Gyventojų Lietuvoje vis labiau mažėja, bet tai netrukdo kurtis naujiems judėjimams bei partijoms. Aplink išspirtąjį ima burtis marga naujų (senų) veidų minia. Lietuvos patriotai, trokštantys jai gera, ar paprasčiausi nevykėliai? O gal tik viena mintis juos gena – kuo arčiau gardo, kuriame dar šio bei to yra likę?
Tokios mintys pirmiausia lenda į galvą po ketvirtadienį Vilniaus Mokytojų namuose prisistačiusio naujo politinio judėjimo. O kokios judėjimo mintys ir ideologija? Likus šiek tiek daugiau nei metams iki naujųjų Seimo rinkimų, atsiveria ne visai akį džiuginantis būsimasis politinis peizažas: idėjų nerasta, ideologijos nėra ir nebus, nes pagrindinis šio judėjimo tikslas – tai tam tikras „nuskriaustųjų“ revanšas esamai politinei sistemai.
Nuskriaustųjų – nepatekusių į Europarlamentą, neišrinktų į Savivaldybių tarybas etc. maršas.
Naujojo politinio judėjimo atstovai sako norintys užpildyti krikščioniškos minties politinę nišą. Ir tarsi maži vaikai džiūgauja bei dėkoja Tėvynės Sąjungai, esą ji krikščioniškosios misijos nevykdo.
Jonas Rimantas Dagys, neseniai išspirtas iš Tėvynės sąjungos, vienas iš šio naujojo politinio judėjimo dalyvių, o gal net ideologinių vadų.
1989–1999 m. jis buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys, Vilniaus skyriaus pirmininkas, 1989–1999 m. LSDP tarybos narys, 1991–1999 m. LSDP pirmininko pavaduotojas. 1999–2001 m. partijos „Socialdemokratija 2000“ vienas organizatorių ir pirmininkas. Nuo 2002 m. – Tėvynės Sąjungos narys.
2019 m. birželio 26 d. jis paskelbė stabdąs narystę Tėvynės Sąjungoje, tą pačią dieną jo narystę sustabdė ir Tėvynės Sąjungos Priežiūros komitetas, kuris nurodė, kad sprendimas priimtas dėl to, kad R. Dagys neatšaukė savo parašo dėl vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisų, taip veikdamas su Mindaugu Puidoku, kėlė abejonių dėl partijos kandidatės į Prezidentus Ingridos Šimonytės vertybių atitikimo krikščioniškajai demokratijai, teigė, kad socialinių įmonių įstatymo pataisas siūlė partijos nariai Justas Džiugelis ir Monika Navickienė.
R. Dagys teigė, kad konfliktas kilęs dėl to, kad Tėvynės Sąjunga, kaip ir daugelis kitų partijų, atsisakanti aiškios ideologijos, dėl ko kaltino, jo nuomone, liberalių pažiūrų pirmininką Gabrielių Landsbergį.
Valdžia – saldus vaisius. Dėl jo galima mainytis, verstis kūliais, keisti spalvas ir atspalvius.
Lietuvos politinėje padangėje jau nieko nestebina chameleonai. Jeigu reikia – gali perbėgti iš vienos frakcijos į kitą, o paskui vėl į ją sugrįžti (Agnė Širinskienė).
Gali dantimis ir nagais įsikabinęs laikytis Seimo pirmininko kėdės, net jeigu jau esi ir nužemintas, ir pažemintas (Viktoras Pranckietis).
Ne vertybių mūsų politikams stinga, o paprasčiausios žmogiškos savigarbos ir orumo.
Ilgas buvo tas Baltijos kelias: kuo toliau juo einame, tuo labiau tampame smulkesni, vis menkiau įžiūrimi.
Tarp „nuskriaustųjų“ matome ir filosofą Vytautą Radžvilą. Jis vykusiuose rinkimuose nepateko Į Europos Parlamentą.
Pasak kito judėjimo dalyvio politologo Vytauto Sinicos, Tėvynės Sąjunga nebedaro to, ką žadėjo daryti, todėl Lietuvos politinėje arenoje atsirado erdvė naujai politinei jėgai, kuri galėtų išpildyti Tėvynės Sąjungos pažadus ir išsikeltus, bet neįgyvendintus tikslus.
Anot jo, šiuo metu Lietuvoje partijos išgyvena krizę, o visuomenė išgyvena nusivylimo partijomis laikotarpį.
Būtent partijų krizė ir nusivylimas partijomis Lietuvoje esą buvo viena iš priežasčių, paskatinusių kurti naują politinį judėjimą.
Visa tai jau kažkur girdėta.
Tačiau šio judėjimo postulatuose nieko naujo: aptakios frazės apie europinį kelią, NATO (kuriame mes jau seniai esame), krikščionišką šeimą ir pan.
Prieš dešimt metų tautą prikelti (ar prisikelti) žadėjo tūlas Arūnas Valinskas. Kas iš to išėjo, šiandien puikiai matome.
Vedlys tai išliko, vis šmirinėja televizijose, o kur globotinis Antanas Nedzinskas ir į jį panašūs?
2019.08.30; 10:50
