Pavasarį gamta praneša apie prasidedantį perkūnijų sezoną. Politinio gyvenimo kasdienybėje perkūnijos trankosi visais metų laikais. Įprastai jų pagausėja rinkiminių kampanijų metu. Tuomet žiniasklaida į pirmą planą dažnai iškelia trivialiąją politiką, keliančią pagiežos taurę į konkurento sveikatą.
Įstrigo atminty kaimyno užsieniečio Gūtenmorgeno pasiūlytas pasižvalgymo po valstybę eksperimentas – kaip pirstelėjus institucijai, partijai ar valdžiažmogiui galima daryti perkūnijas, po kurių dažniausiai prasideda panaši į Alzheimerį tyla. Medikai primena apie bent penkis galimus pirstelėjimus per parą, tai esą natūralus fiziologinis veiksmas. Bet kai viešumoje pagadinamas oras – fui…
O‘key. Ar po kiekvieno pirstelėjimo galima išgirsti perkūniją? Ypač dabar, kai atsirado virtinė kandidatų, lūkuruojančių prie Prezidentūros durų. Medijų lokatoriai operatyviai fiksuoja kiekvieną joms įtartiną garsą, liežuvio tonaciją, kai kurių būsimų prezidentų intelekto koeficientą. Iššifravus politinio konteksto triukšmą, į viešąją erdvę tuojau siunčiama dramatiška žinia – žiūrėkite, klausykite, ką šneka „būsimasis“ valstybės vadovas, iš kur jis toks išlindęs…
O tų slėpiningai keistų dalykų nors vežimu vežki, nes ne visi kasdienybės įvykiai gali būti pavaldūs mūsų įsivaizduotos tvarkos modeliui. Būtų velniškai nuobodu gyventi idealioje eterio aplinkoje, tad televizijos pokalbių šou atgaivina atminty primirštą prieš keliolika metų ištartą V. Šustausko tezę: „Kartais susimąstau: kodėl Kirkilas gali būti ministras, o aš – ne?“
Rašytojas A. Nyka-Niliūnas rėžė ypač skausmingai: „Žiniasklaida nužudys pasaulį.“ Šių dienų aplinkybėmis, sakyčiau, ji pasaulio nesunaikins, bet santykius, pavyzdžiui, su artimiausiais kaimynais gali lengvabūdiškai paaštrinti, kad būtų peno televizijoms, radijui, laikraščiams, internetui. Kam kreipti dėmesį, ar tos žinios turinys yra tikras, svarbu, kad tai yra kai kam politiškai labai „aktualu“.
Turime šių dienų pavyzdį. Nacionalinis transliuotojas į ministro pirmininko S. Skvernelio lūpas įdeda citatą, pasakytą per rinkiminę agitaciją Lazdijuose: „latviai mums ne broliai, o konkurentai“. Ši žinia tuojau didelėmis antraštėmis buvo ištransliuota Latvijos laikraščiuose, interneto portaluose palydėta nepagarbiais komentarais Lietuvos ir jos vyriausybės vadovo adresu. Beje, šią citatą TV ekranuose pakiliai atkartojo ir Lietuvos Respublikos Prezidentė.
Prasidėjus šurmuliui, paaiškėja, kad tekstas turėjo skambėti kitaip: “Latviai, estai, atrodo, visiškai būtų mūsų broliai, bet taip nėra. Jeigu kalbėti apie tą pačią Latviją, tai yra vienas iš mūsų didžiausių ekonomikos plotmėj konkurentų.“ Keli išrankioti ir ne taip sudėlioti žodžiai – ir štai jums po eilinio provokacinio pirstelėjimo nugriaudėjo didžiausia perkūnija nuo Nemuno iki Dauguvos. Lietuvos valstybė patyrė tarptautinę gėdą.
Šio incidento vertinimas, manding, nieko rimto nežada. Tvyro ramiai abejingas požiūris, tad vargu, ar šį Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą dėl Nacionalinio transliuotojo cenzūruotos citatos rimtai išnagrinės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir taip pat tokia raiškia antrašte pagarsins išvadą, operatyviai atsiprašys kaimynų, o ne po mėnesio.
Girdint Nacionalinio transliuotojo deklaruojamą teisingumą kovoje su pažeidimais, susidarė įspūdis, kad ir šiai žiniasklaidos priemonei kartais galioja dvigubi standartai – šįkart ji apsimetė tarsi būtų nekalta, sakyčiau, pasimėgaudama (be budinčio vidinio cenzoriaus) įžeidė kamynus. Juk taip mums patinka nuo ryto iki vakaro ką nors įžeidinėti, ypač politiniame kontekste.
Šių dienų žiniasklaidai pravartu prisiminti poeto Just. Marcinkevičiaus ištarmę: „Žodi, ištiesink mūsų gyvenimą!“ Bet nevalia mėgautis luošinant pavienius likimus, dviprasmiškomis tuščiakalbėmis niekinti politinius konkurentus, neieškoti priežasčių esmės, o knaisiotis purvinose pasekmėse ir t.t.
Kiek politinių pirstelėjimų pastaraisiais metais nukreipta link Astravo atominės elektrinės. Europos Sąjunga, reikšdama tariamą solidarumą su Lietuva dėl Astravo AE, galimai leis pastatyti šį branduolinį monstrą Lietuvos ir Europos Sąjungos pasienyje, bet pamiršo, kaip ji imperatyviai įsakė uždaryti Ignalinos AE.
Šiurpulį kelia pirmo nepriklausomos Baltarusijos valstybės vadovo S. Šuškevičius žodžiai: „Atominė elektrinė Astrave yra skirta, reikalui esant, nušluoti Lietuvą nuo žemės paviršiaus.“ Ne vien jis nori „nušluoti Lietuvą“, padaryti mūsų valstybę priešakine galimo būsimo fronto linija.
Kai pirsčiojama, išsiskiria dujos. Ar ne todėl gimė „saliamoniškas“ ministro pirmininko S. Skvernelio pasiūlymas baltarusiams vietoj atominės vystyti dujinę jėgainę…
Eksperimentais patvirtinta: susilpnėjus atminčiai, įsiaudrina vaizduotė…
O kodėl mūsų visuomenė negalėtų vieningai pirstelėti politiniam elitui – kokios partijos, kurie valdžiažmogiai nudaigojo Visagino atominės elektrinės idėją, leidusią iškilti Astravui? Prisiminkime viešą informaciją: 2011 m. birželį valstybė jau buvo pasirinkusi strateginį Visagino atominės elektrinės investuotoją – Japonijos kompaniją „Hitachi“. Paviešinta, kad tai bus didžiausia tiesioginė užsienio investicija su 6 000 darbo vietų, 27-35 milijardais litų padidins bendrąjį vidaus produktą…. Patyliukais buvo pamirštas šis branduolinės energetikos objektas, nors Nacionalinėje energetikos strategijoje buvo tvirtinta – iki 2015 metų pastatyti Visagino atominę elektrinę.
Tokie vieši pirsčiojimai (kai nėra konstruktyvios diplomatinės veiklos ir rezultatų) suerzino Baltarusiją. Ji vis daugiau krovinių ėmė siųsti per Latviją, aplenkdama Klaipėdos uostą. Pernai krovinių srautas link Latvijos padidėjo 10 proc.; nemažėja ir šių metų Baltarusijos eksporto apimtys.
STT per medijas pirsčioja apie tariamai sugautus įtariamuosius, galimai padariusius korupcinius nusikaltimus, bet beveik negirdime perkūnijų teismuose. Kai kurios bylos per ilgą laiką dingsta iš prisiminimų, o kai kurios nagrinėjamos metų metus. Kaip kad „garsioji“ bylelė apie Europos krepšinio čempionato organizavimo Lietuvoje tariamus nesklandumus. Praėjo du Europos krepšinio čempionatai, o byla, pasirodo, vis dar be paskutinio taško.
Kiek pirsčiojimo perkūnijų lydėjo dešimt metų trūkusią Darbo partijos bylą. Kokia bausmę skyrė teismas, žinome. Bet nutylima jos ilgamečio nagrinėjimo kaina. Viešojoje erdvėje šmėkštelėjo vieno asmens paskaičiavimas, kad ši byla valstybės biudžetui galėjusi kainuoti apie 10 milijonų eurų!!! Brr…
Pirsčiojama dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo. Ko gero, nepriklausomybės metais neturėjome taip neatsakingai dirbančio Seimo. Ką veikia tautos išrinktieji, jeigu plenariniuose posėdžiuose nagrinėjami ir priimami teisės aktai nedalyvaujant net pusei seimūnų. Už masišką nedalyvavimą posėdžiuose – šiukštu, sako Konstitucinis Teismas, sumažinti Seimo nario atlyginimą. Net pirmą pavasario sesijos posėdžio dieną po pietų darbą tęsė vos 63 parlamentarai… Kurioje valstybės institucijoje galima nedirbti tiesioginio darbo dieną, dienų dienas ir gauti atlyginimą, bet valstybę reprezentuojančioje institucijoje tai kasdienybė?
Apmaudu, kad šie reikalai Seimo valdybai dzin… Gal pribrendo reikalas piliečiams skelbti apkaltą Seimui, kurio nariai viešai laužo konstitucinę Seimo nario priesaiką? Apklausos rodo, kad 68 proc. piliečių nepatenkinti Seimu dėl tokio požiūrio į darbą ir teisės aktų priėmimo praktiką. Seimas, kaip institucija, praradusi piliečių pasitikėjimą, velkasi apklausų sąrašo gale.
Tokie pirstelėjimai verčia ieškoti išeities: norint atsakingai iškuopti tokią kompromituojančią valstybės valdymo aplinką, reikia gero nepartinio šūdvežio.
2019.03.28; 06:00
