Vis akivaizdžiau pas mus į viešumą prasikala nuomonė, kad pastaruoju metu išryškėję Ramūno Karbauskio veiksmai nepaklūsta jokiai logikai, taigi neva sunku būtų atrasti kokią nors racionalumo liekaną visur, ką sako ir daro R.Karbauskis. Tarsi būtų taip, kad racionalumo grūdo paieška čia – misija neįmanoma.
Štai net žaliųjų valstiečių patrono kadencijos bendražygis Saulius Skvernelis šiandien jau linkęs abejoti tik dėl to – skandalingi R.Karbauskio pareiškimai dėl traukimosi iš valdžios, bjauriai šantažuojant rinkėjus, yra padiktuoti iracionalios piktumo valios ar paprasčiausio kvailumo? Tačiau – ar iš tiesų R.Karbauskis yra toks durnas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?
Na, imkime ir pabandykime skandalinguosius R.Karbauskio pareiškimus suprasti tiesiogiai, be jokios pridėtinės vertės, neieškodami čia jokių poteksčių, kabliukų. Sakote, kad tai iš tiesų yra neįmanoma misija, nes girdite raginimą už tikrą pinigą priimti labai melagingos dvasios žmogaus pareiškimus? Kodėl gi ne? Tarkime, R.Karbauskis visomis savo poromis jausdamas, kad valdžios svertai palaipsniui, bet nenumaldomai slysta jam iš rankų, siūlo trauktis iš valdžios in corpore labiausiai jam patogiu momentu, kai tokio pasirinkimo kaltininku tiesiogiai ar netiesiogiai būtų galima nurodyti kitą žmogų, t. y. šiuo konkrečiu atveju partijos deleguotą asmenį dalyvauti prezidento rinkimuose.
Kaip matote, šiame straipsnelyje yra keliama versija, kad R.Karbauskis iš anksto daugmaž nutuokė arba savo kailiu pajuto, kad valstiečių partija pralaimės visus iš eilės, savivaldybių, prezidento ir Europos parlamento, rinkimus, kaip ir tai, kad partijos įvaizdį palaikantys, didžiausio populiarumo susilaukę žmonės anksčiau ar vėliau pabandys atsiriboti nuo jo, stos priešpriešai, – taigi anas nusprendžia užbėgti įvykiams prieš akis, bijodamas loginės pabaigos kaip didžiausios gėdos akimirkos.
Jeigu norite, R.Karbauskis pasiūlė partijai trauktis iš valdžios tuo kulminaciją pasiekusios įtampos momentu, kol visuotinai dar neišaiškėjo tai, kad šis bjaurusis ančiukas tikrai niekados netaps gulbe. (Kas gi daugiau yra tas R.Karbauskis be Sauliaus Skvernelio, Viktoro Pranckiečio, Vytauto Bako, jeigu ne patologiškai užbambęs bjaurusis ančiukas, rus. gadkiy utionok?..)
Ar tai reiškia, kad R.Karbauskis yra įtikėjęs į amžino sugrįžimo ir kvailos begalybės logiką, puoselėdamas viltį, kad, laiku pasitraukus, po naujų Seimo rinkimų bus galima pabandyti tokias pat nesąmones pakartoti iš naujo, o galbūt, siekdamas partijos pralaimėjimo, jau primena tą maniaką žudiką, kuris pasąmoningai trokšta, kad jo nusikalstama veikla būtų kuo greičiau užkardyta? Vis tik greičiau anas yra panašus į beviltišką ligonį, kuris, sužinojęs negailestingą diagnozę, renkasi savižudybės kelią, nelaukdamas loginės pabaigos, natūralios paliegėlio mirties.
Tačiau problema ta, kad kartu su savimi anas į nebūtį yra pasiryžęs nusitemti visą miestą, visą partiją, tarsi siekdamas, kad neliktų nė vieno jo totalinio pralaimėjimo, jo didžiausios gėdos liudininko. Kaip gi kitaip būtų galima bandyti racionaliai šiandien paaiškinti R. Karbauskio konvulsijų, užstojusių koalicijos sutarties pasirašymo metu, faktorių? Kaip atrodo, R.Karbauskiui svarbu, kad pralaimėjimo naštą būtų galima pasidalinti su iš esmės jau seniai viską pralaimėjusiomis partijomis, kad jo pralaimėjimą galop būtų galima vertinti kaip taktinės klaidos pasekmę, vengiant skaudžios akistatos su tiesa, kad toks pralaimėjimas neabejotinai bus jojo giliausias asmenybinis pralaimėjimas, egzistencinis kolapsas. Lietuvoje jau tikrai neliko tokio kvailio, kuris dar nesuprastų, kad sveikas isteblišmento protas jokiomis aplinkybėmis neprileis, kad Krašto apsaugos ministeriją pradėtų kontroliuoti tokie personažai kaip Remigijus Žemaitaitis. Taip tikrai neatsitiks, jeigu nepasirinksime savižudybės kelio.
Jau girdėjome keliant triukšmą, be paliovos mechaniškai kartojant išvadą, kad valstiečių partijos taryba parodė milžinišką pasitikėjimą savo pirmininku, teigiamai prabalsavusi už R.Karbauskį. Nejaugi? Už pasitikėjimą partijos pirmininku pasisakė 65 tarybos nariai iš 80, o 15 – vienaip ar kitaip pareiškė nepasitikėjimą. Žinia, kalbame apie pasitikėjimą ar nepasitikėjimą partijos vadovu, kuris yra ne šiaip vienos politinės, net parlamentinės partijos pirmininkas, o greičiau tos partijos savininkas, vienintelis akcininkas.
Taigi nurodyti skaičiai yra drastiški, bylojantys apie prasidėjusius dezintegracijos procesus artimiausiame partijos vadovybės rate. Kyla klausimas – kas toliau? Jeigu valstiečių partijoje išties būtų stengiamasi rasti išeitį, siekiant, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, kaip atrodo, reikėtų paieškoti tokio naujo statuso R.Karbauskiui, kuris, iš vienos pusės, įpareigotų bendražygius išsaugoti partijos kūrėjo orumą, o, iš kitos, leistų į priekį išstumti, partijos veidu padaryti kitus asmenis.
Kaip atrodo bent man, žmogui iš pašalės, neprašytam patarėjui, R.Karbauskiui labai tiktų ne tik formalus garbės pirmininko, bet ir labiau realus generalinio sekretoriaus ar panašus (generalinio kontrolieriaus ir t.t., imtinai iki generalisimo) partinis postas, kasdieninius partijos veiklos reikalus perduodant tvarkyti, pirmininko skeptrą įteikiant didesnio pasitikėjimo susilaukusiems, mažiau visuomenę alergizuojantiems bendražygiams.
Kaip atrodo, vis tik nepavyks iki begalybės pratemti, be liūdnų pasekmių valstiečių partijai išsaugoti tos kraštutinai paradoksalios padėties, kai partijos reitingus į viršų tempia, šios partijos populiarumo įvaizdį kuria visų pirma partijos disidentai. V.Pranckietis šiandien visų pirma žadina neaiškius lūkesčius, kad valstiečių partija dar neišnaudojo iki galo savo galimybių, V.Pranckiečio užsispyrimas ir kova už Seimo orumo išsaugojimą be visa ko kito tarsi rodo ir tai, kad žalieji valstiečiai turi bent teorinį atsinaujinimo potencialą.
Ta proga leisiu užsiminti sau užsiminti apie nemalonų, sakyčiau, žurnalistų etikos požiūriu nešvarų incidentą, kai Seimo pirmininkas buvo užpultas iš pasalų, paklausus jį dėl gyvulių ūkio. Tik visiškos vaizduotės negalios ištiktas žmogus gali stebėtis, kad žemės ūkio universiteto profesorius, dar vakar iki užkimimo diskutavęs dėl išmaniosios gyvulininkystės arba išmanaus gyvulių ūkio studijų programos universitete (labai gerai prisimenu tas diskusijas), paklaustas apie gyvulių ūkį, ne iškart persijungė nuo profesiniais įgūdžiais grįstos tiesioginės nuorodos į metaforinę literatūrinę plotmę.
Be to, reikia pastebėti, kad ši metafora, kaip ir visos kitos ekonomisto Raimondo Kuodžio metaforos, įvestos į lietuvių politologinį žargoną, yra klaidinanti, stipriai šaunanti toli pro šalį. George‘as Orwellas Gyvulių ūkyje kalbėjo apie totalitarinio sovietinio socializmo tragikomiškus paradoksus ir stalininio režimo išvaržas, o R.Kuodis gyvulių ūkio metaforą tuščiagarbiai (ir barbariškai) pritaiko laisvosios rinkos kolizijų aptarimui. Labai tikėtina, kad nei ekonomistas, nei juolab žurnalistas minėtosios antiutopijos puslapių nebuvo vartę nė iš tolo.
Labiausiai liūdina tai, kad Lietuvoje žurnalistai kvailėja dar sparčiau nei politikai.
2019.07.17; 21:10
