„Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Naujienų portalas „Delfi“ toliau skelbia aštuntus metus iš eilės vykdomo projekto „Lietuvos įtakingiausieji“ rezultatus. Trečiadienį „Delfi“ pristato, kokie verslininkai ir ekonomistai, visuomenės ir ekspertų nuomone, šiuo metu yra įtakingiausi.
Šiemet ekonomistas Nerijus Mačiulis antrus metus iš eilės Lietuvos elito išrinktas įtakingiausiu tarp šalies verslininkų ir ekonomistų. Visuomenės nuomone, pirmoji pozicija šiame sąraše jau ketvirti metai iš eilės tenka verslininkui Arvydui Avuliui.
Kaip parodė atlikta apklausa, tarp verslininkų ir ekonomistų šiuo metu įtakingiausias yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Pirmą kartą lyderių trejetuko sąraše atsidūrė ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius, jam atiteko antroji vieta. Trečioje vietoje, kaip ir pernai, – nekilnojamojo turto (NT) bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas bei verslininkas Arvydas Avulis. „Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Toliau penketuko sąraše – ekonomistas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis bei bendrovės „Eika“ savininkas ir verslininkas, buvęs LPK prezidentas Robertas Dargis.
Šeštoje vietoje, elito nuomone, – Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas, o septintoje – „Northway Biotech“ valdybos pirmininkas Vladas Algirdas Bumelis.
Aštuntoji ir devintoji vietos atiteko ekonomistams – atitinkamai vyriausiajam „Luminor“ banko ekonomistui Žygimantui Mauricui bei ekonomistui ir Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentui Mariui Dubnikovui.
Įtakingiausiųjų dešimtuką, elito nuomone, užbaigė „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus.
Lyginant su praėjusiais metais, pirmajame dešimtuko sąraše nebeliko pagrindinio „Vilniaus prekybos“ akcininko Nerijaus Numos. Šiais metais jis sąraše, elito nuomone, liko 18 vietoje. Jo vietą užėmė dešimtuko naujokas M. Dubnikovas.
Visuomenės ir elito nuomonė dėl įtakingiausiųjų skiriasi
Visuomenės nuomone, kurią aiškinosi „Spinter tyrimai“, įtakingiausių Lietuvos verslininkų ir ekonomistų sąrašas atrodo kitaip.
Pirmoji vieta čia jau ketvirtus metus iš eilės atitenka A. Avuliui. Antroje vietoje, kaip ir pernai, – N. Mačiulis, o trečioje – iš devintos vietos pernai pakilęs Ž. Mauricas.
Toliau sąraše – R. Dargis, dešimtuko naujokė ekonomistė, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Vainienė, D. Arlauskas.
Kylame viršun ar leidžiamės žemyn? Slaptai.lt nuotr.
Septintoje – „Avia Solutions Group“ valdybos pirmininkas Gediminas Žiemelis, aštuntoje – R. Kuodis. Sąrašą užbaigia N. Numa bei „TR Holding“ akcininkas bei verslininkas Antanas Guoga.
Lyginant su praėjusių metų visuomenės vertinimu, iš dešimtuko pasitraukė bendrovės „Kauno grūdai“ valdybos pirmininkas Tautvydas Barštys, buvęs bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas Mantas Bartuška bei D. Mockus, jis šiemet liko 11-oje pozicijoje.
Tai reiškia, kad šių žmonių vietą sąraše užėmė naujokai R. Vainienė, A. Guoga bei pernai už dešimtuko ribų likęs D. Arlauskas.
Žurnalas „Reitingai“ naujienų portalo „Delfi“ užsakymu 2022 m. gegužės 17 d. – birželio 23 d. atliko Lietuvos elito nuomonės tyrimą, kurio metu apklausė 925 asmenis. „Spinter tyrimai“ reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą atliko liepos mėnesį.
Sovietiniais laikais dėl nelojalumo valdančiajai partijai pašalinti iš universitetų dėstytojai arba neapsikentę ideologinio spaudimo ir patys pasitraukę mokslo darbuotojai nepradingdavo kažkur tuščiai, bet palyginus plastiškai iš naujo įsiliedavo į darbo rinką, užimdami, kas juokingiausia, naują darbinę poziciją ne taip padrikai ir chaotiškai, kaip būtų galima tikėtis, o su dėsnio pavidalo tendencijos imitacija, nežiūrint to, kad tokios tendencijos prasmės nepavyksta dešifruoti net ir šiandien: štai išmesti iš darbo istorikai tuomet, kaip taisyklė, įsidarbindavo pirtininkais, nešiodavo alų atėjusiai pasikaitinti ir nusiprausti darbo liaudžiai ir už papildomą mokestį buvo pasiryžę nušveisti doro pirties lankytojo nugarą (jeigu būtų buvę leidžiama vyrams dirbti moterų pirtyse, ten būčiau jau labai anksti, nelaukęs vėlesnių komplikacijų, pasirodęs ir aš su kempine rankose, taip prisidėdamas prie to meto istorikų disidentibilaus judėjimo), vilko bilietą gavę ekonomistai dažniausiai įsidarbindavo rūbininkais, o filosofijos kursus anksčiau mokslo ir mokymo įstaigose plėtoję lektoriai labiausiai laukiami buvo naktinio sargo tarnyboje.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jau sakyta, jokio loginio nurodytų profesijų atitikimo pagrindo tikriausiai nėra, nors, jeigu norite, galima būtų labai apytikriai paspėlioti, kad didžiosios Romos istorijos žinovai rinkosi pirtininko pašaukimą, vedami pasąmoninės nuovokos arba net daugiau ar mažiau įsisąmoninto supratimo, kad imperijos žlugimas prasideda nuo pirties vaidmens kultūriniame gyvenime perteklinio sureikšminimo, tarkime, ekonomistai, visais laikais jautė poreikį skaičiuoti svetimus pinigus, ypač sudėtus tose viršutinių rūbų kišenėse, kita vertus, niekam niekados nebuvo paslaptis, jog filosofinio intelekto plėtotei parankiausia yra naktinė terpė.
Taigi, kai dėl prasidėjusios demografinės krizės jau nepriklausomybės laikais sumažėjo studijuojančio jaunimo skaičius ir universitetų dėstytojai pavieniui arba net masiškai buvo atleidinėjami iš katedrų, dviračio iš naujo išrasti nereikėjo ir ne vienas universiteto darbuotojas pasuko ištryptu praeitoje epochoje, bet dar neužžėlusiu profesinio persikvalifikavimo pagal neseniai aptartą pavyzdį keliuku.
Toje balagano gadynėje, kai universitetai jungėsi, skyrėsi, optimizavosi, mano kolegos buvo atleidžiami iš darbo, o po to neretai vėl kviečiami grįžti į buvusias pareigas, todėl ne vienas iš jų protarpinį naktinio sargo darbą traktavo kaip savotiškus kvalifikacijos pakėlimo kursus. Savo ruožtu aš naktinio, o, tiksliau tariant, nakties sargo tarnystę supratau su didesniu nei įprasta užsiangažavimu prasmės laukimui, nors ir aš pats kartas nuo karto taip pat darbavausi universitetų dieniniuose skyriuose.
Kiekvienas iš mūsų tikriausiai labai gerai prisimena savo pirmąją meilę, gali detaliai papasakoti apie jau nutolusio laike šio romantiško įvykio aplinkybes. Taigi nenuostabu, kad ir aš savo ruožtu labai gerai prisimenu pirmojo ir kol kas vienintelio susitikimo su angelu aplinkybes, pripažindamas faktą, kad šis iš esmės transcendentinis įvykis mane pasitiko labai įprastoje, jokio antgamtiškumo nė iš tolo nežadėjusioje aplinkoje naktinio budėjimo vienoje prekybos ir kulinarinio meistriškumo mokykloje metu, kai – priešinga – nosį visą laiką įkyriai graužė įprastų, per dieną suneštų dulkių kvapai. Žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, būtų galima daryti prielaidą, kad staigiai sutirštėjęs dulkių aromatas užmena mįslę apie galimas permainas, tačiau tuomet dulkėms tokios didelės reikšmės neteikiau ir dėl to nekvaršinau sau galvos.
Tada įpusėjus nakčiai, dar kartą apeidamas patalpas, lipau į antrą aukštą, kaip iš viršaus ant manęs pažiro šviečiantys krištoliniai rutuliai, tarsi ir stabtelėję ties mano kūno laikina pastote, linksmai paskraidžioję aplinkui, po to pradingdami kažkur pasaulio papėdėje. Vieną akimirką atrodė, kad stoviu būties viršūnėje, o pasaulis pavirto į apačią krintančiomis žaižaruojančio krioklio kaskadomis.
Žinoma, žmogui lemta dažnai apsigauti, prisigalvoti, įsivaizduoti nebūtus dalykus, patirti vaizduotės sutrikimus ir haliucinacijas, tačiau aptariamu atveju neantropomorfinio susitikimo autentiškumą paliudija net ne pigus, kaip pasakytų oponentas, burbulų efektas ir purslojanti muzika (ji tikriausiai grojo taip tyliai, kad aš to grojimo net negirdėjau), o užstojusi tokia ramybė, kad net plaukai staiga ima ir pasišiaušia. Tai buvo tuščiai slenkančio tuščio laiko ramybė, užsipildanti prasmės pertekliumi. Tokią ramybę gali apturėti tik nakties sargas su angelo sargo leidimu.
Koks didelis turtas yra ramybė, pagal kontrasto principą geriausiai nutuokti turėtų švietėjai, t. y. įvairiausio plauko mokytojai, dėstytojai, mentoriai, nes jie mechaninėje skalėje vertindami kitų, tegu ir jaunesnių žmonių sugebėjimus, rašydami jiems pažymius įsitaiso ne tik skrandžio opą, bet ir nešvarios sąžinės sindromą. Kas ne kas, o jie žino, kad paskutiniame teisme nebus nė vienos dūšelės, linkusios už juos užsistoti.
O ar nebaisu būti stačiai nakties sargu, kokios baimės čia gali prasisunkti net pro pastatomas užtvaras?
Nakties sargo tarnyba turi savo paslapčių, ne viską būtų galima viešinti, tačiau vieną ar kitą epizodą, įveikiant prisikabinusias baimes, esu linkęs papasakoti jau čia.
Spyna. Slaptai.lt nuotr.
Dirbau naktiniu sargu vienoje labai senoje mokykloje, apsuptoje senobinių medžių, taigi įsikūrusioje beveik miške arba apleistame parke. Užstojus nakčiai šis senas pastatas pradėdavo taip braškėti, stenėti, dejuoti, pritariant medžių ūbavimui, kad jau norėdavosi viską pametus atsižegnoti nuo tokio darbo, pažadinančio vaikystėje pergyventas ir po to ilgai tūnojusias uždarytu pavidalu kažkur pasąmonės gelmėse baimes. Kartais naktimis tas senas mokyklos pastatas imdavo nesustodamas staugti, tokiu būdu tarsi bandydamas atsigriebti už pratylėtas valandas su neklaužadomis mokiniais, kuriems, kaip dabar man atrodo, jautė tik piktą senolio pagiežą. Tačiau mano laimei mokyklos ūkvedys, pats anksčiau čia dirbęs naktiniu sargu, matydamas mano tragikomišką suglumimą, pasiūlė pasiimti į draugystę naktinio budėjimo raštinėje valandomis savo vilkšunio veislės kalę, gerai užsirekomendavusią saugant nedidelį mokyklos turtą.
Nekreidavusi jokio dėmesio į gamtos kuriamą triukšmą ir savaiminius pastato bildesius, išmintinga kalė jautriai reaguodavo išgirdusi net tyliausią žengiančių žmogaus pėdų lauke keliamą krebždesį, pradėdama loti tokiu balsu, kuris galėtų išgąsdinti net patį velnią.
Buvau įpratęs užpuolus žiovuliui eiti miegoti arba, tiksliau būtų sakyti, patįsoti ant kuklios kanapos direktorės pavaduotojos kabinete, tačiau jau pirmą dieną, kai mano draugėje nakties metu atsirado pagalbininkė vilkšunio kalė, tik atidarius duris į kabinetą, būtent ji pirmoji stryktelėjo ant siaurutės kanapos, išsitiesdama visu savo ūgiu ir iškart apsimesdama kietai įmigusi. Nepastumsi, kai išmintinga ir drauge išpampusi kalė guli kojomis tvirtai atsirėmusi į sieną, su prasikišančia virš gulto nugara iš kitos pusės. Dar mažiau buvo vilties kažkaip pabandyti ją nukelti, nes, man bandant nuridenti kalę nuo kanapos, anoji įtempiamų raumenų ar dar kažkokių triukų dėka pasidarydavo dešimtimis kartų sunkesnė, neatplėšiama. Ypač baiminausi dėl to, kad ji neurzgė, nerodė jokio balso, bandant išstumti ją iš kušetės, nes, šiaip ar taip, urzgimas yra išankstinis padoraus šuns perspėjimas apie tai, kad jis, gindamas savo interesus, gali griebtis labiau radikalių priemonių.
Šuniukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seniai, labai seniai gyveno mano mama ir savo ūkelyje be visa ko kito užlaikė kiemsargę kalytę, vardu Dora.
Kai kartais kalytė nutrūkdavo nuo grandinių ir pasileisdavo į kaimą, tuomet ji, ta kalytė, kališkai užsivedusi, nė trupučio negaišdama laiko tokioms procedūroms kaip pasilabinimas, sulojimas ar suurzgimas, puldavo prie pirmo sutiktojo, iškart įsikabindama į minančio pedalus dviratininko kulnis, įsibėgėjusi caktelėdama labiausiai didžiagerklei moteriškaitei į blauzdą, nepraleisdama kitų gerų progų, aplenkdama tik vaikus kaip visiškai dėmesio nevertus objektus. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės keikdavosi ir pykdavo ant kalytės, dar labiau – siuto ant šuns šeimininkės, savo ruožtu mama įširdusi bardavo savo augintinę, tačiau man įstrigo į galvą ir tokie mamos žodžiai, kad ši bjauri kalė visų mūsų nelaimei yra dar ir labai protinga, nes ji esą tuščiai neaušina burnos.
Net ir praėjus daugybei metų, kartais iš atminties iškyla vaizdelis – kaip ji, Dora, sėdi pririšta prie būdos kovinėje būsenoje, nelojanti ir neurzgianti, bet bjauriai susiraukusi ir nusiminusi, kad negali imti ir dorai įkąsti nepažįstamiems bei įtartiniems žmogėnams, šmirinėjantiems čia po kiemą (o dėl to, kad žmogus apskritai yra įtartina būtybė – nepasiginčysi nei čia, nei kituose forumuose).
Tačiau dabar man įsiūlytos į bendrystę kalės tylėjimas turėjo jau kitą potekstę, kaip atrodo, tokį intensyvų tylėjimą privalėjau suprasti kaip padoriam žmogaus tekusį įpareigojimą nežadinti miegančiojo. Taigi neliko nieko kito kaip pabandyti nusnausti šalia atsisėdus ant kietos kėdės ir ištiesus kojas toli į priekį.
Išbudino mane tąkart jau gerokai po vidurnakčio tai, kad kalė staiga pašoko iš migio su didžiausiu trenksmu ir lodama nubėgo apsižvalgyti po mums priskirtą saugoti klasių, kabinetų ir koridorių labirintą, išgirdusi, kaip galima spėti, labiau įtartinus nei įprasta šlamesius. Neuždelsęs nė akimirkos virtau į kalės išgulėtą vietą, staiga pabandęs išmokti apsimetimo meno atrodyti įmigusiu ir nepažadinimu.
Likusią nakties dalį kalė prasnaudė sėdėdama kėdėje, nepatogiai ištiesusi kojas į priekį, tačiau daugiau niekados per mums tekusius budėjimus ji nepašokdavo naktimis nuo kušetės apsižvalgyti po teritoriją, nesujudėjo net tada, kai baisūs plėšikai beldėsi į langus. Galimas daiktas, sena ir išmintinga kalė darė prielaidą, kad kokybiškas miegas yra svarbiau net už pareigą ir bendrystės dvasią. Tokia, tarkime, ir yra nekaltumo esmė.
Poilsis Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės rūmų. Slaptai.lt nuotr.
Tikriausiai nieko nėra baisiau už tai, kai mokytojas, auklėtojas, padalinio vadovas pasirodo darbe pagiringas, juolab – neišsiblaivęs. Dėl to niekas nepuls ginčytis, nusileis net didžiausias girtuoklis. Vis tik baisiausia tokiu neišsiblaivymo atveju yra net ne tai, kad parodomas vyresniojo žmogaus blogas pavyzdys jaunimui, dar baisesnis dalykas, kaip atrodo, yra jo paties neatperkama kančia, jog, būdamas pašiauštos, užkilusios drumzlėmis, neatsisijojusios sielos, bandė prastumti gerus darbus ir šitaip galėjo apkrėsti gėrį. Tačiau – kaip aš klydau tada pagalvojęs, kad tokios griežtos taisyklės galioja tik pedagogui, o nakties sargas gali bent vieną kartą ateitį į budėjimus prisiliuobęs, čia pat panirdamas į alpų snaudulį be didesnių nuostolių žmonijai.
Dabar jau jokia paslaptis, kad būtent mano apsileidimas ir nusmigimas budėjimo metu lėmė, kad naktis liko neapsaugota, o dėl to savo ruožtu neišaušo ir pilnavertis rytas. Žmonės įprastomis valandomis baudėsi kilti į darbus, bet pasaulis liko įstrigęs tirštame rūke be kelio ženklų. Tokiomis aplinkybėmis iškilti virs rūko lygio jau buvo neįmanoma, nors buvo bandančių nurisnoti iki tikslo trumpais perbėgimais, nuklampoti kelią nežmoniškai sunkiai kilnojant aplipusius kelėnus ar nuplaukti likusią distanciją prisistatant lengvesniais už rūką.
Ant šaligatvio stovėjo nustėręs žmogus su portfeliu rankose, o aplink jo veidą plaukiojo skirtingiausių spalvų žuvys, dėl rūko gilumo čia pat pradėjusios neršti.
Troleibusai jau buvo pradėję judėti nežinoma kryptimi, tačiau juos greitai pasivydavo ir aplenkdavo dinozaurai.
Kaip iš didelio rezervato staiga urmu paleistos ant kiekvieno kampo plavinėjo nuogos ir minkštos kaip pašildytas plastilinas moterys.
Tačiau rūkas vis dar kilo ir kilo į viršų, kol mano sapnų personažai, prasiveržę į tikrovę, nesustodami jaukė daiktų tvarką arba net bandė nežymiai pakeisti pačios tikrovės formas.
Kaip galop man vis tik pavyko atstatyti daiktų tvarką ir išvengti pasaulinio chaoso – tai jau kita istorija.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvoje vieni įtakingiausių potencialiai yra bankininkai ir ekonomistai, rodo rinkos tyrimų bendrovės „Kantar TNS“ tyrimas.
Potencialios įtakos indekse, kuris vertinamas pagal gyventojų apklausas, vienvaldis lyderis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jo indeksas siekia 278 ir, anot „Kantar TNS“, gerokai lenkia kitus sąraše esančius nuomonių lyderius.
Nepaisant didžiausio žinomumo, su trečdaliu žemesniu įtakos rodikliu antras rikiuojasi SEB prezidento patarėjas Gitanas Nausėda (194). Trečiasis sąraše taip pat bankų sektoriaus atstovas – Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (153).
„Komunikacijos intensyvumas yra vienas iš svarbiausių faktorių, siekiant tapti žinomu ir įtakingu verslo, institucijų ar organizacijų atstovu. Tačiau pasiekus santykinai aukštus žinomumo rodiklius, komunikacijos kiekis nebeturi reikšmingos įtakos šiam rodikliui. Pavyzdžiui, neseniai intensyviai komunikuoti pradėję R. Grajauskas ir T. Povilauskas – į įtakos dešimtuką dar nepatenka; o kelerius metus intensyviai komunikuojantis Ž. Šilėnas užima 4 vietą pagal žinomumą”, – pranešime teigė „Kantar TNS“ rinkos tyrimų ir įžvalgų vadovė Reda Varankevičienė.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, lyderiaujantis pagal komunikacijos intensyvumą, potencialios įtakos indekso lentelėje užima ketvirtą poziciją (130). Greta jo rikiuojasi ekonomistė Rūta Vainienė – tiek pagal potencialios įtakos indeksą (93), tiek pagal žinomumą. Atsilikdami nuo jos, įtakos lentelėje toliau seka Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas, ekonomistas Romas Lazutka (atitinkamai 59, 52, 47) – šis trejetukas apylygiai išsidėsto ir pagal žinomumo bei žinučių pastebėjimo parametrus.
Potencialios įtakos indekso TOP10 užbaigia Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas. Į dešimtuką nepatenka nei vienas prekybos sektoriaus verslo, draudimo ar mobiliųjų operatorių atstovas.
Anot tyrimo, bankininkystės sektoriaus atstovai Gitanas Nausėda (89 proc.), Nerijus Mačiulis (62 proc.) ir Vitas Vasiliauskas (61 proc.) išlieka žinomiausiais verslo ir institucijų atstovais Lietuvoje, taip pat jų žinutes gyventojai žiniasklaidoje pastebi labiausiai.
Žinomiausias Lietuvoje nuomonės lyderis tarp komunikuojančių verslo sektoriuje yra SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda. Tuo metu labiausiai pasitikima „Swedbank” vyriausiuoju ekonomistu N. Mačiuliu. Nuo lyderio pagal palankumo indeksą nedaug atsilieka SEB vyriausias analitikas Tadas Povilauskas, pagal žinomumą nepakliūvantis į TOP dešimtuką.
Nepaisant pastaraisiais metais sumažėjusių aktyviausių ekonomistų (N. Mačiulio ir G. Nausėdos) pasisakymų skaičiaus žiniasklaidoje, tai nepaveikė jų žinomumo rodiklių neigiamai – priešingai, jų žinomumas, palyginti su 2016 metais, išaugo daugiau nei 6 proc. punktais.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas išsiskiria didžiausiu pasisakymu skaičiumi (911 pasisakymų 2017 metais), jis yra labiausiai žinomas (46 proc.) tarp ne bankinio sektoriaus atstovų. Per pastaruosius dvejus metus jo žinomumas augo labiausiai (11 proc. punktų), šiuo metu jis užima ketvirtą vietą pagal žinomumą ir tokią pačią poziciją pagal palankumą.
N. Mačiulis pirmauja pagal žmonių, pastebėjusių jo pasisakymus, skaičių – penktadalis (20 proc.) šalies gyventojų matė ar girdėjo jo pasisakymus žiniasklaidoje. G. Nausėdos pasisakymus pastebėjo apie 14 proc., o V. Vasiliausko – apie 11 proc. Kitų pastebimumas dešimtuko sąraše žemesnis – 4-9 proc.
Palankumo indekso lentelės pirmosios dvi pozicijos, kaip minėta, tenka bankininkams (N. Mačiuliui ir T. Povilauskui), o iš viso dešimtuke šio sektoriaus atstovai užima šešias vietas. Dvi vietos sąraše tenka ekonomistams R. Vainienei ir R. Lazutkai, taip pat į palankumo topą patenka Ž. Šilėnas, o dešimtą poziciją užėmė P. Masiulis.
„Skirtingai nei žinomumas – palankumas gana paslankus, jį galima sparčiai įgyti arba prarasti. Pavyzdžiui, G. Nausėdos tradiciškai turėtas aukštas palankumas (nepaisant rekordiškai išaugusio jo žinomumo) per metus sumažėjo daugiau kaip pusantro karto, nustumdamas jį į 7 poziciją. Tuo tarpu N. Mačiulio, R. Vainienės, V. Vasiliausko palankumas auga”, – sakė „Kantar TNS“ ekspertė.
Pasak „Kantar TNS“ tyrimų ir įžvalgų vadovės, palankumo G. Nausėdai mažėjimą galėjo lemti jo asmenybės siejimas su politine veikla (viešojoje erdvėje pasirodę svarstymai dėl G. Nausėdos kandidatavimo į LR prezidentus), išaugęs jo žinomumas, o kartu su žinomumu ir padidėjęs ambivalentiškai jį vertinančių žmonių skaičius.
Reprezentatyvi 15-65 metų amžiaus Lietuvos gyventojų apklausa internetu atlikta šių metų kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Apklausta 819 asmenų.
