Dainius Sinkevičius

Netelpa į jokius sveiko proto rėmus. Taip žurnalistas Dainius Sinkevičius, kurio knyga „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“ jau kitą savaitę pasirodys knygynuose, apibūdina nuo sovietmečio Lietuvos kalėjimuose nesiliaujančius baisumus.

„Norėjosi kuo autentiškiau atskleisti realybę, kuri daugelį metų buvo slepiama nuo visų – ir nuo nuteistiesiems artimų žmonių, ir nuo niekaip nesusijusių su nusikalstamu pasauliu“, – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė pataisos namų užkulisius atskleidęs ir taip visą Lietuvos kalėjimų sistemą sudrebinęs naujienų portalo Delfi.lt specialusis korespondentas.

D. Sinkevičius knygoje aprašo tikrovę, kurios daugelis nenorėtų matyti: ne tik pateikia necenzūruotų kalėjimo „bachūrų“, „dūchų“ ir „gaidžių“ liudijimų apie kruviną kovą dėl autoriteto, kalinių luošinimus, prekybą narkotikais, draugystę su pareigūnais, santykius su pramogų pasaulio atstovėmis, bet ir atskleidžia nuo visuomenės nuslėptus nusikaltimus.

„Realybė, kurią pamačiau, buvo tokia baisi, kad net nereikėjo tirštinti jos spalvų. Labai atsakingai sakau – visus tuos metus nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų valdžia nepadarė nieko, kad bent kiek pasikeistų ne tik nuteistieji, bet ir juos prižiūrėti turintys pareigūnai“, – Eltai sakė greit pasirodysiančios knygos autorius.

– Nerašyti zonos įstatymai – kokie jie?

– Pravieniškių pataisos namuose nuteistieji laikėsi subkultūros, žalojo ir prievartavo turtą iš nuteistųjų, susijusių su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis.

Įsivaizduokite, dėl nesunkaus nusikaltimo pirmą kartą į pataisos namus patenka nuteistasis – jis neturi jokio pasirinkimo ir privalo paklusti ne administracijai, o kaliniams. Nepaklusi, būsi suluošintas, pažemintas iki žemiausių kastų ir vadinamiesiems „bachūrams“ turėsi gaminti valgyti, tvarkyti lovas, atlikti kitus darbus.

Visi turėjo vadovautis aukščiausios kastos nuteistųjų nerašytomis taisyklėmis – net pareigūnai. O tai – dar baisiau: vietoj to, kad sutramdytų siautėjančius nuteistuosius, jie toleruodavo čia egzistuojančią tvarką.

Situacija buvo tokia apgailėtina, kad net karantino patalpose, į kurias atvežti į įkalinimo įstaigą pirmiausiai yra uždaromi nuteistieji, ant sienos buvo pakabintas direktoriaus įsakymas, kuriame smulkiai išdėstyta, kas yra kalėjimo subkultūra ir kaip reikia elgtis zonoje.

– Ką pasakytum apie nuteistuosius, kurie su Tavimi kalbėjo?

– Susitikau su daugybe jų – ir buvusių, ir esamų nuteistųjų. Daugelis iki šiol yra psichologiškai sugniuždyti. Nors jau ne vienerius metus laisvėje, kone kasdien prisimena tai, ką patyrė pataisos namuose.

Atvirai sakant, kiekvieno nuteistojo istorija yra verta atskiros knygos – ne tik dėl to, kodėl jie atsidūrė pataisos namuose, bet ir kaip juose kovojo dėl išlikimo, išėję į laisvę bandė pamiršti tai, ką patyrė. Bet kaip pamiršti, kai tavo atmintyje tik slogūs prisiminimai?

Neseniai susitikau su vienu nuteistuoju iš nedidelio Lietuvos miestelio – pataisos namuose jis ne tik buvo žalojamas, bet ir seksualiai prievartaujamas, o kai pasiskundė pareigūnams, šie jį privertė parašyti pareiškimą, kad niekam neturi pretenzijų, pats lenda prie kalinių ir siūlo seksualines paslaugas.

– Čia viena realybės nelaisvėje pusėje, o kita?

– Lietuvos įkalinimo įstaigose yra nuteistųjų, kuriems kalėjimas lyg namai, kuriuose gyvena daug bičiulių. Jie net nejaučia diskomforto, kad patenka į zoną. Ir tai yra baisiausia – kalėjimų sistemos darbuotojai teigia dedą visas pastangas, kad nuteistieji įkalinimo įstaigoje įvertintų savo klaidas ir iš jų pasimokytų, tačiau tai tėra popieriuje parašyti žodžiai.

– Ko reikėtų, kad situacija keistųsi?

– Netvarka tęsis, kol visi be išimties nuteistieji nebus uždaryti į kamerinio režimo patalpas po du tris, taip užkertant galimybę bendrauti su kitais kaliniais.

Reikia pakeisti ir pareigūnus – daugelis jų dirba po keliolika ar net keliasdešimt metų, su nuteistaisiais yra susigyvenę, bendrauja subkultūros žargonu.

Taip neturi būti – kaip nuteistasis gerbs prižiūrėtoją, jeigu iš jo lūpų sklinda keiksmažodžiai, kalinių žargonas? Nesakau, kad visi pareigūnai blogi – tikrai yra pasišventusių darbui, bandančių keisti sistemą, bet ne veltui sakoma, kad vienas lauke – ne karys.

Kita vertus, reikia suprasti ir pareigūnus – juk dalis nuteistųjų yra neprognozuojami, pripažįstantys tik savo nerašytas taisykles, ir net neketinantys paklusti prižiūrėtojams. Šiems tikrai nelengva – sulaukia ir grasinimų, yra užpuolami, sužalojami.

Nuteistieji net nebijo pasakyti, kad turi draugų laisvėje, kurie bet kuriuo metu gali susidoroti su pareigūno šeima. Jiems baisu, juk pareigūnai irgi yra žmonės.

– Kur, Tavo nuomone, slypi problema ir kokia Teisingumo ministerijos atsakomybė už tai?

– Naujasis teisingumo ministras Elvinas Jankevičius, kuris yra atsakingas už kalėjimų sistemą, bando keisti situaciją įkalinimo įstaigose. Tikiu, kad norai nuoširdūs, tačiau jį supa ilgamečiai sistemos darbuotojai, kurie vis dar nenori naujovių. Todėl ir ministras neišvengia klaidų.

Manau, E. Jankevičiui reikėtų labiau pasitikėti savimi, nebijoti priimti drąsių sprendimų, prieš tai pasitarus su nuteistuosius atstovaujančiomis organizacijomis.

Pavyzdžiui, nuteistieji dabar paskelbę bado akcijas. Kalėjimų departamentas ir Teisingumo ministerija neketina kaliniams nusileisti ir laikysis naujosios tvarkos. Neslėpsiu, mane šiek tiek nustebino mūsų valdžios sprendimas priimti naująsias taisykles, pagal kurias iš nuteistųjų dienos metu atimami čiužiniai, pakeista vaisių ir daržovių įsigijimo tvarka.

Kodėl visi kaliniai turi kentėti dėl to, kad pareigūnai nesusitvarko su toleruojančiais subkultūrą, ir tik dėl akių bado akcijoje dalyvaujančiais nuteistaisiais?

Juk ne visi pataisos namuose gali nueiti apsipirkti parduotuvėje. Didelei daliai kalėjimo valgyklos maistas – vienintelis maitinimosi šaltinis.

– Kas atsakingas už įkalinimo įstaigų realybę, kurią savo knygoje be pagražinimų aprašei?

– Dėl to, kas vyko ir tebevyksta visuose Lietuvos pataisos namuose, kalta mūsų valdžia – ji nieko nedarė, akivaizdžiai siekdama savanaudiškų tikslų.

Kalėjimų pertvarka tikrai nepelnysi daugiau rinkėjų balsų, bet sistemą vis tiek reikės sutvarkyti – Lietuva kasmet nuteistiesiems dėl blogų kalinimo sąlygų ir kitų pažeidimų nelaisvėje sumoka šimtus tūkstančių eurų. Jeigu visi šie pinigai būtų skirti naujiems kalėjimas statyti, neabejoju, Lietuvoje būtų įrengti geriausi pasaulyje pataisos namai.

Aišku, kalėjimas – ne sanatorija, nuteistieji turi suprasti, kodėl pateko už grotų, tačiau jiems turi būti taikomos įvairios resocializacijos programos, padedama atsitiesti, su jais turi būti elgiamasi ne kaip su gyvuliais. Tada ir kaliniai su pareigūnais kitaip elgsis.

– Kam skiri šitą knygą?

– Aprašytos istorijos – viena už kitą baisesnės. Tai tikrai tik stiprių nervų žmonėms. Bet tikiu, kad knygą perskaitę nuteistųjų artimieji taip pat suras atsakymų į klausimus, kurie juos kamuodavo. Tačiau tai nebus malonūs atsakymai.

*** 

360 puslapių D. Sinkevičiaus knygoje „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“ pateikiamos iki šiol niekur neskelbtos garsių kalinių išpažintys – šie prabilo ne tik apie tai, kaip jų gyvenimą paveikė „Pravieniškių mafijos“ skandalas, bet ir atskleidė, kodėl įvykdė baisius nusikaltimus, dėl kurių yra įkalinti.

Apie tai, ką patiria prižiūrėdami pavojingus nusikaltėlius, pasakojo ir pataisos namų darbuotojai, kurie dėl to sulaukė nemalonumų.

Knygoje taip pat – istorijos apie pramogų pasaulio atstoves ir jų mylimuosius, kurie dėl valdžios zonoje net buvo pasiryžę įvykdyti pačius sunkiausius nusikaltimus, o pataisos namų vadovybė pavojingų nusikaltėlių daromus nusikaltimus dangstė – tuo metu, kai buvo terorizuojami ir net žudomi nuteistieji, netvarka įkalinimo įstaigoje buvo slepiama prisidengiant vienu itin garsiu televizijos dainų projektu.

Pravieniškių mafija – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys.

Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

Pasakodamas šiurpą keliančius įvykius pataisos namuose, autorius nevengia kritikos teisėsaugos pareigūnams, kurie metų metus nesugebėjo sutramdyti zonai vadovavusių nusikaltėlių, ir atskleidžia, kokį pragarą turi ištverti pirmą kartą už grotų patekę nuteistieji, ką jie išgyvena išėję į laisvę.

Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė – Vainienė)

2018.11.24; 06:19