Ekozjancas

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Giandžoje sugriauti pastatai. Žvilgsnis iš viršaus
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Informacija, jog prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos stipriai apšaudė vieną iš didžiausių Azerbaidžano miestų, – privertė suklusti. Giandža – svarbus miestas. Tai – senoji Azerbaidžano sostinė (tarsi mums – Kaunas). Sostinę prie Kaspijos jūros į Baku azerbaidžaniečiai perkėlė saugumo sumetimais. Kad ji būtų kuo toliau nuo puldinėjančių priešiškų valstybių.

Į atakas prieš Giandžą tarptautinė visuomenė turėtų žiūrėti labai rimtai. Kai azerbaidžaniečiai taikosi į karinius objektus aplink Kalnų Karabacho sostinę Hankendį (šį miestą armėnai perpavadino mirtino azerbaidžaniečių priešo Stepano vardu – Stepanakertu), visi žino, taip pat ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, kad tai – Azerbaidžano teritorija. Taigi, kaip begudrausi, kaip išsisukinėsi, o Azerbaidžanas šeimininkauja savo teritorijoje. Bet kai sviediniai lekia į Giandžą, tai reiškia, kad Armėnija atakuoja kaimyninę šalį. Tarp apšaudomo Stepanakerto ir apšaudomos Giandžos – milžiniškas skirtumas. Nematyti šių skirtumų – tiesiog nepadoru.

Beje, sugriovimai Giandžoje – milžiniški. Šitaip sakydamas remiuosi ne azerbaidžanietiškais, ne turkiškais, o lietuviškais šaltiniais. Štai Europos Sąjungos misijos Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas ponas Kęstutis Jankauskas leidiniui minval.az pareiškė apie patirtus slogius jausmus, išvydus sugriautus pastatus. Jis drauge su kitų ES šalių ambasadoriais apžiūrėjo Giandžą po apšaudymų.

Apie Kalnų Karabacho konfliktą kažkodėl vis dar sakoma pusė tiesos – vengiama išguldyti visą tiesą. Net ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kodėl neatkreipus dėmesio į videointerviu, kurį yra davęs buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas (youtube.com)? Jis mano, kad kompromisų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho pasidalijimo buvo galima pasiekti dar 1997 metais. Tačiau tuo metu Kalnų Karabache įsitvirtinusiems armėnams (vadinamasis Karabacho klanas) buvo maža ir maža. Klanas norėjęs visko, jų apetitai buvo milžiniški. Tie armėnų politikai, kurie blaiviau žiūrėjo į konfliktą, buvo nustumti į šalį.

Giandža po Armėnijos atakų

Kai tvirtinama, jog Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklausąs Azerbaidžanui, bet šiuo metu ten gyvena armėnai, – vėl gudraujama. Šitaip tvirtinant tarsi norima pasakyti, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui tik teoriškai, o praktiškai – ten įsikūrę vien armėnai.

Taip, jau trys dešimtmečiai, kai ten nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Tačiau sakant ar rašant, kad Kalnų Karabache nūnai gyvena vien armėnai, būtina, mano supratimu, paaiškinti, jog visais laikais ten gyventa labai daug azerbaidžaniečių. Bet azerbaidžaniečių ten nūnai nelikę. Jie iš ten išvyti. Išvyti jėga – grasinant, atimant turtą, žudant. Tad tvirtinti, jog šiame regione gyvena vien etniniai armėnai, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos. Šitaip teigdami visuomet pasidomėkime, kodėl Kalnų Karabache, o ir Jerevane, Armėnijos sostinėje, šiandien nėra nė vieno azerbaidžaniečio. Susimąstykime, iš kur atsirado milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių? Iš dangaus nukrito? Štai tada bus aišku, kodėl šiandien Kalnų Karabache nėra nė vieno azerbaidžaniečio.

Pasakoma tik pusė tiesos ir tuomet, kai tvirtinama, esą Rusija palaiko Azerbaidžaną, nes tiekia jam modernius ginklus. Taip, tiekia. Bet kodėl nepriduriama, kad Kremlius ginklus tiekia ir Armėnijai? Skirtumas vėl akivaizdus – ginkluotė Azerbaidžanui parduodama tarptautinėmis rinkos kainomis, o Armėnijai ji tiesiog dovanojama arba parduodama už simbolišką kainą. Beje, ginklai Azerbaidžanui iš Rusijos keliauja atvirai, o į Armėniją – slaptai, aplinkiniais keliais. Jau esu rašęs, kad Azerbaidžanas šiais metais užfiksavęs daug Rusijos transportinių lėktuvų skrydžių į Armėniją. Oficialusis Kremlius ciniškai tvirtina, jog lėktuvais į Armėiją buvo gabentos statybinės medžiagos.

Šia legenda labai sunku patikėti. Jau vien todėl, kad Armėnijos mieste Giumri dislokuota daugiatūkstantinė Rusijos karinė bazė.

Kai imama šaukti, kad Azerbaidžanas specialiai apšaudo krikščionių šventyklas Kalnų Karabache, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, ar tikrai prie tokio pobūdžio objektų nėra įkurta Armėnijos ginkluotųjų pajėgų? Juk žinome, kaip kartais gudraujama kare – savo kareivius slepia mokyklose, universitetuose, ligoninėse, kad oponentai negalėtų šaudyti, o jei vis tik šaudytų – juos būtų galima apkaltinti pakėlus ranką prieš civilius. Mūsų atveju – prieš istorijos, religijos, architektūros šedevrus.

Kai siekiama įrodyti, jog oficialusis Jerevanas Kalnų Karabache gina krikščioniškąsias vertybes, susiraskime youtube.com videointerviu, ką apie tai mano, pavyzdžiui, Rusijos žurnalistas Maksimas Ševčenko arba armėnų istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Armėnija negina jokių krikščioniškų vertybių. Armėnija kompromituoja krikščionybę. Toks būtų apibendrinimas išklausius tuos videokamera užfiksuotus interviu.

Giandža po apšaudymų

Azerbaidžano spaudoje, sakykim, haqqin.az leidinyje, teko skaityti azerbaidžaniečių žurnalistų parengtą interviu su buvusiu Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru. Buvęs Latvijos prezidentas V.Zatleras teigia, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Baku turįs teisę susigrąžinti prarastas žemes. O Europos derybininkai turėjo užtektinai laiko sureguliuoti šį konfliktą ne tik taikiai, bet ir teisingai. Bet toji Minsko grupė konflikto nesureguliavo. Pasakyta taip aiškiai, kad aiškiau nė nereikia.

O ką apie senosios Azerbaidžano sostinės apšaudymą mano buvę Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė? Ši tema jiems – neįdomi, neaktuali?

Norėčiau taip pat išgirsti, kaip šį konfliktą vertina istorikas, praėjusios kadencijos Seimo narys (ar išrinktas į naująjį Seimą – palaukime galutinių rezultatų po dviejų savaičių) Arūnas Gumuliauskas, dar šių metų spalio 1-ąją socialiniuose tinkluose pasigyręs, jog Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupė buvo susitikusi su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu. Esą to susitikimo metu buvo aptartas konfliktas Kalnų Karabache. Jei aptartas – tai klok viešai, ką aptarėte, dėl ko sutikote, o kur nuomonės išsiskyrė. Labai būtų įdomu sužinoti, ar išdrįso istorikas A.Gamuliauskas bent užsiminti, kad, remiantis tarptautine teise, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalo palikti Kalnų Karabachą? Ar vis tik apsiribojo „giliu susirūpinimu dėl aukų abiejose pusėse“?

Ką manąs apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, privaląs pareikšti ir buvusio Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Žodį „privaląs“ vartoju neatsitiktinai. Ponas V.Pranckietis, eidamas Lietuvos parlamento lyderio pareigas, už visų mokesčių mokėtojų pinigus skrido į Armėniją, paskui – už mūsų visų pinigus svečiavosi Azerbaidžane. Taigi dabar tegul kloja visą tiesą tarsi per išpažintį, kokios naudos būta iš jo vizitų? Ko vertos tokios turistinės kelionės? Ką jis manąs apie Giandžos apšaudymus?

Neturi moralinės teisės tylėti, man regis, ir Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė, dar visai neseniai priėmusi draugiškiems susitikimams Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, neva atsivežusią į Vilnių kažin kokį taikos planą, kaip įmanoma sutaikyti Jerevaną ir Baku. Kur tas taikos planas, kokia jo vertė?

Įdomi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Kai agresyviai besielgiantis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas (visi puikiai prisimename jo tarptautinei teisei akivaizdžiai prieštaraujančius žodžius, esą Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“) apsirgo koronavirusu, G.Nausėda socialiniuose tinkluose paskelbė reiškiantis linkėjimus kuo greičiau pasveikti.

Kokius palinkėjimus Lietuvos prezidentas siųs Armėnijos premjerui šiandien?  

2020.10.13; 10:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Bahramas Zeinalovas. Slaptai.lt nuotr.

Štai kodėl jums rašau. Pastebėjau, kad portalas slaptai.lt daug dėmesio skiria Pietų Amerikoje gyvenančių lietuvių šiokiadieniams. Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Bolivijos lietuviams tribūna suteikiama nuo pat 2011 metų iki šiol.

Viena iš pirmųjų publikacijų, pasakojančių apie Pietų Amerikos lietuvių kultūrinį gyvenimą, paskelbta dar 2011 metais. Ji vadinosi šitaip – „Seniausia lietuvių institucija Pietų Amerikoje“. Viena iš paskutiniųjų paskelbta 2020-ųjų metų vasario 6 dieną pavadinimu “Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas – Argentina 2020“.

Suskaičiavau, kad per beveik dešimt metų slaptai.lt publikavo mažų mažiausiai keliolika straipsnių ir fotoreportažų apie Berisso mieste rengiamas „Imigrantų šventes“, „Ecos de Lituania“ radijo laidas, lietuvių tautinių šokių festivalius Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje.

Pietų Amerikos lietuvių jaunimas

Labai džiugu, kad Pietų Amerikos lietuviai saugo savo tradicijas, papročius, kalbą. Taip elgtis būtina kiekvienai subrendusiai tautai. Ne mažiau svarbu, kad Lietuvos aktualijų portalas slaptai.lt vertina, gerbia Argentinos, Urugvajaus, Brazilijos lietuvių interesus, skelbia jų pasakojimus apie tautinio pobūdžio šventes. Po pasaulį išsibarstę lietuviai privalo vieni kitus palaikyti.

O dabar – apie kitą svarbų aspektą. Portalo slaptai.lt žvilgsnis – labai platus. Jūs domitės pačiomis įvairiausiomis temomis. Domitės ir tuo, kaip, kodėl ir kokių priežasčių skatinamos kai kurios užsienio šalys 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje nutarė pakrikštyti „armėnų genocidu“. Tiek žurnalistas Gintaras Visockas, tiek armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tiek publicistė Irma Ąžuolė, portale slaptai.lt ne sykį pastebėjo, jog pirmosios valstybės, 1915-uosius paskelbusios „armėnų genocidu“, buvo būtent Pietų Amerikos šalys. Tai – Urugvajus ir Argentina.

Štai kaip apie Urugvajaus proarmėnišką sprendimą jūsų portale rašo armėnų kilmės tyrinėtojas F.Ekozjancas:

„Pirmoji vlstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje“.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Kita Pietų Amerikos šalis, kuri 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje oficialiai apibūdino „armėnų genocidu“, buvo Argentina. Tas pats F.Ekozjancas pastebi: „1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos“.

Kadangi man, azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečiui, suleidusiam šaknis Šiauliuose, rūpi išsiaiškinti, kodėl kai kurios pasaulio šalys, deramai neįsigilinusios į istoriją, vienašališkai priima išskirtinai Armėnijai palankias rezoliucijas, aklai smerkdamos Turkiją, turiu prašymą – pasiūlymą. Gal slaptai.lt galėtų kreiptis į aktyvias, patriotiškas, lietuviškumą branginančias Urugvajaus ir Argentinos lietuvių bendruomenes, kad šios surinktų kuo daugiau informacijos, kodėl Urugvajuje ir Argentinoje buvo priimtos Armėnijai palankios ir tuo pačiu Turkiją smerkiančios rezoliucijos. F.Ekozjanco pastaba, jog Pietų Amerikai vargu ar nuoširdžiai parūpo tragiški 1915-ieji buvusioje Osmanų imperijoje, – įsidėmėtina.

Šoka Argentinos lietuviai

Puikiai suprantu, kad slaptai.lt neturi galimybių nuvykti į Pietų Ameriką ir ten atlikti žurnalistinių tyrimų. Tad kodėl slaptai.lt redaktoriui nepaprašius Pietų Amerikos lietuvių pagalbos? Juk slaptai.lt ir Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus lietuvių draugystė tęsiasi ištisą dešimtmetį, tikiuosi, jog tęsis ir ateityje. Gal Pietų Amerikos lietuviams nebus labai sunku peržiūrėt to meto vietinius leidinius, perklausyti to meto parlamentų stenogramas, paprašyti tų dienų įtakingų politikos liudininkų interviu.

Nuotraukoje – Lietuvos ambasada Argentinoje

Juk per pasaulį nusiritę proarmėniški „pripažinimai“, – keistoki, dažnusyk – dirbtini. Kiek juose nuoširdumo ir kiek – falšo? Argi Lietuvai, 2005-aisiais pasielgusiai lygiai kaip kadaise nutarė Urugvajus ir Argentina, nėra svarbu žinoti visas aplinkybes?

Bahramas Zeinalovas, Lietuvos pilietis

Šiauliai

2020.02.07; 13:07

Žurnalisto užrašai

Straisnio autorius Gintaras Visockas su Vokietijos (Bundesveras) kariškiais. Garmišas -Partenkirchenas. Slaptai.lt nuotr.

Kadaise, kai dirbau „Valstiečių laikraštyje“ ir leidau specializuotą Lietuvos krašto apsaugos ministerijos finansuojamą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų atstovų delegacija buvau nuvykęs į Vokietijoje esantį karinį – analitinį Garmišo-Partenkircheno centrą.

Kas bijo viešumo?

Ten išklausiau NATO šalių dėstytojų, mokslininkų, lektorių paskaitų apie dezinformacinius, klaidinančius, propagandinius išpuolius. Ten, kariniame – analitiniame Vokietijos centre, susipažinau, tegul ir paviršutiniškai, su NATO karinių specialistų sukaupta patirtimi atpažįstant viešojoje erdvėje paskelbtus tendencingumus, nutylėjimus, iškraipymus. Į tą centrą buvo suvažiavę daug kariškių ir karo žurnalistų iš viso pasaulio.

Būtent ten, Vokietijoje, akcentuota, kad tie, kurie nesijaučia teisūs, dažniausiai nesiveržia viešai diskutuoti. Atvirkščiai – jie griebiasi nutylėjimų. Jei faktai prieštarauja propaguojamai legendai, jie tiesiog slepia nepalankius faktus. Ar šios pastabos taikytinos A. Kasperavičiaus publikacijai „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13), – spręskite patys.

Beje, labai keistai pasielgė „Lietuvos rytas“, nesiteikęs paskelbti Irmos Ąžuolės atsiliepimo į minėtą istoriko A.Kasperavičiaus rašinį. Norėčiau lrytas.lt skyriaus „Bendraukime“ redaktorės viešai pasiteirauti: argi Lietuva – Armėnijos provincija, nuo kada Lietuvoje leidžiama išdėstyti tik Armėnijai palankią nuomonę, kodėl Kaukazo istoriją matantiems kiek kitaip, nei teigia Jerevanas, – užčiaupiama burna?

Manau, kad dvigubų standartų taikymas – rimtesnė problema, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk ir anksčiau būta atvejų, kai lietuviški leidiniai nepublikuodavo Armėniją kritikuojančių tekstų. Kai 2016-aisiais metais buvo išleista mano knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (Azerbaidžano istorija lietuvių žurnalisto akimis), tuomet vieno internetinio leidinio vadovas paprašė duoti videointerviu. Pabrėžiu – ne aš prašiau. Jis prašė. Nufilmavo specialioje studijoje. Bet interviu iki šiol nepaskelbtas. Kodėl – nežinau. Nepaaiškino.

Jo teisė. Tačiau įtariu, kad tai buvo ne jo sprendimas. Jei jis būtų savarankiškai nutaręs neskelbti įrašo, – nematau nieko blogo. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti pažiūras. Persigalvojo – tai persigalvojo. Ir vis tik įtariu, kad koją bus pakišusios išorinės jėgos. Juk tas interviu Kaukazo tema prašęs leidinio vadovas kadaise buvo nukeliavęs ne tik į Azerbaidžaną, bet ir į Armėniją bei į šiuo metu Armėnijos okupuotą (Armėnijos kontroliuojamą) Kalnų Karabachą. Kurios šalies ambasada jį spustelėjo?

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Žinoma, Lietuvoje dirbantis Armėnijos ambasadorius turi teisę Lietuvoje ieškoti bendraminčių. Bet tik nereikia perlenkti lazdos. Be to, mums, lietuviams, nederėtų pamiršti: Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, ji įsikūrusi Armėnijos teritorijoje jau seniai ir jos buvimas Giumri mieste numatytas ilgam. Tad norom – nenorom Armėnija priversta bendradarbiauti su šiandienine Rusija. Ir ji su dabartiniu Kremliaus režimu bičiuliaujasi dalindamasi pačiomis įvairiausiomis temomis. Vadinasi, jei koją įkėlei į Vilniuje įsikūrusią Armėnijos ambasadą, turėk mintyse, kad viskas, ką pasakysi, greičiausiai bus paporinta ir Vilniuje reziduojančiam Rusijos Federacijos ambasadoriui.

Be kita ko, jau ne sykį girdėjau nusiskundimų, kaip kartais gudriai, bet įkyriai, įžūliai Lietuvoje spaudžiami lietuviai, manantys, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė. Kada nors apie tai teks papasakoti plačiau, konkrečiau. Pikčiausia, kad tai daroma išradingai – mūsų, lietuvių, rankomis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu, galėtų jam vis tik mandagiai priminti, jog Lietuvai nepriimtinos jokios cenzūros apraiškos – nei tiesioginės, nei per trečiuosius asmenis.

Turkijos mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.

Omenyje turiu kad ir nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė neįsileido Turkijos ambasados pakviesto Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Tas mokslininkas tenorėjo išdėstyti oficialųjį Turkijos požiūrį į tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje. Kodėl Turkija, Lietuvos sąjungininkė pagal NATO liniją, neturi teisės bent kartą išguldyti savo požiūrio, kodėl tai leidžiama daryti tik Armėnijai?

Pietų Amerikos pavyzdys

Keistai skamba ir karts nuo karto prasprūstančios užuominos, esą visi, kurie remia Azerbaidžaną, o ne Armėniją, – būtinai nupirkti. Papirkimo temos nevenkime. Bet būkime objektyvūs. Analizuokime visus įmanomus variantus. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo Pietų Amerikos. Pirmosios valstybės, kurio skaudžius 1915-uosius metus tuometėje Osmanų imperijoje pripažino „armėnų genocidu“, buvo Urugvajus ir Argentina. Ar jums nekyla jokių įtarimų? Urugvajus ir Argentina – visai kitame pasaulio gale. Kodėl jokių sąsajų su armėnų ir turkų nesutarimais neturintiems Urugvajaus ir Argentinos politikams, paskendusiems iki kaklo savose, vietinėse bėdose, staiga į galvą šovė mintis domėtis Kaukazo skauduliais?

Šis retorinis klausimas neduoda ramybės ne vien Gintarui Visockui. Šį galvosūkį, pavyzdžiui, narplioja ir interviu neseniai portalui slaptai.lt davęs istorija besidomintis armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tvirtinantis, jog „Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės, nes „tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu“ („Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės“).

Lietuviška laikysena

Lietuvoje 1915-ųjų tragedija „armėnų genocidu“ taip pat įvardinta. Tai nutiko 2005-aisiais metais, Seime priėmus specialiąją rezoliuciją. Atsiverskite to posėdžio stenogramas ir paklausykite, kas garsiausiai, atkakliausiai ragino ne itin gausiai į balsavimo salę susirinkusius deputatus palaikyti Armėnijai palankią iniciatyvą nė nesiteikiant išgirsti Turkijos argumentų? Jei tie parlamentarai nuoširdžiai simpatizavo Armėnijai, kodėl nenorima sutikti, kad esama ir nuoširdžiai, be jokių užkulisinių minčių Azerbaidžanui simpatizuojančių lietuvių?!

Galų gale prisiminkime, kaip Lietuvos Seime buvo keleriems metams atsiradusi draugystės su Kalnų Karabachu grupė. Jos veikla, tegul ir pasyvi, akivaizdžiai prieštaravo tiek NATO, tiek Europos Sąjungos nuostatai, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Rytų Europos studijų centras, kuriam šiuo metu vadovauja Linas Kojala, savo tinklapyje iki šiol išsaugojęs kritišką pareiškimą apie Seime atsiradusią Kalnų Karabacho draugystės grupę.

Oficialiame EESC.lt puslapyje rašoma:

„Atsižvelgiant į itin sudėtingą Kalnų Karabacho galvosūkį bei Azerbaidžiano ir Armėnijos santykius, LR Seime atsiradusi iniciatyva steigti parlamentinę draugystės grupę su nepripažintu Kalnų Karabacho teritoriniu dariniu kelia klausimą, ar tai nėra kai kurių Rytų geopolitinių jėgų interesus atitinkantis bandymas sugriauti Lietuvos pirmininkavimo ES metu vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Lietuvos sprendimų priėmėjai turėtų suvokti, jog alternatyvūs galios centrai Europos saugumo sistemoje yra suinteresuoti, kad šis susitikimas netaptų „sėkmės istorija“ ir nebūtų priimti sprendimai, kurie priartintų šalis partneres (Ukrainą, Moldovą, Pietų Kaukazo šalis) prie euroatlantinės saugumo erdvės. Pagal šią kai kurių Seimo narių logiką, tokiu atveju galima kurti draugystės grupes su tokiais separatistiniais dariniais kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Padnestrė. Mūsų nuomone, tai neatitinka Lietuvos užsienio ir saugumo interesų.“

Laimė, to darinio jau nebėra Lietuvos Parlamente. Bet jis vis tik keletą metų veikė, Lietuvą kiršindamas tiek su Azerbaidžanu, tiek su NATO sąjungininke Turkija.

Gal tie, kurie visur mato papirktus Azerbaidžano lobistus, galėtų bent jau atlikti išsamų tyrimą, kodėl Lietuvos Seime keletą metų oficialiai dirbo, tegul ir vangiai, Lietuvos užsienio politikai prieštaraujanti „draugystės su Kalnų Karabachu grupė“?

Tai – iki šiol deramai neišnarstyta, detektyvo vardo verta tema.

2020.02.03; 07:00

 

Gordijo mazgas

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis nesiteikė atsakyti nė į vieną slaptai.lt klausimą dėl praėjusią savaitę surengtos oficialios viešnagės į Armėniją. Kelionės išvakarėse keletą klausimų buvau nusiuntęs parlamento vadovo atstovams spaudai. V.Pranckiečiui grįžus iš Jerevano – klausimus pateikiau pačiam Seimo pirmininkui. Ir pirmu, ir antru atveju – mirtina tyla.

Suprantama, Seimo pirmininkas – užsiėmęs. Daug pluša ir jo pagalbininkai. Be to, Pirmininkas turi asmeninių rūpesčių – nežino, ar dar ilgai išsilaikys įtakingame Lietuvos valdžios krėsle. Be to, slaptai.lt neturi tokio didelio tiražo, kaip, pavyzdžiui, delfi.lt portalas, todėl mūsų klausimų galima ir nepastebėti.

Tačiau šiuo konkrečiu atveju dingojasi, kad ponas V.Pranckietis nepanoro brūkštelėti bent kelių žodelių tik todėl, kad pats dorai nežino, kodėl važiavo į Jerevaną. Analizuojant oficialią informaciją, paskelbtą LRS.lt puslapyje, susidaro įspūdis, jog Lietuvos Seimo pirmininkas Jerevane neturėjo jokių svarbių reikalų: draugiški, bet abstraktūs, neįpareigojantys pokalbiai apie šį bei tą oficialiose valdžios įstaigose bei gėlių ir vainikų nešimas prie Armėnijai svarbių paminklų. Štai ir viskas. Nebent dar būtų galima pridurti – V.Pranckietis kaip krikščioniškos valstybės atstovas demonstravo simpatijas kitai krikščioniškai valstybei.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Sutinku, krikščionys privalo palaikyti savo tikėjimo brolius, kur jie begyventų. Ir vis dėlto nenoriu sutikti, kad krikščionys privalo palaikyti neteisingai besielgiančius tikėjimo brolius. Viešėdamas Jerevane Lietuvos Seimo pirmininkas tikriausiai nedrįso nė užsiminti, kodėl Armėnija iki šiol neįgyvendino Jungtinių Tautų reikalavimų – nepasitraukė iš Kalnų Karabacho. O juk Lietuva kaip ir kitos NATO ir Europos Sąjungos valstybės kategoriškos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, Armėnija šį regiona privalanti kuo greičiau grąžinti teisėtiems šeimininkams…

Svečiuodamasis Armėnijoje mūsų Seimo pirmininkas, matyt, neprasitarė ir dėl kitų gyvybiškai svarbių klausimų – kada oficialusis Jerevanas ketina atsisveikinti su Giumri mieste dislokuota Rusijos karine baze. Galų gale ar V.Pranckietis išdrįso priekaištauti Jerevanui, kodėl šis, kai Jungtinėse Tautose svarstomi Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos teritorinį vientisumą palaikantys dokumentai, Armėnija balsuoja lygiai taip pat, kaip Rusija? Ji spjauna į Kijevo, Tbilisio ir Kišiniovo pastangas susigrąžinti žemes, kurias okupavo Rusija?

Taip pat nesuprantama, kodėl Seimo pirmininkui buvo būtina padėti gėlių prie 1915-ųjų metų nelaimes įamžinančio paminklo. Taip, Lietuva kadaise paskelbė rezoliuciją, kurioje sakoma, jog „1915-aisiais metais turkai surengė armėnų tautos genocidą”. Tad V.Pranckietis pasielgė tarsi logiškai. Tačiau logikos pasigendu štai kur: nė vienas Lietuvos istorikas nėra šios tragedijos nagrinėjęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Todėl Lietuva, jei žvelgsime priekabiai, nepajėgi tiksliai žinoti, kas ir kaip dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje. Vadinasi, Lietuva privalėjo pasielgti kur kas apdairiau, vertindama prieš šimtą metų nutikusius karus. Nereikėjo lietuviams rėžti iš peties. Derėjo pasielgti taip, kaip darė Estija ir Latvija. Jos juk pasirinko abstraktesnes formules. Nei Talinas, nei Ryga 1915-ųjų tragedijos nepavadino genocidu. Tik Lietuva iš Baltijos šalių išsišoko.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Šis akibrokštas Lietuvai gali brangiai kaštuoti. Toks mūsų elgesys – tai spjūvis galingiausią kariuomenę Europoje turinčiai NATO narei Turkijai. Seimo pirmininkui reikėtų įsidėmėti: ne Armėnija, o Turkija priklauso NATO aljansui. Jei Lietuvai iškils mirtinas pavojus, o jis gali iškilti, mums pagalbos ranką išties ne armėnai, o būtent turkai. Jei Rusija puls Baltijos šalis, Armėnija bus ne mūsų, o kitoje barikadų pusėje. Bent jau taip manyti leidžia jos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė.

Žinoma, dabar Seimo pirmininkas V.Pranckietis gali nuskristi ir į Azerbaidžaną arba Turkiją. Vien tam, kad neva išlaikytų pusiausvyrą. Tačiau Azerbaidžane ar Turkijoje padėdamas gėlių prie paminklų, kuriais ten gerbiamas nuo armėnų smogikų ir teroristų rankų žuvusiųjų atminimas, slogaus įspūdžio neištaisysi. Bijau, kad į mus pradės žiūrėti kaip į pagarbos nevertą besiblaškančią politinę prostitutę.

Liūdniausia, kad mūsų principingumu ims abejoti ne tik Turkija ir Azerbaidžanas, bet ir Ukraina, Moldova, Gruzija. Jei jau Lietuva taip karštai bičiuliaujasi su klusnia Rusijos satelite Armėnija, Kijevui, Kišiniovui ir Tbilisiui negali nekilti abejonių – gal Lietuva tik apsimeta esanti ištikima tarptautinėms teritorinio vientisumo taisyklėms?

Įdomu, ar prieš skrisdamas į Jerevaną mūsų Seimo pirmininkas bent jau išklausė youtube.com erdvėje skelbiamų armėno Filipo Ekozjanco videointerviu, kuriuose šis armėnas narplioja dilemą – ką derėtų laikyti pagridiniu, svarbiausiu, pavojingiausiu armėnų priešu. Šis dešimtis aštrių, atvirų videointerviu paskelbęs vyras tvirtina, kad jo tautiečiai daro mirtiną klaidą manydami, esą visos tos teritorijos, kuriose gyveno arba šiuo metu gyvena bent vienas armėnas, būtinai yra Armėnija. Be kita ko, F.Ekozjancas skeptiškai žiūri ir į pasakojimus, esą prieš tūkstantį metų ar dar seniau gyvavo galingos, įtakingos Armėnijos valstybės, tik jas vėliau … prarijo blogi musulmonai.

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Tokių armėnų kaip F.Ekozjancas – vis daugiau. Kiekvieną kartą, prieš skrendant į Armėniją, derėtų įsiminti ir armėnų mokslininkės Matenadarana Gajane Aivazian pareiškimus, esą jai nusibodo klausytis nuolatinių armėniškų verkšlenimų, kad „Araratas – mūsų kalnas“, kad „Ilhamas Alijevas – labai labai blogas“, kad „konflikto sureguliavimas turi būti priimtinas Azerbaidžano, Armėnijos ir kažin iš kur atsiradusiai Kalnų Karabacho tautai“. Ši mokslininkė mano, kad Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas taikliai atkirto Armėnijos premjerui Nikolai Pašinianui, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas”. I.Alijvas pasakė N.Pašinianui: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, ir taškas.

Armėnų mokslininkė Matenadarana Gajane Aivazian

Taigi nėra, nebuvo ir nebus Kalnų Karabacho tautos. Ją išgalvojo agresyvieji armėnų separatistai. Kalnų Karabacho gyventojus skirstyti įmanoma tik į dvi dalis – azeraidžaniečius ir armėnus. Kalnų Karabacho konflikte Armėnija nėra teisi. Nėra teisi nuo pat pradžios, nuo pat pirmosios dienos.

Todėl Lietuvai, pasaulyje ieškančiai tiesos ir teisingumo, svečiuotis neteisingai besielgiančiose šalyse, net ir krikščioniškosiose, reikėtų kuo rečiau – tik itin svarbiais, tik neišvengiamas atvejais.

2019.10.08; 08:42 

Gordijo mazgas

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Filipo Ekozjanco pavardė mūsų skaitytojams jau girdėta. 2018 metų gruodžio 2 dieną buvome paskelbę jo tekstą „Ką daryti armėnams“ (pagal videointerviu youtube.com).

Minėtą F.Ekozjanco publikaciją būtų galima apibendrinti savo tautiečiams adresuota ištrauka: „Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo“.

2018 metų gruodžio 16-ąją slaptai.lt taip pat publikavo istoriko Gintaro Vaičiūno komentarą „Kodėl armėnai nesusitaiko su turkais?“ Mūsų istorikas primena, kad apart videointerviu „Ką daryti armėnams“ ponas F.Ekozjancas yra padaręs ir daugiau įdomių pareiškimų dėl Pietų Kaukazo istorijos. Sakykim, youtube.com rodomi videointerviu „Psichologiniai – istoriniai spąstai tautai Hai“ arba „Armėnų perkėlimas“, „Istorija, kurios mes neapkenčiame“.

Remiantis šiais informacijos šaltiniais, ypač įsidėmėtinas, istoriko G.Vaičiūno supratimu, F.Ekozjanco pareiškimas: „Kalnų Karabachas – tai, be jokios abejonės, Azerbaidžano Respublikos teritorija, viena iš stambiausių buvusios Persijos provincijų, kur gyveno dauguma musulmonų, o krikščionys, įskaitant ir armėnus, – buvo mažuma“.

Verta įsiklausyti ir į šią F.Ekozjanco pastabą: „Mums įrodinėjama, kad mes turėjome vieną iš didingiausių istorijų. Tai – tiesa. Bet toji valstybė ne kažkokia išgalvotoji, neva egzistavusi prieš kelis tūkstančius metų, bet būtent … Osmanų imperija. Ir ten mes buvome armėnų tikėjimo osmanai. Mes ten gerai gyvenome. Tačiau būtent šios istorijos mes nekenčiame, nenorime jos pažinti. Mums rodo užrašus, neva padarytus prieš 2000 metų. Tik kas šiandien gali įrodyti, kad juos paliko būtent armėnai, o ne turkų ar azerbaidžaniečių protėviai?“

Kaukazo žemėlapių paroda. Oficiali Armėnijos versija. Šiauliai. Slaptai.lt nuotr.

Besidomintiems Kaukazo istorija nūnai atsirado proga susipažinti ir su F.Ekozjanco interviu, duotu leidiniui „Vestnik Kavkaza“. Ten jis pristatomas kaip žinomas ir principingas Kaukazo bei Artimųjų Rytų istorijos tyrinėtojas. Omenyje turiu 2019-ųjų metų rugsėjo mėnesį pasirodžiusį pokalbį su F.Ekozjancu – „Armėnų tauta susifortmavo XVI – XVII amžiais“.

Ką vertėtų išskirti iš šio interviu? Leidinyje „Vestnik Kavkaza“ šis istorijos tyrinėtojas skeptiškai vertina oficialiąją Armėnijos politiką visur ir visada teigti, esą armėnų tauta – viena iš seniausiųjų, esą ji gyvuoja tūkstančius metų. Tiesa, pasak F.Ekozjanco, ne armėnai sukūrė šią koncepciją. Tačiau armėnai ja, deja, naudojasi. Naudojasi savo nelaimei. Šią versiją pradėjo platinti Europa dar 16-ame amžiuje. Europa turėjo klastingų tikslų. Ji plėtė savo valdas ir įtaką, troško užkariauti kuo daugiau žemių tiek Rytuose, tiek Pietuose. Tačiau siekdama grobikiškų tikslų Europa į pagalbą pasitelkė ne vien grubią karinę jėgą, bet ir geopolitinius nesutarimus, kuriuos pati, be kita ko, dirbtinai kurstė.

F.Ekozjancas ragina prisiminti, kas tuomet buvo didžiausia Europos konkurentė? Osmanų imperija! Turkai jau buvo sukonstravę padorią tvarką. Jie jau tada mokėjo sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kad po vienu stogu taikiai sugyventų visos religijos ir tikėjimai. Štai tada europiečiai, F.Ekozjanco manymu, ir pradėjo kurti pasakas apie neva iš amžių glūdumos išnyrančias naujas tautas.

Koks išskirtinis tokių pasakų bruožas? Tos naujai atrastos arba naujai išrastos tautos buvo priklausomos nuo Europos, nes Europa jas skukūrė, be to, jos būtinai pykosi su kitomis tautomis, tarp kurių gyveno. Mūsų minimu atveju: taikiai ir draugiškai Osmanų imperijoje gyvenusiems armėnams buvo įpūsta nuomonė, kad jie – išskirtiniai, kad juos skriaudžia turkai, kad jiems privalu kurti Diodžiąją Armėniją, kuri iš jų kadaise buvo atimta. Europai toks priešiškumas buvo reikalinga tam, kad Osmanų imperija silptų, griaužiama vidinių nesutarimų.

F.Ekozjancas įsitikinęs, kad armėnų tauta susiformavo ne prieš tūkstantį ar juolab – du tūkstančius metų, o tik XVI – XVII amžiais. Armėnus pavadino armėnais remiantis tuomet egzistavusių geografinių teritorijų pavadinimais: Didžioji Armėnija, Mažoji Armėnija, Aukštoji Armėnija. Būtent šiose teritorijose gyvenančius žmones pradėta vadinti armėnais ne dėl to, kad jie – tikrai armėnai, o todėl, kad jie apsistojo būtent taip vadinamose žemėse.

Dar – viena pastaba. Armėnai – neva labai sena tauta, nes itin sena jų kalba. Bet armėnų kalba susiformavo tik XVI –XVII amžiais. Tais laikais žodis „Tauta“ reiškė ne tai, ką turime omenyje šiandien. Neva armėnų senovė remiasi tekstais, kurie parašyti armėnų kalba. Bet tekstai saugomi šventojo Lazario saloje Matenadarane. Bėda ta, kad tekstų savininkai neleidžia atlikti nepriklausomos rankraščių ekspertizės. Todėl esama įtarimų, kad tekstai sukurpti XVIII amžiaus antrojoje pusėje.

Be kita ko, Armėnija atkakliai įrodinėja, kad jos teritorijoje kadaise egzistavo Urartu valstybė. Bet Urartu sieti su armėnais – keblu. Jei esi sveiko proto, Urartu niekaip nepalaikysi armėnų tėvyne. Apie Urartu byloja keletas įrašų akmenyse, tačiau jų neįmanoma palyginti su originalais. Todėl neįmanoma tiksliai pasakyti, ar jie autentiški. Taip pat senuosiuose rankraščiuose išlikę keletas į žodį Urartu panašių pavadinimų, bet ar pavadinimus užfiksavusieji tikrai turėjo omenyje būtent Urartu, – niekas nežino. Taip pat egzistuoja keletas senovinių statinių, bet ir vėl – nėra neginčijamų įrodymų, kad jie turi ką nors bendro su Urartu.

Paklaustas apie armėnų diasporą F.Ekozjancas pabrėžė, kad ji – labai skirtinga. Payzdžiui, iš Turkijos į Charkovą atsikėlę armėnai kaip diena ir naktis skiriasi nuo armėnų, kurie išsikėlė iš Armėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos apie 1990-uosius metus. Diasporą vienija, apgailestauja F.Ekozjacas, tik tikėjimas, kad jie – neva labai senos tautos palikuonys, iš kurių uo atimtos milžiniškos teritorijos. Be šių nuodijančių klijų nebūtų diasporos. Be šios legendos armėnų diaspora subyrėtų į šipulius.

Pavyzdžiui, daug Turkijos armėnų liovėsi svajoję apie Didžiosios Armėnijos sukūrimą, ir jie tą pačią akimirką tapo nebeįdomūs diasporos vadovybei. Tokius armėnus, kurie taikiai sugyvena su musulmonais ir musulmonų žemėse neketina kurti Didžiosios Armėnijos, diaspora išbraukusi iš armėnų sąrašų.

Sutikite – įdomu, sensacinga. Akivaizdu, kad F.Ekozjanco pozicija prieštarauja oficialiai Jerevano istorijos traktuotei. Tad vis tik verta atidžiai sekti, kokius viešus pareiškimus šis istorija profesionaliai besidomintis armėnas skelbs ateityje. Neatmestina, kad jam oficialioji Armėnija bandys jį nutildyti.

Kvietimas į Kaukazo žemėlapių parodą Šiauliuose. Armėniškoji versija. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau šį sykį F.Ekozjanco interviu bei komentarus prisiminiau dėl kitos priežasties. Niekaip iš galvos neišdyla praėjusiais metais Klaipėdoje ir Šiauliuose surengtos armėniškos parodos, kuriose demonstruoti senoviniai žemėlapiai, kada, kaip ir kur pradėjo formuotis armėnų tauta bei kokias teritorijas kadaise užėmė jų valstybė. Sprendžiant iš pranešimų spaudoje, pagrindinis minėtų parodų tikslas buvo lietuviams įrodyti, kokia sena yra armėnų tauta ir kokiose milžiniškose teritorijose ji gyveno. Klaipėdoje surengtą parodą pagerbė net uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas.

Štai dabar ir kilo mintis – kodėl Klaipėdos savivaldybės vadovams nepasikvietus į svečius ne tik oficialiąją Armėnijos poziciją liaupsinančių, bet ir ją kritikuojančių armėnų? Kad ir Kaukazo istorija besidominčio Filipo Ekozjanco! Tegul šis armėnas pateikia savąją versiją, ką tuometinėje parodoje Klaipėdoje mums, lietuviams, bandė įrodyti Lietuvoje reziduojantys Armėnijos diplomatai.

2019.09.10; 12:00