Yra Kretingos mieste ypatinga, jauki, kava, prieskoniais ir svetingumu kvepianti vieta – arbatinė „Špitolė“.
Įsikūrė ji kitoje gatvės pusėje priešais bažnyčią, gal todėl ir lankytojai jos – ypatingi.
Ateina čia ir po vieną, ir šeimomis, susibėga vienminčių būreliai aptarti jau įvykusį ar, priešingai, būsimą renginį… Neretai čia kavą-arbatą gurkšnoja ir vienuoliai pranciškonai, arbatinės globėjai
Ateina tie, kurie nori įsigyti subtilesnį suvenyrą, turiningą knygą, maldaknygę, Jadvygos žolelių ar įmantresnio šokolado…
Pagaliau, tiesiog malonu gurkšnoti pamėgtą gėrimą, klausantis tylios, melodingos ir raminančios muzikos, nužvelgiant ant sienų sukabintus paveikslus, fotografijas, kitokius vietinių menininkų kūrinius. O kai žvilgsnis nuklysta į langą, akis pasiilsi ant vietinės legendos, vienuolio ir mokslininko Jurgio Pabrėžos paminklo, įkurdinto priešais įėjimą į šventorių.
Šiandien – nauja paroda, tokia neregėta, nestandartinė, kad aš atsiplėšiau nuo kėdės ir nuo kavos puodelio, atidžiau apžiūrėjau kiekvieną kūrinį ir pagaliau priėjau prie parodos anotacijos, kuri man pasirodė verta pasidalinti su platesniu ratu skaitytojų, o gal – ir lankytojų.
Štai kaip savo parodą „Daiktų gyvenimai. Tarp iliuzijos ir tikrovės“ pristatė jos rengėjai ir autoriai:
„Yra reikalingi daiktai ir nereikalingi. Nereikalingus dažnai išmetame.
Žmonės taip pat dažnai būna reikalingi ir ne. Jais taip pat dažnai atsikratome. Bet ar taip turi būti?
Dienos veiklos centro (Centre laiką leidžia, užsiima jiems patinkančia veikla neįgalieji – J.L.) bendruomenė sako: ne, taip neturi būti, reikalingi visi. Šių vertybių nuostatą mes ir bandome atskleisti keramikos ir floristikos bendroje parodoje“.
Ir dar – Postscriptum: „ (Daikto, reiškinio) vidinis turinys, kuris pasireiškia visų jo įvairių ir prieštaringų formų vienove yra ESMĖ“.
Gal tokia paroda kokiame didesniame mieste paskęstų nepastebėta tarp įvairių turtingų ir turiningų parodų, patrauklesnių ir sumanymais, ir žinomais autoriais… Bet Žemaitijos paribio mieste – turiu galvoje nutolimą nuo sostinės ir artumą pasienio regionui, – iš kurio jau išvyko vos ne pusė jaunų, veiklių, kūrybingų žmonių, tokia paroda tiesiog griebia už širdies. Nes visi mes, gyvenantys toli nuo Vilniaus, valstybės valdžios akyse esame tapę nereikalingais…
Valdžia metų metais abejingai stebi, kaip nyksta, išsivaikšto regionų Lietuva, ir viskas, ką ji lig šiol darė, tai tik su nusikalstamu reguliarumu laikas nuo laiko paragindavo uždaryti dar vieną mokyklą, dar vieną ligoninę ar biblioteką.
O… agresyvieji intelektualai-liberalai dar užtvoja provincijai priekaištų ir kritikos botagu, lyg dvesiančiam, bet vis dar tempiančiam savo pareigų ir asmeninių įsipareigojimų naštą, arkliui, kad „be reikalo“ tiek pinigų kišama į miestelių infrastruktūrą, atnaujinamus pastatus ar šaligatvius, kad, esą, nusikaltimas mokykloje, kurioje anksčiau mokėsi keli šimtai moksleivių, dabar ugdyti vos kelias dešimtis vaikų…
O… gerai įmitę, savo sveikatą puoselėjantys vyrai lyg niekur nieko, skaičiuodami lovadienius ir „sutaupomas“ lėšas, lengva ranka ir toliau „optimizuoja“ rajonų ligonines, palikdami ligonius su gimdyvėmis kratytis po keliasdešimt kilometrų ar net toliau iki „artimiausios“ ligoninės, kur jiems gal bus suteikta pagalba ir priežiūra – jei tik dar nebus pavėluota…
O… Švietimo ministerija ir toliau kuria planus, kaip dar daugiau “atpiginti“ švietimą ir mokslą, planuoja vadinamą „klasės krepšelį“, kuris į dar didesnę finansinę duobę stumtų rajonų biudžetą, jei rajonų valdžia patikėtų Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, profesoriaus Jovaišos raginimams išsaugoti kaimų mokyklas. Koks pedagogas sutiktų dirbti mažoje mokyklėlėje, kuriai pagal gudragalvišką ŠM finansininkų projektą, turėtų pakakti 0,33 proc. klasės krepšelio?
O tačiau… patys nereikalingiausi šiandien Lietuvoje – kaimų gyventojai. Tai – valstiečiai/ūkininkai/fermeriai ar kaip juos ten bevadintume, kurie daugiau nei tūkstantį metų, nuo pat Lietuvos valstybės susikūrimo pirmųjų metų, dirbo patį kilniausią, valstybei reikalingiausią darbą: augino duoną ir vaikus!
Pedantas gali patikslinti mane, pratęsdamas naudingų darbų sąrašą tokiais jų rezultatais, kaip pienas ir mėsa, vilna ir linai, ir t. t. bet esmė nesikeičia. Būtent kaimas duodavo fizinę bei moralinę ir kultūrinę gyvastį tautai, o juk be tautos nėra valstybės.
Tačiau šiandieninei, pasauliui ir pigesnei darbo jėgai iš trečiųjų šalių atsivėrusiai Vilniaus Lietuvai, kaimas nebereikalingas…
Bet taip neturi būti! Būtent šią žinią ir neša Kretingos Dienos veiklos centro neįgalieji su Keramikos studijos vadovu Arūnu Šulskiu. Ir, matyt, ne be reikalo jų puokštės iš sudužusios keramikos ir sudžiūvusių žolynų yra pritvirtintos ant veidrodžių plokščių – kad žiūrėdamas į jų kūrinius, žiūrovas pamatytų ir save: nustebusį, susižavėjusį, susimąsčiusį… Reikalingą? O gal irgi – nebereikalingą?…
2018.03.21; 05:34
