Vakar Vilniuje prie Seimo, prie Vyriausybės, Vinco Kudirkos aikštėje, su vėliavomis ir plakatais vilniečiai paminėjo didžiausią XX a. technologijos katastrofą – Černobylio atominės elektrinės sprogimą, pagerbė jos aukų atminimą.
Aikštėse dominavo jaunimas, apie tragediją žinantis tik iš pasakojimų, filmuotų vaizdų. Gal iš pažįstamų, artimųjų, nukentėjusių nuo “taikaus atomo”, jau mirusių arba sunkiai sergančių. Tik šiomis dienomis, po 25-erių metų, pirmą kartą visi – ir seni, ir jauni – galėjome matyti televizijos ekrane tą sunkiai išmatuojamą nelaimę, kruopščiai slėptą, vis dar slepiamą ir tebesitęsiančią iki šių dienų.
