JT Generalinės Asamblėjos sesijoje V. Zelenskis pasakė emocingą kalbą. EPA-ELTA nuotr.
Pusšeštų metų Ukraina kariauja niekieno nepaskelbtą karą su Rusijos Federacija. Daugiau nei trylika tūkstančių žuvusiųjų. Jų artimųjų – motinų, tėvų, mylimųjų nesibaigiančios kančios.
Kremliaus propagandistai nuolat, su neslepiamu cinizmu, vis klausia ukrainiečių „ekspertų“, – ar dėl naivumo, ar dėl Maskvos numetamų skatikų, – nuolat dalyvaujančių jų rengiamuose propagandiniuose šou: ar jūs paskelbėte karą Rusijai, jei tvirtinate, kad Rusija su jumis kariauja?
Apgailėtina, pato situacija. Ligi šiol vykusius karus mes žinome tik iš istorijos vadovėlių. Sakydamas „mes“, turiu galvoje jaunąją žmonių kartą.
Bet XXI-tajame amžiuje buvo sugalvotas hibridinis karas, kuris ne taip lengvai atpažįstamas.
Gyvename laikais, kai karo apibrėžtis smarkiai skiriasi nuo mūsų tradicinio įsivaizdavimo, kas yra karas. Tradicinio karo, kuomet buvo aiškios fronto linijos, aiškus priešas, ir aiškus jo tikslas.
Šiandien to nėra.
Bet yra labai akivaizdus panašumas į praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį, kuomet Europoje tvenkėsi karo debesys, o toji pati Europa naiviai galvojo, kad karo pavyks išvengti; kad su naciu Hitleriu galima susitarti.
Nepavyko, o pasekmes visi žinome.
Todėl neabejotinai yra teisus JAV prezidentas D. Trampas, laikinai sustabdęs paramą Ukrainai ginkluotės pirkimui, sakydamas, jog ir Europa turi prisidėti, paremdama Ukrainą kovoje su brutalia Rusijos agresija.
Prašoma, kad Ukraina atleistų…
Sakoma, kad velnias slypi detalėse. Šiandien, sakydamas kalbą per Niujorke vykstančią Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesiją Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis papasakojo istoriją apie ukrainietį Vasilijų Slepaką. Jis žuvo gindamas Ukrainą nuo Maskvos remiamų Donbaso separatistų. Prezidentas pademonstravo kulką, kuria buvo nušautas V. Slepakas – garsus ukrainiečių operos dainininkas, koncertavęs prestižiškiausiuose Ukrainos ir pasaulio koncertų salėse, didis savo šalies patriotas.
„Tokia kulka kainuoja 10 dolerių, tokia šiandien mūsų planetoje žmogaus gyvybės kaina“, – sakė Ukrainos lyderis. Jis pabrėžė, kad kiekviena Generalinėje asamblėjoje dalyvaujanti valstybė turi savų problemų. Tačiau, pabrėžė jis, „šiuolaikiniame pasaulyje nėra svetimų karų“. „Niekas iš jūsų nesijaus saugus, kol Rusija kariauja karą Europos centre“.
Šiandien Europa „snaudžia“. Spaudoje nuolat kartojama, kad ji pavargo nuo Ukrainos problemų. Soti, miela Europa…
Bet kada nors, kai išaus kitas rytas, – ar dėl to nesigailėsime?
Įrašai, kuriuos gruodžio 5 dieną pademonstravo Aukščiausiojoje Radoje generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, sudavė smūgį ne tiek pačiam jų figūrantui – Michailui Saakašviliui, kiek jo bendražygiams ir sąjungininkams, kovojantiems su šaliai reikalingų reformų vilkinimais ir korupcija.
UNIAN leidinys pasidomėjo, kaip jie reagavo į tą situaciją. Kadangi ukrainiečiai jau velniškai pavargo nuo deklaracijų apie korupciją – neva tai paveldėtą iš anos valdžios, kurios ne tik įveikti, bet bent jau sumažinti dabartinė valdžia negali net savo kabinetuose, nenuostabu, kad mažai kas tiki šitos valdžios atstovais.
Alyvos į ugnį vis šliūkšteli ir nuolatiniai korupciniai skandalai, kuriuose dalyvauja aukšti pareigūnai. Juk jų rezultatas – ne realūs teismo nuosprendžiai, o jėgos žinybų tarpusavio rietenos, neleidžiančios surinkti adekvačios įrodymų bazės apie tokių bylų figūrantus, o tai kelia įtarimus, kad esama suokalbio tarp ankstesnio ir dabartinio politinio elito – bent jau dėl ankstesniais metais iš Ukrainos išvestų lėšų grąžinimo arba pabėgusių buvusių Ukrainos valdininkų bei politikų aktyvų išsaugojimo iki tol, kol jie ateityje, gal net triumfuodami, sugrįš į tėvynę…
Todėl į kaltinimus „Naujųjų jėgų judėjimo“ partijos lyderiui Michailui Saakašviliui, kad jis bendradarbiavo su Janukovičiaus laikų jaunuoju oligarchu Sergejumi Kurčenka, kuriuos gruodžio 5 dieną iš parlamento tribūnos pagarsino generalinis prokuroras, nepaisant įtikinamų vaizdo bei garso įrašų, ukrainiečiai reaguoja gana skeptiškai. Kai kas netiki, kad tokius dalykus galima aptarti telefonu, kažkas abejoja, kad kalbėjosi realūs Saakašvilis, Kurčenka ir jų atstovai, kažkas atkreipia dėmesį, kad, sprendžiant iš pašnekovų balsų skambesio kokybės, įrašinėjama buvo iš pabėgėlio verslininko – jaunojo oligarcho – pozicijų, ir, kadangi juos įsigijo Ukrainos specialiosios tarnybos, tai viskas galėjo atsitikti tik kai kuriems asmenims susitarus su FSB (kaip žinoma, Kurčenka slapstosi Rusijoje) ir t. t., ir t. t…
Ukranos slaptoji tarnyba SBU
Ir vis dėlto, kaip bežiūrėtum į GPU juostelių turinį (kai kurie Saakašvilio šalininkai linkę teisinti savo lyderį – girdi, imti pinigus iš Kurčenkos – ne nusikaltimas, o apie tai, kad kažkas ten ruošėsi kažką nudėti, Michailas galėjo ir nežinoti), bet, šiaip ar taip, jie sudavė rimtą smūgį ne tiek pačiam Saakašviliui (jo logika, iš principo, paprasta: jei kas pasirengęs duoti pinigų politikos įsukimui, kodėl gi jų nepaimti?..), kiek jo viešiems bendražygiams bei sąjungininkams, nuosekliai pasisakiusiems prieš Kurčenką ir apskritai prieš patį bendradarbiavimą su Janukovičiaus „šeima“ ir jo aplinkos žmonėmis. Tiems, kas dėl įvairių priežasčių ir skirtingu laiku vienaip ar kitaip rėmė Gruzijos eksprezidento organizuotą judėjimą arba atskirus lozungus ir reikalavimus, garsinamus per protestus.
Tiesą sakant, tai patvirtina laikinų Michailo Saakašvilio sąjungininkų, naujo parlamentinio „kraujo“ atstovų – Eurooptimistų – reakcija į vakarykščius įvykius. Antai, liaudies deputatė iš „Petro Porošenkos bloko“ frakcijos Svetlana Zališčiuk pažymėjo, kad „jeigu prokuratūros juostelės pasitvirtins, tai bus stiprus smūgis demokratinėms jėgoms ir žmonių pasitikėjimui taikiu protestu“. Jos nuomone, Saakašvilis turi duoti „išsamius atsakymus į visus klausimus“. „Konkrečiai, smulkiai papasakoti apie savo jėgų finansavimą… Kurčenkos pinigai reikštų ne šiaip išdavystę, o visišką antikorupcinės kovos perspektyvų sužlugdymą šioje šalyje, o tai labai svarbu prezidentui. Žmonės katastrofiškai nepasitiki politikais. Ir kai valdžia negali to pasitikėjimo savimi sustiprinti, situacija su Kurčenkos pinigais atitrauks dėmesį nuo esminių korupcinių reikalų šalyje: Rotterdam+, NAZK (Nacionalinė korupcijos užkardymo agentūra) priežiūra, NABU (Ukrainos nacionalinis antikorupcinis biuras) sunaikinimas, išeikvojimų tyrimai Gynybos ministerijoje, šliaužiantis schemų grąžinimas ir srautų paskirstymas, Nasirovo tyrimas, ministro kuprinės ir t. t.“, – vardija ji.
Savo ruožtu, jos bendrapartietis Mustafa Najemas pareiškė, kad „Michailui Saakašviliui ir jo komandai vertėtų duoti išsamius atsakymus į visus kylančius klausimus. Nutylėti į prokuratūros mestus kaltinimus – ne išeitis. Visiškai įmanoma, kad Jurijaus Lucenkos pagarsinta medžiaga sufabrikuota. Bet „Kurčenkos finansavimas“ – tai tas atvejis, kai nesinori spėlioti. Ar Dangadzė buvo Michailo patikėtinis? Ar jis ar jo aplinka turėjo kontaktų su Sergejumi Kurčenka? Ar Saakašvilio komanda gavo kokios nors paramos iš Rusijos Federacijos? Tylėjimas, lozungai ir išsisukinėjantys atsakymai nepriimtini. Karo su Rusija aplinkybėmis bet kokie klausimai be atsakymų, įtarimai ir faktai, kurių neįmanoma paaiškinti – būtų savižudybė“, – parašė jis savo puslapyje Facebook socialiniuose tinkluose.
Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.
Analogiškų klausimų iškėlė ir Automaidano aktyvistas Aleksejus Gricenka: „Man svarbu išgirsti: ar būta kokio nors bendradarbiavimo su Kurčenka? Kokie „Naujųjų jėgų judėjimo“ veiklos finansavimo šaltiniai ir iš kokių lėšų dabar gyvena [partijos] lyderis?“ Daugelį iš jų jau spėjo paženklinti gėdos ženklu generalinis prokuroras, girdi, sulaikant Gruzijos eksprezidentą, jie trukdė „tesėtiems Ukrainos SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) veiksmams ginant Ukrainos valstybę“. „Baudžiamąja veika mes laikome – ir dėl to jau užregistruota baudžiamoji procedūra – veiką visų asmenų, kurie trukdė teisėtiems veiksmams ginant Ukrainos valstybę, SBU teisėsaugos tarnybas. Tarp jų – veikiantieji liaudies deputatai: Igoris Lucenka, Jurijus Derevianka, Svetlana Zališčiuk, Mustafa Najema, Olegas Petrenka, Jurijus Levčenka, Sergejus Leščenka, Viktoras Čiumakas“, – kalbėjo Jurijus Lucenka iš parlamento tribūnos ir pridūrė, kad tyrimas būtinai iškvies juos ir įvertins jų veiksmus.
Proprezidentinė frakcija žengė dar toliau – „BPP“ (Petro Porošenkos blokas) taryba kreipėsi į Zališčiuk, Leščenką ir Najemą ir paragino juos prisipažinti nusikaltus. „Mes reikalaujame viešai paaiškinti visai Ukrainos visuomenei, rinkėjams, kurie už jus balsavo, paaiškinti savo poziciją ir motyvaciją kurstant Ukrainos piliečius prisidėti prie protesto akcijų… Savo kolegas mes raginame atgailauti ir pripažinti savo kaltę“, – sakoma frakcijos pareiškime.
Į tai Sergejus Leščenka ir Mustafa Najemas atsakė, jog tikisi, kad jie bus pašalinti iš frakcijos. Beje, jie savo frakcijos to prašo jau seniai, ir vargu ar BPP vadovybė pateiks jiems tokią „dovaną“ kaip „bausmę“ (Ukrainos teisinės realijos numato, kad deputatas, pats pasitraukiantis iš frakcijos, netenka savo deputato mandato. O jeigu frakcija iš savo gretų deputatą pašalina, jis išsaugo savo statusą, lieka nefrakcionuotas liaudies deputatas, ir jau lyg ir būna nebeatsakingas už politinės jėgos, pagal kurios sąrašus pateko į Aukščiausiąją Radą, veiklą).
Be to, Saakašvilio bendražygiai pažymi, kad valdžia, susitelkusi prieš jį, atkakliai nepastebi kitų veikėjų, žymiai labiau kenkiančių Ukrainai. „Man situacija su Saakašviliu nėra netikėta. Aš žinojau, kad taip atsitiks, klausimas – kada ir kokia forma. Kai dėl pokalbių su Kurčenka, man atrodo nekorektiška komentuoti jų iki oficialaus pareiškimo, kurį turi padaryti pats Saakašvilis. Ir vis dėlto, visa tai panašu į suplanuotą kovą su kitaminčiais, kurie daro atvirus pareiškimus prieš Porošenką. Užtat SBU aiškiai ignoruoja Truchanovo, oligarcho iš RF Novinskio, Putino draugo Medvedčiuko ir dar virtinės separatistų iš Donbaso rusišką pilietybę. Visi jie laisvėje, nors čia „Kremliaus pėdsakams“ įrodyti nereikia jokių juostelių“, – sakė UNIAN buvęs liaudies deputatas Jegoras Firsovas. „[Valdžia] turi suprasti, kad žmonės išeina ne už Saakašvilį, o prieš sistemą, prieš totalią korupciją. Ir aš įsitikinęs, kad mitingai tęsis, valdžia savo rankomis daro juos radikalesnius“, – įsitikinęs jis.
Tuo tarpu kai kurie Michailo Saakašvilio sąjungininkai sukruto atsižegnoti nuo ryšių su juo. Antai, pasak „Samopomošč“ liaudies deputato Jegoro Sobolevo, jis asmeniškai protesto akcijose atstovauja „Išsivadavimo judėjimui“, visai ne “Naujųjų jėgų judėjimui“. „Mes – atskira stovykla. Ir mes stengiamės jums paaiškinti tai nuo pirmos dienos, – pareiškė jis UNIAN. – Mes išėjome patys, mes buvome spalio 17-osios mitingo iniciatoriai“. Pasak jo, „Išsivadavimo judėjimo“ atstovai niekada nerėmė Saakašvilio. Užtat visada stojo prieš politines represijas. Todėl, nepriklausomai nuo to, prieš ką jie nukreipti – prieš žurnalistus, savanorius ar visuomenės aktyvistus, – „mes visada ateidavome ir ateisime žmonėms į pagalbą“, ir, jeigu represijos nukreiptos prieš Saakašvilį, „mes ateiname ir jam į pagalbą“. „Bet jūs suprantate skirtumą tarp paramos ir pagalbos?“ – gilinosi į semantines subtilybes parlamentaras.
Jis pažymėjo: kadangi „Išsivadavimo judėjimo“ reikalavimų valdžia taip ir neįvykdė – įstatymas dėl deputato neliečiamybės atšaukimo kol kas tebuvo pasiųstas į Konstitucinį teismą, rinkimų kodeksas priimtas praėjo tik pirmąjį skaitymą, apkaltos įstatymas nepateiktas sesijų salėje, o įstatymas dėl antikorupcinio teismo net nepateiktas Aukščiausiajai Radai, tai „apie jokį „išsiskirstome“ negali būti nė kalbos“. „Kas bus su Saakašvilio byla – laikas parodys. Man, plačiau žiūrint, nusispjauti į jį kaip politiką. Jeigu ėmė Kurčenkos pinigus – turi atsakyti. Ir politiškai, ir baudžiamąja prasme, – parašė savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook nefrakcionuotas liaudies deputatas Olegas Petrenka. – Bet kaskart, kai mano akyse vyks liaudies ir specialiosios paskirties būrio priešprieša, nesvyruodamas nė minutės, aš visada prisidėsiu prie žmonių, o tik paskui galvosiu ir analizuosiu. Ir nusispjauti į galimus reputacijos nuostolius bei baudžiamąjį persekiojimą“.
Pats Michailas Saakašvilis tai ketina aiškintis su teisėsaugininkais, tai persigalvoja ir slepiasi palapinėse, nors logiškiausiai atrodo, kad politikas turi būti suinteresuotas nuodugniai pasisakyti apie įrašus. Teisėsaugininkai gi tai negali jo išlaikyti, tai nekreipia dėmesio į viešas kalbas šalia Rados, tai pradeda ieškoti palapinėse, provokuodami susirėmimus su mitinguojančiaisiais. Deputatai slapukauja, o protesto akcijų dalyviai neįstengia atsakyti, „už ką stovime“. Apskritai, visa tai labai panašu į vieno velionio ukrainiečių politiko „mes jų priveisėme, kaip kačiukų“ stiliaus spektaklį.
Bet net su to frik-šou kaukėmis, su visais vangiais protestais, yra akivaizdi reali problema. Reformos šalyje iš tikrųjų nejuda reikiamu tempu, valdininkų iš Janukovičiaus aplinkos liustracija įstrigo, o kova su korupcija, atrodo, kartais žengia atgal. Todėl iš valdžios galima kai ko pareikalauti. Bet reikalavimai turi būti apčiuopiami ir įvykdomi. Maža to, protestai privalo turėti kažkokį galutinį tikslą. O tai, ką dabar pagarsina Saakašvilis, deja, neturi nei tikslo (pašalinti „grobuonių valdžią“ – suprantama, o toliau?), nei tikslaus įvykdymo mechanizmo. Antai, apkaltos įstatymui reikia 300 balsų pritarimo, o prieš tai reikia kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimų, o toliau deputatai gali ištisas savaites ginčytis apie realų tokios iniciatyvos realizacijos mechanizmą“.
Todėl, net jeigu tokiam reikalavimui paremti išeis keli šimtai tūkstančių žmonių, jie ten sėdės palapinėse iki kitų rinkimų. O politinė akcija, nesibaigianti pergale, pati savaime jau pralaimėjimas tiems, kas pelnytai kritikuoja valdžią, stengdamasis paskatinti ją dirbti geriau… Ir valdžia tai puikiai supranta.
Lenkijos bendrovėje „TD Anthracite“ susipynė Donecko separatistų ir Italijos verslo interesai. Per trejus metus kompanija padidino savo apyvartą 125 kartus, rašo trečiadienį Lenkijos laikraštis „Gazeta Prawna“.
Pasak leidinio, Lenkija nebuvo vienintelė Europos Sąjungos valstybė, į kurią buvo gabenamos anglys iš Rusijos okupuotų Ukrainos regionų. Jos buvo eksportuojamos į dar mažiausiai penkias kitas ES šalis, tarp jų – į Austriją ir Italiją. Tai svarbu, kadangi teiginys, jog esą prekės iš apsišaukėlių Donbaso respublikų neimportuojamos, buvo Europos Komisijai argumentas neskelbti prekybos su šiais regionais embargo, pažymi „Gazeta Prawna“.
Anot laikraščio, šių metų pradžioje Piliečių platformai atstovaujantis Europos Parlamento narys Jaroslavas Valensa (Jaroslaw Walęsa) aiškinosi šį klausimą su EK. „Per pokalbius su komisare Sesilija Malmstriom (Cecilia Malmstrom), atsakinga už prekybos politiką, supratau, jog jiems svarbu, kad mes dar labiau nedestabilizuotume daug problemų turinčios šalies ir žiūrėtume į ją kaip į vientisą visumą. Kad nemanytume, jog Rytų Ukraina jau nebėra Ukraina“, – sakė žurnalistams J. Valensa. EK nuomone, embargo paskelbimas apsišaukėlėms Donecko ir Luhansko liaudies respublikoms galėjo sukelti abejonių dėl Ukrainos teritorijos vientisumo. Nors, kita vertus, tokie būgštavimai Briuseliui nesutrukdė uždrausti prekybos su Rusijos aneksuotu Krymu, konstatavo EP narys.
Anksčiau žiniasklaidoje jau buvo pasirodę pranešimų, kad Lenkija perka anglių Kijevo nekontroliuojamame Donbase. Spalio 4 d. Ukrainos energetikos ir anglių pramonės ministras Ihoris Nasalikas pareiškė esąs nusivylęs dėl šio fakto.
Arseno Pavlovo, labiau žinomo Motorolos pravarde, ir jo apsaugininko nužudymas sekmadienio vakarą gresia visos apimties kovomis Ukrainos rytuose, nepaisant to, kad Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai trečiadienį susitarė parengti „kelio žemėlapį“ įstrigusiam taikos susitarimui karo iškankintame regione įgyvendinti, rašo Romanas Olearčikas ir Nilas Baklis laikraštyje „The Financial Times”.
„Tačiau Pavlovo – pastebimiausio iš mažiausiai septynių sukilėlių vadų, nužudytų maždaug per metus, žūtis – taip pat kelia ir platesnį klausimą: kodėl tiek daug separatistų lyderių žūsta lyg ir per paliaubas? – sakoma straipsnyje. – Yra įvairiausių teorijų: pradedant proukrainietiškų grupuočių kerštu bei įvairių sukilėlių grupuočių tarpusavio kivirčais ir baigiant Rusijos specialiųjų tarnybų, atsikratančių separatistų, kurių jos nebegali kontroliuoti, veiksmais.
Donecko separatistų lyderis Aleksandras Zacharčenka, į kurio gyvybę irgi buvo kėsintasi, Pavlovo nužudymu apkaltino Ukrainos specialiąsias tarnybas. „Mes galime daryti prielaidą, kad (Ukrainos prezidentas) Petro Porošenka pažeidė paliaubas ir paskelbė mums karą“.
„Kijevas savo atsakomybę neigia, – rašo autoriai. – Pasak valdininkų, Kijevo specialiosios tarnybos negalėjo nužudyti gerai saugomo sukilėlių vado Donecko šerdyje“.
Analitikai, pabrėžiantys, kaip uoliai Pavlovas rūpinosi savo saugumu, spėja, kad jį nužudė saviškiai, sakoma straipsnyje.
Nuo praėjusio gruodžio pabaigos nužudyti mažiausiai keturi prorusiški karvedžiai – Pavelas Driomovas, Aleksandras Bednovas, Aleksejus Mozgovojus ir Jevgenijus Isačenka. Visi jie buvo Luhansko Liaudies Respublikos lyderio Igorio Plotnickio, į kurį irgi buvo kėsintasi varžovai. Kalėjime žuvo (oficiali versija – nusižudė) dar vienas Luhansko vadas – Genadijus Cypkalovas, rašo žurnalistai.
Jie pažymi, kad Rusijos žiniasklaida šlovina Pavlovą, o Kijevo valdininkai ir kiti šaltiniai mano, kad jį galėjo pašalinti Rusijos specialiosios tarnybos, vykdydamos „valymą“.
Julija Latynina, Rusijos žurnalistė ir laidų vedėja, žinoma Vladimiro Putino kritikė, praėjusią savaitę savo asmeniniame tinklaraštyje rašė, kad Pavlovas nužudytas aukštų Maskvos valdininkų įsakymu, nes „jis žinojo, kas numušė Boingą (MH-17)“, pasakoja straipsnio autoriai.
Kijevo specialiųjų tarnybų (SBU) atstovas spaudai Aleksandras Tkačiukas sakė, kad, žinoma, Ukraina norėtų gauti Pavlovą – „įtariamąjį daugelyje bylų, pradedant teroristine veikla ir baigiant nužudymais“, – ir išsakė prielaidą, kad dėl jo nužudymo kalta Maskva.
„Įsivaizduokite, kad Ukrainos valdžia turėtų tokį liudytoją, kaip Pavlovas, tarptautinio lygmens baudžiamajame teisme dėl Rusijos karinių nusikaltimų“, – kalbėjo Tkačiukas. Jo nuomone, Motorolos mirtis „naudinga Rusijos vadovybei“.
Ginkluotos priešpriešos „demarkacijos“ linijoje tarp Rusijos ir Ukrainos jos rytuose pabaigos nematyti. Nors pagal paskutinius Minsko susitarimus šalys yra paliaubų būsenoje, artilerinis apšaudymas tebevyksta, nors ir neperžengiant susitarimų nustatytos „demarkacinės“ linijos, išskyrus pavienius Rusijos teroristų išpuolius.
Oficialiais (Kijevo) ir neoficialiais (wikipedija) paskaičiavimais, liepos mėnesį žuvo nuo 32 iki 80 Ukrainos karių, sužeista nuo 179 iki 447.
