Parlamentaras Vytautas Bakas. Seimo kanceliarijos nuotr.
Rusija, stiprindama savo įtaką kaimyninėse valstybėse, ne tik naudoja energetinio spaudimo įrankį, bet ir kitą galingą instrumentą: grandiozinius, ekonomiškai nepagrįstus, geopolitiškai motyvuotus energetinius projektus, tokius kaip „Rosatom“ vykdoma atominės elektrinės statyba Baltarusijoje ar dujotiekio projektą „Nord Stream 2“, teigia Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas.
Seimo delegacijos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinėje Asamblėjoje (ESBO PA) narys V. Bakas pranešimą „Manipuliavimas energetiniais ištekliais siekiant geopolitinių tikslų“ ketvirtadienį pristatė ESBO PA.
Pranešime didžiausias dėmesys skirtas energetiniam saugumui, kurio iššūkiai, anot pranešimo, aktualūs ne vienai valstybei Europoje. Remiantis konkrečiu Lietuvos pavyzdžiu iliustruojama, kad užsitikrinti patikimą alternatyvų energijos išteklių tiekimą prieinamomis kainomis yra įmanoma.
„1990 m. atkūrusi nepriklausomybę Lietuva pasirinko integracijos į Vakarų Europos politines, ekonomines ir saugumo struktūras kryptį. Tačiau paveldėjusi nuo Europos izoliuotą ir tik su Sovietų Sąjunga susietą energetinių jungčių infrastruktūrą, Lietuva – kaip ir kitos Baltijos valstybės – liko energetine sala Europos Sąjungoje, labai priklausoma nuo energijos tiekimo. Lietuva, žingsnis po žingsnio, sugebėjo diversifikuoti energijos išteklių tiekimo kelius naftos ir dujų sektoriuose. Šiuo metu įgyvendinamas Baltijos valstybių elektros perdavimo tinklų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais projektas, kurį užbaigus energetinio saugumo situacija nebepriklausys nuo Kremliuje priimamų sprendimų“, – teigiama V. Bako pranešime.
Anot V. Bako, Rusija, stiprindama savo įtaką kaimyninėse valstybėse, ne tik naudoja energetinio spaudimo įrankį, bet ir kitą galingą instrumentą: grandiozinius, ekonomiškai nepagrįstus, geopolitiškai motyvuotus energetinius projektus, tokius kaip „Rosatom“ vykdoma atominės elektrinės statyba Baltarusijoje ar dujotiekio projektą „Nord Stream 2“.
„Tokiais projektais Rusija siekia sutrukdyti kaimyninėms valstybėms vykdyti savarankišką energetinio saugumo politiką, stiprinti Kremliaus įtaką Europos Sąjungoje didinant jos priklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių, užsitikrinti stiprų lobistinį palaikymą kai kurių ES valstybių narių sostinėse ir ES institucijose“, – teigia parlamentaras.
Jis atkreipia dėmesį, kad „valstybės, turtingos energetiniais ištekliais ir juos eksportuodamos, neretai išnaudoja savo energetinį potencialą siekdamos dominuoti geopolitinėje erdvėje, t. y. iš esmės siekdamos imperinių tikslų“. V. Bakas pabrėžia, kad šiuo metu „energetinio saugumo srityje arba nėra tarptautinių instrumentų, arba jie neveikia“, todėl būtina toliau ieškoti veiksmingų tarptautinių teisiškai įpareigojančių instrumentų, kurie apsaugotų Europos energetikos rinkas ir vartotojus nuo turtingų gamtiniais energetiniais ištekliais valstybių ir monopolinių korporacijų diktato.
ESBO PA pristatytas pranešimas apie energetinio saugumo situaciją Europoje pagal Lietuvos pavyzdį. Seimo kanceliarijos nuotr.
„Todėl labai svarbu, kad Europos Sąjungos III energetikos paketo reikalavimai, su jų naujausiais pakeitimais, būtų visa apimtimi įgyvendinti praktikoje ir taikomi tiek esamoms, tiek būsimoms Europos Sąjungos valstybių narių dujotiekių jungtims su trečiosiomis šalimis“, – sakoma V. Bako pranešime.
Į vasario 21-22 dienomis vykstančią ESBO PA žiemos sesiją Vienoje taip pat yra išvykusi Seimo delegacijos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininkė Rūta Miliūtė ir pirmininkės pavaduotojas Laurynas Kasčiūnas.
Baltijos šalių vadovų ir JAV viceprezidento Maiko Penso (Mike Pence) susitikimas. R. Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Estijoje Baltijos šalių vadovų ir JAV viceprezidento Maiko Penso (Mike Pence) susitikime, kuriame daugiausia dėmesio skiriama regiono saugumo stiprinimui ir Baltijos šalių bei JAV bendradarbiavimui gynybos srityje.
Šalies vadovė pabrėžė, kad ilgalaikis JAV įsitraukimas į regiono saugumo užtikrinimą Baltijos šalims gyvybiškai svarbus. Galingiausios NATO sąjungininkės vaidmuo yra lemiamas siekiant regioninės oro gynybos sprendimų, o nuolatinis JAV karių ir technikos buvimas Baltijos šalyse – stipriausia atgrasymo priemonė.
Regionui patiriant karines ir hibridines grėsmes Jungtinės Amerikos Valstijos užtikrintai įgyvendina savo gynybos įsipareigojimus. Oro gynybos pratyboms Lietuvoje dislokuotos „Patriot“ sistemos, JAV naikintuvais stiprinama NATO oro policijos misija, į Baltijos jūrą atvykstantys JAV kariniai laivai, didinamas finansavimas Europos atgrasymo iniciatyvai – tai tvirta parama Baltijos šalių, Europos ir viso Aljanso saugumui.
Susitikime aptartas bendras valstybių atsakas atremiant kibernetines grėsmes. Prezidentės teigimu, prieš Vakarų demokratijas nukreiptos kibernetinės atakos – kylanti grėsmė tarptautiniam saugumui. Europos valstybės ir JAV jau patyrė didelio masto kibernetinius išpuolius ir duomenų vagystes, praėjusiais metais ir Lietuvoje užfiksuota beveik 50 tūkstančių kibernetinių incidentų. Todėl greito reagavimo bei sutelktų sąjungininkų pajėgumų reikia ir kibernetinėje erdvėje.
Valstybių lyderiai taip pat aptarė Baltijos šalių ir JAV energetinį bendradarbiavimą. Prezidentės teigimu, aktyvus JAV vaidmuo regiono energetikos sektoriuje įgauna strateginę reikšmę. JAV sprendimas dėl sankcijų Rusijai, liečiantis ir energetinius projektus – griežtas signalas, kad Kremliaus mėginimai išnaudoti savo padėtį energetikos sektoriuje manipuliacijoms ir kišimuisi į kitų šalių politiką, nebus toleruojami. JAV taip pat padeda užtikrinti energijos šaltinių įvairovę regione – jau rugpjūtį Lietuvos SGD terminalą, o per jį – ir kitas Baltijos šalis, pasieks pirmosios amerikietiškos suskystintos gamtinės dujos.
Susitikime su JAV viceprezidentu šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad Amerikos demonstruojama tvirta pozicija Kremliaus geopolitinių energetikos projektų atžvilgiu itin reikšminga, susiduriant su nauja grėsme – prie NATO sienų statoma nesaugia Astravo AE, kuri gali būti panaudota ir kaip nekonvencinis ginklas.
Prezidentė su kitais Baltijos šalių vadovais ir JAV viceprezidentu taip pat aptarė pasirengimą NATO viršūnių susitikimui, kuris įvyks kitąmet. Šalies vadovės teigimu, būtina užtikrinti greitesnį Aljanso sprendimų priėmimą, parengti konkrečias priemones galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai išvengti, turėti nuolat atnaujinamus gynybos planus su priskirtais kariniais pajėgumais.
Lietuvos Seimas ragina Lenkiją palaikyti tarptautines Lietuvos iniciatyvas, nukreiptas prieš nesaugios Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės (AE) statybas, pabrėždamas, kad energetinio saugumo trūkumas yra esminis veiksnys išlaikantis Europos regioną Rusijos įtakos sferoje.
Lenkijos parlamentas
Tai pažymima antradienį priimtoje Seimo rezoliucijoje „Dėl Lietuvos ir Lenkijos strateginio dialogo stiprinimo“. Ji priimta 90 parlamentarų balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir 3 susilaikius.
Šiuo dokumentu, remiantis abipusės pagarbos suverenitetui principais, Seimas ragina tęsti ir plėtoti strateginį Lietuvos ir Lenkijos dialogą parlamentiniu lygmeniu.
Rezoliucijoje Lietuvos Seimas siūlo „Lenkijos vadovybei kartu su regiono partneriais Europos Sąjungoje (ES) formuluoti ambicingą Rytų partnerystės politikos viziją, pagrįstą pažangiausių Rytų partnerystės valstybių visavertės narystės ES perspektyva, tuo pačiu nepamirštant, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos Asociacijos susitarimų reformų vykdymo sėkmė didžia dalimi priklausys ir nuo ES politinio dėmesio bei didesnių finansinių paskatų suteikimo“.
Priimta rezoliucija Seimas skatina Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą tarptautiniu lygiu siekiant įvertinti komunizmo ir nacionalsocializmo nusikaltimus.
Lietuvos parlamentarai kviečia Lenkiją kryptingai tęsti energetinių projektų „LitPol Link“ ir GIPL su Lietuva įgyvendinimą, „siekiant Baltijos šalių elektros energetikos sistemos sinchronizacijos su Kontinentinės Europos tinklais ir užtikrinant didesnį dujų tiekimo saugumą bei konkurenciją regiono dujų rinkoje ir Baltijos šalių kaip nuo Europos atsietų „energetinių salų“ problemos galutinio sprendimo“.
Lietuvos Seimas taip pat kviečia Lenkiją labiau įsitraukti ir toliau kartu dirbti, kad „Rail Baltica“, kuris yra visų Baltijos šalių strateginis infrastruktūros projektas, būtų sklandžiai įgyvendintas.
Įvertindamas Rusijos veiksmus po Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofos 2010 metais ir atsisakymą grąžinti lėktuvo nuolaužas Lenkijai, Seimas ragina Rusijos Federaciją visapusiškai bendradarbiauti su Lenkijos kompetentingomis institucijomis atliekant atnaujintą lėktuvo katastrofos tyrimą.
Net ir išmintingiausi filosofai nesugeba paneigti: politikoje apstu temų, kurių neįmanoma įspausti į vienos nuomonės rėmus. Vieni šauks, kad „balta“, kiti – „juoda“.
Centre – M.Stanton Evans ir Herbert Romerstein knyga „Stalino slaptieji agentai”. Leidykla „Briedis”. Slaptai.lt nuotr.
Neutraliam stebėtojui atidžiai pažvelgus iš bet kurio šono atrodys, kad tiesos gausu ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje.
Pavyzdžiui, JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) liepė bombarduoti Sirijos diktatoriaus rėmėjus. Tai nutiko pirmą kartą po net dvi prezidento kadencijas trukusio Barako Obamos neveiklumą primenančio atsargumo.
Bet Lietuva tarsi nežino, kaip jai elgtis – džiaugtis ar liūdėti. Lietuvoje susiformavo ganėtinai skirtingos pozicijos. Hudsono instituto Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius rašė: „… bent kol kas V.Putinas gali tik džiūgauti – D.Trumpo prezidentavimas pateisina jei ne visas, tai nemažą dalį vilčių, kurias Maskva dėjo akivaizdžiai investuodama į vieno iš dviejų kandidatų į JAV vadovus pergalę rinkimuose“ (leidinys 15min.lt).
Žurnalistas Audrius Bačiulis dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbė kardinaliai priešingą nuomonę – „Amerikos tomahaukai virš Sirijos atskraidino gerąją žinią Lietuvai“. A.Bačiulis įsitikinęs: „Donaldo Trumpo sprendimas sušaudyti sparnuotomis raketomis „Tomahawk“ Sirijos karinį aerodromą, iš kurio pakilo lėktuvai, zarino dujų bombomis išnuodiję su prezidentu Assadu kovojančios Idlibo provincijos gyventojus, buvo būtent tai, ko reikėjo po nykaus Baracko Obamos prezidentavimo pasimetusiam, valią ir galią prarandančiam Vakarų pasauliui“.
Lietuvoje noriai publikuojamas Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius Edvardas Lukasas (Edward Lucas) pateikė trečią versiją įsimenančiu pavadinimu „D.Trumpui V.Putinas reikalingas labiau negu V.Putinui – D.Trumpas“.
E.Lukaso įžvalgoms jau sunku priskirti ryškų pliuso arba minuso ženklą. Autorius tarsi apsidraudžia: gali būti taip ir anaip. Net atidžiai kelis sykius perskaičius minėtą tekstą nėra lengva susigaudyti, ar autorius pritaria Vašingtono sprendimui bombarduoti Siriją.
Įsiminė ši E.Lukaso mintis: „Baltuosiuose rūmuose manoma, kad Vladimiras Putinas trokšta ištrūkti iš savo tarptautinės izoliacijos. Kad jis daug padarytų dėl galimybės paspausti ranką. JAV administracijos vienintelė tikra problema – nuraminti kritikus, bet kokį susitarimą laikysiančius parsidavimu Rusijai“ (BNS).
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Štai ir pasakyk, kurią poziciją turėtų remti doras lietuvis?
Ir vis dėlto net gudriausi išminčiai nedrįs ginčyti – politikoje gausu temų, kur dvi skirtingos nuomonės negalimos. Sakykim, stebint prezidento rikimų kampaniją Prancūzijoje. Nejaugi Lietuva nežino, koks kandidatas jai parankesnis?! Lietuviams artimesnis Europos Sąjungos ir NATO šalininkas centristas Emanuelis Makronas (Emmanuelis Macronas) nei su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu atvirai besibičiuliaujanti, Amerikos ir NATO nemėgstanti Marin Le Pen (Marine Le Pen). Lietuva tiesiog negali remti tų, kuriems JAV – priešas, o V.Putino valdoma Rusija – draugas. Taip bylotų sveikas protas.
Panašios nuomonės turėtume laikytis vertindami ir Seimo nario Mindaugo Basčio veiklą. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai konstatavo – minėtas parlamentaras veikė prieš Lietuvos valstybę. Šios išvados padarytos po VSD pranešimo, kad M.Bastys palaikė ryšius su atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu įvardinamu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu pakrikštytu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu. VSD ekspertų manymu, šie ryšiai Seimo pirmininko pavaduotojo poste atsidūrusį M.Bastį darytų pažeidžiamą – slaptoji Lietuvos valstybės informacija atsidurtų nepatikimose rankose.
Juolab kad dar 2006-aisiais metais Lietuvos žvalgybininkams kilo įtarimų dėl M.Basčio ryšių su Rusijos žvalgybai priskiriamais asmenimis. Jau tada M.Bastys buvo įspėtas, kur veda nuolatiniai, reguliarūs, pastovūs kontaktai su Rusijos slaptųjų tarybų agentais. Tačiau jis vis tiek nenutraukė savo veiklos, mesdamas iššūkį mūsų „džeimsams bondams“. Tuomet Lietuvos saugumui vadovavęs Arvydas Pocius didelės bėdos neįžvelgė – premjeru tapusio Gedimino Kirkilo pasirinktam patarėjui M.Basčiui suteikė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Nors, mano supratimu, VSD tuomet privalėjo domėtis ne tik M.Basčiu, bet ir jį pasirinkusiu G.Kirkilu.
Tik po dešimtmečio M.Basčio draugystė su įtakingais Rusijos žmonėmis vėl atsidūrė dėmesio centre. Šį kartą – viskas rimčiau. Seimo NSGK vadovas Vytautas Bakas neabejoja, kad „M.Bastys turėjo sisteminius ryšius su Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojais“. Taip pat akivaizdu, kad M.Basčio veiksmai labai panašūs į pastangas atitolinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos įtakų.
Ypač aštrią poziciją dėl M.Basčio nepatikimumo išdėstė Seimo NSGK narė parlamentarė Rasa Juknevičienė, portale tsajunga.lt paskelbusi analitinį straipsnį „Nuo ko prasideda išdavystė“. Perskaičius šį tekstą dar labiau ryškėja tuometinės Rusijos intrigos: stabdyti Visagino atominės elektrinės statybas Lietuvoje ir kuo plačiau atverti kelią dviems atominiams Rusijos projektams – Baltarusijoje turėti Astravo AE, o Kaliningrade – Baltijskaja AE.
Rusijai kurpiant šiuos planus, M.Bastys labai aukštu politiniu lygmeniu atstovavo „Rosatom“, siekiančiam statyti atomines jėgaines ir Lietuvos kaimynystėje, ir pačioje Lietuvoje. Ar tik ne todėl iš Lietuvos buvo išstumta japonų kompanija „Hitachi“, norėjusi mūsų žemėje greitai pastatyti saugią, patikimą AE – alternatyvą rusiškiems projektams?
Tad atsakymas į iškeltą klausimą, ar politikas galėjo išduoti valstybės interesus, – ganėtinai akivaizdus. M.Basčio bandymas gintis, esą „Rosatom“ atstovus į lietuvių politikų kabinetus jis vedžiojo vedinas Lietuvos interesų, – nieko neįtikina. Neįtikina ir viešas pareiškimas: „Aš neišdaviau savo tėvynės Lietuvos“.
Tačiau ten, kur, regis, neturėtų būti dviejų skirtingų nuomonių (Rusija nėra patikima partnerė), jų vis tik atsiranda. Užuot susigėdusi, užuot patylėjusi, užuot atgailavusi Socialdemokratų partija puola ginti susikompramitavusį kolegą, kuris lietuviškojoje spaudoje vis dažniau ir konkrečiau įvardinamas kaip „Kremliaus žvalgybininkų draugas“. Gina aršiai, atkakliai. Tarsi bijotų, kad prispaustas M.Bastys išduos savo talkininkus, ryšininkus, ir tada ims aiškėti, kodėl jis tapo G.Kirkilo dešiniąja ranka bei kodėl jį taip atkakliai teisina aršus dujų terminalo „Independent“ kritikas parlamentaras Artūras Skardžius.
Žinoma, M.Basčio interesus teismuose ginantys advokatai teigs, esą byla – politinė. Bet juk analizuojant su M.Basčiu susijusį skandalą vertėtų žvelgti ne klientą ginti sutikusių advokatų ar kolegų socialdemokratų akimis. Į šią temą pažvelkime knygos „Slaptieji Stalino agentai“ autorių M.Stanton Evans ir Herberto Romerstein akimis. Leidyklos „Briedis“ praėjusiais metais lietuvių kalba išleistame veikale teigiama: „Žinoma, nėra nieko blogo, kad šnipinėjimas tyrinėjamas kaip atskiras reiškinys – netgi labai gerai, tačiau tokie tyrimai klaidina, jei visiškai ignoruojamas poveikis politikai, kurį tuo metu darė federalinėse įstaigose dirbantys sovietams palankūs agentai“.
Ši mintis keliauja per visą veikalą, analizuojantį sovietų poveikį Franklino Ruzvelto (Franclin Roosevelt) vyriausybei (gal ir Lietuvoje kada nors bus parašyta knyga apie Rusijos įtakos agentų poveikį mūsų vyriausybėms?). Taigi sėkmingu intrigantu laikytinas ne tas, kas pavogė slaptų dokumentų. Tikroji šnipo pergalė – įgyti svertai nepastebimai daryti įtaką pačius aukščiausius postus užimantiems valstybės pareigūnams. Bent jau taip teigia knygos „Stalino Slaptieji agentai“ autoriai. Beje, jie konkrečiais pavyzdžiais įrodo, kad Vašingtonui labiausiai pakenkę į valstybines įstaigas infiltruoti sovietų šnipai niekad nebuvo deramai nubausti.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laukraštis DRAUGAS (www.draugas.org).
Lietuvos ir Lenkijos kartu vykdomų energetikos projektų naudą pajus ne tik šios dvi šalys, bet ir visas regionas, Lenkijos Krynicos mieste vykstančiame ekonomikos forume pabrėžia „Litgrid“ generalinis direktorius Daivis Virbickas. Jo teigimu, tokie bendri projektai kaip elektros jungtis „LitPol Link“, padidins elektros energijos pasiūlą ir padės integruoti Baltijos šalis į Vakarų Europos energetikos tinklus.
Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorius kartu su Lenkijos perdavimo tinklų bendrove PSE kartu baigia statyti pirmąją Lietuvos-Lenkijos elektros jungtį „LitPol Link“. Metų pabaigoje pradėsianti veikti jungtis pirmą kartą istorijoje sujungs Baltijos šalių ir Vakarų Europos elektros energetikos infrastruktūras.
„Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Tokie žodžiai parašyti mūsų Konstitucijoje. Jų prasmė aiški: svarbiausi sprendimai valstybėje turi atitikti jos piliečių valią ir teisingumo sampratą.
Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, sprendimus dažniausiai priima tautos atstovai, o ne tiesiogiai pati tauta. Ne visada tie sprendimai sutampa su didžiosios visuomenės dalies norais. Tačiau kuo tas sutapimas didesnis, tuo demokratija yra tvirtesnė.
Įsibėgėja Seimo rudens sesijos veikla. Pastaroji savaitė buvo žymi Lietuvos Respublikos Prezidentės pasiūlytų Šilumos ūkio įstatymo pataisų, numatančių vertikalios „šiluminių tinklų” monopolijos išardymą, svarstymu ir priėmimu.
Nors ir galima būtų pasidžiaugti, kad abstraktus tikslas buvo pasiektas, bet iš tikrųjų tą padaryti galėsime tik tuomet, kai pamatysime, kaip toliau klostysis konkreti gyvenimo tikrovė, kas ir kaip valdys daugiabučių namų „šiluminius mazgus”.
