Istorinės aplinkybės lėmė, kad Lietuvai labiau nei daugeliui kitų Europos šalių teko susidurti su skaudžia teritorinio vientisumo praradimo, okupacijos patirtimi. Tai skatina remti kitų šalių nepriklausomybės siekimą, smerkti Rusijos Federacijos įvykdytą Krymo aneksiją, nepripažinti separatistinių jėgų nuo Ukrainos teritorijos atplėštų Donecko, Luhansko „respublikų“. Lietuvos Respublika taip pat nėra pripažinusi Armėnijai Kalnų Karabacho – tačiau pastaruoju metu kartais tai „pamirštama“.
Kvietimas keliauti į „nepripažintą respubliką“
Baltijos šalių keliautojų grupė sukūrė interneto svetainę – kelionių vaizdo dienoraštį, vadinamąjį blogą. Panašių internetų svetainių yra ne viena, tačiau ši išsiskiria tuo, kad čia ganėtinai ryški Armėnijos, kaip patrauklios turizmo maršrutų krypties, tema.
Tarp meistriškai sukurtų reklaminių filmukų, kuriuose prieš akis keičiasi vienas už kitą įspūdingesni vaizdai, lydimi egzotiško muzikinio fono, – Kalnų Karabacho pristatymas.
Kaip teigia patys autoriai, tai Lietuvos ir Latvijos blogerių darbas. O sprendžiant iš filmuko pabaigoje pateiktų pavardžių, kūrėjus konsultavo, galimai ir armėnai.
Žiūrovui net neleidžiama suabejoti dėl Kalnų Karabacho priklausomybės Armėnijai.
Tik filmą pristatančiame straipsnelyje yra keistos ir painios formuluotės, kurios suponuoja mintį, jog Kalnų Karabache viskas yra puiku, svetingas kraštas laukia turistų, nepaisant nežinia kokių Azerbaidžano pretenzijų.
Cituojame:
„Kalnų tarpeklius, senovinius vienuolynus, archainius kaimus, šiuolaikinius miestus ir nuostabius žmones – visa tai galima pamatyti naujame filme apie nepripažintą respubliką Arcach, geriau žinomą Kalnų Karabacho vardu. (…)
Šio vaizdo įrašo tikslas – parodyti šią nuostabią vietą ir jos didžiulį turizmo potencialą visam pasauliui. (…)
Pastaraisiais metais daug nuveikta, kad ši šalis taptų patraukli pasauliui. Nutiesti patogūs keliai, atidaryti viešbučiai pagal kiekvieno skonį ir kišenę, sužymėti pažintiniai ir ekstremalūs maršrutai kalnuose. Problema tik tame, kaip tai parodyti visam pasauliui, gyvenančiam stereotipais ir baisiomis istorijomis iš Azerbaidžano. Gal šis filmas padės…“
Tekstas baigiamas „geležiniu“ argumentu – esą „Žemė yra per maža, kad kažkas bandytų uždrausti keliauti po ją“.
Atpažįstama ranka bei stilius
Atpažįstama ranka bei stilius, ištobulintas propagandos meistrų iš Kremliaus. Ne kartą su tuo susidurta, taikiniu tampa Lietuva ar Ukraina, Europos Sąjunga…
Melą taip atmiešti tikrove, kad būtų sunku suprasti klastingą tikslą. Gali būti devyniasdešimt devyni procentai tiesos ir tik vienas procentas – netiesos. Ir ji bus sėkmingai užmaskuota, priimta už gryną pinigą.
Vaizdai yra paveikiausia, labiausiai įtikinanti pasąmonės veikimo priemonė.
Užaugo nauja karta, kai šis Azerbaidžano pietvakarių regionas, garsėjantis derlingomis žemėmis (ne veltui jo vardas azerbaidžaniečių kalba reiškia Juodąjį Sodą; armėnai kraštą vadina Arcach) buvo atplėštas jėga.
Ir štai įsijungė propagandos mašina, kuri gudriai siekia tarptautinės bendruomenės pripažinimo.
Nusitaikyta ne į aukštuosius politikus, o paprastus žmones iš buvusios Sovietų sąjungos „šeimos“. Logika yra aiški: nepriklausomybę iškovojusiose šalyse yra išlikusių asmeninių, užsimezgusių naujų dalykinių ryšių.
Panašu, kad Lietuvoje propagandos atakos sunkiau atpažįstamos, kai yra inicijuojamos mums galbūt netikėtų ar netradicinių jėgų bei yra nukreiptos netradicine kryptimi.
Keista viešnagė
2018 metų spalio mėnesio pradžioje Joniškyje lankėsi grupė svečių: Armėnijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Tigranas Mkrtchyan, konsulas Misakas Balayan, Diližano (Dilijan) miesto meras Armenas Santrosyan, administracijos direktorius Ara Martirosyan. Įvyko susitikimas su rajono savivaldybės meru Gediminu Čepuliu. Svečius visur lydėjo Joniškio verslininkas, armėnas Vardgesas Movsesjan.
Galima numanyti, kad bene svarbiausias apsilankymo atokesnėje Lietuvos savivaldybėje tikslas buvo Joniškio Raudonoji sinagoga. Mat čia T. Mkrtchyan pristatė Armėnijos (!) istorijos ir kultūros fotografijų dviejų dalių parodą: „Arcachas (Kalnų Karabachas) istorija ir dabartis“ ir „Ankstyvųjų viduramžių Didžiosios Armėnijos vienuolynai“.
Mkrtchyan. Slaptai.lt nuotr.
Įdomu, kad parodų pristatyme dalyvavo ir LR Seimo narys, Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius.
Apie susitikimą informaciją pateikė Joniškio rajono savivaldybė savo interneto svetainėje, vietos žiniasklaida. Apie Joniškio Raudonojoje sinagogoje atidarytą fotoparodą, kurioje „atsiveria Arcacho (Kalnų Karabacho) kasdienybė ir senoji bažnytinė architektūra“, savo skaitytojus informavo ir „Šiaulių kraštas“.
„Nėra jokios politikos“
Armėnijos ambasadorius Lietuvoje T.Mkrtchyan akcentavo, kad šioje parodoje nėra jokios politikos – esą tiesiog norima, kad žmonės suprastų, jog Arcacho–Kalnų Karabacho žmonės, ilgai kovoję už nepriklausomybę, gyvena savo gyvenimą.
Išties jokios politikos? Akivaizdu, kad paroda – su slaptu užtaisu, kurį nieko bloga neįtardami prarijo parodos atidaryme buvę, ją lankę, informaciją apie renginį perskaitę žmonės. Tai siekimas įteigti, jog Kalnų Karabachas – armėnų istorijos ir kultūros lopšys.
Tokio pobūdžio renginyje puikiai derėjo ir šia proga pademonstruotas reklaminis filmas „Kelionė į Kalnų Karabachą“, nufilmuotas lietuvių ir latvių blogerių (taip taip, tai tas pats filmas!).
Atplėšta teritorija – negyjanti žaizda
Atsiverskime patikimą šaltinį – „Visuotinę lietuvių enciklopediją“. Jos padedami prisiminkime problemos esmę.
Etninis konfliktas kilo dar sovietmečiu, kai Kalnų Karabachas buvo Azerbaidžano SSR autonominės sritis. Vietos armėnus palaikė Armėnijos SSR: jos Aukščiausioji Taryba 1990 metų rugpjūtį Kalnų Karabachą paskelbė Armėnijos dalimi. Po metų dvejų tai peraugo į karinį konfliktą. Kalnų Karabacho armėnai, palaikomi Armėnijos ir Rusijos, išstūmė iš teritorijos Azerbaidžano kalinius dalinius ir net okupavo kai kuriuos jo rajonus. Beveik visi azerbaidžaniečiai pasitraukė ar buvo ištremti.
Natūralu, kad Azerbaidžanas Kalnų Karabachą laiko savo teritorine dalimi. Kiekvienam azerbaidžaniečiui tai jautri, negyjanti žaizda.
Lietuva tai turėtų suprasti. Nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmetis kartu skatina prisiminti ir Vilniaus krašto praradimą ištisiems dvidešimčiai metų.
Jaunos valstybės besikuriančiai diplomatinei tarnybai tai buvo vienas iš didžiausių iššūkių – tarptautinei bendruomenei nuolat priminti apie Lenkijos okupuotą Lietuvos sostinę. Visoje Lietuvoje, taip pat ir emigracijoje plačiai veikė sąjūdis – Vilniui vaduoti sąjunga. Šios visuomeninės organizacijos veikloje dalyvavo 25 tūkst. narių, buvo 600 tūkst. rėmėjų, leistas žurnalas “Mūsų Vilnius”. Ir dabar internete galima rasti himnu tapusią dainą “Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim”. Spalio devintoji, sostinės praradimo diena, Lietuvoje minėta kaip Vilniaus gedulo diena…
Tarptautinės bendruomenės nuomonė
Azerbaidžano teritorinį vientisumą besąlygiškai pripažįsta NATO, Europos Sąjunga, taip pat ir Lietuva.
Tuo klausimu priimtas ne vienas svarbus dokumentas. 2008 m. balandžio 25 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija pareikalavo, kad Armėnija nedelsiant, visiškai ir nesąlygiškai išvestų visas ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų, o iš tų teritorijų išvaryti gyventojai turi nepaneigiamą teisę grįžti namo.
Aiškiai yra pasisakęs ir LR Seimas. 2011 m. rugsėjo 20 d. grupė Seimo narių paskelbė pareiškimą „Dėl Vietos savivaldos rinkimų Kalnų Karabacho regione“:
„Kalnų Karabacho ir aplinkinių rajonų teritorija tarptautinės teisės požiūriu yra Azerbaidžano Respublikos dalis, joks kitoks jos statusas nėra pripažintas. Todėl, rinkimų, įvykusių rugsėjo 18 dieną, surengtų vadinamoje Kalnų Karabacho Respublikoje bei rinkimų rezultatų negalima pripažinti teisėtais.
Keli šimtai tūkstančių žmonių, gyvenusių Kalnų Karabacho regione, yra prievarta iškeldinti iš savo gyvenamųjų vietų ir iki šiol gyvena pabėgėlių stovyklose Azerbaidžane. Jie niekaip negali daryti įtaką vietinės valdžios formavimui, nors tokią teisę turi.
Kalnų Karabacho klausimas turi ir gali būti sprendžiamas, atsižvelgiant į tarptautinę praktiką, taikos ir stabilumo užtikrinimą bei visų regiono tautų interesus. Skuboti rinkimai ir kitos panašaus pobūdžio valdžios nustatymo iniciatyvos Kalnų Karabache nepadeda pasiekti principinio sutarimo dėl šios teritorijos ir jos žmonių ateities.“
Beje, Armėnija taip pat kasmet moka savo kainą už Kalnų Karabacho okupaciją. Tai ekonominė ir energetinė priklausomybė nuo Rusijos bei dešimtys tūkstančių rusų kariškių pajėgų Armėnijos teritorijoje.
Kitaip tariant, čia laimėtojas yra Rusija. Suskaldytas Pietų Kaukazas užtikrina politinę įtampą ir kliūtis Azerbaidžano dujų bei naftos ištekliams pasiekti Europos rinkas.
Dabar jau niekam neužkliūva?
Pastaruoju metu suaktyvėjusi keista Kalnų Karabacho propaganda, atrodo, Lietuvoje nelabai kam užkliūva…
Plačiau žvelgti skatina, istorinės atminties ištrinti neleidžia, pavyzdžiui, interneto portalas slaptai.lt.
Gintaras Visockas publikacijoje „Nesižavėkime į Kalnų Karabachą važinėjančiais tinklaraštininkais“ (2018 10 09) atkreipė dėmesį į tai, nuo ko ir pradėjome šį straipsnį: „Visuomet sakiau ir sakysiu: Lietuvai derėtų atsargiai žiūrėti į įvairaus plauko tinklaraštininkus, specialiai važinėjančius į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės (be Azerbaidžano sutikimo). Tokios kelionės – keistos. Tokie blogeriai – keisti. (…) Na, Lietuva pretenduoja vadintis demokratine šalimi (Lietuvoje išties daug demokratijos), todėl ji negali savo piliečiams draust keliauti po pačius įvairiausius pasaulio kampelius. Ir vis tik Lietuvos užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja savo piliečiams (tikriausiai panašius patarimus saviškiams išdėstė ir Latvijos URM) važiuoti būtent į Kalnų Karabachą“.
Neliko nepastebėta ir Joniškyje surengta fotoparoda (2019 01 01). Sauliaus Kizelavičiaus komentare „Kodėl Armėnijos ambasadorius Lietuvoje rengia svetimas žemes propaguojančias parodas?“ rašoma:
„Net ir pati Armėnija nepripažįsta, kad Kalnų Karabachas – savarankiška valstybė. Taip pat nenuginčijama ir ši tiesa: visas civilizuotas Vakarų pasaulis jau daugiau nei du dešimtmečius reikalauja, kad armėnų separatistai šias pagrobtas žemes grąžintų azerbaidžaniečiams – iš ten patrauktų savo ginkluotąsias pajėgas.
Nejaugi Joniškio krašto valdžiai šios aksiomos nežinomos? Jei nežinomos, tai pats metas žinoti, kad azerbaidžaniečiai niekad niekada savojo Kalnų Karabacho nevadino niekaip kitaip, išskyrus žodžių junginiu „Kalnų Karabachas“. Arcacho pavadinimą dažniausiai naudoja tie, kurie, Rusijos kariuomenės padedami, okupavo šias žemes. (…) Ginkluoti susirėmimai jau nusinešė ne vieną tūkstantį gyvybių tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. O ir dabar vos ne kasdien ten aidi šūviai, žūsta žmonės.
Dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių buvo priversti bėgti iš Kalnų Karabacho, kai į jį veržėsi Armėnijos – Rusijos ginkluotosios pajėgos. Nejaugi Joniškio krašto valdžia nėra nieko girdėjusi apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias ir vargus?“
2019.01.28; 06:00
