Iš atminties niekaip neišdyla prieš keliolika dienų įvykęs susitikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku, Teisėjų tarybos pirmininku ponu Gintaru Kryževičiumi. To pokalbio tikriausiai net susitikimu pavadinti negalima. Jis tetruko vos keletą minučių.
Viena žymi Vilniaus medikė, nusprendusi pateikti skundą pačiai aukščiausiai lietuviškosios Temidės instancijai, paprašė, kad ją palydėčiau pas teisėjus – pabūčiau liudininku. Esą ją priimti žadėjo pats Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
Priimti – priėmė. Tačiau pokalbio nuoširdžiu tikrai nepavadinsi. Žinoma, kitokio rezultato ir nebuvo galima tikėtis. Ponas G.Kryževičius buvo teisus pabrėždamas, jog neturi teisės nurodinėti savo kolegoms, kokius nuosprendžius jie privalą priimti. Jis buvo teisus ir tuomet, kai pareiškė nesuprantąs, ko iš jo norima – juk skundus reikia nešt užregistruot į raštinę.
Continue reading „Apie popierinius nusikaltimus ir popierinius nusikaltėlius”
