Šeštadienio vakarą paaiškėjo pirmųjų Nacionalinių Lietuvos kino apdovanojimų laureatai. Iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje, kuri vyko Valdovų rūmų kieme, buvo išdalinta net 20 prizų. Šalies kino meno kūrėjai buvo įvertinti už 2019 ir 2020 metų nuopelnus bei kūrybą.
Šiais metais pirmą kartą vykusiuose apdovanojimuose legendinis Lietuvos kino operatorius Algimantas Mikutėnas gavo vieną reikšmingiausių įvertinimų – prizą už viso gyvenimo nuopelnus. Garbingą apdovanojimą jam įteikė ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.
Premjerė pabrėžė, kad talentingų Lietuvos kino kūrėjų darbai įdomūs bei unikalūs, jie kviečia į pasaulį pažvelgti skirtingais žvilgsniais, išryškina reikšmingas detales, kurios dažnai pasimeta kasdienybėje.
„Būtent šiomis savybėmis tikrai pasižymi šios nominacijos už visus gyvenimo nuopelnus laureatas. Savo misiją jis apibūdino kaip norą kurti vizualų grožį ir sėkmingai bei nuosekliai visą savo gyvenimą ją vykdė. Šį vakarą noriu pasveikinti vieną iškiliausių Lietuvos kino operatorių, 2020 metų Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatą ir neeilinę Lietuvos kino pasaulio asmenybę, įsiliejusią ir į europinio kino istoriją, – Algimantą Mikutėną. Jo kamera prisimena tokius kino filmus kaip „Mano mažytė žmona“, „Mėnulio Lietuva“, „Elektroninė senelė“, „Dievų miškas“, „Nuodėmės užkalbėjimas“, „Kažkas atsitiko“ ir daugelio kitų nuo Lietuvos kino istorijos neatsiejamų vaidybinių ir dokumentinių filmų kadrus. Nuoširdžiai linkiu visiems kino kūrėjams kuo daugiau ryžto ir nenuilstamo kūrybiškumo“, – sakė Vyriausybės vadovė.
Valdovų rūmų kieme vykusios šventės metu renginio vedėja, aktorė Aistė Diržiūtė dažnai kartojo Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ pavadinimą. Apdovanojimuose nominuotas 12-oje kategorijų, šis filmas gavo net 9 prizus. „Nova Lituania“ tapo geriausiu ilgametražiu vaidybiniu filmu, o jo režisierius Karolis Kaupinis geriausiu režisieriumi ir scenarijaus autoriumi. „Nova Lituania“ aktoriai Eglė Gabrėnaitė ir Vaidotas Martinaitis buvo pripažinti geriausiais antraplaniais aktoriais, filmo operatorius Simonas Glinskis apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą, o geriausio dailininko apdovanojimas skirtas į Amžinybę iškeliavusiam Audriui Dumikui. Laureatų gretas papildė ir už geriausią kostiumų dailininko darbą įvertinta Monika Vėbraitė ir prizą už geriausią grimo dailininko darbą gavusi Jurgita Globytė, abi kūrėjos taip pat atstovavo filmui „Nova Lituania“.
Net trimis prizais apdovanojimuose džiaugėsi ir dokumentinio filmo „Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ komanda. Filmas pelnė geriausio ilgametražio dokumentinio filmo apdovanojimą. Už geriausią kompozitoriaus darbą įvertintas filmo kompozitorių Gedimino Jakubkos ir Mindaugo Urbaičio duetas, o Metų geriausio montažo režisieriumi tapo Mindaugas Žukauskas.
Nacionaliniuose Lietuvos kino apdovanojimuose buvo paskelbtas ir Publikos simpatijų prizo laimėtojas – juo tapo Marijos Kavtaradzės drama „Išgyventi vasarą“. Tai – vienintelė apdovanojimų nominacija, kurios nugalėtoją lėmė tik LRT.lt portale balsavusios publikos balsai. Dėl žiūrovų simpatijų šiame balsavime varžėsi net 23 filmai.
Visus kitus nominuotus filmus apdovanojimuose rinko vertinimo komisija, kurią sudarė 8 kino srities profesionalai iš Lietuvoje veikiančių kino kūrėjus vienijančių organizacijų: asociacijos „ASIFA Lietuva“, Autorinio kino aljanso, Lietuvos aktorių gildijos, Lietuvos animacijos asociacijos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Lietuvos kino operatorių asociacijos, Nepriklausomų prodiuserių asociacijos bei Lietuvos kinematografininkų sąjungos kino kritikų gildijos. Vėliau iš paskelbtų nominantų sąrašų geriausiuosius rinko balsavimo teisę turintys kino industrijos atstovai slaptu balsavimu, elektroniniu būdu, tam specialiai sukurtoje platformoje. Balsavimo sąrašus sudarė ir balsuoti teisę suteikė Lietuvoje veikiančios kino kūrėjus vienijančios organizacijos. Balsavimą prižiūrėjo tarptautinė audito, apskaitos ir verslo konsultacijų įmonė „Grant Thornton Baltic“.
Pagrindinį apdovanojimų prizą pavadinimu „Aš – Tu“ sukūrė Nacionalinio Lietuvos kino apdovanojimo meninės idėjos projekto konkursą laimėjęs grafikos dizaineris, dėstytojas Marius Žalneravičius.
Lauktą kino šventę tiesiogiai transliavo LRT televizija.
Nacionalinius Lietuvos kino apdovanojimus rengia Lietuvos kino centras kartu su Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, bendradarbiaujant su autorių teisių administravimo asociacijomis LATGA bei AGATA.
Štai kur galop nuvedė vingiais „Aukštųjų Šimonių likimas“ – ogi Ingrida Šimonytė tapo Lietuvos premjere!
Literatūrinis kontekstas įpareigoja prisiminti ir tai, kad savo ruožtu viena iš mėgstamiausių Šimonytės knygų yra naujųjų laikų humoristikos šedevras „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Dar prieš tapdama Lietuvos premjere Šimonytė kartą nesusilaikiusi ėmė ir prasiplepėjo, kad būtent ši knyga jai yra padėjusi lengviau pernešti arba su humoru priimti akistatos su absurdu ir neretai išlendančio į paviršių valdininkų luomo bukumo (tarkime taip būna greičiau retai nei dažnai, tačiau, kaip sakoma, ir tarp čigonų vagių pasitaiko) situacijas valstybės tarnyboje.
Bijau, kad naujoji dabartinės premjerės padėtis įpareigos pereiti į naująjį, labiau intensyvų humoro lygį, prisiimant kaip savo naštą jau „Dievų miško“ sarkazmo sudaiginamas pasaulio matymo perspektyvas, ne kitaip!
Žinia, „Dievų miško“ krizenimai yra labai savotiškas lagerinis humoras, taigi – ar nebus pernelyg šventvagiška gretinti mirtininko ironijos atveriamą hiperrealistinį konclagerio vaizdinį su kraštutinai demokratinių jėgų pergale Lietuvos politikos siurrealistinėje terpėje? Bijau jau bijoti, bet nevalingai tebebijau dėl to, kad, skambant pergalės fanfaroms, jau nuo pirmųjų dienų čionai gali prasidėti žmonių nuomonių įvairovės tramdymo koncentracijos stovyklų statybos.
Dar neapšilę kojų valdžioje, į mūsų duris jau beldžiasi mažumų žmogaus teisių gynimo esesininkai, pasiryžę policinėmis priemonėmis persekioti kiekvieną, turintį kitą nuomonę, brėkšta naujojo Teisingumo aušra, kuri, kaip atrodo bent man, galutiniame taške gali netikėtai nuvilti daugumos žmonių lūkesčius. Kad ir kaip ten būtų, jau šiandien Lietuvoje, pakeliui į šviesų rytojų, pravartu būtų įsteigti daugumos žmogaus teisių priežiūros ombudsmeno tarnybą.
Kas be ko, mažumų teisių užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių demokratijos reikalavimų. Kita vertus, čia dar kyla kitas teorinis klausimas – kaip galima ar negalima imti ir pradėti priešinti daugumą bei mažumą, visumą su dalimi žmogaus teisių požiūriu? Iš tiesų, vadinamoji dauguma nėra homogeninis darinys, ji susideda iš skirtingų, kitaip tariant, heterogeninių mažumų, o vienokio ar kitokio pavidalo koncentracijos stovyklos mentalitetas suklesti tada, kai homogeninė mažuma primeta savo valią heterogeninei daugumai.
(Be galvos, bet ne raitelis, – kas tai? Taip tikriausiai būtų galima tituluoti tuos šiandieninės Lietuvos teisės profesorius, kurie įrodinėja, kad Laisvės partijos kandidatė į naujojo Teisingumo ministrus vien dėl savo politinio užsiangažavimo yra keliomis galvomis aukštesnė už anksčiau buvusius nepriklausomos Lietuvos Teisingumo ministrus, nežiūrint net to, jog kai kurie iš pastarųjų yra teisės mokslų korifėjai su profesoriaus vardu.)
XXX
Ar didelį nuostolį mes patiriame dėl to, kad, tarkime, Ingrida Šimonytė yra graži ir protinga moteris viename. Dėl to moterų skaičius, kaip atrodo, Lietuvoje nesumažėja. Tačiau didesniu ar mažesniu laipsniu tikriausiai tiesa yra ir tai, kad dėl tokio abipusiškumo Šimonytė yra linkusi mylėti save, o ne kitą, trečiosios puselės jai neprireikia…
Jeigu Šimonytė dėl Lietuvos daugiau nepadarytų nieko gero, prie to, ką jau nuveikė tėvynės labui, jai vis tik privalėtume surašyti pašlovinančią odę vien už tai, kad iš Šimonytės ji nepersivadino Šimone. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonėms, nemačiusiems dabartinės premjerės iš veido ir nieko nežinantiems apie anosios įsidėmėtiną saviraišką, užkeikimas „Šimonė“ skambėtų kaip nuoroda į kažkokią akmeninę bobą, kai savo ruožtu kasdieninis Ingridos Šimonytės vardo ir pavardės linksniavimas mūsų aplinkoje padeda išsaugoti gerą nuotaiką ir žaismingumo perspektyvas.
O jeigu vis tik kada nors, nusivylusi savo tauta, Šimonytė mūsų, t. y. paprastųjų žmonių paerzinimui, persivadintu Šimone, to niekados neatleistų Ieva Simonaitytė, mojuojanti savo lazda virš Lietuvos.
Ir dar, – jeigu pirmosios ar antrosios kadencijos metu Ingrida Šimonytė įsitaisytų kokį nors sutuoktinį, anas privalėtų pasivadinti Šimoniu, kitaip neįmanoma. Kitaip pasielgti neleistų nei literatūros istorijos nelygstamų vertybių sergėtojai, nei partijos pirmininkas, nei paprastieji žmonės.