2022 m. birželio 16 d. 16 val.Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g.1 F, Vilnius) vyks dokumentinio filmo ,,Laisvės žvalgas” peržiūra. Filmas skirtas legendinio partizano Juozo Lukšos – Daumanto atminimui.
Tai režisieriaus Algio Kuzmicko kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku Daliumi Žygeliu sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žvalgas“ (2021 m.). Filmas sukurtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu.
,,Būtent šiame filme žiūrovai pamatys dar niekur neskelbtus legendinio didvyrio Juozo Lukšos bendražygių liudijimus, skirtingų krašto gynybos sričių ekspertų įžvalgas ir netikėtus tyrinėtojų aiškinimus“, – sako filmo režisierius A.Kuzmickas.
Filme „Laisvės žvalgas“ kalbinamas psichologas, karininkas Aurimas Navys paaiškins, kad Juozo Lukšos grįžimas į okupuotą ir partizaninį karą kariaujantį kraštą buvo natūralus ir labai žmogiškas pasirinkimas, kurį atitinkamomis aplinkybėmis būtų apsisprendę padaryti visi tam tikrą misiją vykdantys kariai. Analitiko teigimu, nemaža dalis kovoti pasiryžusių lietuvių į miškus išėjo kaip į pavojingą, bet trumpalaikį nuotykį, tikėdami, kad bus ir greitas pastiprinimas, ir gera pabaiga. Vis dėlto, Juozas Lukša grįžo į Lietuvą, kai jau buvo aišku, kad taip neatsitiko. Verta dėmesio įžvalga, kad sugrįžimas kilo iš gelminio suvokimo, kad kito pasirinkimo tiesiog nebėra. Tai atsakomybė savo vidinei dermei.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis filme papasakos, kokia proga partizanų buvo daryta ir kodėl vėliau MGB buvo suklastota šiandien daugiausiai publikuojama Juozo Lukšos fotografija su bendražygiais partizanais desantininkais – Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu. Kodėl MGB iškraipė originalą ir ką tokiu paskleistu fotomontažu tikėjosi pasiekti? Kas buvo tie asmenys, kurių atvaizdais pakeisti partizanų veidai?
Filme „Laisvės žvalgas“ panaudoti iki šiol neskelbti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose saugomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus Gyvosios atminties programos darbų rėmuose sukaupti Juozo Lukšos bendražygių skirtingais laikotarpiais nufilmuoti liudijimai ir prisiminimai. Sugretinant praeities ir dabarties vaizdus, pateikiami prieš keliolika metų filmuoti Klemenso Širvio-Sakalo ir Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos prisiminimai apie savo vadą.
„Laisvės žvalgo“ kūrybinė grupė teigia, kad pavyko sukurti nesudramatizuotą, ramų, bet paveikų garso takelį – tai originali filmo režisieriaus Algio Kuzmicko sukurta muzika ir pirmas kartas, kuomet pats dokumentinio filmo autorius yra ir jo garso takelio kūrėjas.
Atkreiptinas dėmesys, kaip filmą jungia atsikartojančio paplitusios Juozo Lukšos nuotraukos silueto ir parodų jo atminimui teminės gijos, kaip jos dera ar kontrastuoja su užkadrinio balso pasakojamu turiniu – tai irgi daroma tam, kad žiūrovui būtų įdomu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Darius Juodis režisieriui A. Kuzmickui padėjo formuoti siužetinę liniją, keldamas klausimus ir primindamas esminę Juozo Lukšos partizanavimo istoriją.
Filmo režisierius ir kūrybinė papasakojo, kaip pavyko vaizdais pratęsti architekto Stasio Pūtvio, realizavusio partizano Juozo Lukšos atminimo įamžinimą Liubave (Kalvarijos sav.), pasakojamą paminklo istoriją. Ir ateities kartoms liks užfiksuota, koks išnykstančio Juozo Lukšos silueto vaizdas leidžia D. Žygeliui pastebėti: „tobula maskuotė, tikras meistras: geležinė uždanga yra, siluetas yra, o štai Juozo Lukšos jau nėra – užduotį įvykdė ir pradingo. Kaip ir pridera partizanui“. Būtent šios filmo akimirkos įdomios ir jaunosios kartos žiūrovams…
Renginį orgamizuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Strateginių iniciatyvų centru.
Po filmo vyks diskusija – laisvės kovų, partizanų tema dokumentikoje ir meniniame kine. Renginį moderuos viešųjų ryšių specialistas Alkas Paltarokas. Diskusijos dalyviai – Lietuvos Respublikos Seimo narys prof. Valdas Rakutis, buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, gynybos ir saugumo ekspertas, psichologas Aurimas Navys, dokumentinio filmo ,,Laisvės žvalgas” režisierius Algis Kuzmickas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas Dalius Stancikas.
Pirmąją karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dieną, 1941 m. birželio 22-ą, SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Lietuvos teritorijoje buvo paskelbta karo padėtis. Tai reiškė, kad iš čia turėjo būti evakuoti politiniai kaliniai. Pagal pirmąjį kalinių evakavimo planą iš Lietuvos turėjo būti išvežti visi 5900 kalinių, bet Sovietų Sąjungos kariniai pralaimėjimai vertė keisti planus ir juose atsirado terminas „evakuacija pagal I kategoriją“ – sušaudymas.
Antrąją karo naktį, iš birželio 23-iosios į 24-ąją,iš Kauno kalėjimo Nr. 1 buvo išvežta apie 100 kalinių (įvairiais duomenimis nuo 90 iki 118 kalinių). Maršrutu Karmėlava–Jonava–Ukmergė–Molodečnas juos gabeno į Minską, tačiau Molodečne dalis geležinkelio sąstato buvo nukreipta Polocko link. Į Polocką kaliniai neatvyko – 1941 m. birželio 26 d. šalia Bigosovo geležinkelio stoties buvo sušaudyti: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo Seimo narys, Ministro Pirmininko pavaduotojas, švietimo ministras, diplomatas Kazys Bizauskas, moksleivis Albinas Sakalas, studentas Juozas Kazys Vosylius, tarnautojai Ignas Bieliūnas ir Tadeušas Kognovickis, mjr. Stasys Šaulys, kpt. Antanas Gedmantas, žurnalistas Jonas Jablonskis, policininkai Teofilius Knyva, Justinas Petkus-Petkevičius, Juozas Švoba ir Stasys Valkauskas, darbininkas Petras Limantas, karys Vytautas Purvys, amatininkas Jonas Šeškūnas.
Kita dalis kalinių buvo nugabenti į Minską ir uždaryti kalėjime.Dalis jų 1941 m. birželio 24 d. vakare ten buvo sušaudyti: vienuolis Martynas Gedvilas, plk. Steponas Rusteika, žurnalistė Vanda Pranckonienė, kpt. Albertas Švarplaitis, tarnautojai BroniusKantauskas ir Vladas Raupys, Jonas Šleinys.
Likę gyvi lietuviai kaliniai birželio 25-ąją kartu su kitais 2 tūkst. kaliniųiš Minsko kalėjimo buvo varomi pėsčiomis į Červenę. Štai kaip šią kelionę aprašo likęs gyvas liudininkas pulkininkas Jonas Petruitis savo knygoje„Kaip jie mus sušaudė“:
„Mes, didžiulė kelių tūkstančių pajuodusių, nudriskusių, vienmarškinių ir basų — vyrų ir moterų — vora, labai skubiai kažin kur, užgriuvusiomis [Minsko] gatvėmis vingiuodami, einame, tikriau sakant, bėgame, net uždusdami bėgame. O čia iš abiejų pusių, per porą žingsnių nuo mūsų voros, šautuvus į mus atkišę, enkavedistai vis dar mus ragina: „Skorėj, skorėj!” „Neotstavai!” Bėgdami nakties tamsoje klaikiomis, tik liepsnojančių gaisrų nejaukiai tarp stūksančių griuvėsių milžiniškų šešėlių apšviestomis, gatvėmis pro žmonių gulinčius lavonus matome, kad bėgame iš sugriauto liepsnojančio miesto. Kur mus veda, kur mes taip skubiai bėgame — nežinome. Be to, mus lydi labai įkyri muzika: „pach, pach – pach, pach… pach, pach – pach!”… Tai enkavedistai visą laiką be jokios paliovos šaudo bandančius iš voros bėgti ir atsiliekančius kalinius. Pradėjom po truputį nerimauti. Jei jie mus ves du šimtus kilometrų, neduodami nei valgyti, nei gerti, be abejo, tokiu būdu pakeliui visus iššaudys, Mogiliovo nepasiekus. Iš tikrųjų, kaip vėliau sužinojome, jie ir turėjo įsakymą elgtis taip, kad mes visi, nepasiekę Mogiliovo, išnyktume, bet jau Červenėje (Igumenėje) jiems buvo sutrukdyta tą uždavinį vykdyti.(…) Atsirado vienas gudruolis, kuris pradėjo žygiuoti visomis keturiomis — keliais ir rankomis. Bet jis nespėja eiti sykiu su mumis, mes jį labai greit aplenkiame. Jis vis tiek nenusimena, tikisi tokiu būdu išvengsiąs dviejų revolverio šūvių. Padėti jam niekas nebegali, nes visi galvojame, ar nepasekti jo pavyzdžiu. Enkavedistai, matydami repečkomis einantį, irgi sako: „Eto chorošo, očen chorošo!” (Tai gerai, labai gerai).“
Ešelonų išvykimo ir judėjimo žiniaraštyje apie šį kalinių varymą parašyta tik tiek: „Iš Minsko išvesti pėsčiomis 2 tūkst.kalinių. Iki Červenės apie 500 kalinių kontrrevoliucionierių išvyko pagal I kategoriją“ (buvo sušaudyti).
Birželio 26-ąją gerokai sumažėjusi kalinių kolona buvo suvaryta į Červenės kalėjimą. Kaliniai nežinojo, kad birželio 27 d. Baltarusijos SSR NKVD Kalėjimų valdybos viršininkas Stepanovas iš Maskvos gavo telegramą: „duotas įsakymas blankų, datuotų birželio 26, atsikratyti vietoje…“. Blankai, kurių reikia atsikratyti – likę gyvi politiniai kaliniai.
Naktį iš birželio 26-osios į 27-ąją mirčiai pasmerktų kalinių grupę išvarė iš Červenės kalėjimo Bobruisko link. Išėjus iš miestelio, koloną lydėję enkavėdistai pradėjo šaudyti atsiliekančius kalinius, o paskui pamiškėje buvo surengtos visų kalinių žudynės. Kadangi žudė tamsoje, tai šaudė netaikliai, o sužeistus kalinius pribaiginėjo kastuvėliais. Iš J. Petriučio 1942 m. prisiminimų: „Vaitojantiems ir dar kiek kalbantiems enkavedistai kastuvėlių ašmenimis galvas skaldė. Pradžioje nesupratau, ką jie ten daro, nes kai patamsyje pasigirsta keistas duslus skambtelėjimas „kvankt”, tuojau toje vietoje dejavimas nurimsta. Paskui, gerai įsižiūrėjęs, pamačiau, kad jie spatuko žambu dejuojančiam šveičia tiesiog į galvą, ir šis tuojau nutyla. Matyti, jiems nebe pirmiena tokie darbai dirbti, gerai įgudę vienu smogtelėjimu perskelti žmogui galvą, nes karinis kastuvėlis gan aštrus ir pakankamai svarus. Matyti, šaudyti patamsyje jiems buvo nelabai patogu gal ir dėl to, kad mes čia greta stovėjome. Nedejuojančius, bet tik gulinčius, praeidami pro šalį, apspardo, apdaužo ir palieka gulėti. Vėliau sužinojau, kad kai kurie iš mūsiškių, naudodamiesi nepaprasta tamsa, gerai sugebėjo suvaidinti negyvėlius. Kad ir labai skaudžiai jie buvo spardomi ir daužomi, bet neaiktelėjo, iškentė neparodydami jokio gyvybės ženklo. Paskui pabėgo į miško gilumą. Bet tokių, kuriems atėjo mintis į galvą tuo būdu išvengti mirties, buvo nedaug.“
Tą naktį buvo nužudyti: krašto apsaugos ministras, nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Lietuvos karo atašė Čekoslovakijoje ir Baltijos valstybėse Balys Giedraitis, studentai Glemža, Vytautas Pėža ir Stasys Tilinskas, gydytojas Petras Kupčiūnas, žurnalistas Vincas Daudzvardas-Daugvardis, darbininkai Jonas Abromaitis ir Antanas Simanavičius, tarnautojai Antanas Barzda, Bronius Bikinas, Adomas Jonaitis ir Aleksandras Nemčiauskas, pulkininkas Juozas Šarauskas, ltn. Juozas Jakaitis, majorai Vladislavas Opulskis ir Jonas Špokevičius, policininkai Vasilijus Rutkauskas ir Juozas Zdanavičius ir dešimtys kitų žymių lietuvių veikėjų, paprastų ūkininkų, darbininkų ir tarnautojų.
Gyvųjų liko apie keturiasdešimt, tarp jų – broliai kunigai Petraičiai.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Birželio 23-ą minime 80 metų nuo Birželio sukilimo, kurio tikslas buvo išvaryti sovietų okupantus ir atkurti prieš metus prarastą Lietuvos nepriklausomybę. 1941 m. birželio 22-28 d. vykęs sukilimas taip pat buvo ir lietuvių pasipriešinimas sovietų vykdytam Lietuvos gyventojų naikinimui – masiniams suėmimams, trėmimams, žudymams.
Sukilimo pradžia buvo taikyta prie 1941 m. birželio 22 d. prasidėjusio Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą. Svarbiausi sukilimo uždaviniai – paskelbti Lietuvos nepriklausomybę ir sudaryti Lietuvos Laikinąją Vyriausybę – prieštaravo abiejų okupantų – tiek besitraukiančių sovietų, tiek ateinančių nacių planams. Sukilime aktyviai dalyvavo apie 20 tūkst. sukilėlių visoje Lietuvoje, sukilimą palaikė didžioji Lietuvos gyventojų dalis. Pasak moderniosios istoriografijos kūrėju vadinamo Edvardo Gudavičiaus, Birželio sukilimas vertintinas kaip „vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis“, kai pavergta, naikinama tauta sugebėjo žaibiškai ir vieningai sukilti.
Sukilimą rengė 1940–1941 m. antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyviai, kuriuos sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai priskirtini tie, kurie nepriklausė organizuotam pogrindžiui, tačiau nuo pat pirmosios sovietų okupacijos dienos nebijojo kritiškai, priešiškai pasisakyti įvairių sovietų režimo realijų atžvilgiu. Antrajai grupei priskirtini tie gyventojai, kurie priklausė organizuotam pogrindžiui.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Organizuoto antisovietinio pogrindžio pradžia sąlyginai galima laikyti 1940 m. birželio 15-ąją, kai Sovietų Sąjungos pajėgos okupavo Lietuvą. Tarp pasipriešinimo judėjimo narių buvo nemažai moksleivių – pogrindinės Ateitininkų sąjungos narių, taip pat uždraustos Šaulių sąjungos atstovų ir kt. 1940-ųjų rugsėjį antisovietinis sąjūdis Lietuvoje vis labiau plėtėsi, tačiau nebuvo glaudaus bendradarbiavimo, tvirtų ryšių, dėl to kilo būtinybė įsteigti pasipriešinimo centrus, kurie koordinuotų pogrindininkus.
VDU profesorius, ateitininkų korporacijos „Grandis“ įkūrėjas dr. Adolfas Damušis, ateitininkas ekonomistas Leonas Prapuolenis, Ateitininkų federacijos generalinis sekretorius Jonas Senauskas ir kiti 1940 m. spalio 9 d. įsteigė Kauno sektoriaus lietuvių aktyvistų štabą, kuriame buvo apie penkiolika asmenų. Apytikriai tuo pačiu laiku Vilniuje irgi įkurtas pasipriešinimo centras, kurio vadovu tapo gen. štabo majoras Vytautas Bulvičius. Lietuvos pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vokietijai Kazio Škirpos iniciatyva jo bute Berlyne 1940 m. lapkričio 17 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriam pirmininkavo Lietuvos tautinio komiteto pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Po steigiamuoju aktu pasirašė 28 asmenys. 1940-ųjų gruodį Berlyno LAF’o (Lietuvių aktyvistų fronto) ryšininkai kpt. Albertas Švarplaitis, kpt. Bronius Michelevičius per sieną atvyko į Lietuvą ir užmezgė ryšius su Lietuvos pogrindžiu, pasipriešinimo centrai Kaune ir Vilniuje pradėti vadinti LAF’u.
Adolfas Damušis
Apie tai, kad Lietuva turi priešintis sovietų režimui tiek ginkluotu, tik kitais būdais, jau buvo kalbama 1940-ųjų vasarą, tačiau sukilimui tikslingai pradėta rengtis susikūrus pasipriešinimo centrams, t. y. nuo 1940-ųjų pabaigos. Pasipriešinimo judėjimo dalyviai, siekdami savo tikslo, rengė ir platino antiokupacinę, patriotinio pobūdžio literatūrą, kaupė ginklus, formavo kovines Tautinio darbo apsaugos pajėgas, kurios į kovinę parengties būklę turėjo pereiti atsižvelgdamos į žinias apie karo pradžią. Dalį pasipriešinimo judėjimo dalyvių sovietų saugumas susekė ir represavo dar iki sukilimo pradžios. Ypač nuostolingas rezistentams buvo Vilniaus LAF’o štabo vadovybės (mjr. V. Bulvičiaus, kpt. J. Kiliaus, adv. A. Kamantausko ir kitų) represavimas 1941-ųjų birželį.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, organizuoto pogrindžio nariai iš parengties būklės perėjo prie atviros ginkluotos kovos prieš sovietų režimą. Prie jų spontaniškai prisijungė kiti patriotai. Sukilimo centru tapo Kaunas. 1941 m. birželio 22 d., 10 val. ryto, Žaliakalnyje, Aukštaičių g. 4, į posėdį susirinko Kauno LAF’o štabo nariai. LAF’o įgaliotiniu buvo patvirtintas L. Prapuolenis, o jo pavaduotoju P. Žukauskas (Narutis). Jiems nurodžius partizanai sukilėliai Kaune perėmė savo kontrolėn Prezidentūrą, paštą, telefoną, telegrafą, radijo stotį ir radiofoną. 1941 m. birželio 22 d., apie 15 val., Aleksoto LAF’o radijas pradėjo laidas, skelbiančias, kad lietuviai atkuria savo valstybę, ir ragino raudonarmiečius pasiduoti. 1941 m. birželio 23 d. L. Prapuolenis, dr. A. Damušis, J. Vėbra ir kiti nuvyko į Kauno radiofoną, iš ten 9 val. 28 min. Leonas Prapuolenis LAF’o Vyriausiojo štabo vardu per radiją paskelbė:
„Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. Po to buvo paskelbta Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtis, sugrotas Lietuvos himnas ir tautinė giesmė „Lietuviais esame mes gimę“.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Galiausiai nuskambėjo Kipro Petrausko „Saulelė raudona“ – tai buvo sutartas LAF’o signalas Lietuvai sukilti. Nors Lietuva jau buvo sukilusi prieš dieną, tačiau minėti dalykai suteikė sukilimui stiprų papildomą akstiną. Birželio 23-iąją Kaune iškeltos trispalvės, svarbiausi pastatai ir įmonės buvo sukilėlių rankose. Atkakliausios kautynės vyko Šančiuose. Nemaži sukilėlių būriai susidarė „Drobės“, „Metalo“, „Tilkos“ fabrikuose. Jie apšaudė A. Juozapavičiaus prospektu besitraukiančius raudonarmiečius, gynė Kauno geležinkelio stotį, atmušinėjo per Nemuną laiveliais ir keltu besikeliančias Raudonosios armijos dalis. Naktis iš birželio 23-iosios į 24-ąją buvo LAF’o triumfo naktis. P. Žukausko (Naručio) duomenimis, Kaune žuvo 162 sukilėliai. Sukilimas Kaune baigėsi 1941 m. birželio 25 d. vokiečių kariuomenei įžengus į miestą.
Vilniuje sukilimas vyko birželio 23–24 d., jis buvo mažesnio masto dėl kitokios tautinės padėties (iš maždaug 200 tūkst. gyventojų lietuvių buvo apie 10–15 tūkst.) ir dėl to, kad sukilimo išvakarėse sovietai suėmė Vilniaus štabo vadus. Svarbiausias sukilėlių štabas buvo įsteigtas Vilniaus universiteto Teisės mokslų fakulteto dekanato patalpose. Jo nariai, vadovaujant doc. Stasiui Žymantui (Žakevičiui), nutarė sukilti apie 19 val., užimti milicijos nuovadas, geležinkelio stotį, radiją, aerodromą, tiltus, išlaisvinti politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo ir iš traukinių Vilniuje bei Naujojoje Vilnioje, kontroliuoti pagrindines miesto gatves ir kelius iš miesto. Sukilėliai savo slaptažodžiu pasirinko „Gedimino kalną“. Šiuos tikslus įgyvendinti pavyko. Birželio 23-iąją, apie 15–16 val., sukilo ir Trakų, T. Kosčiuškos gatvių kareivinėse, Karo mokykloje (Antakalnio gatvėje) likę, į pratybas Varėnos ir Pabradės poligonuose 1941 m. gegužės mėnesį neišvežti lietuvių kariai. Jie nukovė politrukus, apšaudė raudonarmiečius šiose gatvėse, Gedimino kalno papėdėje (kalne buvo iškelta trispalvė) ir kitose miesto vietose. Per sukilimą Vilniuje žuvo 42 partizanai sukilėliai.
Vytautas Bulvičius
Ne visose Lietuvos vietovėse sukilėliams pavyko įsitvirtinti ir paimti valdžią iki vokiečių atėjimo: pasienyje esančias Kretingos, Tauragės apskritis naciai labai greitai okupavo. Kai kuriuose centruose sukilėliai įsitvirtino tik kartu su vokiečiais (Telšiai, Tverai). Viso Lietuvoje būta apie 400 partizanų sukilėlių būrių, turėjusių apie 20 tūkst. narių. Vien Kretingos, Mažeikių, Telšių apskrityse buvo 53 būriai, juose kovėsi 3958 partizanai sukilėliai. 1941-ųjų birželio sukilėlių sąjungos tarybos nariai Algimantas Biliūnas ir Alfonsas Žaldokas, naudodamiesi įvairiais šaltiniais, sudarė žuvusių Sukilimo dalyvių sąrašą. Jame minimos 845 pavardės. Birželio sukilimą rašiusieji S. Raštikis ir Z. Ivinskis nurodo gerokai didesnius žuvusiųjų skaičius – apie 2000.
Sukilėliai išvadavo arba sudarė sąlygas išsilaisvinti apie 3300 (vien Kaune beveik apie 2000) politinių kalinių. Išlaisvinta beveik pusė Vilniaus kalinių, taip pat Marijampolės, Tauragės, Ukmergės, Utenos kaliniai.
Nors Vokietija ir nepripažino, kaip tikėtasi, Lietuvos nepriklausomybės ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės, sukilimas buvo labai reikšmingas keliais aspektais: sugriovė pasauliui skleidžiamą sovietų mitą apie savanorišką Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungą, padėjo gyventojams atsigauti po 1940-ųjų vasarą ir vėliau patirtų pažeminimų, įkvėpė tautai ilgai, iki 1990 m. kovo 11 d. trukusiai, kovai už laisvę – po antrosios sovietų okupacijos nemažai sukilėlių tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyviais, o tauta atgavo pasitikėjimą, reikalingą naujoms okupacijoms atlaikyti.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
2021 metų kovo 24 dieną numatytas Lietuvos Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen (liberalų sąjūdis) susitikimas net su trimis užsienio valstybių ambasadoriais. Seimo pirmininkė tądien šnekėsis su JAV ambasadoriumi Robert S. Gilchrist, Izraelio ambasadoriumi Yossef Levy ir Vokietijos ambasadoriumi Matthias Soon.
Kodėl neramina kovo 24-osios pokalbis? Įtariu, jog trijų šalių ambasadoriai su Lietuvos parlamento pirmininke, apart kitų temų, komentuos ir kilusį triukšmą dėl Lietuvos istorijos tyrimų kokybės. Dar tiksliau tariant, mėgins spustelėti Seimo vadovę, jog prof. Adas Jakubauskas netinkamas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
Tiesa, oficialiame Seimo pirmininkės puslapyje nenurodoma, kokiomis temomis ji šnekučiuosis su minėtais diplomatais. Tačiau toks slapukavimas (juk iš anksto greičiausiai pasitarta, kokius skaudulius nagrinės) tik dar labiau verčia nuogastauti, jog bus kalbama ir apie šurmulį dėl LGGRTC vadovybės likimo. Šitaip manyti leidžia žinia, jog Izraelio ir JAV ambasadoriai jau sykį buvo pareiškę norą susitikti su LGGRTC vadovu A.Jakubausku. Pasirodo, tokie susitikimai buvo organizuoti.
Štai ką pavyko sužinoti. Susitikimas su Izraelio ambasadoriumi įvyko 2020 metų rugpjūtį LGGRTC patalpose Didžiojoje gatvėje. Susitikimo metu Izraelio ambasadorius bandė spausti dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros ir Juozo Krikštaponio įamžinimo klausimų. Esą jie neverti pagerbimo.
Susitikimas su JAV ambasadoriumi įvyko po dviejų mėnesių pasibaigus pirmajam Seimo rinkimų turui ambasadoriaus rezidencijoje Birutės gatvėje. JAV ambasadorius reiškė nepasitenkinimą, kad LGGRTC generalinis direktorius vyresniuoju patarėjumi pasirinko Vidmantą Valiušaitį. Taip pat priekaištavo, kodėl LGGRTC Genocido ir rezistencijos departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys drįso dalyvauti Seimo rinkimuose Vytauto Radžvilo vadovaujamo „Nacionalinio susivienijimo“ sąraše.
Ką būtų galima atsakyti į tokius priekaištus? Dėl V. Valiušaičio – LGGRTC generaliniam direktoriui, remiantis Lietuvos įstatymais, suteikta teisė rinktis darbuotojus. Jam juk – visa atsakomybė už LGGRTC nuveiktus ir nenuveiktus darbus. Bet kaip jis galįs organizuoti veiklą, jei jam neleidžiama pasirinkti komandos? Dėl A. Bubnio – rinkimuose ribojimai taikomi tik statutiniams pareigūnams, kariškiams ir teisėsaugos atstovams, todėl šis istorikas nevaržomai turėjo teisę dalyvauti Lietuvos parlamento rinkimuose kad ir nuo V.Radžvilo politinės jėgos. Jei šis istorikas būtų išmestas lauk dėl to, kad simpatizuoja V. Radžvilo komandai, – turėtume antidemokratišką precedentą. JAV ambasadoriui demokratinės žaidimo taisyklės – nė motais?
LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Beje, esu iš tų, kurie pritaria visoms politikų diskusijoms, kokio formato jos bebūtų. Neįžvelgiu nieko įtartino, jei susitikimai rengiami net restorane ar privačioje viloje. Nematau nieko smerktino, jei politikai ginčijasi aštriai, piktai, nepaisydami diplomatinių protokolų (tik nesimuškite). Svarbiausia – neišduoti valstybės, tautos interesų. Svarbiausia – atskirti, kada tik prašoma, tik išdėstomi argumentai, o kada patarimai jau tampa politiniu spaudimu.
Bet jei esame demokratai, jei kalbame sudėtingomis temomis, tai kalbėkime atvirai, demokratiškai. Drįstu manyti, jog LGGRTC vadovo veikla – ne Izraelio, ne JAV, ir tuo labiau ne Vokietijos ambasadorių reikalas. Lietuva labai atidžiai analizuoja, nagrinėja, fiksuoja visas savo istorines klaidas ir klystkelius. Gal net per daug uoliai (lyginant su kitomis šalimis). Lietuva niekad neneigė Holokausto. Kaltinti Lietuvą, jog ji per mažai domisi arba nederamai domisi Holokausto temomis, – taip pat neteisinga. Kiek būta oficialių Lietuvos prezidentų ir premjerų atsiprašymų, kompensacijų, knygų, filmų, minėjimų, paminklų Holokausto tema! Suskaičiuokime, vien kiek LGGRTC išleido veikalų žydų kančių tema, kaip smulkiai išnagrinėta getų praeitis, pasaulio teisuolių likimai!
Tačiau nebijodama nagrinėti sunkių temų Lietuva norėtų, kad ir kitos valstybės, kitos tautos į istoriją žvelgtų objektyviai – ieškotų ne tik gražiųjų pusių, bet ir nuodėmių. Štai kaip įsivaizduoju: jei lietuviai skaičiuoja visus žydamas nusikaltusius lietuvius, Izraelio atstovai turėtų rūpintis pateikti mokslines monografijas bent jau apie Dušanskio, Raslano ar Zimano „darbelius“ Lietuvoje. Jei lietuviai skaičiuoja lietuvius, gelbėjusius žydus, tegul žydai suskaičiuoja, kiek jie sovietinės okupacijos metais „išgelbėjo“ lietuvių? Kur tokio pobūdžio tyrinėjimai, palyginimai? Jei žaidžiame atviromis kortomis, kelkime į viešumą visų niekadėjų, nepriklausomai nuo tautybės ir tikėjimo, nusižengimus. Jei žvelgiame į Lietuvos istoriją be tendencingumų, Vokietijos ambasadorius J.E. Matthias Soon turėtų paaiškinti kolegoms iš Izraelio ir JAV: kai Lietuvoje buvo pralietas žydų kraujas, Lietuvos tuomet nebuvo, tuomet ten buvo Vokietija, tad, vadovaujantis sveiku protu, pretenzijas reikėtų adresuoti Berlynui, Berlynui ir dar kartą Berlynui.
Jei Izraelio ambasadorius tvirtina, jog „Lietuva ir Izraelis yra artimi draugai“, tai kodėl jis, ponas Yossef Levy, šešių novelių bei vienos vaikų knygos autorius (Vilniaus knygų mugėje yra pristatęs savo naujausią knygą „Meilės prekeiviai“), vis dar nepasirūpino, jog bent jau į anglų kalbą būtų išverstas 2004-aisiais Lietuvoje pasirodęs rašytojo Jono Mikelinsko veikalas „Kada Kodėl taps Todėl?“? Juk tai: apie sudėtingus lietuvių – žydų santykius.
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”.
Vienoje anotacijoje apie šią knygą rašoma: „Rašytojo Jono Mikelinsko publicistinė knyga aktuali mums visiems, nepriklausomai nuo tautybės ir įsitikinimų, ypač tiems, kuriuos jaudina lietuvių ir žydų santykiai. Autorius bando paaiškinti sau ir padėti suprasti kitiems, kas sukelia tokias tragedijas kaip holokaustas. Pasaulyje tebesklando nebylūs tabu. Kol jie sklandys, kalbos apie atvirumą ir demokratiškumą, apie pilietiškumą ir nuoširdesnį tautų suartėjimą, apie jų, taip pat ir žmogaus teises bus neišsemiamos. Kol egzistuos tabu, kol egzistuos nenoras, nesugebėjimas suvokti ir ieškoti atsakymo į klausimą KODĖL, tol egzistuos ir įtampas kėlusios civilizacinės trintys bei jų keliami, krauju srūvantys konfliktai, kokius visi šiandien pasaulyje regime.“
Anuomet dar esu pridūręs: „Kadaise žurnale „Metai“ skelbta analizė nesulaukė deramo žydų dėmesio. Nesulaukė greičiausiai todėl, kad J.Mikelinskas minėjo ne tik lietuvių, bet ir žydų klaidas.“
Tad yra apie ką pakalbėti, dėl ko pasiginčyti. Jei atvykęs į svečius Izraelio ambasadorius dėkojo LGGRTC vadovui, kad šios įstaigos darbuotojas Dalius Stancikas surado liudytoją tvirtinus, jog Noreika Jonas gelbėjo žydus, – viena medalio pusė. Jei Izraelio amasadorius piktinosi, kam LGGRTC paviešino šį J.Noreikai palankų liudijimą, – juodoji medalio pusė. Jei Izraelio ambasadoriui nepatinka istorija profesionaliai ir objektyviai nagrinėjančio Vidmanto Valiušaičio persona, – liūdna. Nes V.Valiušaitis nedaro nieko smerktino: jis atskleidžia, jog Lietuvos istorija Antrojo pasaulinio karo metais – kur kas sudėtingesnė, painesnė, nei mus įtikinti norėtų Rūta Vanagaitė, Arkadijus Vinokuras ar Faina Kukliansky.
Jei JAV ambasadoriui nepatinka, jog LGGRTC darbuotojas simpatizuoja vienai neva nacionalistinei grupuotei, – tai ponui Yosset Levy derėtų priminti, jog Lietuvos įstatymai istorikams nedraudžia stoti į Lietuvoje registruotas partijas ir judėjimus. Tokios demokratinės taisyklės, jei vis dar tvirtiname, jog mūsų didžioji, puikioji, nuostabioji Karalienė – demokratija. O gal ponui ambasadoriui nepatinka visai kas kita? Štai ištrauka iš maniškės 2016-ųjų publikacijos „Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką saviškius“: „Žydus gelbėjusių lietuvių – labai daug. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro (LGGRTC) istorikas Arūnas Bubnys sekmadieninėje televizijos laidoje (LRT televizija, 2016.01.31) minėjo, jog daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išgelbėjo būtent lietuviai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių). Ne prancūzai, ne italai, ne lenkai, o mes, lietuviai“.
Bet kažkodėl mums, mažiukams, kryptingai primetama žydšaudžių etiketė. Gal ponas Yoseef Levy galėtų paaiškinti šio fenomeno priežastis? Žūtbūt norima Lietuvą paversti Tel – Avivo provincija, amžinai nuolankia atsiprašinėtoja?
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Keletas Lietuvos žurnalistų triūbija, kad gindami Jono Noreikos ar Kazio Škirpos garbę bei reikalaudami dušanskių, raslanų ir zimanų veiklą analizuojančių mokslinių darbų mes prarasime savo sąjungininkę Ameriką. Viešai teiraujuosi JAV ambasadoriaus: nejaugi tikrai neginsite nuo Rusijos agresijos Lietuvos, jei LGGRC, vadovaujamas A.Jakubausko, išleis dušanskius ir raslanus demaskuojančią knygą?
O jei Izraelio, JAV ir Vokietijos ambasadoriai vis tik linkę draust Lietuvai atidžiai ir giliai analizuoti savo istoriją, jei nurodinės, kas turėtų vadovauti LGGRTC (jokiu būdu neidealizuoju A.Jakubausko, kadaise esu jį kritikavęs), – turime apgailėtiną situaciją. Belieka įtarti, kad svarbiau – ne tiesa, o kažin kokių grupuočių, siekiančių nuolat žeminti Lietuvą, interesai.
Izraelio, JAV, Vokietijos ambasadoriams viešai aiškinu, kaip viskas atrodo iš šalies: Lietuva – maža, neįtakinga, vos tris milijonus gyventojų teturinti šalis, o ją prievartauja net trys skaitlingos, įtakingos, galingos, turtingos valstybės. Akivaizdu, jėgos – nelygios. Akivaizdu, Lietuva bus išprievartauta. Tačiau liks skaudžios nuosėdos – dar taip neseniai Kremlius mokė lietuvius, kaip privalome žvelgti į savo praeitį, dabar moko jau trys galybės – Izraelis, JAV ir Vokietija.
Nejaugi garbinga stumdyti šimtus kartų silpnesnę valstybę, vis dar naiviai tikinčią, jog istorija yra objektyvus mokslas, reikalaujantis į reiškinius žvelgti ne iš vienos, bet būtent iš visų pusių? Nejaugi demokratinio požiūrio nusipelno ne visos NATO ir Europos Sąjungos valstybės – tik pačios didžiausios, tik pačios stipriausios?
Pabandykime už nugaros palikti visas retorikos priemones ir ideologinius pagudravimus, išgrynintoje erdvėje tiesiai šviesiai savęs paklausdami – ar turėjo teisę toks Lietuvos gyventojų ir rezistencijos centro (LGGRTC) darbuotojas D. Stancikas išviešinti plačiajai visuomenei netikėtai aptiktą jėzuito kunigo Jono Borevičiaus liudijimą JAV teisme apie tai, kad dabarties atminties karų centrine figūra tapęs Jonas Noreika savo laiku prisidėjo gelbstint žydus.
Suprantu, kad liudijimai, net ir labiausiai autoritetingi, turėtų būti patikrinti, skirtingais rakursais verifikuojami, nors aš pats būčiau linkęs beveik be išlygų patikėti jėzuitu, kunigu ir žydų gelbėtoju viename asmenyje, juolab kad JAV vykęs teismo posėdis buvo nukreiptas į kitas personalijas, o žymaus žydų gelbėtojo liudijimai apie antinacinio pogrindžio dalyvį J.Noreiką prasprūdo atsitiktinai. Tačiau štai LGGRTC vyriausioji istorikė Mingailė Jurkutė sako portale delfi.lt, kad D.Stancikas neturėjo teisės taip begėdiškai prasiplepėti, išviešinant nepatogius (kažkam?) faktus, nes esą toks paatviravimas gali mums užtraukti baudžiamųjų būrių pavojų (sic). Negalėdamas patikėti savo akimis, kelis kartus perskaitau iš naujo šį autorės perspėjimą, tačiau nerandu jokio preteksto niekaip kitaip suprasti M.Jurkutės žodžių, o tik kaip skambinimą varpais apie didelį pavojų, kurį mums visiems ar galbūt LGGRTC užtraukia D.Stanciko nesugebėjimas nulaikyti liežuvio ir pretenzingumas nurodant dar ir kitus nei įprasta šaltinius. Dar įdomesnis dalykas – apie kokius baudžiamuosius būrius čia kalbama, kai pats tokio būrio paminėjimas pašiupina odą?
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visas straipsnio kontekstas byloja tik apie tai, kad tokiais neatremiamais, pasiruošusius mus nušluoti nuo žemės paviršiaus būriais po D. Stanciko prasiplepėjimo gali tapti pasaulinė žydų bendruomenė, o ypač litvakai. Negali būti! Kas ne kas, o aš tikrai esu nepalyginamai geresnės nuomonės apie pasaulinę žydų bendruomenę ir Lietuvos žydus. Tačiau autorė dar ir patikslina, kad tokių kaip D.Stancikas personažų nesugebėjimas nutylėti naujai aptiktus liudijimus kelią įtampą Lietuvoje ir už Lietuvos ribų, užtraukia nereikalingus skandalus ar net konfliktus su mūsų strateginiais partneriais Europoje, Artimuosiuose rytuose ir už Atlanto. Kaip baisu, ar ne?
Tačiau galbūt velnias išties nėra jau toks baisus, kaip čia bandoma mums nupiešti? Kaip atrodo bent man, daug didesnį nesusipratimą kelia, palankią terpę neprincipingumo įsivyravimui sukuria ir sąmonės suskaldymą užkoduoja tai, kad straipsnio autorė M.Jurkutė, iš vienos pusės, deklaruodama objektyvumo, nešališkumo ir istorinio tyrimo metodų tobulinimo siekius, iš kitos, labai aiškiai leidžia suprasti, kad istoriniai tyrimai neva pasiteisina tik tuo laipsniu, kiek jie yra reikalingi kažkam patogių nuomonių aptarnavimui. Toks dvilypumas, kaip atrodo bent man, yra dar ryškesnis, raudona gija pereina per visus Istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio pasisakymus istorinės atminties klausimais, kur istorinės tiesos pasija yra išmainoma į konjunktūrinį ir karjeristinį apsidraudimo imperatyvą – o ką pasakys kiti, ar nauji tyrimai nepažeidžia vienpusio, bet patogaus jiems iš anksto nustatytų schemų vyravimo? Tiesą sakant, tai baisiau net už sovietinių laikų cenzūrą, nes dabar sąmonės konjunktūrinis nususimas yra dangstomas mums visiems brangiais laisvės lozungais.
O gal M. Jurkutė, užsiminusi apie baudžiamųjų būrių priartėjimą, turėjo galvoje tik tai, kad to paties A. Nikžentaičio pastangomis jau yra brukama idėja, kad LGGRTC tolesnio ir labiau teisingo funkcionavimo užtikrinimu reikia įsteigti Centro veiklos priežiūros instituciją, pavadinant ją Mokslo taryba ar kitaip (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi)? Žinia, tokiam minėto Centro veiklos perstruktūravimui pretekstą visų pirma teikia grupelės kolegų surašyti skundai į visas instancijas, taigi, kaip atrodo, M. Jurkutei, nederėtų juoktis iš to, kad didžioji dalis Centro darbuotojų pasirašė po laišku, deklaruojančiu jau visai kitą nuomonę, tokiu būdu bandydami apsaugoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą nuo visiško sunaikinimo arba, jeigu norite, tobulo iškastravimo. Kad kažkas nesuspėtų pasakyti anksčiau už mane, skubu pasiūlyti kandidatus į galimą Centro veiklos priežiūros tarybą – tai galėtų būti Zuroffas, Zuroffienė-Vanagaitė ir Zuroffaitė (nieko nesakykite, jaunimas taip pat turi teisę kartas nuo karto pareikšti savo nuomonę).
Mirtina dvikova. Vytauto Visocko nuotrauka
Kalbant rimčiau, būtina pastebėti, kad LGGRTC užsipuolimui buvo ištaikytas labiausiai patogus momentas, kai svarbiuose valdžios postuose Lietuvoje įsitvirtino liberalai, jaučiantys prigimtinę alergiją tokioms institucijoms kaip LGGRTC.
Lietuvos partiniai liberalai yra žavinga brolija, tačiau ne vienas iš jų gėdijasi tokio dalyko kaip Lietuvos kultūrinės ir istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuvių tautos atstovavimo interesai ir reikalai. Štai liberalė Seimo pirmininkė sako tiesiai, pernelyg nevyniodama žodžių į vatą, kad kuo greičiau reikia imti ir įsteigti kokią nors LGGRTC veiklos priežiūros instituciją, ne kitaip! Leiskite ta proga pastebėti, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atsikūrimo pradžios interesų grupės, kurioms tokį nepriklausomybės atgavimo akibrokštą sunku yra pernešti, savo nepasitenkinimą neretai perkelia į reikalavimą sukurti išplėtotą Lietuvos prižiūrėtojų ir prievaizdų sistemą, galinčią užkardinti šalies dvasingumo prabudimą.
Šių eilučių autorius šiame gyvenime nieko doro nenuveikė! Iš tiesų, ką geriausiai prisimenu – valgiau, gėriau, miegojau, kirkinau mergas, – taigi savo oponentų naudai galiu pripažinti, kad esu tik mėšlo krūva, tačiau prieš palikdamas šį pasaulį, vedamas vis tik dorų intencijų, noriu perspėti savo tėvynainius apie tai, kad kasimasis po LGGRTC pamatais turėtų būti vertintinas kaip pasalūniškas Lietuvos valstybės užpuolimas.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
P.S.
M.Jurkutė išviešino ir labiausiai baisią D.Stanciko paslaptį, pranešdama visai Lietuvos visuomenei apie tai, kad anas J.Boreikos garsiąją liudijimo pažymą atidavė išversti vertimų agentūrai, kuri, be visa ko kito, neva kažkada yra neteisingai išvertusi du žodžius. Vaje vaje… Ar turėtume tokią nuorodą dabar suprasti taip, kad D.Stancikas yra mulkis, nesugebantis išsiversti nesudėtingo teksto iš anglų kalbos? O gal yra taip, kad tokia vertimo užduotis buvo patikėta vertimo profesionalams, oficialiai apipavidalinat pavedimą, vien dėl to, kad nebūtų galima prisikabinti prie žmogaus, išviešinusio J.Boreikos liudijimą, tariamo vertimo subjektyvumo?
Ištrauka iš Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją”
Genocido tyrimo centrui paskelbus pažymą, [susijusią su kun. J. Borevičiaus liudijimu apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros pogrindine antinacine veikla ir žydų gelbėjimu], Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis šią pažymą paskelbė… niekine.
Anot A. Nikžentaičio, „pažymos pagrindą sudaro kunigo Jono Borevičiaus paliudijimas JAV teisme, duotas 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama.
Tokiais šaltiniais remtis yra labai pavojinga, nes žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų, o jo atsiminimuose neretai įsiterpia kita informacija, kurią jis gavo iš kitų šaltinių. Nebuvo įvertintos ir aplinkybės, kokiomis buvo duoti šie parodymai. Jie šiuo atveju yra svarbūs. XX a. 8–9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus. Nebuvo išimtis ir J.Borevičius“.
Tačiau labiausiai istoriką A. Nikžentaitį šokiravo ne pats liudijimas, o „iš šio liudijimo daromos išvados“. Pasirodo, pagal A. Nikžentaitį, po 40 metų, kai nebėra jokių liudininkų, privalėjau išsiaiškinti pokalbio laiką, aplinkybes, asmenis, dariusius įtaką kunigui, ir pan. O kadangi tai neįmanoma (prisiminkime Jono Noreikos bendražygio žydų gelbėtojo Domo Jasaičio perspėjimą istorikams: „Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų.“), tai to fakto ir nėra.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
A. Nikžentaitis: „Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu jis išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams. Žinoma, galima manyti, kad būtent po šio pokalbio kunigas J. Borevičius ėmėsi pagalbos Šiaulių geto žydams, tačiau galimai jo veiksmams įtakos turėjo ir kiti asmenys ar įvykiai. Tyrėjas šiuo atveju privalėjo pabandyti nustatyti galimą įvykusio pokalbio laiką, sulyginti tą data su J. Borevičiaus pagalbos žydams pradžia, išanalizuoti kitas istorines aplinkybes, galėjusias turėti įtakos kunigo apsisprendimui. (…). Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti. Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet irdaugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.“
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Ir taip samprotauja LDK laikų tyrėjas? Kokiais šaltiniais remiantis jis nustato, ką mūsų valdovai veikė XIV ar XV šimtmetyje? Kiek yra tų šaltinių? Ar savo šaltiniams taiko tokius pačius griežtus reikalavimus – juk tokiu atveju, greičiausiai, išvis neturėtume senosios Lietuvos istorijos? Kaip A. Nikžentaitis vertina Naująjį Testamentą, kuriame įvykiai užrašyti dar seniau nei Borevičiaus liudijimas – jis taip pat kaip niekinis?
Visą šią painią pono A. Nikžentaičio logiką būtų galima nurašyti į asmeniškumus arba į kitokią nuomonę, jei ne vienas momentas, verčiantis rimtai abejoti tyrėjo objektyvumu šia tema.
Prieš penkiolika metų savaitraštyje „Atgimimas“ buvo išspausdintas interviu pavadinimu: „A.Nikžentaitis: Pagal įstatymą būčiau pripažintas agentu.“ Šiame interviu Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pasakoja, kaip sovietmečiu jį verbavo sovietų karinė žvalgyba GRU, bet jis neva atsilaikė. Tik kažkodėl pagal įstatymą, anot jo, vis tiek gali būti laikomas agentu.
„Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų. Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina… Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui…” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo…
– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai…, – klausia žurnalistas.
– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas… Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje. Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku… Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. (…).
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo-Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė. Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V. Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti…
– Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs? – abejoja žurnalistas.
– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo… Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu…
Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas… Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška.“
Ponas A. Nikžentaitis tikrai teisus: „ši medžiaga būtų įdomi tyrinėtojams“. Ir todėl, kad A. Nikžentaitis vadovauja svarbiai valstybinei įstaigai, tyrinėjančiai istoriją, ir todėl, kad, kaip pats sako, pagal įstatymą turėtų būti pripažintas KGB agentu, ir todėl, kad, kaip pats tvirtina, jį pradėjo šantažuoti „pakalbėjus žydų tema“. Ir dar todėl, kad šis pasakojimas nenuoširdus, neįtikinantis ir vertintinas kaip niekinis.
Visi, bent kiek įsisavinę istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslį ir sugebantys logiškai samprotauti, suvokia, kad toks verbavimo atvejis, kokį papasakojo A. Nikžentaitis, būtų unikalus KGB, o tuo labiau vienos slapčiausių pasaulyje organizacijų GRU (užsienyje veikusi sovietų karinė žvalgyba) verbavimo istorijoje. Esmė ta, kad bet kokį verbavimo atvejį sovietų slaptosios tarnybos (ir ne tik sovietų) nurodydavo verbuojamiesiems laikyti griežtoje paslaptyje. O šiuokart, neįtikėtina, A. Nikžentaitis neva tarėsi – užsiverbuoti ar ne – su savo kolega, šis su savo pusbroliu – Vilniaus karinio komisariato vadu(!) ir t.t.
GRU būstinės foje
O toliau dar įdomiau: kaip alibi (prieš ką tas alibi –negi A. Nikžentaitis jau tada numatė SSRS žlugimą?) savo draugams neva pasakojo apie susitikimus su GRU darbuotojais ir – nieko: nei verbuojamam, nei komisariato vadui, nei draugams… Nors, kaip žinome, GRU už paslapčių nesilaikymą baudžia negailestingai: tai patvirtina vien buvusių GRU darbuotojų Aleksandro Litvinenkos ir Sergejaus Skripalio nuodijimai.
Vertinant šią istoriją pagal A. Nikžentaičio pateiktus tyrėjui reikalavimus, ponas A. Nikžentaitis turėtų paaiškinti šiuos loginius prieštaravimus: jei „moralumo riba ir tuo metu buvo aiški“, kodėl atsisakymą šnipinėti sovietams „nulėmė visiškas atsitiktinumas“? Jei jis nebuvo užverbuotas, kaip pateko į sąrašą įtakos agentų, 1988 m. vasario 16 dienos proga sukviestų partijos komitete? Kiek buvo susitikimų su GRU darbuotojais? Ar apie juos pranešė Lietuvos saugumui? Kur buvo ta „neutrali“ susitikimų aplinka? Kodėl bijojo būti įtartas bendradarbiavimu, jei nebendradarbiavo? Kaip nustatė, kad jį verbuoja ne KGB, o GRU? Kaip suprato, kad bus įrašytas „į rezervą“? Kodėl mano, kad jį šantažuoja „pakalbėjus žydų tema“? Jei jo tyrimų objektas yra LDK laikai, kodėl tiek daug reiškiasi tema, po kurios yra šantažuojamas? Ar jis pats, logiškai samprotaujantis, patikėtų tokiu pasakojimu, kurį išdėstė kitiems? Ar su tokia praeitimi, kuria galima šantažuoti, dera kandidatuoti į valstybės įstaigos direktorius?
Ir, galiausiai – kaip po tokio pasakojimo patikėti, jog A. Nikžentaitis – objektyvus istorijos tyrėjas ir sąžiningas žmogus?
Minėdamas Sausio 13-osios trisdešimtmetį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pristato virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“.
Parodoje gausu istorinių įvykių fotografijų, vaizdo įrašų ir autentiškų liudijimų, užrašytų tomis dienomis. Lietuvos nepriklausomybės gynėjų, budėjusių prie Spaudos rūmų, Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato, Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos, vaizdai ir liudijimai perteikia įvykių seką, dramatišką atmosferą, Lietuvos nepriklausomybės gynėjų drąsą, ginant savo šalies laisvę nuo barbariškos sovietinės armijos kareivių agresijos.
„Pasaulio šalys neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, o okupacinės sovietų valdžios administracinės struktūros ir kariuomenė neplanavo pasitraukti iš šalies. Siekdama užgesinti lietuvių laisvės siekį ir kelti gyventojų nepasitenkinimą, Sovietų Sąjunga vykdė ekonominę blokadą, o vietinė Lietuvos komunistų partija planavo valstybinį perversmą, kuriuo galutinai būtų sužlugdyta nepriklausomos Lietuvos valstybės vizija.
Aukščiausią įtampos tašką Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos santykiai pasiekė 1991 m. sausio mėnesį. Sausio 8 dieną prosovietiniams aktyvistams nepavykus įsiveržti į Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos rūmus perimti valdžią buvo pasitelktos sovietinės karinės pajėgos. Sausio 10-12 dienomis Sovietų Sąjunga kėsinosi į svarbiausius Lietuvos valstybingumo, strateginius ir infrastruktūros objektus tikėdamasi visiškai perimti jų kontrolę, o ilgainiui atkurti Komunistų partijos politinę valdžią Lietuvoje. Buvo nusitaikyta į visoje Lietuvoje išdėstytus Krašto apsaugos departamento skyrius, užimti šios institucijos pastatai Alytuje, Šiauliuose, Kaune. Užgrobtas Vilniaus geležinkelio mazgas, karine technika blokuojami tarpmiestiniai keliai. Svarbiausios valstybingumo institucijos, buvusios Lietuvos sostinėje Vilniuje, netrukus tapo pagrindiniais agresorių taikiniais.
Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą. Žmonės iš visos Lietuvos vyko į Vilnių ginti savo nepriklausomybės. Sausio 11 d. Lietuvos Respublikos savanoriai Aukščiausios Tarybos rūmuose davė priesaiką. Tačiau sovietinės armijos kareiviai, nepaisant aktyvios drąsių Lietuvos nepriklausomybės gynėjų gausos, brutalia jėga užėmė Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą.
Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
Perėmus žiniasklaidos objektus, netrukus buvo pradėta organizuoti okupantų propagandinė veikla, visuomenei transliuojanti melagingą informaciją. Gindami svarbiausius objektus, Lietuvos nepriklausomybės gynėjai agresorius pasitiko su malda ir dainomis, į kurias šaltakraujiškai buvo atsakyta beginklių žmonių žudynėmis kulkų ir vikšrų pagalba. 1991 m. sausio 13 d., sovietinei armijai ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, Televizijos bokštą, žuvo 14 nepriklausomybės gynėjų, dar beveik tūkstantis žmonių buvo sužeista ar kitaip nukentėjo. Nors dalinė žiniasklaidos kontrolė ir buvo prarasta, tačiau svarbiausias nepriklausomos Lietuvos valstybingumo simbolis – Aukščiausioji Taryba buvo išsaugota. Ją pavyko išsaugoti Lietuvos nepriklausomybės gynėjų dėka.“
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Ar galima taip, t. y dora pavadinti knygą, kai doru ar nedoru paprastai yra vadinamas žmogaus poelgis arba tokiu įvardijimu yra tituluojamas pats žmogus, kai jo elgesys įgyja pagal vertybinį kriterijų atpažįstamą pastovumą?
Galiausiai, kokia knyga gali būti pavadinta dora, jeigu linkstame į tokį įvardijimą, gal tai visų pirma yra etikos vadovėliai ar etiketo aprašai, mokantys mus gražaus elgesio.
Tačiau dabar, pagautas stipraus įspūdžio, tvirtinu, kad viena iš doriausių lietuvių raštijoje yra ką tik pasirodžiusi Daliaus Stanciko istorinių aktualijų knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (Valstybingumo studijų centras, 2020-ieji). Tai išties yra dora knyga savo esme ir kitaip jos pavadinti neįmanoma!
Kartais skaitytojas, užvaldytas meninės tiesos sugestijos, sako, kad tas ar kitas autorius rašo labai teisingai, tokiu būdu suponuodamos išvados, kad knygos gali būti teisingos ir nelabai teisingos, galimybę. Tačiau nuoroda į dorą knygą, kaip atrodo, turi daugiau komponentų nei dažniau pasitaikantis kalbėjimas apie teisingą rašymą ir teisingos knygos pavyzdį.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Doru visų pirma galime pavadinti tik tokį istorinį veikalą ar apybraižą, kurioje istorinių tyrinėjimų pamatu tampa empirinė bazė, faktiniai duomenys, šaltinių įvairovė. Kitaip tariant, doru būtu galima vadinti tik tokį istorinį tyrinėjimą, kai kurpiamos išvados yra dengiamos faktų visuma, panašiai kaip piniginiai ženklai yra atsparūs nuvertėjimui tik tada, kai yra dengiami auksu. Filosofinė spekuliacija, deranti filosofijoje, istorinių tyrinėjimų publikacijoje nebūtų didelis gėris. Savo ruožtu minėtasis D.Stanciko tyrinėjimas maloniai nustebins skaitytoją neįtikėtina šaltinių ir nuorodų įvairove, beveik maniakiniu kruopštumu, fokusuotu dėmesingumu aptariamų dalykų faktinėms aplinkybėms, taip pat sąžiningumu išryškinant nepatogiais vadinamus faktus.
Didelis dėmesingumas faktams leido D.Stancikui tapti tikru atradėju, pateikiant sensacijoms prilygstančius faktus, kaip, pavyzdžiui, fakto, jog Jonas Noreika-generolas Vėtra dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, nustatymas su visa jo metrika. Skamba labai paradoksaliai, bet istorikui didžiausią šlovę atneša faktų „atradimas“, kai darbas su šaltiniais leidžia pagrįstai nurodyti į anksčiau nežinomas įvykių faktines aplinkybes, dėl ko iš esmės gali pasikeisti buvę vertinimai ir įsišakniję prietarai.
Kita vertus, D.Stanciko studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ nėra sausų faktų suvestinė. Čia kalbama apie dalykus, kurie emociškai užgauna mus visus. Kaip tikriausiai daugumai skaitytojų yra žinoma iš publikacijų slaptai.lt, D.Stancikas aptaria šmeižikiškų išpuolių prieš lietuvių tautą ir jos puoselėtus idealus istoriją, prasidėjusią su bolševikine okupacija ir tebesitęsiančią bangomis iki mūsų dienų, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę.
Tas bandymas apdergti Lietuvą, jos laisvės ir nepriklausomybės siekius viso pasaulio akyse, serijiniu būdu gaminant klastotes, yra savotiškas istorinis fenomenas. Jo gyvybingumą šiandien palaiko tie patys užsakovai, pakeitę arba net nesiteikę pakeisti iškabų.
Dažniausiai tiražuojamas Lietuvos neprietelių melas yra kurpiami teiginiai apie lietuvių tautos masinį dalyvavimą žydų žudynėse, poringės apie tai, kad neva Lietuva pradėjo pasaulinį Holokaustą, o gal net sukėlė antrąjį pasaulinį karą. Tačiau knyga „Kūju per Lietuvos istoriją” (portale slaptai.lt straipsniai buvo skelbiami šiuo pavadinimu – „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“) nėra tik paprastas ideologinių klišių ar atvirai melagingų klastočių užginčijimas, buvusį ženklą pakeičiant į priešingą, dėl nuodugnumo ir dėmesingumo faktinėms aplinkybėms minėtą D.Stanciko studiją būtų galima pavadinti istorine – fenomenologine Lietuvos šmeižto dekonstrukcija.
Kaip jau minėjau, D.Stanciko studija, liečianti jautriausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos temas, įdarbina visas skaitytojo emocijas, o kartais įkaitina kraują iki virimo temperatūros. Todėl negaliu atsistebėti dėl to, kaip pačiam autoriui pavyksta išsaugoti blaivų kalbėjimo toną, išvengiant sutirštinimų ar nepagarbių epitetų oponentų atžvilgiu, net kai yra kalbama apie piktybiškai apsimelavusias ir stipriai papuvusias būtybes. Savo ruožtu dvaro istorikai, negalėdami nuneigti naujų interpretacijų atsiradimo Lietuvos padangėje faktą dar D.Stancikui publikuojant būsimos knygos medžiagą slaptai.lt internetiniame dienraštyje, pabandė forsuotai nutylėti paties autoriaus pavardę, maždaug tokia intonacija, kad neva kažkokie įtartini tipai drumsčia vandenį su neaiškiomis hipotezėmis. Tai, žinoma, rodo pačių dvaro istorikų apgailėtiną lygį.
Be visa ko kito, studijos autorius labai jautriai kalbą apie Holokaustą ir jo aukų atminimą. Tačiau šiandien mus skaudina ir tai, kad Holokausto atminties tema neretai jau įgyja kraupiai iškreiptus pavidalus, tampa Holokausto industrijos intoksikacijų prasiveržimo, pinigų darymo, valdžios kaupimo, lipimo per kitų galvas, siekiant tarptautinės karjeros, spaudimo, žmonių niekinimo, tautų šantažo, kartais net visiškos begėdystės apsireiškimo įtikrovinimo tema.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Holokausto atminties tema kartas nuo karto tampa ta uždanga, po kuria tvarkomi nešvarūs reikaliukai, o ta proga galima būtų pasakyti dar ir taip, kad šiandien Holokausto temos begėdiško eksploatavimo savanaudiškais tikslais sferoje pirmaisiais smuikais groja Rusijos specialiosios tarnybos, ne patys geriausi žydų tautos atstovai, o Lietuvoje taip pat ir lietuvių kilmės piliečiai dėl konjunktūrinių sumetimų ir polinkio į prostituciją, tokiu būdu planuodami padaryti karjerą ar užsitikrinti bent žinomumą ir įtakingų žmonių palaikymą.
Savo ruožtu D.Stanciko istorinių apybraižų studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ yra dora knyga visų pirma dėl istorinio tyrimo ir išvadų antikonjunktūrinio pobūdžio. Tai ne toks jau dažnas dalykas šalyje, kur naujosios konjunktūros nuodingi debesys kyburiuoja neišsisklaidę ir temdo tikrovės vaizdinius.
O vis dėlto, apie ką šį knyga, – kažkas dar paklaus. Tai dora knyga apie tiesą ir melą.
Tai išties dora knyga apie tiesą ir melą, apie melą ir tiesą.
Kaip teigia ten pat A. Vinokuras, tai esą stipriai prasilenkia su ištikimybe tiesai. Vargeli, tu mano, ar papeckiotas popieriukas, vadinamas diplomu, gali tapti tiesos laidininku? Kita vertus, kaip dingojasi bent man, diplomas, specialaus išsilavinimo kredencialai toli gražu neparodo net žmogaus tikrojo pasirengimo dirbti vienoje ar kitoje sferoje, yra begalė pavyzdžių, kai profesinių aukštumų pasiekė žmogus, neturintis tokių kredencialų. Nesakau ir niekados nesakysiu, kad profesinis pasiruošimas yra nereikalingas, tačiau būna ir tokių atvejų, kai, įsivyravus profesinio apsigimimo apraiškoms, suintensyvėjus profesijos aplinkos konjunktūrai, atėjusio iš kitos terpės žmogaus šviežias žvilgsnis labai praverčia, yra godotinas reiškinys.
Naujosios Lietuvos istorikų plejados kunigaikštis Edvardas Gudavičius pagal išsilavinimą buvo inžinierius, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), o neseniai kažkieno gražiai pavadintas filosofų karaliumi Arvydas Šliogeris pagal išsilavinimą buvo to paties KPI absolventas, įgijęs cheminės technologijos specialisto diplomą.
Jeigu norite, pateiksiu atvirkštinį pavyzdį, tuščiagarbiai pasigirdamas, kad baigiau Vilniaus universitetą geriausiais savo kurse pažymiais, įgydamas istoriko diplomą, tačiau jau studijų pabaigoje gerai žinojau, kad istoriku netapsiu, nes tokiam pasirinkimui, nežiūrint tariamo pirminio pasirengimo, nebuvau „pateptas” iš aukščiau, kokiais buvo visa grupė mano mokslo draugų, su pasišventimu stojusių į tarnystės istorijos mūzai kelią. Ne kiekvienas Edvardas gali tapti istoriku arba, kitaip tariant, universitetinių studijų pažymiai ir tariamas žinių bagažas yra tik balastas, jeigu drauge nėra pasišventimo ir įkvėpimo.
Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.
A. Vinokuras mini Lietuvos istorikų, kurie neva yra rimtai pasirengę pasitarnauti tiesai, pavardes, priešpastatydamas minimus istorikus D.Stancikui. Tačiau taip sutampa, kad čia tiesos riteriais yra pavadinami ryškiausi nomenklatūros vėliavnešiai. Kita vertus, mano, Istorijos fakulteto absolvento, pirminio išsilavinimo užtenka pradėti pokalbį apie tai, kad A.Vinokuro proteguojamų istorikų profesionalumą vis labiau nustelbia faktas, jog jie kaip tolesnį savo likimą ir karjeros tramplyną pasirinko konjunktūrinių kriuksių kelią (kai vieną patraukus už uodegos, žviegti pradeda visas jų būrys).
Žinia, pats A. Vinokuras ilgai dirbo cirko artistu, jeigu neklystu, klounu. Ar klouno profesija daro žmogų jautresniu tiesai nei visais kitais atvejais? Taip galėtų būti nebent ta šekspyriška prasme, kad neva juokdarys neretai pasako tą tiesos dalį, kuri paprastai yra nutylima. Tačiau A. Vinokuro juokeliai išties jau seniai nebejuokina, o greičiai primena piktas grimasas, tokiu būdu forsuojant tarpusavio susipriešinimą, didinant įtampą ir spaudimą.
A. Vinokuras be didelio konfūzo sakinys po sakinio Joną Noreiką-Generolą Vėtrą vadina nacių kolaborantu, nežiūrint to, jog teismo sprendimas užginčija tokį Lietuvos didvyrio vertinimą.
Taigi, kaip matome, teisinės valstybės principai Lietuvoje galioja ne visiems, čia ne tik leidžiama į istoriją žiūrėti apsimetant nieko nenutuokiančiomis kiaulėmis, bet ir toleruojamas kai kurių bendrapiliečių pasirinktas šventųjų karvių statusas.
Jau keletą kartų esu kėlęs klausimą – kas įkvepia, užveda, palaiko A. Vinokurą tokioje, kaip turėtų atrodyti normalių refleksų žmogui, nedėkingoje veikloje, aukojant savo gyvenimą kitos etninės bendrijos sąžinės masažuotojo pareigų įgyvendinimui? Ar nėra toks pasirinkimas dėl mūsų pernelyg didelė auka, žinant, kad savo istorinės tėvynės ir tėvynainių bendruomenės sąžinės balanso reikalus anas per dabartinį savo užimtumą visiškai apleido, neskiria dėmesio net puspadžių pakutenimui?
Baidyklė. Slaptai.lt nuotr.
Kai atrodo bent man, A. Vinokuras, kaip ir kiek anksčiau Leonidas Donskis, yra įkvėpti Henriko Zimano pavyzdžio, siekdami naujomis aplinkybėmis pratęsti jo reikalą, toliau puoselėti anojo įdirbį, „padedant lietuviams atsikratyti nacionalistinių prietarų“.
Tačiau pats laikas būtų prisiminti ir tai, kad H. Zimanas yra karo nusikaltėlis, išprovokavęs Pirčiupių tragediją, suplanavęs, jog kaimo prieigoje specialiai jo vadovaujamo sovietinių partizanų būrio palikti nužudytų vokiečių kariškių kūnai turėtų iššaukti neadekvačią (ar kaip tik adekvačią) hitlerininkų reakciją. Kalbama, kad H. Zimanas visą savo sąmoningo komunisto gyvenimą labai didžiavosi tokiu gudriu (?) užmanymu, atvedusiu į baisų žmonių nukankinimą.
Ką apie tai mano mūsų konjunktūrinis/nekonjunktūrinis Lietuvos istorijos institutas?
Dalius Stancikas. teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Esminis atsakas
Kitų dviejų R. Vanagaitės kaltinimų A. Ramanauskui-Vanagui būtų galima nenagrinėti vien todėl, kad jie susiję su 1956-57 metų A. Ramanausko-Vanago pasisakymais tardymų ir teismo metu.
Tiek pagal dabartinę, tiek ir pagal to meto tarptautinę teisę visas šis procesas yra neteisėtas ir neteisingas, taigi – niekinis, nes grubiai pažeidžia ir 1948 m. JTO visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (5 straipsnis: niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas), ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (3 straipsnis: niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas).
Visi įrodymai A. Ramanausko-Vanago byloje yra surinkti itin sadistinių kankinimų būdu – nuplėšti lytiniai organai, išdurta akis; jam buvo konstatuota tokia priešmirtinė būsena, kad net budeliai išsigando, jog persistengė ir gali sulaukti rimtų pasekmių už tai, kad 11-ka metų gaudytas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas numirs nedavęs jokių parodymų. Būtent dėl KGB-istų baimės susilaukti bausmės už neprofesionalumą (tuo metu jau buvo uždrausti fiziniai kankinimai) ir buvo byloje užrašyta itin absurdiška versija, neva tokiu būdu A. Ramanauskas-Vanagas bandė nusižudyti.
Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Reikia tik stebėtis, kodėl R. Vanagaitė, patyrusi viešųjų ryšių specialistė, taip uoliai viešino tokį KGB-istų viešųjų ryšių absurdą, o gavusi visuomenės atkirtį, taip žaibiškai praregėjo – puolė atsiprašinėti.
Tačiau žinia apie toliau rašomas Vanagaitės knygas, jos vieši pažadai kada nors vis tiek „sugriauti partizaninius mitus“ verčia trumpam stabtelėti ir prie kitų dviejų jos kaltinimų.
„Ramanauskas išdavė visus savo bendražygius, visus ryšininkus ir rėmėjus, jų pavardes ir adresus. Mačiau sąrašą po jo tardymo – yra 27 žmonės, pas kuriuos jis slapstėsi, ir visi tie žmonės paskui buvo suimti”, – žiniasklaidai užtikrintai skelbė Vanagaitė.
Ir vėl melavo – byloje labai aiškiai nurodoma, kad nei vienas iš tardymo metu A. Ramanausko-Vanago paminėtų 22 asmenų nebuvo nubaustas dėl „nusikaltimo mažareikšmiškumo“. Kad taip įvyks, A. Ramanauskas-Vanagas žinojo dar prieš suėmimą: apie Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ taikomas amnestijas jis girdėjo ne tik iš jį slėpusių gyventojų, sovietinės spaudos, bet ir iš paties KGB viršininko K. Liaudžio 1956 m. rugsėjo 22 d. per gimines perduoto kvietimo pasiduoti: „pagal SSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsaką apie amnestiją, nebus taikomos bausmės už anksčiau padarytus nusikaltimus nei Birutei Mažeikaitei [žmonai], nei Anelei Mažeikienei [jos mamai], jei jos pačios atvyks, jos nebus suimtos“.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
„Partizaninių mitų griovimo“ kontekste ganai keistai gali atrodyti Vanagaitės pagyros vyriausiam partizanų vadui, LLKS prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui: neva Žemaitis savo baigiamojoje kalboje laikėsi didvyriškai, o štai jo pavaduotojas Ramanauskas neva „liaupsino komunizmą“.
Baigiamosios A. Ramanausko-Vanago kalbos stenogramos analizei reiktų skirti atskirą straipsnį – tiek ten keistų, skirtingos retorikos viražų, po kurių, beje, nėra patvirtinančio A. Ramanausko-Vanago parašo (sunku įsivaizduoti partizaną tariant propagandiniam kino žurnalui „Tarybų Lietuvos kronika“ priskirtiną frazę „komunistinė tikrovė ir nuplėšta Vakarų imperialistų kaukė paveikė mano nusistatymą“).
Visgi šiuo klausimu turime akcentuoti tris momentus: pirma – kaip jau minėta, visas A. Ramanausko-Vanago teisminis procesas yra neteisingas ir neteisėtas, tad A. Ramanausko-Vanago pasisakymai jo metu laikytini niekiniais; antra – Jonas Žemaitis-Vytautas nebuvo taip žiauriai kankinamas kaip jo pavaduotojas, bet savo kalboje teisme taip pat pripažino tardymų pradžioje prikalbėjęs daugiau nei norėtų ir tik po susitikimo Maskvoje su tuo metu faktiškuoju SSRS vadovu Lavrentijumi Berija atgavęs dvasinę pasiausvyrą ir daugiau nebedavęs parodymų; ir trečia – Jonas Žemaitis, skirtingai nei Adolfas Ramanauskas, dėl susiklosčiusių aplinkybių nebuvo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.
Štai šis trečiasis momentas ir atsako į klausimus, kodėl tirdama Holokaustą Vanagaitė rausėsi po partizanų bylas ir kodėl „partizaninių mitų griovėjams“ Vanagaitei ir Zuroffui J. Žemaitis tapo „geruoju“ herojumi, o A. Ramanauskas – bloguoju. Kaip jau minėta, svarbiausia Vanagaitės ir Zuroffo žinia pasauliui tebuvo pakartota sena sovietų propagandinė klišė, neva Birželio sukilimo dalyvis = nacių kolaborantas = Holokausto vykdytojas. Ir čia darkart turime prisiminti A. Ramanausko-Vanago perspėjimą, užrašytą prieš jo suėmimą: okupantai mus vadino lietuvių vokiškaisiais nacionalistais norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Visgi, kaip moko Šventraštis, stengdamiesi būti atviri, negalime neatsakyti į klausimą, ar buvo tarp partizanų tų, kuriuos turėtume laikyti Holokausto dalyviais (dalyvavusių žydų šaudyme, varyme į nužudymo vietas ir pan.)?
Štai ką šiuo klausimu kalba partizaninį pasipriešinimą tiriantis istorikas Dainius Noreika: „Šaltojo karo metais LSSR KGB savo ataskaitose Maskvai rašo, kad eilę metų užsienio leidiniuose ir ypač tarp sionistinių organizacijų, stengėsi diskredituoti „baudžiamųjų formuočių“ [lietuviškų policijos batalionų nacių okupacijos laikotarpiu] narius, kurie pasitraukė į JAV ir ten kelia sovietinės okupacijos klausimą. Sovietinės propagandos tikslas buvo atskirų asmenų dalyvavimą Holokauste pateikti kaip visumą, tarsi tai būtų visų, kolaboravusių su naciais, veikimo modelis. Savo ruožtu išeivija prisidengė griežta gynybine retorika: jei kažkas kaltina lietuvius Holokaustu, tai čia sovietų propaganda ir provokacijos.
Tačiau žvelgdami į dokumentus, į istorinius tyrimus matome gerokai sudėtingesnį vaizdą. Labai sudėtinga to laikmečio realybė, be galo painūs procesai, vertę žmones daryti skausmingus sprendimus, vertę rinktis ne tuos kelius, kuriais jie norėjo eiti. 1941-ais buvo be galo sunku numatyti, kuo viskas baigsis 1944-ais, kur nuves nacių okupacija. Po žiaurios sovietų okupacijos niekas negalėjo nuspėti, jog taip brangiai kainuos staiga atsiradusi viltis, kad gal naciai suteiks Lietuvai savarankiškumą, autonomijos statusą.
Konkretus atvejis: Šiaurės Lietuvoje veikė 1941 m. birželio sukilimo metu susiformavęs pagalbinis policijos būrys „Stelmužė“. Būrį sudarė 21 žmogus, ir jie visi kovojo prieš besitraukiančią sovietų armiją. Taigi 1941 m. birželio 22 dieną tie vyrai buvo laisvės kovotojai. Sovietų armijai pasitraukus tie žmonės liko ginkluoti. Rugpjūčio mėnesį Lietuvos laikinoji vyriausybė nustojo veikti ir šie ginkluoti žmonės tapo nacių pagalbine policija. Laisvės kovotojai tampa kolaborantais – du vaidmenys viename. Rugpjūčio 22 d. ten įvyksta Holokausto akcija, keturi iš tų buvusių laisvės kovotojų tampa nusikaltėliais žmogiškumui. 1944 metais dalis jų pasitraukia su vokiečiais, dalis lieka Lietuvoje. Vienas iš jų, Mykolas Šiožinys, įstoja į partizanų būrį ir iki 1948 metų dalyvauja antisovietiniame pasipriešinime. Taigi, jis vėl tampa laisvės kovotoju.
Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Partizaniniame kare, kuriame dalyvavo apie 50 tūkst. ginkluotų žmonių, buvę policijos bataliono kariai sudarė nedidelį procentą. Iš mano tiriamų 600 partizanų viešosiose nacių struktūrose dalyvavo 8 proc. būsimų partizanų, o policijos batalionuose – dar mažiau.“
Kai kurie istorikai spėja, kad Lietuvos ginkluotame pasipriešinime galėjo dalyvauti iki 5 proc. asmenų, vienokia ar kitokia veika prisidėjusių prie Holokausto. Tačiau tai tik spėjimas, tikslus skaičius nežinomas ir kažin ar kada bus žinomas, nes nėra nei galutinių partizaninio pasipriešinimo, nei Holokausto dalyvių sąrašų; liudininkų beveik nelikę, iš esmės tenka remtis vien okupacinių struktūrų paliktais dokumentais, kurių nemaža dalis, kaip pradžioje minėta, pagal tarptautinę teisę laikytini niekiniais.
Akivaizdu, kad tuo laiku partizanai turėjo dar mažiau galimybių aiškintis savo kovotojų praeitį. Pagaliau, tokiu žūtbūtiniu metu, kai kasdien balansuojama tarp būties ir nebūties, praeitis nebetenka didelės prasmės.
Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau yra vienas esminis akcentas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio veikloje: tai 1949 metais vieninteliame partizanų vadų ar jų atstovų suvažiavime priimti dokumentai. Svarbiausiame jų, LLKS Tarybos deklaracijoje, dar vadinamoje partizanų konstitucijoje labai aiškiai pabrėžta: „Asmenys bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą.“
Ir tai yra pats tvirčiausias ir nepaneigiamas atsakas visiems „partizaninių mitų griovėjams“ ir šios deklaracijos signataro, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vado pirmojo pavaduotojo Adolfo Ramanausko-Vanago šmeižikams.
Liepos 27-ą Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu paslapčia buvo nukabinta atminimo lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai.
Po dviejų dienų Vilniaus meras pateikė savo veiksmų paaiškinimus: viskas išdiskutuota, „faktų pakanka priimti sprendimus”, citavo Genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadą: “Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.
Tačiau kažkodėl R. Šimašius, pabrėždamas, kad „tik tiesa mus gali išlaisvinti“, nutylėjo kitas itin reikšmingas Centro išvadas, kurios akivaizdžiai teigia, kad nėra viskas jau taip vienareikšmiška, kaip bando pateikti meras.
Taigi kokias Centro išvadas nutylėjo R. Šimašius?
Būdamas Šiaulių apskrities viršininku tuo pačiu J. Noreika dalyvavo antinaciniame Šiaulių pogrindyje, kuris gelbėjo žydus.
Centras rašo, kad „Jonas Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu veikė ir kaip pogrindinio Lietuvių fronto Šiaulių apygardos vadas, vykdė rezistencinės vadovybės nurodymus, o 1942 m. buvo paskirtas ir Lietuvių fronto Mažeikių apygardos vadu. Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmė žydų gelbėjimu.
Vieni svarbiausių šio gelbėjimo tinklo veikėjų buvo artimiausi J. Noreikos bičiuliai – Vaiko draugijos Šiaulių sk. pirmininkė Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė ir jos vyras Domas Jasaitis, organizavę ir vykdę plačias žydų gelbėjimo akcijas. „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą“.
Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami šių žudynių vykdytojai ir pagalbininkai.
Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. D. Jasaitis J. Noreiką apibūdino kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams, J. Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“.
Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas”.
Nacių suimtas, tardomas ir kalinamas J. Noreika neišdavė žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių. Dr. Julius Šalkauskas liudija, kad suėmus J. Noreiką buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites suiminėjo visus, kas užeidavo į tuos namus.
Po dvejus metus kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje į Lietuvą grįžęs J. Noreika antisovietinę pogrindžio organizaciją sukūrė su Šiaulių žydų gelbėtojų tinklo aktyvia nare, buvusia Šiaulių bibliotekos vedėja Ona Lukauskaite-Poškiene.
J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Centras savo paaiškinimuose rašo, kad „Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas pagal įprastą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodomą kolaboravimo sąvoką: tėvynės išdavikas, bendradarbiaujantis su šalį okupavusios valstybės institucijomis, kenkiantis savo krašto valstybingumui ir piliečių interesams. Šiam teiginiui pagrįsti Centras nurodo šias aplinkybes:
– J. Noreikia Šiaulių aps. viršininku paskirtas ne nacių, o lietuvių Laikinosios vyriausybės.
– J. Noreika, būdamas Šiaulių aps. viršininku, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę ir SS legiono steigimui Lietuvoje, taigi, priešinosi lietuvių kolaboravimui su naciais; už tai neterminuotam laikui buvo kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kaip nurodo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Karlas Jėgeris, J. Noreika „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją”.
– J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos Lietuvių frontas dalyvis: įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, rūpinosi ginklais Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui, platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą. Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu.
„Lietuvių fronto“ tyrėjas Mindaugas Bloznelis J. Noreiką įtraukė tarp 53 žymiausių antinacinio pogrindžio „Lietuvių frontas“ dalyvių.
– Žinomas Šiaulių antinacinės rezistencijos dalyvis, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis savo prisiminimuose rašo: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“ Lietuvių enciklopedijoje, kurios vienas iš redaktorių yra D. Jasaitis, rašoma: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje [pogrindžio] spaudoje straipsnį – „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo nepalankus nacių režimui“.
– 1946 m. sovietų tardomas J. Noreika sakė: „Tautine veikla buvau artimai susijęs su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš SSRS. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume“;
– J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka yra pažymėjęs, kad „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus: „Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai“. J. Noreika „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą. 1943 m. vasarį parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai“.
– Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“; J. Noreika pabrėžtinai prašė sovietų teismo jį išteisinti tik pagal šitą kaltinimo punktą“.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Atkreipkime dėmesį: J. Noreika, būdamas teisininkas, suprato, kad jam mirties bausmę lems ne kaltinimai „bendradarbiavus su vokiečiais“, bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo, tačiau šią lemtingą egzistencinę akimirką prašė sovietų teismo išteisinti tik dėl „bendradarbiavimo su vokiečiais“, nes laikė šį kaltinimą neteisingu.
Tačiau Vilniaus meras kažkodėl nepaisė šių jam žinomų faktų ir labai nekorektiškai lygino Joną Noreiką su sovietų kolaborantais – J. Noreikos išdavike Valerija Valsiūniene ir Lietuvos okupaciją įteisinusiu Petru Cvirka. Su tais, kurie naikino Lietuvos valstybę, kuriems pataikavimas okupantui lėmė gerovę ir saugumą. Tuo tarpu J. Noreika veikė visiškai priešingai: „savo gyvenimu įrodė, kad kitų piliečių ir Tėvynės gerovė jam buvo aukščiau asmeninių interesų. Jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų okupacijoms, dėl ko buvo abiejų režimų įkalintas, o sovietų ir nužudytas.“
Galima būtų vardinti ir daugiau Vilniaus mero skelbiamų klaidų (pvz. neteisingas yra jo tvirtinimas, kad J. Noreika buvo geto steigėjas) ar nutylėjimų, tačiau esmė yra patiems sau atsakyti į principinius klausimus. Ar iš tiesų kolaborantu galima vadinti tą, kuris dirbo okupuotos valstybės apskrities viršininku tik todėl, kad galėtų pagelbėti savo tėvynainiams, kad pridengtų pogrindinę veiklą, taip pat ir žydų gelbėjimą, kuris tokia veikla rizikavo gyvybe ir už tokią veiklą neribotam laikui buvo įkalintas baisiame Štuthofo koncentracijos lageryje? Ar vadinsime kolaborantais tuos partizanų rėmėjus, kurie partizanų buvo nusiųsti dirbti stribais? Ar vadinsime kolaborantais geto vidaus tvarką palaikusias žydų struktūras – tarybą (judenratą) ir vidaus policiją, kurios vykdė nacių nurodymus geto teritorijoje – juk jų atstovams taip pat yra iškabintos atminimo lentos?
Jonas Noreika. Slaptai.lt nuotr.
Ar Vilniaus meras tikrai žino atsakymus į šiuos klausimus? Ar ši tema tikrai taip išdiskutuota, kad „tiesa mus išlaisvintų“? Ar ne mes, taip neseniai išsilaisvinę iš pusę amžiaus trukusios okupacijos, kaip niekas kitas turėtume suvokti, kad supaprastintas tų laikų vertinimas dažniausiai tik nutolina nuo istorinės tiesos?
Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga. Omenyje turimas solidus veikalas „DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“.
Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.
Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.
Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.
Šiandien skelbiamoje diskusijoje narpliojami klausimai: kada KGB suprato, jog sovietinė santvarka žlugs; kodėl KGB buvo antisemitinė organizacija; kas sugalvojo lėktuvo užgrobimą; KGB rėmė visas pasaulio teroristines organizacijas; absurdai nagrinėjant holokausto ir getų temą; ar Vincą Kudirką galima apkaltinti antisemitizmu; kodėl Kremliui būtina apšmeižti Kazį Škirpą ir Joną Noreiką; Komunistų partija ir KGB – dvi skirtingos kontoros; kokią klaidą padarė Komisija nacių nusikaltimams tirti; koks skirtumas tarp Gorbačiovo ir Andropovo; kodėl negalima tikėti žmonių, kuriuos tardė KGB, parodymais?
„DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“ – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga
Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga.
Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.
Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.
Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.
Slaptai.lt jau paskelbė Mariaus Laurinavičiaus komentarą (Marius Laurinavičius. „Jie nieko naujo neišrado”). Šiandien skelbiame Daliaus Stanciko pastabas. Vėliau bus paskelbti Igno Stankovičiaus ir Vidmanto Valiušaičio komentarai.
„DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“ – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga
Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga.
Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.
Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.
Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.
Slaptai.lt dabar skelbia Vidmanto Valiušaičio įžanginį žodį ir Mariaus Laurinavičiaus komentarą. Vėliau bus paskelbti išsamūs Daliaus Stanciko, Igno Stankovičiaus ir Vidmanto Valiušaičio komentarai.
"Asmuo laikomas nekaltas, kol jo kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu – vienareikšmiai nurodo mūsų Konstitucija, bet ji juk yra niekis žurnalistams, dar iki teismo besimėgaujantiems frazėmis „apsivogęs Patackas“, „A. Patacko vagystė“, „elektros lemputę ir saulėgrąžų nušvilpęs parlamentaras“ ir pan." [Dalius Stancikas. "Išbandymas pažeminimu", 2013-11-06 Bernardinai.lt ]
Nuostabu, bet vis dėl to kyla klausimas: ar šis Principas yra absoliutus, t.y. nenutrūkstamai galiojantis visų žmonių atžvilgiu, ar vis gi su kažkokiomis išimtimis?
Jei garbusis Autorius pagaliau ryžosi priminti visuomenei šią nuostatą, kaip valstybiškai Fundamentalų Principą ir todėl visuotinai taikyti, bei jo laikytis privalomą? Tuomet- puiku, ir absoliučiai jį palaikau visa savo esybe.
Su Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckiene po gegužės 17-ąją padaryto brutalaus pogromo prieš jos globojamą (globą buvo paskyręs teismas) brolio dukrelę Deimantę vyksta moralinis, politinis ir teisinis susidorojimas. Birželio pradžioje Generalinė prokuratūra pareikalavo Seimo atimti iš N. Venckienės teisinę neliečiamybę už neva padarytus jos nusikaltimus.
Prokuratūros reikalavimu sudaryta Laikinoji Seimo komisija, kurios daugumą sudaro teisėjai priešiški Seimo nariai E. Jurkevičius, D. Kuodytė, A. Stirblytė, S. Šedbaras, J. Sabatauskas, J. Juozapaitis, R. A. Ručys ir E. Lementauskas, pasirengę jau birželio 19-ąją įvykdyti Prokuratūros nurodymą. Tik teisėją gynę Seimo nariai Naglis Puteikis, Rytas Kupčinskas, Jonas Ramonas priešinosi neteisėtam ir amoraliam sprendimui.
Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas vidaus politikos klausimais Dalius Stancikas nuo birželio 1 dienos šalių susitarimu pasitraukė iš šių pareigų. Motyvų sutarta nekomentuoti.
Tai, likus keliems mėnesiams iki rinkimų neįtikina. Užkulisiuose kalbėta, kad atsirado esminių nesutarimų skaudžiausiais šių dienų klausimais, o D.Stanciko apsisprendimą trauktis lėmė nenoras vykstant pakankamai svarbiems įvykiams visuomenėje “stovėti po medžiu”. Jam buvo nepriimtina, kad nematė savo, kaip nepartinio patarėjo, galimybių realiai veikti.
