Vladimiras Putinas. Išsigimėlis
Kijevas, kovo 2 d. (AFP-ELTA). Rusijos oro desantininkai trečiadienį nusileido rytiniame Ukrainos Charkivo mieste, pranešė Ukrainos armija ir pridūrė, kad tuoj prasidėjo susirėmimai.
„Rusijos oro desantininkai nusileido Charkive (…) ir užpuolė vietos ligoninę“, – sakoma kariuomenės pranešime per susirašinėjimo programėlę „Telegram“. „Vyksta kova tarp įsibrovėlių ir ukrainiečių“.
Charkivas, daugiausia rusakalbis miestas netoli Rusijos sienos, turi apie 1,4 mln. gyventojų. Miestas yra Rusijos pajėgų taikinys nuo ketvirtadienio, kai prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo invaziją į Ukrainą.
Chersone prie Juodosios jūros, kur pareigūnai antradienį pranešė apie miestą juosiančius Rusijos kontrolės punktus, Rusijos pajėgos per naktį perėmė geležinkelio stoties ir uosto kontrolę, vietos žiniasklaida citavo miesto merą Igorį Kolychajevą.
Mariupolyje, Azovo jūros uoste, per Rusijos atakos antradienį sukeltą gaisrą sužeista daugiau nei šimtas žmonių, Ukrainos žiniasklaida citavo miesto merą Vadymą Boičenką.
Borodjankoje, esančioje už 50 kilometrų nuo Kijevo, Rusijos oro antskrydžiai antradienį sugriovė du gyvenamuosius namus, pranešė Ukrainos užsienio reikalų viceministrė Emine Džaparova, pasidalijusi vaizdo įrašu, kuriame užfiksuoti iš dalies griuvėsiais virtę pilki pastatai ir juose liepsnojantys butai.
Ukrainos gynybos ministerija naktį taip pat pareiškė, kad gali prasidėti puolimas iš Baltarusijos. „Baltarusijos kariuomenėje paskelbtas aukštas parengties režimas ir ji telkiama arčiausiai Ukrainos sienos esančiose srityse“, – sakoma ministerijos pranešime feisbuke.
Antradienio dieną Ukrainos žvalgyba pastebėjo „didelį orlaivių aktyvumą“ pasienio zonoje, ten buvo stebimos transporto priemonių vilkstinės, gabenusios maistą ir amuniciją, sakoma pranešime. Atsižvelgiant į šį judėjimą, Baltarusija „greičiausiai ateityje galėtų paremti Rusijos įsibrovėlius Rusijos ir Ukrainos kare“, perspėjo ministerija.
„Raketų atakos prieš karinius ir civilius taikinius“ Ukrainoje „sistemingai“ rengiamos iš Baltarusijos teritorijos nuo Rusijos invazijos pradžios vasario 24 d., pridūrė ministerija.
Antrojo žygio į Vakarus metu. 1947 metų gruodžio 21 diena
Devynios priežastys, kodėl verta pamatyti naują dokumentinį filmą „Laisvės žvalgas“ apie Juozą Lukšą
LR Seimo paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto jubiliejiniai metai buvo gausūs šiai asmenybei skirtais paminėjimo darbais ir renginiais. Jų pabaigoje buvo baigtas filmuoti ir sumontuotas daugelio istorinių televizijos laidų ir dokumentinių filmų autoriaus, pagal išsilavinimą istoriko-archeologo Algio Kuzmicko kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku Daliumi Žygeliu sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žvalgas“ (2021 m.). Filmas sukurtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu.
„Sulaukus pasiūlymo teko gerai pasvarstyti, ar verta imtis temos: mažiausiai trys JuozoLukšos asmenybei skirti pilno metro dokumentiniai filmai jau realizuoti. O kur dar gausybė televizijos laidų, internetinių portalų ir istorijos mylėtojų sukurtų darbų. Ir tai nenuostabu. Palyginti su kitais laisvės kovų dalyviais Juozo Lukšos palikimas yra nepaprastai turtingas. Todėl jis sulaukė ir sulaukia ypatingo istorikų, rašytojų ir kinematografininkų dėmesio,“ – pripažįsta ne pirmus metus su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru bendradarbiaujantis kūrėjas. „Eiti pramintais keliais ir pakartoti tai, ką jau darė kiti, nesinorėjo, nors tai kaip proginiam filmui gal ir būtų pateisinama,“ – sako A. Kuzmickas. Pasak filmo autoriaus, darbo procesas turi būti įdomus tiek pačiam kūrėjui, tiek to proceso dalyviams.
O kaip žiūrovams, ar bus įdomus naujas režisieriaus darbas?
Dalinamės, kodėl verta pamatyti naują dokumentinį filmą, net jeigu ir esate susipažinę su visais Juozui Albinui Lukšai skirtais kūrybiniais ir mokslo darbais: straipsniais, laidomis ar kito formato pasakojimais. Filme „Laisvės žvalgas“ rasite dar neskelbtus legendinio didvyrio bendražygių liudijimus, skirtingų krašto gynybos sričių ekspertų įžvalgas ir netikėtus tyrinėtojų aiškinimus.
Raktiniu dokumentinio filmo motyvu galima įvardyti Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų įkūrėjo ir pirmojo jų vado pulkininko Sauliaus Guzevičiaus metaforinį Juozo Lukšos testamento būsimiems Lietuvos kariams apibūdinimą – tautos kovos genas. Tai žinia, jog pergalinga kova nebūtinai trumpa, kartais lemtingai užtrunkanti, tačiau reikia būti pasirengus ją kovoti, ugdyti valią priešintis, turėti kovos geną.
Pirma, nauja
Kodėl Juozas Lukša 1950 m. grįžo į Lietuvą?
Su ginklo broliais prieš antrąjį žygį į Vakarus. 1947 m. gruodis
Atsakant į šį klausimą, dažniausiai girdime – „nepaprastai mylėjo tėvynę“, „jautė pareigą“, „buvo davęs priesaiką“ ir pan. Tokie ir panašūs paaiškinimai naudojami daugelyje Juozo Lukšos veiklą analizuojančių ir nušviečiančių darbų. Daliai dabartinių žmonių šios priežastys nėra suprantamas elgesio motyvas.
Filme „Laisvės žvalgas“ kalbinamas psichologas, karininkas Aurimas Navys paaiškins, kad Juozo Lukšos grįžimas į okupuotą ir partizaninį karą kariaujantį kraštą buvo natūralus ir labai žmogiškas pasirinkimas, kurį atitinkamomis aplinkybėmis būtų apsisprendę padaryti visi tam tikrą misiją vykdantys kariai. Analitiko teigimu, nemaža dalis kovoti pasiryžusių lietuvių į miškus išėjo kaip į pavojingą, bet trumpalaikį nuotykį, tikėdami, kad bus ir greitas pastiprinimas, ir gera pabaiga. Vis dėlto, Juozas Lukša grįžo į Lietuvą, kai jau buvo aišku, kad taip neatsitiko. Verta dėmesio įžvalga, kad sugrįžimas kilo iš gelminio suvokimo, kad kito pasirinkimo tiesiog nebėra. Tai atsakomybė savo vidinei dermei.
Antra, aišku
Kodėl buvo sufabrikuota žinomiausia Juozo Lukšos nuotrauka?
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis filme papasakos, kokia proga partizanų buvo daryta ir kodėl vėliau MGB buvo suklastota šiandien daugiausiai publikuojama Juozo Lukšos fotografija su bendražygiais partizanais desantininkais – Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu. Kodėl MGB iškraipė originalą ir ką tokiu paskleistu fotomontažu tikėjosi pasiekti? Kas buvo tie asmenys, kurių atvaizdais pakeisti partizanų veidai?
Trečia, tikra
Ką liudijo tyrėjams tuomet gyvi Juozo Lukšos bendražygiai?
Filme „Laisvės žvalgas“ panaudoti iki šiol neskelbti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose saugomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus Gyvosios atminties programos darbų rėmuose sukaupti Juozo Lukšos bendražygių skirtingais laikotarpiais nufilmuoti liudijimai ir prisiminimai. Sugretinant praeities ir dabarties vaizdus, pateikiami prieš keliolika metų filmuoti Klemenso Širvio-Sakalo ir Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos prisiminimai apie savo vadą.
Ketvirta, autentiška
Ar žygių per sieną nuotraukų būta ir Lietuvoje?
Abiejuose geležinės uždangos kirtimo žygiuose į Lenkiją ir Vakarų Europą 1947 m. Juozo Lukšos vadovaujami Lietuvos partizanai turėjo fotoaparatą ir fiksavo žygių akimirkas. Tyrėjai ilgai manė, kad Lietuvoje pasklidusios buvo tik pirmojo sienos kirtimo fotografijos, o antrojo žygio fotomedžiaga mus pasiekė iš Vakarų. Dokumentiniuose kadruose Dalius Žygelis atskleis, kaip tyrinėjant Adolfo Ramanausko-Vanago iš Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vytauto Gavėno-Vampyro dovanotų nuotraukų surinktą albumą, viena nuotrauka buvo identifikuota kaip antrojo sienos kirtimo nuotrauka. Tai leidžia teigti, kad antrojo sienos perėjimo nuotraukos turėtos Lietuvoje partizaninio karo metu, nes albumas datuojamas 1950 m. Filme panaudoti Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje saugomų nuotraukų vaizdai – puiki iliustracinė medžiagane tik akademinėms istorijos pamokoms.
Juozas Lukša (viduryje) kartu su partizanais-desantininkais grįžęs į Lietuvą Kazlų Rūdos miškuose. 1950 m. spalis
Penkta, originalu
Kas kūrė garso takelį ir kokios kitos iškalbingos meninės raiškos detalės?
„Laisvės žvalgo“ kūrybinė grupė patenkinta, kad pavyko sukurti nesudramatizuotą, ramų, bet paveikų garso takelį – tai originali filmo režisieriaus Algio Kuzmicko sukurta muzika ir pirmas kartas, kuomet pats dokumentinio filmo autorius yra ir jo garso takelio kūrėjas.
Atkreiptinas dėmesys, kaip filmą jungia atsikartojančio paplitusios Juozo Lukšos nuotraukos silueto ir parodų jo atminimui teminės gijos, kaip jos dera ar kontrastuoja su užkadrinio balso pasakojamu turiniu – tai irgi daroma tam, kad žiūrovui būtų įdomu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Darius Juodis režisieriui padeda formuoti siužetinę liniją, keldamas klausimus ir primindamas esminę Juozo Lukšos partizanavimo istoriją.
Režisierius ir kūrybinė grupė patenkinti ir tuo, kaip pavyko vaizdais pratęsti architekto Stasio Pūtvio, realizavusio partizano Juozo Lukšos atminimo įamžinimą Liubave (Kalvarijos sav.), pasakojamą paminklo istoriją. Ir ateities kartoms liks užfiksuota, koks išnykstančio Juozo Lukšos silueto vaizdas leidžia Daliui Žygeliui pastebėti: „tobula maskuotė, tikras meistras: geležinė uždanga yra, siluetas yra, o štai Juozo Lukšos jau nėra – užduotį įvykdė ir pradingo. Kaip ir pridera partizanui“. Būtent šios filmo akimirkos įdomios ir augantiems žiūrovams.
Šešta, smagu
Ar lengva pakartoti Juozo Lukšos žygį?
Jeigu sunku įsivaizduoti, kaip galėjo būti atlikti Juozo Lukšos ir jo bendražygių koviniai žygiai, pagelbės filme „Laisvės žvalgas“ Alko Paltaroko atkartotas partizanų maršrutas. Jis vykdytas pagal minimalų kelionių komforto lygį, siekiant žygio sąlygas kuo labiau priartinti prie ano meto realijų ir leidžia įvertinti mūsų partizanų žygius kovinėmis sąlygomis – kai valstybės siena aptverta užkardomis, ją saugo pasieniečiai, ant kulnų lipa ginkluotas priešas.
Juozas Lukša prie memuarų „Partizanai už geležinės uždangos” rankraščio. Fotografuota 1948 m. Paryžiuje
Septinta, nepaprasta
Kaip ekspertų vertinama Juozo Lukšos žvalgybinė veikla?
Buvęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Arvydas Anušauskas filme teigia, kad Juozas Lukša Vakaruose veikė ir kaip kontržvalgybininkas, Vakarų specialiųjų tarnybų prašymu itin aukštu tikslumu galėjęs nustatyti, kas yra Sovietų Sąjungos šnipas. Tai mažiau žinoma tiek visuomenėje, tiek akademinėje bendruomenėje. Dabartinis krašto apsaugos ministras taip pat analizuoja klausimą, ar iš tiesų sovietai žūtbūt stengėsi sulaikyti Juozą Lukšą gyvą bei primena kitas svarbias istorijos detales.
Aštunta, stipru
Kaip atrodė partizanų desantininkų ginkluotė ir uniformos? Ar žinote Juozo Lukšos grupės nusileidimo parašiutais ypatumus?
Filme „Laisvės žvalgas“ kūrybiškas rekonstrukcinis scenų derinimas su partizanų nuotraukų analize leidžia padaryti matomas tas partizanų desantininkų ginkluotės dalis, kurios paprastai tarsi slėpdavosi kitoje nuotraukų pusėje, t. y. buvo neregimos. Režisieriaus sumanaus filmavimo ir kadruotės dėka tokie vaizdai išplečia pažintinę filmo vertę. Apie Juozo Lukšos ir jo bendražygių naudotus ginklus ir aprangą savo žiniomis dalinasi humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos karių ginkluotės ir uniformų specialistas, istorikas Jonas Vaičenonis.
Be to, pažiūrėjus dokumentinį filmą galima sužinoti, kaip vertinamas partizanų desantas – parašiutizmo sporto asas Alvydas Danilaitis jame komentuoja Juozo Lukšos ir jo bendražygių naktinį šuolį iš žemo aukščio nevaldomu parašiutu nutupiant ant medžių viršūnių.
Devinta, aktualu
Kas įkvepia karius?
Pulkininkas Saulius Guzevičius, Lietuvos specialiųjų operacijų ir pajėgų įkūrėjas ir jų pirmasis vadas filme „Laisvės žvalgas“, aptardamas partizanų veiklos taktiką ir prasmę, sugretina Lietuvos laisvės kovotojus su specialiųjų operacijų pajėgomis, konstatuodamas, kad „galime kovoti su bet kokiu priešu“, svarbu būti „budriems ir budėti“, o „tautos valia priešintis nuolatos turi būti ugdoma“.
Juozas Lukša – DaumantasMGB 1941 Juozai Lukšai sudaryta byla
Filmas „Laisvės žvalgas“ bus rodomas per televiziją, po to pristatomas įvairiose organizacijose bei galiausiai skelbiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro socialinio tinklo „Youtube“ paskyroje.
Dokumentinio filmo „Laisvės žvalgas“ sutiktuvės vyks 2022 m. vasario 23 d. trečiadienį Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius). Renginio pradžia 15.30 val.
Dalyvauja (su kvietimais): LR Prezidentas, LR Seimo nariai, ministrai, krašto apsaugos sistemos vadovai, Juozo Lukšos giminaičiai, istorijos ir kultūros pasaulio žmonės, visuomenininkai, partizanų istorijos puoselėtojai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai.
Žurnalistų registracija iki 2022 m. vasario 22 d. 17.00 val. el. paštu: komunikacija@genocid.lt
Informacijos šaltinis – Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija į Kazachstaną nusiuntė desantininkų. EPA-ELTA nuotr.
Almata, sausio 8 d. (dpa-ELTA). Remiantis oficialiais duomenimis, kuriuos šeštadienį pateikė Kazachstano valstybinė žiniasklaida, per antivyriausybinius protestus šalyje jau sulaikyta daugiau nei 4 400 gyventojų, o dar daugiau nei 40 žmonių žuvo. Į žuvusiųjų skaičių įtraukti ir saugumo pajėgų nariai.
Baiminamasi, kad tikrasis aukų skaičius gali būti daug didesnis, nei skelbia pareigūnai.
Rusijos vadovaujamas buvusių sovietinių respublikų karinis aljansas – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO) – „taikai“ palaikyti į Kazachstaną nusiuntė desantininkų. Skaičiuojama, kad iš viso į šią centrinės Azijos šalį atvyks maždaug 2 500 karių iš užsienio.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šeštadienį per pokalbį su Kazachstano prezidentu Kasymu Žormatu Tokajevu pritarė pastarojo pasiūlymui artimiausiomis dienomis surengti aukščiausio lygio KSSO susitikimą neramumams aptarti.
Šeštadienį su K. Ž. Tokajevu taip pat kalbėjosi Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka, kuris irgi savo šalyje yra pratęs malšinti antivyriausybinius protestus.
Penktadienį Kazachstano lyderis paskelbė įsakymą kariams šaudyti į protestuotojus, keliančius grėsmę jo autoritarinei valdžiai.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Esant įtemptai situacijai Lenkijos-Baltarusijos pasienyje, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad Lietuva nuolat stebi Rusijos karinį aktyvumą ir yra pasiruošusi reaguoti.
„Rusijos karinis aktyvumas yra stebimas, matomas, turime pačią aktualiausią informaciją ir, be abejonės, jeigu situacija keistųsi, būtų ir Lietuvos reakcija“, – penktadienį po Valstybės gynimo tarybos posėdžio Prezidentūroje kalbėjo A. Anušauskas.
Lietuvos pasienyje išlaipinus rusų ir baltarusių desantininkus, A. Anušauskas grėsmės šiuose veiksmuose neįžvelgia. Jo nuomone, tai tik simboliniai veiksmai.
„Net ir turint tą nedidelį desantą, išmestą Gožsko poligone netoli Lietuvos sienų, sakyčiau, tai daugiau simbolinis politinis veiksmas – Lukašenkos demonstratyvus prašymas ir sakymas, kad Rusija suteiks karinę pagalbą, nes neva Lietuva ir Lenkija prie Baltarusijos sienų telkia karius“, – sakė ministras.
Baltarusijos gynybos ministerijos teigimu, desantininkų išlaipinimas yra atsakas į augantį karinį aktyvumą pasienyje. Pasak A. Anušausko, Lietuva situacijos neeskaluoja, o tik ginasi nuo Aliaksandro Lukašenkos režimo.
„Mūsų šalių kariai atlieka pagalbinę misiją, saugodami kartu su pasieniečiais sieną, neleisdami jos kirsti nelegaliems migrantams, kuriuos Lukašenkos režimas apgaule vilioja į Baltarusijos teritoriją ir stumia į Lietuvos ir Lenkijos teritorijas“, – teigė ministras.
ELTA primena, kad penktadienį Baltarusijos gynybos ministerija nurodė, kad Lietuvos pasienyje buvo išlaipinti rusų ir baltarusių desantininkai. Kaip skelbiama jų pranešime, tai yra atsakas į augantį karinį aktyvumą pasienyje.
Nuo lapkričio 10 dienos vidurnakčio pasienio ruože su Baltarusija, 5 kilometrus nuo jo bei neteisėtų migrantų apgyvendinimo objektuose buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Nepaprastoji padėtis buvo įvesta reaguojant į sudėtingą situaciją Lenkijos pasienyje, kai šimtai migrantų bandė šturmuoti valstybės sieną.
Vienas iš privalomų nepriklausomos valstybės požymių yra savų sienų kontrolė, todėl netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo imtasi organizuoti sienų apsaugą, steigti muitinės postus.
Praėjus 4 dienoms po nepriklausomybės paskelbimo, 1990 m. kovo 15 d., buvo priimtas nutarimas steigti valstybės sienos kontrolės postus, po pusmečio, spalio 1 d., pradėjo veikti ir Lietuvos muitinė. Lapkričio mėnesį pasienyje jau veikė daugiau kaip 50 kontrolės postų, patruliavo užkardų tarnybos, o 1991 m. sausio 21 d., praėjus savaitei po kruvinos Sausio 13-os, atsidarė ir pirmasis muitinės postas prie pavojingos pietryčių Lietuvos sienos – Lavoriškėse.
Sienos kontrolės pradžiabuvo dramatiška: Sovietų Sąjunga priešinosi Lietuvos siekiams atsiriboti nuo kitos imperijos dalies, pasitelkusi okupacinę kariuomenę ir specialiuosius sovietinės milicijos būrius – Vilniaus ir Rygos OMON-ą, puldinėjo ir siaubė pasienio kontrolės ir muitinės postus.
Karas pasienyje tęsėsi 9 mėnesius – nuo 1990 m. gruodžio iki 1991 rugpjūčio pučo Maskvoje, po kurio žlugimo prasidėjo tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas.
Baltarusijos OMONo kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Kariaujančiųjų jėgos buvo labai nelygios. Lietuvos pasieniečiai ir muitininkai turėjo tik reguliuotojo lazdelę ir kilnojamą užtvarą (šlagbaumą), jų ginklai buvo patriotizmas, laisvės siekis ir tvirta valia. Kita fronto pusė buvo apginkluota visų rūšių ginklais ir jautė galingą imperinę paramą, jos tikslas buvo įbauginti pasieniečius ir muitininkus, sunaikinti Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos skiriančias ribas, tad ir metodai buvo atitinkami – šantažas, teroras (laužomos užtvaros, siaubiami, deginami postų nameliai – vagonėliai, daužomi, žalojami pasieniečiai ir muitininkai, grobiami jų asmeniniai daiktai), o galiausiai – žudynės. Propagandiniais tikslais Kremlius į Lietuvą atsiuntė filmavimo grupę, kuri apie omonininkų smurtavimus Lietuvos pasienyje sukūrė filmą „Našy” („Mūsiškiai”), vėliau rodytą per sovietų televiziją.
Pasienio ir muitinės postai buvo užpulti daugiau kaip 40 kartų, pats pavojingiausias ruožas buvo pietryčių Lietuvos siena su Baltarusija. Čia, Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, aršiausiai veikė Sąjūdžio priešininkės „Jedinstvos” grupuotė, vietos gyventojai, kurių daugumą sudarė lenkai ir rusai, buvo labiausiai nuteikti prieš Lietuvos nepriklausomybę ir skelbėsi esą ne Lietuvos, o Sovietų Sąjungos sudėtyje. Jausdamas vietos gyventojų ir už sienos gyvenančių baltarusių paramą OMON-asčia surengė daugiaukaip pusę visų teroristinių aktų: Šalčininkų postas užpultas apie 15 kartų, Medininkų – 5, Lavoriškių – 4, Eišiškių –3 kartus. Būtent pietryčių Lietuvoje ir prasidėjo pasienio karas, čia įvyko ir kraupios Lietuvos pareigūnų žudynės: gegužės 19-os naktį nušautas 33 metų Krakūnų (Šalčininkų raj.) posto pasienietis Gintaras Žagunis, o po dviejų mėnesių nušauti Medininkų poste (Vilniaus raj.) budėję septyni pareigūnai.
Pirmą kartą Lietuvos pasienis buvo užpultas 1990 m. gruodžio 17 d., kai į Eišiškių postą atvyko apie 20 agresyvių vyrų su šunimis. Vienas iš užpuolikų, prisistatęs Eišiškių milicijos komisaru Ivanu Jankausku, nurodė pasieniečių pamainos viršininkui Petrui Pumpučiui pasitraukti iš posto, nes toks esą Šalčininkų tarybos sprendimas. P. Pumpučiui atsakius, kad jie vykdo tik nepriklausomos Lietuvos įstatymus, buvo panaudotas pistoletas ir fizinis smurtas: suplėšyta Lietuvos vėliava, sudaužytas vagonėlis, keli pasieniečiai spėjo pabėgti į mišką, kiti du – P. Pumputis ir A. Levaškevičius – pateko į ligoninę; P. Pumpučiui diagnozuotas kraujo išsiliejimas į smegenis, sulaužyta koja. P. Pumputis buvo dalyvavęs Afganistano kare žvalgybos būryje, mokėjo kovinius veiksmus ir pradžioje kelis kartus atbloškė užpuolikus, bet jėgos buvo nelygios. Parvertę beginklį P. Pumputį teroristai jam spardė į kepenis, šokinėjo ant galvos, spaudė akis, o kai šis neteko sąmonės, nugabeno į Šalčininkų milicijos komisariatą ir prirakinę prie radiatoriaus toliau kankino.
Medininkų memorialas
Po 1991 m. sausio 13-os užpuolimai tapo pasieniečių ir muitininkų kasdienybe. Tačiau pasienio savanoriai nesitraukė, sudeginti vagonėliai buvo keičiami naujais, į sužeistų ar net užmuštų pareigūnų vietą stojo kiti (vietoje Medininkuose nušauto muitininko A. Musteikio atėjo jo sesuo ir pan.). Negalėdami palaužti pasieniečių ir muitininkų valios, teroristai darėsi vis nuožmesni.
Gegužės 16-os naktį Varėnos postą užpuolęs Alytuje dislokuotas sovietų desantininkų būrys paleido signalines raketas. Viena raketa pramušė pasieniečių vagonėlio sieną ir viduje sprogo. Išdužę stiklai pareigūnui sužalojo galvą, nuo raketų užsidegė netoliese buvusi Pasienio tarnybos būstinė.
Gegužės 17 naktį nušautas Krakūnų užkardos pasienietis Gintaras Žagunis.
Gegužės 17 naktį užpulta Kalvarijų pasienio užkarda, budėję pasieniečiai sumušti, asmeniniai daiktai atimti, o kitą naktį, gegužės 18-ą, sudegintas ir vagonėlis.
Gegužės 19-ą apšaudyti ir sudeginti Šalčininkų ir Eišiškių pasienio apsaugos ir muitinės vagonėliai, iš pareigūnų tyčiotasi naudojant smurtą.
Gegužės 23 d. Rygos OMON-o kariai sumušė penkis Vegerių užkardos pasieniečius, juos išrengė ir pririšo prie kelio užtvaro. Tą pačią dieną sumuštas Germaniškio posto viršininkas, sudeginti Vegerių, Mažeikių, Germaniškio, Saločių, Smėlynės postai. Smėlynės postas pakartotinai buvo užpultas po dešimties dienų. Šiuos puolimus filmavo sovietų televizijos žurnalistas A. Nevzorovas.
Gegužės 24 d. užpulti ir sudeginti Joniškio ir Pasvalio postai, o gegužės 25 vakarą Vilniaus OMON-as sudegino Lavoriškių, Šumsko ir Medininkų muitinės vagonėlius. Ta pati Lavoriškių muitininkų pamaina per dvi savaites buvo užpulta antrą kartą: pamainos viršininkui Algiui Meseckui bei buvusiam garsiam kanojininkui, olimpiniam čempionui Vladui Česiūnui sutrenktos smegenys ir sulaušyti šonkauliai, kojos. Lavoriškių muitininkė Žana Ledochovič už plaukų tampyta po plentą, vėliau uždaryta į vagonėlį grasinant jame sudeginti. Išvažiuodamas Vilniaus OMON-o vado pavaduotojas Vladimiras Razvodovas pažadėjo: „Trečią kartą gyvi neliksite”.
Pažadas po poros mėnesių buvo įvykdytas, tik ne Lavoriškėse, o Medininkuose. 1991-ųjų liepos 31-osios ankstyvą rytą, apie 4 val.,į Medininkų postą įsiveržė ginkluoti užpuolikai. Lietuvos pareigūnai buvo susiskirstę grupelėmis: keturi muitininkai buvo vagonėlyje, šalia jo – du greitojo reagavimo rinktinės „Aras” policininkai, o dar du kelių policininkai apie 50 m. nuo vagonėlio (gegužės pabaigoje dėl masinių užpuolimų pasieniečiai pasitraukė nuo sienos ir muitininkus pradėjo saugoti ginkluoti policininkai – manyta, kad toks manevras atvėsins okupantus).
Rusiška agresijaOMONo ženklai
Grąsindami ginklu užpuolikai visus pareigūnus suvarė į vagonėlį. Kaip prisimena likęs gyvas žudynių liudininkas Tomas Šernas, didelės baimės jis nejautęs, manęs, kad šis užpuolimas nedaug skirsis nuo ankstesnių, kai žmonių aukų buvo išvengta. Deja, šį kartą viskas buvo kitaip. Rusiškai kalbantys užpuolikai įsakė Lietuvos pareigūnams gultis ant grindų. Į beginklius pareigūnus paleista ne mažiau kaip 13 šūvių, taikyta į galvas. Žuvo greitojo reagavimo rinktinės „Aras” policininkai – dvidešimtmetis Mindaugas Balavakas ir dvidešimt dviejų Algimantas Juozakas, Kelių policijos rinktinės policininkai – dvidešimt devynerių Juozas Janonis ir keturiasdešimt vienerių Algirdas Kazlauskas, Vilniaus muitinės inspektoriai – trisdešimt trejų Antanas Musteikis ir trisdešimt penkerių Stanislovas Orlavičius. Du muitininkai – dvidešimties Ričardas Rabavičius ir dvidešimt devynerių Tomas Šernas buvo sunkiai sužeisti. Ričardo Rabavičiaus gyvybės išsaugoti nepavyko, jis mirė ligoninėje rugpjūčio 2 d. Išgyveno tik sunkiai sužeistas Tomas Šernas, tačiau dėl patirtų sužalojimų kurį laiką negalėjo nei kalbėti, nei judėti.
Tyrimo metu surinkti duomenys rodė, kad šį kruviną nusikaltimą padarė buvusios Sovietų Sąjungos ypatingosios paskirties milicijos būrio OMON iš Rygos smogikai, kuriems talkino Vilniaus OMON-inkai. Tai vėliau patvirtino ir teismas.
Dėl Medininkų žudynių kilusio didelio pasaulio visuomenės pasipiktinimo pasienio ir muitinių postų puldinėjimas baigėsi (tiesa, rugpjūčio 22 d. sovietų desantininkai dar užpuolė Kybartų postą), o po nesėkmingo rugpjūčio pučo Maskvoje (rugpjūčio 19-22 d.) Lietuvoje veikęs OMON būrys buvo likviduotas, jo vadai pabėgo į Rusiją.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Atminimo laužų uždegimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sekmadienio pavakare, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, pagerbiant sovietų agresijos aukas, prie 1991-aisiais nuo okupantų gintų pastatų, rinkosi žmonės. Čia suliepsnojo Sausio 13-osios atminimo laužai.
Laužai uždegti prie Televizijos bokšto, kur nepavyko išvengti žmonių aukų. Nacionalinio radijo ir televizijos pastato, kur įsibrovėlių nepabūgę žurnalistai žinias transliavo tol, kol pastatą užėmė desantininkai.
Atminimo laužas suliepsnojo ir Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, kurioje prieš 29-erius metus dieną naktį, saugodami laisvę, budėjo žmonės.
Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią sovietų kariuomenė 1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje ginkluota jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą. Sovietų kariuomenė tuomet neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau prie Televizijos bokšto nebuvo išvengta aukų – desantininkams pradėjus su karine technika važinėti po minią ir šaudyti į beginklius žmones, žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų. Prisimename 1991 metų Sausio 13-ąją. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Minėdami Laisvės gynėjų dienos 29-ąsias metines prisimename istorines 1991-ųjų akimirkas, parodžiusias Lietuvos gyventojų vienybę ir pasiaukojimą, pagerbiame žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimą.
Sekmadienį, prieš Atminimo laužų uždegimą, Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje vyko iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė. Po to laisvės gynėjai susitiko istorinėje Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
Tuo pačiu metu lankytojams buvo galima apsilankyti Seime, kur Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose bei Seimo lankytojų centre surengtos Atvirų durų valandos.
Vakare Šv. Jonų bažnyčioje – koncertas „In memoriam” ir tradicinis Parlamento gynėjų susitikimas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.
Pagrindinės Laisvės gynėjų minėjimo dienos, sausio 13-osios, rytą – pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija”. Languose bus uždegamos žvakutės.
Vėliau – gėlių padėjimas prie Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia” Nepriklausomybės aikštėje.
Atminimo laužai. Dainiaus Labučio nuotr.
10 val. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje prasidės Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija. 2019 metų Laisvės premiją Seimas paskyrė Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai.
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje bus pakelta Valstybės vėliava ir Seime prasidės Atvirų durų valandos. Jų metu vėl bus galima apžiūrėti parodas, skirtas Laisvės gynėjų dienai.
Vėliau Sausio 13-osios aukos bus pagerbtos Antakalnio kapinėse. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai pagerbs Laisvės gynėjus, palaidotus Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse.
Po šios ceremonijos bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Vakarų karinės apygardos atstovas spaudai informavo, kovo 27 dieną Astrachanės srityje prasidėjo taktiniai VKA karinių oro pajėgų ir priešlėktuvinės gynybos mokymai.
Jų metu naikintuvai Su-27 atliks daugiau nei 70 skrydžių, sunaikins daugiau nei 40 oro taikinių ir sutrukdys 20-čiai sąlyginio priešo lėktuvų kirsti oro erdvę. Mokymų metu bus organizuojami oro mūšiai su sąlyginio priešininko lėktuvais. Interfaks-AVN.
