nors, tarkim, valstybę – taigi vilties yra. O save įsimylėjęs asmuo, premjeras ar piemuo jis bebūtų, kažko daugiau jau nepamils, nei valstybės, kurią valdo, nei avelių bandos – taigi vilties nėra.
Tad šiame kontekste koalicijos ateities ir premjero perspektyvos toliau spręsti ir grasinti, kad „privalome ir darysime, neleidome ir neleisime“, kad valstybę ištiktų krizė susvyravus vyriausybės pozicijoms, gali turėti visai įdomių, žiaurių, pragmatinių, nemalonių, tačiau ir gražių, pozityvių atomazgų.
Tokios politinės projekcijos formuojasi įžengiant į rudenišką politinės brandos tėvynėje laiką.
Ar partija gali supelyti?
Tik tas pelėsinis žalsvas atspalvis, kurį firmine partijos spalva pasirinko valstiečiai, kelia nemalonių emocijų ir kažkuo primena tą senelį iš Biržų. Ar suras šiuos pamirštus šalyje žmones, kurių esama ir daugiau, ilgainiui pretenduoja jais tapti 2/3 šalies piliečių, S. Skvernelio ar konservatorių pasiųstos AB „Lietuvos paštas“ laiškanešės? Kas iš socialdemokratinio jaunimo ar patyrusių senosios partinės mokyklos mohikanų juos pamaitins, ar tik liberalai su valstiečiais išaiškins, kad senoji karta gali ir turi pati savimi pasirūpinti, tik leiskim jai iš pensijos nusipirkti meškeres, žuvies patys pasigaus.
Neramus bus rudens laikas tėvynėje. Nereikalingi žmonės – politikai, kuriems labai rūpi Lietuva ir abstrakti gerovė plačiame pasaulyje, nebepastebi, kad jie patys niekam neberūpi, pilki ir neįdomūs, net pasvarstyti prie alaus bokalo nėra apie ką – premjerui neįdomu, ką Seimo pirmininkas kalba, Seimo pirmininkas nenori prisiminti, ką žmonėms sakė, guodžiasi, kad link senatvės tokie dalykai vis dažniau ir dažniau pasimirš.
Antras lyrinis nukrypimas politikavimo diskurse – apie mirtį. Iš atminties iškyla viena sutikta pažįstamų žmonių šeima Vilniaus Santariškių onkologijos skyriuje – vyras maldavo žmonos: „daryk ką nors!“. Skausmas – negailestingas, žmogiškasis orumas pasitraukia į antrąjį veiksmo žmogiškojo teatro scenoje planą. S. Skvernelis gali netgi ant statinės užsilipęs ir su ugnele akyse visus, ypač vaikus, įtikinėti, kaip jam dėl Lietuvos skaida, drasko diegliai tą vietą nuo sėdėjimo, o senieji valstiečių lyderiai irgi tikins ir guosis, kad dažnai jiems krūtinėje duria – dėl rūpesčio Lietuva širdies ligos puola. Tik ar atsiras tikinčiųjų – retorinis klausimas. Sudėtinga situacija ištinka, kai žmonės patys dorai ir nesuprasdami, ko jie į tą politiką eina, ima ir į ją pakliūna. Atmetus garbingo statuso visuomenės hierarchijoje ir atskirų narių buitinius – ūkinius interesus – kas gi dar juos Seimo salėje surinko?
Optimistinis epilogas
Turėtų būti koks nors moralas ar išmintinga sentencija, apibendrinti rudens pradžią šalyje ir jos politikos virtuvėje. Galbūt NATO šią teritoriją – „Lietuvos provinciją“ apgins, galbūt „Zapad“ pratybos kaimynystėje eis ir praeis, o Rusijos kariuomenė Baltarusijoje galbūt nepasiliks, tad labai tikėtina, kad Lietuva ramiai ir linksmai sulauks bei paminės tarpukario Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, žmonės sulauks naujų rinkimų, gyvens, mylės ir mirs. Tačiau labai įdomu, kaip ši naujoji Nepriklausomybė, kuri jau po 3 metų sulauks 30-mečio jubiliejaus, bus vadinama po 100 metų? „Prieškario“ ar „pokario“ Nepriklausomybe?
Lietuvos statyba – sunkus darbas. Slaptai.lt nuotr.
Ar valstiečiai prisiminę, kad ir bemaž visi šios šalies piliečiai, kaip ir jie patys, yra daugiausia „trečia karta nuo žagrės“, supras, kad jiems tekusios atsakomybės valdyti valstybę pirmasis ketvirtis jau eina į pabaigą. Panašu, kad geriau šio ketvirčio ir nebūtų buvę, tad ir klausimas apie koalicijų ateitį toks – ar laukia dar trys panašūs ketvirčiai, ar vis dėlto jau gana – pasirodėte, gražūs, įdomus, bet eikite ir kurkite 4-ąją kartą ant žagrės, o tai užsiėmus ne savais darbais, greitai nebebus ko kurti.
Valstybė be piliečių negali egzistuoti, jei ir sugrįš kažkuris emigrantas į Lietuvą po 30 metų, jis bus jau kolonistas ir kitos šalies pilietis.
