Kastytis Stalioraitis
Šį, liepos 10-osios klausimo svarstymą stebėjau internete. Argumentai už svarstymą po pateikimo bent jau man blankiai atrodė (buvo ir pasiūlymas tuoj pat balsuoti skubos tvarka), palyginus su argumentais reikalavusiųjų atidėti klausimą bent jau iki Lietuvos institucijos išnagrinės surastą K. Škirpos asmeninį archyvą.
Jei liepos 24 d. naujų argumentų už alėjos pervadinimą neatsiras, sunkiai įsivaizduoju, kaip už tai galėtų balsuoti sąžiningi Tarybos nariai, bent kiek susipažinę su nekaltumo prezumpcijos principu teismo procese: in dubio pro reo – tai principas, kuriuo vadovaujasi visi civilizuoto pasaulio teismai – visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai.
Ta proga papasakosiu apie vieną panašią dramą, susijusią su nekaltumo prezumpcija, mano šeimoje.
Likimo valia mano tėvas Hitlerio okupuotame Vilniuje, pagarsėjusiame (ar išgarsintame) visame pasaulyje vienu iš Holokausto centrų, tapo tokio baisaus miesto sekretoriumi. Antra pareigybė po burmistro.
Dar daugiau. Artėjant Raudonajai armijai prie Vilniaus burmistras savavališkai išnešė kudašių vakarų link ir tėvas kelias dienas pabuvo nacių užimto miesto burmistru.
Prieš pat miestą užimant Stalino armijai jis su vokiečių kariniais daliniais suspėjo pasitraukti į Vokietiją ir pasiduoti britams į nelaisvę.
Po to ilgą laiką gyveno Vakarų Vokietijoje, kol, prasidėjus N. Chruščiovo “atlydžiui”, išsiilgęs šeimos, surizikavo sugrįžti į SSRS.
Ir sugrįžo. Ir SSRS “organai” jo nepersekiojo.
Kaip, pasipiktintų dabartiniai “organai” – Remigijus Šimašius, Renaldas Vaisbrodas bei kiti? Taigi buvo akivaizdus kolaboravimas su Hitleriu ir akivaizdi jo kaltė prieš Holokausto aukas. Ir jis “nesėdo”?
“Nesėdo”.
Pasirodo, būdamas hitlerinio miesto sekretoriumi, jis išdavinėjo žydams (kiek kuriam, aišku, pasisekė su juo susisiekti) suklastotus dokumentus, patvirtinančius jų nežydišką kilmę ir tokiu būdu padėjusius jiems išvengti mirties.
Ir tie išlikę gyvi žydai, ar iki to ar po to, kai tėvas grįžo, “danešė” apie tai, “kur reikia”.
Archyvuose, nebent KGB, jūs to nesurasite.
Bet faktas. Atvykęs į SSRS (nesiverčia liežuvis sakyti “grįžęs”) tėvas turėjo nemažai draugų tarp žydų inteligentų.
Šis mano pasakojimas skirtas liepos 24 d. Vilniaus miesto Tarybos narių posėdžiui. Gal atsiras, kas jį glaustai persakys posėdžio metu?
2019.07.10; 18:36
