Dzeržinskis

Politinės intrigos

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno iniciatyva pateiktas rezoliucijos projektas, kuriuo siekiama Lietuvos komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija.

Ketinimai – gražūs, prasmingi. Kumunistinę partiją reikia bent jau morališkai pasmerkti. Seniai reikėjo taip pasielgti. Bet ar pavyks komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija? Ar tokių rezoliucijų skelbimas – pati aktualiausia šios dienos tema? Ar ji nesukels atvirkščio rezultato?

Juk liustracija buvo prasminga prieš du dešimtmečius. Nūnai –  viskas beviltiškai pavėluota. Dabar – kokia nauda iš tokių rezoliucijų? Ar šią rezoliuciją priėmus bus panaikinta Socialdemokratų partija? Ar taip nesiekiama pigaus populiarumo? Ar neatsitiks taip, kad rezoliucija bus dar sykį atmesta ir komunizmo gerbėjai dar sykį galės iš mūsų šaipytis?

Visi šie klausimai neramina Slaptai.lt redakciją.

O dabar Jūsų dėmesiui – ELTA agentūros pranešimas

Pasak parlamentarų, sovietinės okupacijos laikotarpių 1940-1941 ir 1944-1990 m. Lietuvos komunistų partija buvo sudėtinė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos dalis ir atliko pagrindinį vaidmenį Lietuvoje įtvirtinant diktatūrą bei represinį režimą, todėl yra atsakinga už okupacijos metu padarytą žalą ir nusikaltimus.

Anot Seimo narių, paradoksalu, kad nors 1998 m. Seime buvo priimtas įstatymas, kuriuo sovietinės valdžios jėgos ir saugumo struktūros (NKVD, NKGB, MGB, KGB) buvo pripažintos nusikalstamomis organizacijomis, vykdžiusiomis genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą okupuotoje Lietuvos Respublikoje, pagrindinis okupacinės valdžios organas LKP tokio įvertinimo nesulaukia iki šiol.

„Toks skaudaus ir sudėtingo Lietuvos istorijos etapo nenuoseklus vertinimas yra viena iš istorinės atminties politikos trūkumo šalyje pasekmių, leidžiantis įvairiems okupaciniu laikotarpiu LKP ir jos struktūros veikloje aktyviai dalyvavusiems veikėjams šiandien kalbėti, jog „ir tada dirbome Lietuvai“ ar „istoriją palikime istorikams“. Todėl šia rezoliucija, kuri teikiama pakartotinai, siekiame ištaisyti šią iki šiol egzistuojančią istorinio vertinimo spragą ir pagrindinę okupacinį represinį režimą kontroliavusią organizaciją įvardinti nusikalstama struktūra“, – rezoliucijos projekto parengimo motyvus aiškina vienas iš dokumento rengėjų, konservatorius A. Ažubalis.

„Panašaus pobūdžio nacių įvykdyti nusikaltimai tarptautinės bendruomenės buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo tribunolo, kur ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama organizacija. Tai tapo vienu pagrindinių pokario Europos istorinės atminties naratyvų. Deja, tačiau iki šiol Europoje sovietinių nusikaltimų vertinimas nesusilaukia lygiaverčio ir atitinkamo įvertinimo, o ir sovietinį, ir nacistinį terorą patyrusių Vidurio ir Rytų Europos valstybių istorinė atmintis gerokai skiriasi nuo tik nacistinį režimą išgyvenusių Vakarų Europos šalių. Todėl siekdama bendro istorinio raudonojo teroro vertinimo turime padaryti viską, kad pirmiausia patys sau išdrįstume aukščiausiu lygiu įvardinti daiktus tikrais vardais“, – apie poreikį įvertinti nusikalstamą LKP veiklą kalbėjo kitas rezoliucijos projekto rengėjas, konservatorius L. Kasčiūnas. 

Pačios šlykščiausios asmenybės: Marksas su Engelsu, Leninas ir Stalinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rezoliucijoje pabrėžiama, kad ja yra sprendžiama Lietuvos komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.

Šis rezoliucijos projektas, atsiliepiant į Lietuvos patriotinių nevyriausybinių organizacijų kvietimą, Seime buvo įregistruotas dar praėjusią kadenciją, tačiau Socialdemokratų frakcijos atstovų Seime pastangomis projektas buvo atmestas ir išimtas iš darbotvarkės jo net nesvarsčius.

Projekto rengėjai, pakartotinai teigdami rezoliuciją svarstyti Seimui, tikisi, kad naujos kadencijos Seimo sudėtis suteikia unikalų šansą žengti šį istoriškai svarbų žingsnį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.20; 06:10

Politinės intrigos

1917 metų revoliucijos įvykiai, Spalio revoliucijos vadų asmeninės bylos ir dokumentai, susiję su Ukraina ir Estija, Rusijos archyvuose paženklinti žyme „slaptai“, sakoma laikraščio Kommersant tyrime.

Rusijoje įslaptinti archyvai, susiję su 1917 metų Spalio revoliucija, sakoma leidinio Kommersant žurnalisto Leonido Maksimenkovo straipsnyje „Amžiaus valstybės paslaptis“ („Valstybinė amžiaus paslaptis“?).

„Kovų dėl valdžios“ ir „dėl sostų“ paslaptys“ – svarbiausias dalykas bolševizme. O šiandien – dar ir labiausiai saugomas Rusijos archyvų lobis. Dvigubai saugoma kovos prieš valdžią know how, ypač jei receptūra nuvedė prie pavykusių revoliucijų. Visų pirma – Vasario ir Spalio. Nors slaptinami net tokie, atrodo, tolimi protėviai, kaip Anglijos XVII amžiaus ir Prancūzijos XVIII amžiaus (revoliucijos)“, – rašė jis.

Žurnalisto duomenimis, pagrindinėje duomenų apie revoliuciją ir Pilietinį karą bazėje, kuri saugoma Rusijos valstybiniame socialinės–politinės istorijos archyve (RGASPI), liko įslaptinti kai kurie Lenino popieriai.

„Slaptumo geografija stebėtinai sutampa su šiandieniniais probleminiais regionais – tai Pabaltijys, Ukraina“, – pabrėžė jis.

Antai, įslaptinti visi RSFSR diplomatinio atstovo (ambasadoriaus) Estijoje Maksimo Litvinovo laiškai Leninui. Totaliai cenzūruojamos RSFSR diplomatinių atstovų telegramos apie Ukrainą nuo 1919 sausio iki 1922 lapkričio 7 dienos. Nuo istorikų slepiamas laikotarpis nuo separatinės Bresto taikos sudarymo su Vokietija iki lapkričio revoliucijos, kuri nuvertė kaizerio režimą.

„Visai neseniai, jau po 1991 metų, vėl įslaptinta byla Nr. 2133 „RSFSR diplomatinio atstovo Vokietijoje Adolfo Jofės V. I. Leninui siųsti laiškai ir pažymos (bei pranešimai) apie sovietų ir vokiečių tarpusavio santykius bei kitus užsienio politikos klausimus“. Dokumentai nuo 1918 metų gegužės 9 iki spalio 31, tai 185 puslapiai.  Parengtas dokumentų rinkinys ir kandidato disertacija prie jo – 100 metų guli paženklinti žyme „slaptai“, – pranešė Maksimenkovas.

Lenino fonde įslaptintos 1920–1922 metų Finansų liaudies komisariato ir Darbo ir gynybos Tarybos RSFSR aukso fondo reikalų komisijos žinių suvestinės ir pažymos. O Politinio biuro archyve iki šiol uždaryti dokumentai apie Valstybinę vertybių saugyklą, kur sukrautos konfiskuoti Rusijos imperijos lobiai, įskaitant ir pagrobtus iš vienuolynų bei cerkvių.

„Revoliucijos ir sovietų valdžios finansinės paslaptys – vienos iš labiausiai saugomų, neįmintų ir paslaptingų. Mes iki šiol taip ir nežinome, kiek revoliucijos momentu Rusijos ir carų aukso buvo saugoma Vakarų bankuose ir koks jo likimas. Tai, kas maždaug žinoma, – trupiniai“, – pabrėžė žurnalistas.

Be to, iki šiol slepiamos realios komunistų vadų biografijos. Griežtai įslaptintos jų asmens bylos. Antai, pagal federalinius įstatymus, ribojančius prieinamumą prie „informacijos apie piliečių asmens ir šeimos paslaptį, jų privatų gyvenimą, o taip pat apie žinias, pavojingas jų saugumui“, archyve neišduodama asmeninė Nadeždos Krupskajos byla, nors ji mirusi jau prieš 78 metus.

Įslaptinta ir prieš 91 metus mirusio VČK–OGPU (Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija, sabotažu ir spekuliacija–Jungtinė valstybinė politinė valdyba) įkūrėjo Felikso Dzeržinskio byla, o taip pat Karinio jūrų laivyno liaudies komisaro Michailo Frunzės   ir finansų liaudies komisaro ir tuo pačiu metu Sovietų Rusijos ambasadoriaus ir prekybos atstovo Didžiojoje Britanijoje Leonido Krasino bylos.

„17-ųjų metų revoliucija tebekunkuliuoja, tebeslegiama valstybės paslapties. Prie senojo režimo. Prie naujojo. Ir šiandien, prie naujausiojo. Nejaugi todėl, kad jos pergalės gimdė kai kieno jaunose ir karštose galvose nesveikas mintis (ketvirtojo dešimtmečio viduryje Stalinas įslaptino narodovolcų (liaudies valios šalininkų), nužudžiusių valdovą imperatorių Aleksandrą II ir vos nesusprogdinusių jo įpėdinio Aleksandro II) temą? Bet, matyt, esmė ne vien čia. Šiandien mums niekas nepasakys, kiek carų aukso buvo saugoma Šveicarijos bankuose ir kas jį tvarkė. Apie 17-ųjų metų įvykius Ukrainoje, Pabaltijyje ar Lenkijoje nedera net užsiminti – neįleis į archyvų slėptuves“, – apibendrino Maksimenkovas.

2017.01.23; 07:23