Keturias dienas buvome su didžiuoju poetu Justinu Marcinkevičiumi.
Istorinėje Mokslų Akademijos salėje, kur paskutinį kartą jis viešai kalbėjo… Palangoje, netoli Birutės kalno, netoli jūros… Druskininkuose, kur per dvi savaites jis dieną naktį rašė “Mindaugą”… Prienuose, gimtinėje, kur jis atsisveikino su Marcinkevičių gimine, su maumedžiu ir šimtamete obelimi, su mokykla… Čia jį ne kartą matėme sėdintį su Tėvu, kalbantį apie Motiną, kurios taip anksti neteko…
Čia daugelis pirmą kartą išgirdome, kaip jis, mėnesį tardytas Marijampolės saugume, alkanas pėsčias grįžo namo. Niekada nepamiršiu jo veido, kai kalbėjo apie kopūstų sriubą ir šutintas bulves. Tokių kopūstų net mylimoji žmona Genutė neišvirdavusi.
Miestų gatvėse su ašaromis akyse kalbėjome apie jo išmintį, gerumą, meilę Lietuvai. Gražiai, teisingai, nuoširdžiai prie jo karsto, prie kapo duobės kalbėjo Prezidentė, rašytojai, literatūros kritikai, Sąjūdžio bendražygiai. Bet niekas negalėjo prilygti Justinui Marcinkevičiui, jo poetiniam, publicistiniam žodžiui. Kai šie iškilūs žmonės kalbėdavo – gražiai, teisingai, prasmingai kalbėdavo, – aš vis pagalvodavau: o Justinas Marcinkevičius tą patį pasakytų kitaip, originaliau, nepakartojamai. Neturime poeto, menininko, piliečio, kuris prilygtų Justinui Marcinkevičiui – mūsų laikų Maironiui. O Justiną Marcinkevičių turime ir turėsime.
Vytauto Visocko nuotr.
2011.02.20
