Kaip turėtų atrodyti darbdavių ir darbuotojų darbo santykiai, profsąjungų vaidmuo darbo santykiuose, socialinis dialogas antradienį diskutuoja Seimo nariai, svarstantys naujo Darbo kodekso projektą.
Jeigu Seimas jį priims, naujas darbo santykių reguliavimas įsigalios jau nuo liepos 1 d.
Seimo narys „valstiečių“ atstovas Tomas Tomilinas mano, kad naujas Darbo kodeksas padės profsąjungoms ir darbuotojams daug efektyviau ginti savo teises ir sudarys sąlygas svarbiausių Lietuvos problemų sprendimui.
Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas atkreipė dėmesį į naują dokumento svarstymo žanrą, nes Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto sprendimas dar kartą buvo svarstomas Trišalėje taryboje, kuri yra patariamasis organas. Politikas sveikino bet kokį bendradarbiavimą, bet akcentavo, kad politinį sprendimą turės priimti Seimas.
Prieš Darbo kodekso liberalizavimą pasisakė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijai atstovaujantis parlamentaras Zbignevas Jedinskis. Jo nuomone, galiojančio Darbo kodekso nereikėjo keisti, o jo pataisos turėtų būti dirbančiojo naudai.
„Mes pasisakome už jo pataisas, kurios bus dirbančiojo naudai, balsuosime prieš bet kurį pabloginimą darbo sąlygų“, – sakė parlamentaras.
Tuo tarpu socialdemokratas Artūras Skardžius mano, kad reforma būtina tam, jog „darbo santykiai pasveiktų“.
„Valstiečiams“ atstovaujantis parlamentaras Povilas Urbšys akcentavo socialinio teisingumo svarbą. Jo nuomone, sveikintinas dalykas yra tai, kad yra inicijuotas dialogas Trišalėje taryboje, bet Seimas kaip tautos atstovybė negali nusišalinti nuo atsakomybės.
„Mes, Seimo nariai, neturime nusišalinti nuo atsakomybės, mes turime apginti tą socialinį teisingumą“, – sakė jis.
Konservatoriui Dainiui Kreiviui diskusija dėl Darbo kodekso pataisų primena „audrą stiklinėje“, nes nuo pirminio kodekso varianto, jo vertinimu, iš esmės nieko nepasikeitė. „Turime kelias kosmetines pataisas, kurios, mano supratimu, Darbo kodekso nepagerina. (…) Matau dvi labai panašias kodekso redakcijas. Aš balsuosiu už socialdemokratų priimtą variantą, man jis geresnis“, – sakė D. Kreivys, pagyręs buvusį premjerą socialdemokratą Algirdą Butkevičių už indėlį į naują Darbo kodeksą.
Antradienį Seimas svarsto atskirus naujojo Darbo kodekso straipsnius ir jį lydinčius teisės aktus.
Iki pavasario sesijos pabaigos Seimas planuoja priimti naują Darbo kodeksą.
Lietuvos piliečiai gimę ir augę sovietų santvarkos laikotarpiu puikiai mena, kokie darbo santykiai tuomet egzistavo. Visas turtas tada priklausė „liaudžiai“ ir tas, kas dirbo, tarnavo tai pačiai „liaudžiai“.
Taigi privataus turto oficialiai neegzistavo. Tačiau tarybinė nomenklatūra ir tuomet turėjo daug materialaus turto bei privilegijų. Šis istorinis diskursas į praeitį – tiems, kas jau nepamena anų laikų ar nepatyrė tokių „malonumų“.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.
Studijuojant politinę sovietų sąjungos ekonomiką buvo aiškinama, kokia pažangi ir sėkminga yra planinė tarybinė santvarka, kurioje visi yra lygūs bei visas tavo gyvenimas yra suplanuotas nuo gimimo iki mirties. Norint nusipirkti būstą, automobilį ar kitą „prabangos“ prekę, net ir turint pinigų, buvo sudėtinga ir pavojinga.
Tačiau kapitalizmo ir laisvės „bacilos“ vis tiek smelkėsi į mūsų buitį ir smegenis dėka mūsų tėvų, kurie vis dar jautė tarpukario Lietuvos alsavimą, anos Lietuvos nuostatas stengėsi įskiepyti ir mums. Daugumai mūsų tėvynainių, kurie priešinosi “pažangiausiai pasaulyje” santvarkai, teko pergyventi įvairiausius baisumus.
Šiandien, kada Rusija pompastiškai atšventė 72-ąsias savo tautos pergalės prieš fašizmą metines, Maskva vis dar piktinasi, kodėl Baltijos ir kitos Stalino “demokratiją” pažinusios šalys fašizmo ir komunizmo sąvokas naudoja kaip sinonimus. Šią datą mes suprantame savaip, t. y. ne vien tik kaip pergalę prieš fašizmą, bet ir kaip demokratijos bei laisvės praradimą. Žinome, jog dauguma rusų šeimų patyrė nuostolių kare prieš rudąjį fašizmą, tačiau taip pat žinome, jog dauguma ir Lietuvos piliečių šeimų nukentėjo nuo „raudonojo teroro“ – komunizmo.
Kalbant apie darbo santykius sovietmečiu reikia pažymėti, jog tuomet darbdavys buvo „liaudis“, vadovaujama komunistų partijos ir kitos tarybinės nomenklatūros veikėjų, kurie „liaudies vardu“ visiems duodavo darbo. Tiems, kuriems tokie darbiniai santykiai neįtikdavo, tai tokius arba teisdavo, arba siųsdavo į psichiatrines ligonines.
Atkovojus nepriklausomybę, šventai tikėjome, jog dabar ir Lietuvoje turėsime vakarietišką, demokratišką požiūrį į darbuotojus, kuriems bus sudarytos palankios ir pakankamai gerai apmokomos darbo sąlygos. Tačiau dėl nepatyrimo ar trukdant „penktajai kolonai“, jaunai Lietuvos demokratijai nebuvo lemta klestėti ir ilgai džiaugtis iškovota laisve. Puikiai mename, kaip tuometinė sovietų valdžia grasinimais bei ekonomine blokada išbandė lietuvių tautos laisvės bei demokratinių siekių stiprybę.
Lietuvos profesinių sąjungų protesto eitynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Baigėsi laisvės euforija, prasidėjo kasdienybė. Kadangi „liaudies“ turtas nebuvo laiku inventorizuotas, jo privatizacija pavirto į „prichvatizaciją“ (lietuviškai – pasisavinimas). Garsus posakis „Landsbergis sugriovė kolūkius“ tarsi pasiteisino.
Partinių bei tarybinių nomenklatūrinių veikėjų dauguma rado būdų, kaip „liaudies“ turtą paversti nuosavu. Taigi darbo liaudis pradėjo dirbti naujam darbdaviui, kuris jų turtą ir nusavino. Darbo santykiai pasikeitė, bet darbininko situacija liko nepakitusi.
O dažnai dar ir pablogėdavo, nes atsirado „laukinio kapitalizmo“ požymiai, kuriuos senasis demokratinis pasaulis jau seniai pergyvenęs. Pradėjo formuotis nauji darbo santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų, tačiau tarybinė darbinė patirtis ir praktika darė ir, manau, tebedaro didžiulę įtaką darbo santykių formavimuisi.
Pamenu, kaip radikaliai pasikeitė tarpusavio santykiai Lietuvos kariuomenėje, kai jai pradėjo vadovauti vakarietiškais principais auklėtas vadas. Kariuomenė nėra demokratinio valdymo pavyzdys (čia vykdomi vadų įsakymai), tačiau ir joje pasijuto, kad vyksta teigiamos permainos.
Iki galutinės sėkmės tuomet liko įgyvendinti dvi svajones – įstoti į NATO ir ES. Tada jau esą būsime ir saugūs, ir sotūs. Niekas neginčija, jog šalies saugumas sustiprėjo, tačiau tiek politikų, tiek kitų veikėjų leksikoje pasigirdo pacifistinio požiūrio į šalies gynybą mintys. Kam mums ruoštis gynybai, jei mus NATO apgins, kam mums gamyba, jei ES aprūpins viskuo, ko mums reikia, o ir ES lėšas mes mokam puikai „įsisavinti“?!
Gaila, jog ES neišmokė mūsų darbdavių gerbti savo darbuotojus, atsižvelgti į jų inetresus, kad šie neemigruotų ieškodami ne tik skalsesnio duonos kąsnio, bet pagarbos bei geresnės socialinės aplinkos.
Šiandien didžiausia grėsmė Lietuvos egzistencijai – demografinė situacija, t. y. ne tik mažas gimstamumas, bet masinė tautos emigracija. Galima teisintis, jog Lietuva yra laisva šalis ir kiekvienas jos pilietis yra laisvas pasirinkti, kur ir kam dirbti. Tada norėčiau paklausti, kodėl Estijoje jau prasidėjo teigiamas reemigracijos procesas, o Lietuvoje vis dar – neigiamas?
Manau, jog viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į žmogų – ar jis traktuojamas kaip pigi „darbo jėga“, ar kaip individuali asmenybė? Savo darbinėje praktikoje teko patirti visko, nuo besąlyginio paklusnumo iki vadovavimo „malonumo“.
Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Dabartiniu metu vis dar svarstomas naujasis „Darbo kodeksas“, kuris neva turėtų Lietuvoje pagerinti verslui sąlygas. Drįsčiau abejoti, jog šis kodeksas padės sumažinti emigracijos procesą, nes jis orientuotas puoselėti darbdavių „daržą“. Senasis darbo kodeksas kaip „sovietinės sistemos reliktas“ kritikuojamas dėl darbdavių diskriminacijos. Jis – keistinas kaip neatitinkantis šių dienų poreikių.
Manau, kad jokie įstatymai nepadės Lietuvos piliečiams daugiau pasitikėti savo valstybe, jeigu priimti įstatymai nebus palankūs darbuotojams ir sudarys jiems tinkamas sąlygas į darbą, poilsį, šeimą, pensiją.
Tol, kol darbo santykiuose egzistuos „nihilistinis“ (vietoj tavęs už durų laukia visas pulkas norinčiųjų dirbti) požiūris į darbuotoją, tol mūsų tautiečiai ieškos laimės svetur, kur dirbti reiks gal ir sunkiau, bet būsi vertinamas ir gerbiamas.
Mano galva, pirmiausia reikia keisti ne Darbo kodeksą, o darbo santykius tarp darbdavių ir darbuotojų, kad būtų tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba vieni kitiems ypač valstybiniame sektoriuje. Tai būtų teigiamas ir sektinas pavyzdys privačiam sektoriui.
Didžiausia socialinė atskirtis ir skurdas šiandien tenka senjorams, kurie žiemos laikotarpiu, sumokėję už šildymo paslaugas, lieka „pliki basi ir alkani“. Senjorai, ne paukščiai, jie negali kiekviena rudenį išskristi į šiltus kraštus, o pavasarį sugrįžti į namus. Jeigu ir galėtų tą padaryti, tai vargu ar kada nors sugrįžtų.
Slaptai.lt nuotraukoje: atsargos karininkas, politologas Vytautas Čepukas.
Slaptai.lt redakcija rekomenduoja savo skaitytojams susipažinti su portale Propatria.lt paskelbtu pareiškimu dėl „neteisingos ir tautai bei valstybei pavojingos ekonominės – socialinės politikos“.
Mūsų manymu, minėtame tekste – daug prasmingų įžvalgų, pasiūlymų, rekomendacijų.
Solidarizuodamasis mūsų portalas persispausdina tuos pareiškimus bei kreipimąsį ir kviečia po juo pasirašyti, juolab kad jį, remiantis Propatria.lt informacija, pasirašė jau daug žymių žmonių.
XXX
Kviečiame ir raginame pasirašyti Vilniaus Forumo inicijuojamą Kreipimąsį į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę.
Visi kartu pareikalaukime iš esmės keisti Lietuvoje iki šiol vykdomą neteisingą ir tautai bei valstybei pavojingą ekonominę ir socialinę politiką. Ši didžiąją Lietuvos gyventojų dalį skurdinanti, niekaip nepateisinamą turtinę atskirtį ir socialinę nelygybę kurianti ir vis didinanti politika šimtus tūkstančių mūsų tėvynainių veja iš gimtinės. Dėl jos Lietuva tapo sparčiausiai nykstančia Europos šalimi ir virš mūsų pakibo reali grėsmė tapti pirmąja XXI a. išnyksiančia žemyno tauta.
Lietuvą valdančiam nomenklatūriniam oligarchiniam politiniam, biurokratiniam ir verslo sluoksniui tautos ir valstybės likimas nerūpi. Net gresiančios demografinės, tautinės ir valstybinės katastrofos akivaizdoje valdantieji neketina iš pagrindų keisti šalį žlugdančios neoliberalaus ekonominės ir socalinės politikos kurso. Vadovaudamiesi savanaudiškomis ir trumparegiškomis paskatomis, jie pasiruošę tęsti tokią politiką net jeigu Lietuvoje neliktų pačių lietuvių.
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Smulkūs kosmetiniai, vien piliečiams apraminti skirti pokyčiai jau nebegali išgelbėti šalies nuo demografinės katastrofos ir išnykimo. Valdančiųjų ligšiolinis elgesys rodo, kad toliau pasyviai laukti esminių valstybės ekonominės ir socialinės politikos permainų būtų naivu ir pragaištinga. Rimta ekonominės ir socialinės politikos pertvarka įvyks tik tuo atveju, jeigu sutelktai ir valingai pareikalausime jos iš valdančiųjų mes , piliečiai. Pradžiai surinkime kuo daugiau piliečių parašų, paremiančių šį į valdančiųjų protą ir sąžinę geranoriškai apeliuojantį Kreipimąsį.
Juo mūsų parašų bus daugiau, juo šis Kreipimasis bus svaresnis ir įsakmesnis. Jis turi tapti mūsų savo pamintas teises ginančių ir sunkiai atkurtą valstybę pasiryžusių išsaugoti, laisvų Lietuvos piliečių – sąmoningo protesto išraiška ir sutelkto pasipriešinimo Lietuvą griaunančiai ekonominei ir socialinei politikai pirmuoju veiksmu.
Jeigu mūsų reikalavimai vėl nebus išgirsti, pasilikime teisę ir ruoškimės kitais demokratiškais ir teisėtais būdas apginti save ir mūsų ainių ateitį. Padarykime viską, kad šis Kreipimasis pasklistų po visą Lietuvą ir apie jį sužinotų ir turėtų galimybę savo parašu jam pritarti kiekvienas geros valios šalies pilietis. Visus, norinčius pagelbėti renkant parašus arba galinčius kitais būdais paremti šią akciją prašome rašyti adresu info@pilieciai.lt Vilniaus Forumo iniciatyvinė grupė.
Kreipimasis dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką
Lietuva yra dinamiškos ir sparčiai augančios ekonomikos šalis, svarbiausiais efektyvumo ir išsivystymo rodikliais nenusileidžianti kaimyninėms valstybėms. Tačiau joje iki šiol išlieka ir net auga viena didžiausių Europos Sąjungoje pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis. Apie tai Lietuvai jau ne kartą atvirai yra priminusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios narystės Lietuva siekia.
Didėjantį skurdą ir socialinę nelygybę kaip vieną didžiausių mūsų šalies problemų savo naujausioje ataskaitoje apie Lietuvą įvardina ir Europos Komisija. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų vykdoma neoliberali ekonominė ir socialinė politika stumia Lietuvą į demografinę ir geopolitinę aklavietę. Milžiniška gyventojų emigracija, mažėjantis gimstamumas bei sparčiai senstanti visuomenė lemia tautos istorijoje precedento neturintį jos nykimą, kuris jau kelia tiesioginę grėsmę ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimui.
Kiaušinis – taip pat ir vilties simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu ši politika bus tęsiama, jau netolimoje ateityje gali virsti tikrove sovietinių okupantų puoselėta ,,Lietuvos be lietuvių“ vizija. Turtinės nelygybės ir socialinės atskirties varomus iš Tėvynės šalies piliečius masiškai keičiant pigia iš užsienio atsivežama darbo jėga lietuviai per trumpą laiką neišvengiamai taps mažuma savo pačių žemėje. Savo ekonominio išsivystymo lygiu Lietuva nenusileidžia daugeliui šalių, kuriose piliečių turtinės nelygybės ir socialinės atskirties problemos sprendžiamos kur kas sėkmingiau.
Tai rodo, kad tokias problemas sukelia ne tik objektyvios ekonominės priežastys, bet pirmiausia neteisinga ir iškreipta valstybės politika. Ji lemia, kad kasdien ir nepastebimai ardomi ekonominiai, socialiniai, teisiniai ir politiniai tautos ir valstybės egzistavimo pamatai ir žlugdoma Lietuvos ateitis, nes šalis yra pasmerkiama tapti išmirštančiu ir tuštėjančiu pensionatu – moderniais pastatais ir niekam nebereikalinga infrastruktūra apstatyta teritorija be žmonių.
Tris dešimtmečius vykstantį Lietuvos tautos ir valstybės irimą įmanoma sustabdyti tik valingais politiniais sprendimais. Tačiau seniai pribrendę ir gyvybiškai būtini Lietuvą nuo išnykimo galintys išgelbėti ekonominės ir socialinės politikos pokyčiai nevyksta. Juos delsiama įgyvendinti ir siūloma atidėti neapibrėžtai ateičiai demagogiškai teisinantis tuo, kad tariamai visuomenė jiems nepribrendusi.
Tačiau atsidūrusi prie politinės ir istorinės nebūties prarajos Lietuva laukti nebegali. Tai suvokdami mes, šį kreipimąsi pasirašiusieji Lietuvos piliečiai, reikalaujame iš esmės keisti valstybės ekonominę ir socialinę politiką vadovaujantis šiais pamatiniais principais:
Šioje svetainėje naudojami slapukai iš „Google“, kad būtų galima teikti paslaugas, suasmeninti skelbimus ir analizuoti srautą.
Pirma ir būtina ekonominės ir socialinės politikos keitimo sąlyga yra valdymo demokratizavimo reforma, kurio pirmieji žingsniai turi būti realios piliečių savivaldos stiprinant tiesioginį jų atstovavimą atkūrimas. Būtina vykdyti Konstitucinio Teismo 2002 m. išaiškinimą, pagal kurį savivaldos subjektu savivaldos įstatyme turi būti pripažįstama ir vietos bendruomenė, tai yra jos gyventojai, o ne vien administracija. Būtina įtvirtinti tiesiogiai renkamus seniūnus, vietos tarybas ir jų biudžetus, be kurių tiesioginiai merų rinkimai neturi prasmės, taip pat ir visuomenės atstovų dalyvavimą įgyvendinant teisingumą;
Atsisakyti iki šiol vykdytos ekonominę ir socialinę politiką grindusios tautos išsivaikščiojimą ideologiškai įteisinančios ilgalaikės nacionalinės strategijos ,,Lietuva 2030“;
Naujos ekonominės ir socialinės politikos idėjiniu pamatu rinktis tautos bendrojo gėrio ir solidarios visuomenės sampratą ir atsisakyti iki šiol vyraujančios ideologinės nuostatos apie ypatingą verslininkų sluoksnio, kaip valstybę „išlaikančios“ ir „maitinančios“ grupės, vaidmenį visuomenės gyvenime;
Ekonominius, socialinius ir darbo santykius šalyje iš esmės pertvarkyti vadovaujantis nuostata, kad sąžiningai dirbantys visų profesijų ir socialinių sluoksnių atstovai yra lygiaverčiai ir vienodai svarbūs bei gerbtini nacionalinio turto ir šalies gerovės kūrėjai;
Atsisakyti iki šiol vykdytos neoliberalios valstybės socialinės atsakomybės ir įsipareigojimų šalies piliečiams siaurinimo politikos;
Atsisakyti iki šiol vyravusio ekonominės ir socialinės politikos principo, kad valstybę turi išlaikyti mažiausias pajamas gaunantys ir neturtingiausi šalies piliečiai;
Iš esmės pakeisti socialinių grupių galios santykius šalyje ir sustabdyti viduriniosios klasės nykimą Lietuvoje susiaurinant stambiojo verslo oligarchines privilegijas bei įtaką ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis apribojant jo galimybes piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi šalies ūkyje ir pernelyg didele politine galia, trukdančia valstybei priimti nešališkus, teisingus ir visiems šalies piliečiams naudingus sprendimus.
Įgyvendinant naująją valstybės ekonominę ir socialinę politiką turi būti nedelsiant pradedamos vykdyti šios priemonės: Būtina parengti atviros, bet tautos išlikimo ir klestėjimo sąlygas galinčios laiduoti ir ne atskirų individų ar privilegijuotų grupių interesams, o bendrajam visuomenės gėriui tarnaujančios nacionalinės ekonomikos plėtros koncepciją. Tokią, kuri aiškiai apibrėžtų valstybės atsakomybės ir įsipareigojimų savo piliečiams ekonominėje ir socialinėje srityje mastą ir ribas. Jos praktiniam įgyvendinimui turėtų būti sukurta strategija bei programa;
Valingais ir tikslingais politiniais sprendimais iš pagrindų pakeisti smulkiojo ir vidutinio verslo egzistavimo ir veikimo sąlygas sukuriant palankias teisines ir ekonomines prielaidas jo nevaržomai plėtrai;
Įgyvendinant piliečių lygybės, teisingumo ir solidarumo principus, socialinių ir darbo santykių srityje sukurti efektyviai ir subalansuotai veikiančią socialinio dialogo tarp darbuotojų ir darbdavių sistemą, kurioje abi pusės būtų lygiavertės be valstybės įsikišimo rasti sutarimą dėl darbo santykių reglamentavimo, o jo neradus, galutinis sprendimas būtų paliktas valstybinei valdžiai, darbuotoją pripažįstant silpnesniąja derybų šalimi;
Vadovaujantis nuostata, kad valstybės išlaikymo našta turi būti padalinta visiems piliečiams pagal sąžiningumo, teisingumo ir bendrojo gėrio principus, būtina tobulinti mokesčių sistemą. Turi būti keičiama turtinę nelygybę ir socialinę atskirtį skatinanti mokesčių sistema, panaikintos visos egzistuojančios mokestinės privilegijos ir lengvatos bei, sekant geriausiais ir pasiteisinusiais Europos ir kitų Vakarų valstybių pavyzdžiais bei atsižvelgiant į šalies ekonomikos realias galimybes ir plėtros poreikius, tinkamai optimizuotos sukurto BVP perskirstymo bei darbo ir kapitalo apmokestinimo proporcijos;
Būtina įvesti aiškią, skaidrią ir viešą atlyginimų sistemą viešajame sektoriuje ir nustatyti protingus ir sąžiningus santykius tarp šio sektoriaus darbuotojų atlyginimų;
Būtina optimizuoti ir mažinti išpūstą ir brangiai kainuojantį valstybės ir savivaldybių biurokratinį aparatą, šitaip taupant jam išlaikyti skiriamas nepateisinamai dideles iš piliečių surinktas biudžeto lėšas;
Teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis būtina išgyvendinti už mokesčių mokėtojų pinigus susikurtas atviras ir paslėptas politikų ir valdininkų privilegijas, pranokstančias sovietinės nomenklatūros piktnaudžiavimus;
Būtina pradėti ryžtingai kovoti su piktnaudžiavimais, korupcija ir valstybės lėšų grobstymu viešajame sektoriuje, ypač viešųjų pirkimų srityje, taip pat imtis priemonių mažinti šešėlinę ekonomiką, šitaip sukuriant finansines prielaidas pakelti šalies socialinę politiką ir ją įgyvendinančias programas į kokybiškai aukštesnį organizavimo ir finansavimo lygmenį;
Būtina pakeisti teisinę bazę ir pašalinti visas dirbtines kliūtis, trukdančias išsiaiškinti bei nubausti neteisėtai praturtėjusius asmenis ir greitai bei veiksmingai išieškoti jų neteisėtai įgytą turtą grąžinanti jį visuomenės ir valstybės reikmėms;
Sukurti ilgalaikę nacionalinės plėtros strategiją, kurios svarbiausi tikslai būtų siekis laiduoti Lietuvos valstybės politinį bei istorinį tęstinumą ir užtikrinti ilgalaikį lietuvių tautos išlikimą.
Birželio 23 d. prie Vyriausybės pastato bendravau su grupele jaunų žmonių, kurie protestuoja prieš Vyriausybėje ir Seime esančių valdžios žmonių priimtus sprendimus, kuriais jau kitąmet būtų pakeisti darbo santykių teisinio reguliavimo principai.
Dainius Radzevičius (www.dainius.org nuotr.)
Viešai, kažkodėl įvardijamas kaip liberalus, naujasis Darbo kodeksas keičiasi stipriai ir tų pakeitimų iniciatoriai bei palaikytojai vienu balsu tvirtina, kad nauji ir „liberalesni“ darbo santykiai padės sukurti naujas darbo vietas, padės augti ekonomikai, pritrauks užsienio investicijų ir žmonės ims uždirbti daugiau bei gyventi geriau.
Taikant subjektyvaus vertinimo metodiką, 2011 m. ir 2013 m. atliktų reprezentatyvių Lietuvos gyventojų apklausų duomenimis, visuomenė geriausiai vertina savo šeimos gerovę, socialinį gyvenimą, gyvenamąją aplinką, asmens fizinį saugumą, ganėtinai gerai vertina savo sveikatą.
Tačiau ypač neigiamai vertinamas socialinis saugumas, gyventojai taip pat labai nepatenkinti politine situacija ir lygių galimybių užtikrinimu (visuomenės tolerancija) šalyje.
Dar vienas disertacijoje esantis teiginys verčia taip pat suklusti – „nors dažnai pabrėžiamas tiesioginių užsienio investicijų poveikis šalies ekonominei plėtrai, koreliacinė analizė ES šalių statistinių duomenų pagrindu tiesinio ryšio nenurodo“. Gali kilti logiškas klausimas – tai kaip ten su tais užsienio pinigais, kurie ateis ir viską pagerins?
Visų pirma, prisipažinsiu, kad esu nuoširdus šalininkas esminių reformų socialinio draudimo, sveikatos apsaugos ir švietimo srityse bei darbo rinkos reguliavime. Pastarųjų kelerių metų politika švietimo srityje buvo neveiksminga, neefektyvi ir net žalinga švietimo sistema. Apie reformas net nėra ką kalbėti – bet kokie norai reformuoti buvo stabdomi, o pati valdžia nieko padoraus pertvarkant bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo sistemas nesiūlė. Dėl to ir gaila, ir gėda.
Darbo rinkoje turėjome paradoksalią situaciją – dažnai buvo kalbama apie teisinį reguliavimą, apie reformų būtinybę, tačiau mažai buvo kalbama apie sprendimus, kurie padėtų realizuoti esminius darbo rinkos dalyvių lūkesčius, padėtų išnaudoti jų galimybes keisti savo požiūrį į darbą, vadovavimo kultūrą ir bendradarbiavimo efektyvumą.
Studentai piketuoja prie Vyriausybės rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Supriešinti ir susipriešinę darbdaviai su darbuotojais bei pseudogynėjo vaidmenį prisiėmusi valdžia – tokią mes turime realybę. Daugelis žmonių sutinka ir nori dirbti daug ir dar daugiau. Dauguma tik dėl to, kad gautų nors kiek panašų atlyginimą, kokį gauna taip dirbdami fabrikuose Anglijoje ar Airijoje.
Taip, daugelis ten neturi ypatingų garantijų ir net nuolatinio darbo sutarčių. Bet už viršvalandžius, darbą savaitgaliais ar švenčių metu jiems moka pagal nustatytas taisykles.
Lietuvoje (tą žinau iš savo patirties darbo redakcijose) dažnas darbdavys, kuriam sunku dirbti pelningai (dėl objektyvių ir ypač subjektyvių priežasčių), savo pelną uždirba atimdamas socialines garantijas iš samdomo darbuotojo, pagal nutylėjimą ar net ir atvirai liepdami dirbti daugiau nei numato įstatymą ir mokėdami mažiau nei numato įstatymai.
Tai ypač gerai žino žurnalistai, kurie jau žino tą darbo santykių „liberalizavimą“ jau daugiau nei dvidešimt metų – daugybę metų vietoje to, kad dirbtų pagal darbo sutartį, jie buvo ir tebėra priversti dirbti pagal autorines sutartis (ilgą laiką net pagal žodines), verslo liudijimus ir kitas teisines formas, kurios iš esmės maskavo realius darbo santykius. Dabar tie žmonės neturi nei teisės į normalias pensijas, neturėjo ir normalaus socialinio draudimo ligos atveju bei vaiko auginimo atostogų metu.
Kaip prakeiksmą daugelis žurnalistų prisimena darbdavių primestą darbo apmokėjimo modelį, kai gaudavo atlyginimą iš dviejų dalių – minimali alga ar tik pusė jos, jei įdarbindavo formaliai tik puse etato, ir kita dalis – kaip autorinis honoraras. Tiksliau, antroji dalis ir buvo tikrasis atlyginimas.
Tačiau jis nebuvo garantuotas, nuo jo nebuvo mokami normalūs mokesčiai socialiniam ir sveikatos draudimui. Žodžiu, įteisintas darbas šešėlyje. Rezultatas – nuskurdo ne tik tie žmonės, bet ir pati žiniasklaida. Išsilakstė ištisos kartos žurnalistų. Išliko kokybiškomis ir vertomis dėmesio tik tos, kur buvo laikomasi civilizuotų darbo santykių ir kitų padoresnių principų – BNS, „Verslo žinios“, LRT, DELFI, dar viena kita žiniasklaidos priemonė Vilniuje. Džiugu, kad daugiau tokių liko rajonuose. Bet ne visur. Kai kur situacija dar blogesnė – „vokeliai“ ir neformalizuoti darbo santykiai tapo norma.
Galiu drąsiai pasakyti, kad „liberalizuoti“ darbo santykiai neatvedė nei jokių didelių investicijų į žiniasklaidą, nei pakėlė dirbantiesiems atlyginimus, nei sukūrė jiems gerovę. Viskas subliuško seniai. Dabar panašią santykių reguliavimo kryptį valdžia siūlo perkelti į kitas gyvenimo sritis.
Šiandien sunku diskutuoti dėl naujo teisinio reguliavimo teisingumo. Man atrodo, kad pats pakeitimų parengimo (pažiūrėkite į rengėjų sąrašą), svarstymo (kiek dėmesio valdžia skyrė viešiems debatams, atsižvelgė į pasiūlymus ir rekomendacijas) ir ypač priėmimo (siūlau atidžiai susipažinti su registravimo procedūromis Seime, įtraukimo į darbotvarkes ir ypač balsavimo momentus) procesas buvo labai nesąžiningas ir neteisingas. Todėl, net jei tai ir būtų geri pataisymai, man jie jau dabar nepriimtini.
Tačiau visų svarbiausia yra valdžios nuostata ir toliau pūsti miglą, kad suvaidinę reformą ir pakeitę vieną kodeksą – vien dėl to pradėsime gyventi geriau, turtingiau ir gal net laimingiau. Ir jie jau dabar laidoja šiuo metu veikiančią darbo santykių reguliavimo sistemą. Žmogus paliekamas pats sau ginti save ir savo teises. Ir tai padarė koalicija, kurioje vien partijų pavadinimai siejami su socialdemokratija, darbu, tvarka, teisingumu.
Dabar jau galima drąsiai teigti, kad šių partijų filosofija paprasta – tarnauti kapitalo savininkams, o žmones palikti jų valiai, pasakius, kad esate lygiaverčiai partneriai. Ačiū už už pasitikėjimą. Susitvarkysime.
Per Žinių radiją girdėjau p. L. Graužinienės ir p. A. Butkevičiaus nuomonę apie protestuojančius jaunuolius dėl naujojo Darbo kodekso. Tokios nepagarbos ir ironijos joks mąstantis politikas niekada netransliuotų viešai. Todėl užbaigsiu savo komentarą jau minėtos disertacijos autorės Vaidos Servetkiensės mintimis iš vieno mokslinio jos straipsnio, rašyto dar prieš keletą metų:
Statistiniai duomenys ir palyginimai su kitomis ES šalimis byloja itin prastą Lietuvos visuomenės sveikatos būklę. Vertinant pagal bendrą sergamumą, sveiko gyvenimo trukmę ir kt. rodiklius Lietuva atsiduria paskutinėje vietoje tarp ES šalių. Vertinant materialinę gerovę, ypač ryškus Lietuvos atsilikimas pagal socialinę ir pajamų nelygybę – surangavus ES šalis pagal diferenciacijos indeksus, čia Lietuva pagal pastarųjų metų duomenis taip pat užima paskutiniąją vietą tarp ES šalių. Gyventojų dvasinę būklę ir vertybines nuostatas atspindi psichinės sveikatos, kultūros rodikliai, kurie smarkiai krito po nepriklausomybės atkūrimo ir vis išlieka žemi.
Pesimistines gyventojų nuostatas dėl ateities atskleidžia ir nemažėjantys emigracijos srautai, į savižalą orientuotas elgesys, pasitikėjimas valdžios institucijomis. Gyventojų gyvenimo kokybės rodiklių tendencijos atspindi valstybės vykdomos ekonominės politikos efektyvumą, todėl sistemingai atliekami gyvenimo kokybės vertinimai turi būti taikomi ne tik moksle, bet ir praktikoje. Norint rasti atsakymą į klausimą, kaip paskatinti šalies ekonominį ir socialinį vystymąsi ir sustiprinti visuomenės fizinę ir dvasinę būklę, pirmiausia turi būti analizuojamos priežastys, nulemiančios neigiamas gyvenimo kokybės rodiklių kaip valstybės vykdomos ekonominės politikos pasekmių tendencijas.
Visuomenės moralinių-etinių vertybių sistema – vienas pagrindinių veiksnių, darančių įtaką kokybiškam šalies ekonominės, socialinės ir politinės sistemos funkcionavimui. Todėl norint pagerinti ekonominę-socialinę ir politinę padėtį Lietuvoje, visų pirma, reikia įveikti bendrą valdymo ir vertybinę krizę, atkurti visavertę kultūrą, t. y. ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes.
Teksto autorius Dainius Radzevičius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.
Šiandien videostudijos Slaptai.lt svečias – Seimo narys Rimantas Dagys.
Politiko manymu, socialdemokrato Audriaus Butkevičiaus Vyriausybė per pastaruosius kelerius metus nieko konkretaus, reikšmingo bei svarbaus nenuveikė. Vien tuščios kalbos, vien neįtikinami pasiteisinimai bei saldūs pasigyrimai.
Seimo narys Rimantas Dagys pastebi, jog šios Vyriausybės teikiami projektai – šleivi, kreivi, daug sykių tobulintini. Reikia konkrečių pavyzdžių? Prašome – Pensijų reforma, Vaikų globos įstaigų įstatymas, netinkamas požiūris į vaiką kaip į valstybės, o ne tėvų nuosavybę, iškreipti darbo santykiai, kai peršamas "lankstumas be saugumo garantijų"…
Su Seimo nariu Rimantu Dagiu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Videopokalbio trukmė – 15 min.
