Premjerė Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje vėl užvirus diskusijoms apie Vokietijos įsipareigojimus Lietuvoje dislokuoti karių brigadą, premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad politikams būtų išmintingiausia nekomentuoti vieniems kitų pareiškimų. Anot jos, būtent reakcijos į kitų institucijų atstovų pasisakymus ir sukuria įvaizdį, jog Lietuva nežino, ko nori ir kaip supranta prezidento Gitano Nausėdos bei Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo pasirašytą komunikatą.
„Man atrodo, kad čia daugiau yra galbūt ne tai, kad mums nepavyksta kažko išsiaiškinti, bet kad, matyt, yra toks gal ir suprantamas noras ar tokia pagunda visada prašyti, kad vienas kitą komentuotų. Turbūt išmintingiausia būtų nustoti komentuoti vieniems kitų pasakymus, nes iš to komentavimo paskui susidaro toks vaizdas, kad žmonės tarsi nežino, ko nori“, – penktadienį LRT radijui teigė Vyriausybės vadovė.
Ji pabrėžė, kad Lietuvos tikslas yra labai aiškus – tai maksimalus sąjungininkų karių buvimas šalyje. Ir dėl to, pasak premjerės, jokių prieštaravimų tarp institucijų ji nepastebėjo.
„Terminai, kažkokie kiti dalykai – yra detalės. Nepaisant to, kad labai svarbios detalės, bet, vis dėto, pagrindinis klausimas yra – tai ko mes siekiame, kokia yra mūsų ambicija. Ir, man atrodo, dėl to nėra labai didelio nesutarimo, apskritai jokio nesutarimo nėra – bent jau mano žiniomis. Ir ambicija yra brigados turėjimas Lietuvoje“, – pažymėjo I. Šimonytė.
„Šitas tikslas buvo aptartas tuose formatuose, kuriuose dera tokius dalykus aptarti“, – pridūrė ji.
Vyriausybės lyderė atkreipė dėmesį, kad nepaisant Rusijos pralaimėjimų fronte, saugumo situacija regione negerėja, todėl šalyje suburtos gausesnės Aljanso bendražygių pajėgos taptų realia priešo atgrasymo priemone.
„Kuo didesnės pajėgos yra čia, tuo didesnis tai yra atgrasymas. Kai diskutuojame užtenka ar neužtenka 10 dienų atvykti – čia jau kalbame apie situaciją, kada yra reali karinė kažkokia situacija. Bet man atrodo, kad mums pirmiausiai reikėtų siekti maksimalaus atgrasymo. Ir todėl maksimalios pajėgos Lietuvoje veikia taip pat kaip atgrasymas“, – nurodė I. Šimonytė.
„Aišku, kad tai nebus labai lengvas pasivaikščiojimas, todėl, kad tam, jog tas pajėgas čia turėti, kažkas turi stipriai padidinti savo pajėgas ir skirti tam papildomus resursus ir finansus. Bet ir mes tą turime daryti, ir mes tą darome, ir mes to tikėtumėmės taip pat iš savo partnerių“, – aiškino politikė.
Šis meškinas, papuoštas Vokietijos ir Lietuvos vėliavomis, stovi prie Vokietijos ambasados būstinės Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Viešojoje erdvėje įsiplieskę kivirčai dėl vokiečių karių brigados Lietuvoje kelia nerimą dešiniųjų koalicijos mažiesiems partneriams. Į diskusijas, kuriose pastarąją savaitę suspėjo sudalyvauti užsienio reikalų ministras, kariuomenės vadas, prezidentas bei premjerė, Laisvės partijos bei Liberalų sąjūdžio atstovai nesikiša. Sako, kad viešas aiškinimasis yra nepageidautinas, nes tai tiesiog kenkia nacionaliniam Lietuvos saugumui.
„Atsakysiu labai trumpai – man kaip dieną yra aišku, kad tokių, su nacionaliniu saugumu, susijusių temų aiškintis per viešumą tikrai negalima. Tai yra viskas, ką aš norėčiau pasakyti. Aš tikrai nemanau, kad tai yra gerai“, – Eltai sakė vienas iš Laisvės partijos lyderių Vytautas Mitalas.
Šiek tiek plačiau situaciją pakomentavo Liberalų Sąjūdžio frakcijos Seime seniūnas Eugenijus Gentvilas. Visgi ir jis pripažino, kad į kritiškai Vokietijos atstovų įvertintas diskusijas jis žiūri neramiai.
„Žiūriu neramiai. Labai neramiai. Man atrodo, kad šiuo atveju į apyvartą buvo paleista daug neatsargių frazių iš įvairių pusių. Nenoriu suasmeninti. Todėl aš bijau, kad koks nors mano komentaras ar vertinimas to neramumo įneš dar daugiau. Todėl jei aš nesu tiesiogiai prie šitų reikalų, nesu Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, tai aš nekomentuosiu. Nekomentuosiu tam, kad neįneščiau dar bjauresnių spalvų“, – Eltai teigė E. Gentvilas.
Politikas užsiminė, kad nemažai aistrų sukėlusio Vokietijos brigados klausimo valdančioji koalicija tarpusavyje neaptarė. Ir tai, akcentavo E. Gentvilas, dar viena priežastis susilaikyti nuo komentarų.
„Tai labai pavojinga ir sudėtinga situacija. Aš nesu ekspertas. Aš galėčiau pateikti politinį vertinimą, bet, atleiskite, nepasikalbėjus viduje, aš negalėčiau kvalifikuotai įvertinti“, – sakė jis ir diskusijoje dalyvaujančioms pusėms palinkėjo klausimą uždaryti tyliai bei ramiai susėdus.
„Yra buvę tam tikrų kritinių situacijų užsienio politikoje… Tokiais atvejais susėdo, susitarė ir susikalbėjo. Baigėsi taškymasis purslais. Tad ir dabar atsakomybė prieš valstybę turėtų atvesti juos prie susėdimo. Pirmiausia susėsti turėtų tie, kurie dalyvauja apsižodžiavimuose. O koalicija savo ruožtu galėtų pasikalbėti. Tada galėčiau komentuoti. Bet aš galiu ir nežinoti. Svarbu, kad viskas išsispręstų prezidento, ministrų, premjerės ir kariuomenės vado lygyje. Kad nebesikartotų tie dalykai, kurie vyksta“, – apibendrino liberalas.
ELTA primena, kad pirmadienį Seime per metinę Lietuvos-Vokietijos forumo konferenciją kilo diskusijos dėl brigados Lietuvoje dislokavimo. Vokietijos ambasadorius Lietuvoje pažymėjo, jog kalbos, esą Vokietija atsitraukia nuo savo įsipareigojimų dėl brigados, yra įžeidžiančios, o viešai reiškiamas nepasitenkinimas neatsiųs nė vieno papildomo kario į Lietuvą.
Reaguodamas į kilusias diskusijas, Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis paragino prezidentą Gitaną Nausėdą pakartoti Berlyno ir Vilniaus susitarimą ir taip išsiaiškinti, ar šalys iš tikrųjų skirtingai skaito bendrą komunikatą ir nesutaria dėl kai kurių esminių jo detalių.
„Galbūt tie žmonės turi grįžti atgal prie susitarimo ir pakartoti: Lietuva tikrai pasirašinėjo susitarimą, kuris yra apie brigadą Lietuvoje. Susitarime yra sakinys, kad brigada yra Lietuvoje. Visi Lietuvoje taip supranta. Norime užtvirtinti tą faktą ir tą turi padaryti tie žmonės, kurie susitarimą pasirašė“, – žurnalistams Seime sakė G. Landsbergis. Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentūra netruko sureaguoti į užsienio reikalų ministro pareiškimą. Daukanto aikštės manymu, siūlymas paaiškinti Lietuvos prezidento ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo pasirašytą susitarimą yra neatsakingas.
Į šį Prezidentūros pareiškimą sureagavo ir premjerė Ingrida Šimonytė. Pasak ministrės pirmininkės, prezidentas G. Nausėda turėtų pateikti labai aiškią žinią, kaip jis skaito savo su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu pasirašytą dokumentą dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje. Visgi ministrė pirmininkė tikina pasišpilkavimų tarp prezidento ir užsienio reikalų ministro G. Landsbergio nematanti.
Nepaisant G. Landsbergio išsakytos pozicijos, ketvirtadienį Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys vengė atsakyti, ar Lietuvoje turi būti nuolatos dislokuota visos apimties Vokietijos karių brigada. Pasak jo, tai yra politikų, o ne kariuomenės atstovų, sprendimas. Be to, generolas sureagavo ir į užsienio reikalų ministro jam išreikštą kritiką, neva esamą padėtį vadas komentuoja nenuosekliai – pasirinkdamas, kada tai daryti patogu, o kada – ne.
Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn. Vilnius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto
„Dabar mes kalbame apie kai kurias detales, apie planavimus, apie poreikius brigadai, treniravimosi poreikius, poreikį įrangos, amunicijos sandėliavimui ir t. t. O brigados buvimas – nebuvimas yra politikų sprendimai. Aš šiandien nekomentuosiu, ką politikai nuspręs, nes, kiek girdėjau, man negalima tai komentuoti“, – ketvirtadienį Krašto apsaugos ministerijoje surengtoje spaudos konferencijoje žurnalistams sakė generolas.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir Vokietijos kancleris Olafo Scholzo šių metų birželį pasirašė komunikatą, kuriuo sutarta, kad „be jau veikiančios ir sustiprintos priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės, Vokietija yra pasirengusi vadovauti tvirtai ir kovai paruoštai brigadai Lietuvoje, skirtai atgrasyti ir ginti nuo Rusijos agresijos“.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju metu be žymiausių krizių COVID -19, pandemijos ir nelegalių pabėgėlių kamputyje tūno matomai pati pavojingiausia. Tai jau permanentine tapusi mūsų susipriešinimo krizė. Ji jau virsta, kol kas dar žodiniu, bet jau karu. Visi pykstasi ir kariauja su visais.
Galima į tai numoti ranka arba pasakyti, kad tai Kremliaus arba Minsko priešiška veikla. Taip pasakyti galima, bet, deja, tai situacijos nekeičia. Padėtis šiame fronte ne tik negerėja, bet įgauna vis didesnį pagreitį. Darosi panašu į buvusį sovietinį socialistinį lenktyniavimą, kas daugiau bulvių prikas ar plieno išlydys. O čia – kas skaudžiau oponentui įgels. Pasiskaitykime daugelį, su nedidelėmis išimtimis, straipsnių ar kaip dabar madinga „postų“ socialiniuose tinkluose ir jautresniam žmogui nemiga garantuota. Dar vyksta niekur neskelbtos, bet ne mažiau azartinės, varžytuvės tarp rašančių. Kokių tik pravardžių nesurasi, kokių naujadarų prikurta. Tačiau labiausiai stebina tas lengvumas, su kuriuo vardus turintys profesionalai, lyg „pletkų bobutės“ tiesiog pasigėrėdami savo sąmojumi į kairę ir į dešinę grupuoja mus visus į šio pasaulio teisiuosius ir jo atstumtuosius – suprask „atmatas“. Deja, pastarųjų susidaro gana daug. Matomai į protingųjų, o tiksliau prisitaikiusiųjų luomą ne taip lengva pakliūti. Kaltas tas nelemtas liežuvis, kuris ima ir „leptelna“ tai, ką galva tyliai mąsto. Ir lai mąstytų sau tyliai. Bet ne, dar nuo Sąjūdžio laikų (kada tai buvo?) kaip kokią mantrą kartoja „laisvas žodis“, „laisvas žodis“ ir ect. Deja, pamiršome, kad iš principo negali egzistuoti tas „laisvas žodis“, kai egzistuoja „privati žiniasklaida“.
Pasvarstykime blaiviu protu, kaip gali rašyti ar demonstruoti, ką užsimano, privataus laikraščio, internetinio portalo ar televizijos bei radijo darbuotojas. Nori jis to ar ne, bet privalo atsižvelgti į tų žiniasklaidos priemonių savininkų interesus, jų pomėgius, jų kontaktus o svarbiausia reklamos užsakovus. Kokia ta laisvė, jeigu net socialiniame tinkle esi apribotas tam tikrų taisyklių. Jų nesilaikant tave tiesiog užblokuoja. Ir matomai kitaip ir būti negali. Juk tai yra lai specifinė, tačiau verslo sritis. Jos paskirtis ne labdaros tikslais mus šviesti, o sugebėti uždirbti savininkams pinigą. Ir dar ne visiems suprantama paskirtis. Tai didžiulės įtakos formuojant plačiųjų masių t.y. mūsų nuomonę, įvairiais gyvenimo klausimais. Išskirtiniai yra du: pirma, ką privalome pirkti, o antra, kaip turėtų dirbti politikai. Ir mūsų žiniasklaida gan sėkmingai su šiomis sritimis tvarkosi. Tie, kurie nesugebėjo tvarkytis, jau dingę t.y. bankrutavę, kas garsiau o kas tyliai nunyko ir tiek žinių.
Tai, kas parašyta aukščiau, akivaizdžiai įrodo, kokį galingą instrumentą valdo mūsų žiniasklaidos savininkai ir dalinai joje dirbantys. Tada kyla logiškas klausimas, teisingiau net ne vienas, o keli.
Pirma, turint tokią galingą įtaką visuomenės raidai ir ypač jaunų besiformuojančių asmenybių brandai, logiška paklausti, o kur ATSAKOMYBĖ UŽ REZULTATUS. Juk suprantama, kad nuomonės formavimą galima pakreipti tiek teigiama, tiek neigiama kryptimi. Galima pakylėti, o galima ir sugniuždyti žmogų. Ne be reikalo sakoma, kad …žodžiu galima užmušti… Suprantu, iš tėvų bei mokyklos ta pati žiniasklaida reikalauja teigiamų jų veiklos rezultatų. Ir labai koneveikia, jei kas atsitinka negero. Teisingai daro.
Tada logiškas antras klausimas, o kas tas teisėjas, kuris įvertina pačios žiniasklaidos veiklos padarinius, tiek gerus tiek negatyvą. Suprantama, yra savireguliacija. Ir tai gerai. Yra dar skaitytojų ar žiūrovų vertinimai. Tik ar to pakanka? Kas gali paneigti, kad esamomis privilegijomis nepiktnaudžiaujama. O tada čia jau įsijungia ir nacionalinio saugumo interesai. Ar tikrai mūsų specialiosios tarnybos gali garantuoti, kad patyčios, sklindančios iš dalies žiniasklaidos, lai išoriškai ir lietuviškos, ne priešų minkštųjų galių veikla. Juk supriešinta Tauta, tai silpna valstybė.
Nes tada kyla logiškas trečias klausimas. Tai kodėl turint tokias galias vis tik nesugebame sutaikyti visuomenės, jos suvienyti, sutelkti bendrų negandų ištikusių mūsų mažą kraštą įveikimui. Čia peršasi negeras klausimas. Ar to norime? Ir ar to siekiame?
Pikta diskusija
Gal esu atsilikęs ir nesuprantu šiuolaikinių madų. Gal įžeidinėti oponentą, kabinti jam keiksmažodžiams artimas etiketes yra gero tono šiuolaikinės manieros. Jaučiu, kad jei šie pamąstymai bus kurioje nors žiniasklaidos priemonėje paviešinti, susilauksiu pylos ir gal net kokią etiketę užsitarnausiu. Tegul, kad tik nors kas nors išgirstų ir susimastytų, kad jau laikas baigti per ilgai užsitęsusius eksperimentus su visuomenės pykdymu, mūsų tautiečių skirstymu į „elitą“ ir „runkelius“.
Ponai rašantys ir skaitantys nepamirškime, kad už tai, kad gyvename Nepriklausomoje valstybėje, turime būti dėkingi tiems mūsų Dvasios milžinams, kurie neleido mums tais gūdžiais nelaisvės metais sustabarėti ir prarasti Žmogiškumą. Jie visą laiką kurstė Laisvės Vilties aukurą. Tik jie tai darė ypatingai nuoširdžiai, išmintingai ir su didele Meile artimam. Todėl atsirado Sąjūdis, todėl buvo nebepakartojamas Baltijos Kelias, todėl įvyko Kovo 11-oji.
Diskusija
Be paminėtų krizių valstybėje darbų masė. Krizės juos papildomai komplikuoja. Šiandien kaip niekada politikams ir visiems piliečiams atvirai būtina pasakyti, kad gyvename gan sudėtingame pilname iššūkių pasaulyje. Jame jau nebetinka visa eilė anksčiau išbandytų veiklos būdų. Daug kur reikia visiškai naujoviško problemų suvokimo, o juo labiau jų sprendimo būdų. Juos surasti ne taip paprasta. Ir ne tiek svarbu, kas pirmas tai pasiūlys. Svarbu, kad bus padarytas geras darbas. O garbė savo didvyrį visuomet suras, ypač jei jis kuklesnis. Iš klaidų reikia mokytis, jų nebekartoti. O oponentams jų nenaudoti piktam. Politikai, kaip niekada visu rimtumu, pradedant nuo seniūnų iki Prezidento, privalo įsisąmoninti, kad tik susitelkusi tauta gali šią valstybę ne tik apginti, bet ir paversti klestinčia. Tautos Vienybė – tai galinga jėga, ji gali ne tik griauti, bet ir Kurti. Tam reikia labai nedaug. Tiesiog valdžia turi suprasti, kad mes esame vienoje valtyje ir arba kartu nuplauksime, arba kartu nuskęsime. Išmokime kalbėtis atvirai ir be pykčio. Esame tik žmonės ir suklysti žmogiška, tik reikia klaidas pripažinti ir jas taisyti. Valdžios vaidmuo mus telkti, taikyti ir gerbti visus vienodai, nes visi mes Lietuvos vaikai.
Patyčios. Slaptai.lt nuotr.
Matomai pats metas įvardyti mums visiems tykantį pavojų, tai trečiosios – Patyčių ir mūsų Supriešinimo krizės egzistavimą. Nuo jos nebepadės nei kaukės, nei galimybių pasas, nuo jos nėra ir nebus vakcinos. Nuo šios baisios Tautą apimančios ligos yra tik vienas vaistas. Baigti ieškoti ir kurti priešus tiek savo valstybėje, tiek svetur. Pradėkime skleisti gėrį visur ir bandyti kiekviename žmoguje surasti ką nors gero ir per tai pasibelsti į jo širdį. Pyktį paverskime šypsena. Priešus darykime draugais. Mažiau karingumo, o daugiau taikaus sambūvio. Tiesiog pradėkime gyventi žmogiškai, o nesipjauti kaip žvėrys dėl grobio. Nes yra perspėjanti liaudies išmintis, kur du pešasi trečias laimi. Neleiskime jam laimėti.
Daktaras Algimantas Matulevičius – Regionų partijos pirmininko pavaduotojas
Profesorius Vytautas Landsbergis. Olgos Posaškovos (LRS kanceliarijos) nuotr.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako nematąs pagrindo, kodėl dabar reikėtų kalbėtis ir ieškoti sąlyčio taškų su Baltarusijos režimu, kuris dėl Vakarų įvestų sankcijų vis labiau slenka į Rusijos glėbį.
„Plepalai, kad reikia kalbėtis su bepročiais diktatoriais… Kalbėjimuisi reikalingos dvi pusės. Jeigu viena pusė spjaudo tau į veidą ir žada tave palaidoti ir sunaikinti, tai su kuo tu turi kalbėtis“, – pirmadienį Rytų Europos studijų centre vykusiame pokalbių cikle „Lietuvos užsienio politikos akiračiai“ sakė profesorius.
V. Landsbergis situaciją palygino su prieš kelias savaites prie Lietuvos Seimo vykusiu ir į riaušes pavirtusiu mitingu. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Ateina staugianti minia kur nors prie Seimo ir reikalauja kalbėtis su tais staugiančiais… Jie tik ir nori, kad tu išeitum ir būtum apstaugtas: štai, mes parodėme, kaip mes jo nekenčiame. Štai ir visas kalbėjimosi rezultatas“, – sakė V. Landsbergis.
Profesoriaus teigimu, apskritai Baltarusijai įvestos Vakarų sankcijos neturi didelio poveikio. O tai, svarstė V. Landsbergis, gali net skatinti režimą toliau tęsti veiklą, dėl kurios Vakarai jį kritikuoja ir sankcionuoja.
„Vadinamasis spaudimas, matyt, yra nepakankamas. Jis gali pavirsti net paskatinimu: ai, jei jūs tik tiek spaudžiate, tai spauskite toliau, o mes darysime savo. Tokios žaidimo taisyklės. Jūs truputį spaudžiate, o mes truputį pykstame ir darome toliau savo. Visai kaip Krylovo pasakėčioje: Vaska klausosi ir toliau ėda pavogtus lašinius“, – vaizdžiai klausimą apie Vakarų sankcijų paveikumą Minskui apibendrino V. Landsbergis.
Šiemet startavusi pirmoji Lietuvoje eksperčių platforma „Profesionalės.lt“ sulaukė prezidentės Dalios Grybauskaitės palaikymo. Ji ėmėsi globoti šią iniciatyvą, kuria skatinamas aktyvesnis moterų eksperčių dalyvavimas viešose diskusijose.
Duomenys rodo, kad viešojoje erdvėje moterys ekspertės kalba du kartus rečiau nei vyrai. Moterys yra rečiau kviečiamos pasisakyti ne tik žiniasklaidoje, bet ir profesinėse konferencijose ar kituose panašiuose renginiuose.
„Profesionalės.lt siekia atverti Lietuvos moterims naujas profesines galimybes šalyje ir pasaulyje, geriausiai panaudoti sukauptas žinias ir patirtį, būti pastebėtoms ir išgirstoms. Tai svarbu, reikalinga ir verta palaikymo“ – sako iniciatyvos globėja prezidentė D. Grybauskaitė.
Tarptautinio profesionalų tinklo „Global Lithuanian Leaders“ iniciatyva kartu su partneriu „Swedbank“ sukurta atvira moterų eksperčių duomenų bazė skirta žiniasklaidos atstovams, renginių organizatoriams ir kitiems turinio kūrėjams. Čia, kaip teigiama „Profesionalės.lt“ pranešime, galima lengviau rasti savo žiniomis, įžvalgomis ir patirtimi dalintis pasirengusių eksperčių. Iniciatyvos organizatoriai tikisi, kad platforma padės atrasti negirdėtus balsus ir taip subalansuoti viešąją erdvę profesionaliomis įžvalgomis.
Vasario pabaigoje atsivėrusioje platformoje šiuo metu yra užsiregistravę daugiau nei trys šimtai moterų. „Per keletą platformos veiklos mėnesių surinkome didžiulį būrį eksperčių iš skirtingų sričių: nuo saugumo, gynybos, ekonomikos iki komunikacijos, energetikos ar teisės.
Registravosi moterys, kurios dirba ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“ – pasakoja „Profesionalės.lt“ platformos idėjos autorė Marija Šaraitė.
Projekto partnerio „Swedbank“ Lietuvoje laikinasis vadovas Remy Saltersas teigia, kad didesnė nuomonių įvairovė suteiktų daugiau laisvės ir pagarbos kiekvienam iš mūsų.
2020 metų rugpjūčio-spalio mėnesiais „Mediaskopo“ atlikto tyrimo duomenimis, žiniasklaidoje žymiai dažniau buvo cituojami vyrai – jie sudaro 67 proc. turinio, o moterys – tik 33 proc. Moterys ekspertės dažniau komentuodavo tokias temas kaip visuomenė, žmogaus teisės, švietimas bei lygios galimybės. Gruodį pristatyta Lietuvos žurnalistikos centro žiniasklaidos analizė rodo, kad moterų eksperčių komentarai populiariausiose nacionalinės žiniasklaidos priemonėse sudarė vos 30 proc. visų ekspertų citavimų.
„Profesionalės.lt“ duomenų bazė nėra baigtinė. Prie jos gali ir toliau jungtis įvairių sričių profesionalės visoje Lietuvoje ir užsienyje.
Petras Cvirka. Paminklas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis abejoja Kultūros tarybos sprendimu diskusijoms, ką daryti su Petro Cvirkos paminklu, skirti 42 tūkst. eurų. Vyriausybės vadovas sako, kad šie pinigai galėtų būti panaudoti gerokai tikslingiau, sritims, kurios kultūros bendruomenei yra gerokai svarbesnės.
„Keistai atrodo tokiems tikslams skiriamos tokios sumos, kur galima iš tikrųjų padaryti ir nuomonių tyrimą, ir specialistų ar ekspertų pasisakymus, ir įvertinimus, juo labiau, kad nemažai jų yra ir padaryta“, – Vyriausybėje surengtoje spaudos konferencijoje trečiadienį kalbėjo S. Skvernelis.
„Kultūros taryba, aišku, pati sprendžia, bet kažkaip atrodo, kad buvo galima tuos pinigus panaudoti ten, kur kultūros laukui, kultūros bendruomenei gerokai svarbesni šie pinigai yra ir tikslingiau būtų panaudoti“, – pridūrė jis.
Portalas LRT.lt pastarąją savaitę pranešė Kultūros tarybos sprendimą, kad Petro Cvirkos paminklo Vilniuje likimas turėtų paaiškėti per diskusijas, rengiamas už 42 tūkst. eurų. Kultūros taryba savo sprendimą grindžia akcentuodama, kad tai bus ne tik diskusijos, bet ir viešos virtualios paskaitos, o visa informacija esą bus skaitmenizuota ir pateikta visuomenei.
Šį Kultūros tarybos sprendimą dėl Petro Cvirkos paminklo atsargiai vertina ir prezidentas Gitanas Nausėda.
„Diskusijos visuomenėje turi vykti, tačiau nežinau, ar jos turėtų vykti tokia kaina“, – „Žinių radijui“ antradienį teigė G. Nausėda.
Petras Cvirka. Paminklas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda atsargiai vertina Kultūros tarybos sprendimą dėl Petro Cvirkos skulptūros likimo inicijuoti diskusijas, kurioms numatyti 42 tūkst. eurų. Visgi šalies vadovas akcentuoja, kad pačioms diskusijoms dėl P. Cvirkos paminklo ateities užbėgti nenorintis.
„Diskusijos visuomenėje turi vykti, tačiau nežinau, ar jos turėtų vykti tokia kaina“, – „Žinių radijui“ antradienį teigė G. Nausėda, akcentuodamas, kad pačiai diskusijai dėl P. Cvirkos paminklo už akių užbėgti nenori.
Portalas LRT.lt pastarąją savaitę pranešė Kultūros tarybos sprendimą, kad Petro Cvirkos paminklo Vilniuje likimas turėtų paaiškėti per diskusijas, rengiamas už 42 tūkst. eurų. Kultūros taryba savo sprendimą grindžia akcentuodama, kad tai bus ne tik diskusijos, bet ir viešos virtualios paskaitos, o visa informacija esą bus skaitmenizuota ir pateikta visuomenei.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Ketvirtadienio rytą prie Klaipėdos savivaldybės piketą su plakatais rankose surengę klaipėdiečiai susiskirstė į dvi grupes vieni keiksnojo, kiti palaikė skandalą dėl Adolfo Ramanausko-Vanago pradėjusį miesto tarybos narį Viačeslavą Titovą. Tik per plauką neįvyko muštynės, rašo KL.lt.
Vos pasirodžius Lietuvos rusų sąjungos atstovui V. Titovui, minia ėmė skanduoti „gėda“, „okupantai, lauk“, „okupantas – utėlė“. Tuo metu kitas tarybos narys Audrius Vaišvila šveitė į V. Titovą saują miltų. Šis į tokį gestą sureagavo gana ramiai – valydamasis švarką atsakinėjo į žurnalistų klausimus.
V. Titovas tikino tenorėjęs diskusijos, kad yra tikras lietuvis, mylintis Lietuvą ir jos žmones.
„Į komiteto posėdį atėjau kolegoms parodyti medžiagą, o vietoj diskusijos – štai, ką mes matome. Žmonės nė nežino visos tiesos, todėl atėjo čia. Aš, manau, tiesa laimės“, – sušuko V. Titovas.
„Mes – ne okupantai“, – rėkė palaikyti V. Titovą atėję klaipėdiečiai.
„Taip Klaipėdoje atrodo demokratija“, – ranka rodydamas į siautėjančią minią sakė V. Titovas.
„Kokiais vardais jūs vadinate lietuvius? Fašistais. Jūs taip vadinate, melagi“, – į V. Titovą kreipėsi viena klaipėdietė.
Žmonės garsiai šaukė, esą iš V. Titovo būtina atimti Lietuvos pilietybę ir pašalinti iš miesto tarybos.
Iš viso pikete dalyvavo apie pusantro šimto žmonių. Politiką bandęs užpulti vyras buvo pristatytas į policijos komisariatą.
Kiek vėliau savivaldybėje, prieš prasidedant tarybos posėdžiui, garsiai pasisakė klaipėdiečiai, prieštaraujantys V. Titovo pozicijai.
Klaipėdos miesto savivaldybės taryba ketvirtadienį sprendžia dėl apkaltos komisijos V. Titovui sudarymo. Politikas melagingai viešai apkaltino partizanų vadą dėl nekaltų civilių žudymo.
Daug kas pasipiktino visuomeninio transliuotojo žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, vedančiu laidas „Dėmesio centre“ ir „Forumas“.
Ypač kritikuotinas jo interviu su naujuoju Seimo pirmininku. Man atrodo, žurnalistas peržengė žurnalistų etikos ribas, ir todėl turėtų būti atitinkamai įvertintas.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Šis vaikinas pasijuto visagalis, labai reikšmingas. Pastoviai jį matome trukdantį pašnekovui atsakyti į jo paties pateiktus klausimus. Susidaro įspūdis, kad žiūrovui būtent žurnalistas, skeryčiodamas rankomis, dėsto savo nuomonę vienu ar kitu klausimus, pašnekovas jam tarsi visai nereikalingas. Pats klausia, pats ir atsako. Koks aš protingas! Visais klausimais esu kompetetingesnis už pašnekovą. Bet žiūrovui svarbi ne žurnalisto, o jo pašnekovo nuomonė.
Stebiuosi, kad iki šiol jis vis dar nepastatytas į jam prideramą vietą, nesustabdomas. Juk jeigu jis labai nori reikštis kaip politologas, komentatorius, lai rašo straipsnius. Bet abejoju, kad šis televizijos žurnalistas yra parašęs bent vieną viešą sakinį. Nerišliai paplepėti, kalbinant už save protingesnius, yra viena, visai kas kita savo išmintį išguldyti popieriuje.
Tuo nenoriu pasakyti, kad nevertinu žmonių, mokančių argumentuotai, rišliai, įtaigiai, išmintingai pakalbėti. Deja, Jakilaitis ne iš tokių. Šis žurnalistas turėtų pasimokyti iš Rimgaudo Geleževičiaus, o ne iš Rūtos Janutienės, kuri dažnai daro gėdą Lietuvos ryto televizijai. Tačiau čia jau Gedvydo Vainausko reikalas.
O visuomeninio transliuotojo, išlaikomo mūsų – klausytojų ir žiūrovų – pinigais, Taryba turėtų užtikrinti, kad jakilaičiai neįžeidinėtų nei Seimo pirmininko, nei kitų pašnekovų.
Beje, atrodo, kad nekuklusis Jakilaitis už pokalbį su Seimo pirmininku vis dėlto buvo pabartas, nes lapkričio 16 d. „Dėmesio centre“ laidoje jis jau kitaip, tarsi atiprašinėdamas, kalbėjo apie Seimo pirmininką – pakantų, kantrų, kultūringą žmogų. Juk nei Jakilaitis, nei Rimvydas Valatka ir kiti Seimo daugumos kritikai dar nežino, kaip seksis naujiesiems politikams.
Šį žurnalistą pastatyti į vietą turėtų ir jo aukos, t.y. „Dėmesio centre“ arba „Forume“ dalyvaujantys politikai, visuomenės veikėjai. Bet jie kantriai kenčia, kai šis žarsto savo išmintį, nes juk atsidurti Jakilaičio dėmesio centre ne taip paprasta: kitą kartą visagalis Jakilaitis gali ir nepakviesti. Žinoma, tas negresia etatiniam kalbėtojui, Jakilaičio įžūlumo mokytojui R.Valatkai.
Socialinių ligų aprašas. Stribo sindromas. Serga įtūžusieji ant viso pasaulio ir savęs nevykėliai. Tačiau gali būti užkrečiama taip pat vienišiems, įsiskaudinusiems ir neišmanantiems istorijos. Plinta lašeliniu būdu per tulžį, ištaškomą viešai.
Latentinis periodas gali būti ilgas. Pradžioje simptomai pasireiškia tik nesugebėjimu savo valstybės atskirti nuo valdžios ir jos asmenų. Vėliau neapykanta valdžiai lėtai progresuoja į neapykantą savo valstybei. Diagnozė nesudėtinga. Tepinėlyje vien neapykanta. Vaistų nėra. Gydymas simptominis. Prognozė bloga.
Po norvegų skerdiko Anderso Breiviko šūvių ir bombų prabėgo dar ne tiek daug laiko, kad būtų galima brėžti plačius apibendrinimus. Tačiau viešojoje erdvėje atsirado užtektinai įdomių publikacijų, kurios leidžia žvelgti atidžiau ir priekabiau į tai, ką mums pirmosiomis dienomis pateikė oficialios struktūros ir stambieji leidiniai.
Vienu iš įdomiausių pasakojimų, porinančių apie tikrąsias tragedijos Norvegijoje priežastis, laikyčiau interviu su iš Uzbekistano į Norvegiją emigravusiu žurnalistu Jevgenijumi Djakonovu. Interviu pasirodė portale Patriotai.lt. Norvegijoje jau beveik septynerius metus gyvenantį Jevgenijų Djakonovą kalbino žurnalistas Jevgenijus Zubriovas.
