Visai netrukus bus likę metai iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio. Seniai apie tai kalbėta, gasdintasi, bet kaip tas žiemos sniegas vis tiek užklupo netikėtai. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Praėjusioji, savo LDDP prigimtimi labai ūkiška vyriausybė, kurioje niekas nenorėjo švietimo ir kultūros ministerijos, parengė savo esme labai ūkišką valstybingumo šimtmečio minėjimo programą. Švietimo ir kultūros klausimus prioritetais paskelbę ir net šiuos komitetus Seime atskyrę valstiečiai ūkišką programą sumaišė su žemėmis. Tačiau iš šalies žvelgiant į programą ir į jos kritiką, atrodo, kad valstybingumo šimtmečio minėjime visi kažkur pametė pačią valstybę. 

Išsivaikščiojusios Lietuvos technokratinė programa

Praėjusios vyriausybės Seimui pristatytoje programoje yra daug gerų dalykų. Ypač bendrojo pobūdžio dalyje daug ir gražiai kalbama apie valstybingumą, jo kūrėjus. Tačiau jau čia lenda technokratinis požiūris.

Štai apie valstybę sakoma, kad ji „visada bus reikalinga kaip žmonių ir bendruomenės bendros veiklos priemonė, nes laikantis demokratinių principų priimti nutarimai apgina pilietį ir individą, nustato bendruomenės raidos prioritetus“. Kitaip tariant, valstybė reikalinga abstrakčios bendruomenės bendrai veiklai ir individų apsaugai. 

Visada valstybę kurianti konkreti kultūrinė-politinė bendruomenė – Tauta – čia nefigūruoja. Valstybingumas atsietas nuo valstybę kuriančios tautos valios ir likimo. Išlenda socialdemokratus, liberalus ir neokonus vienijanti postmoderni idėja – Lietuva visiems. Tai labai aiški priešstata Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjų logikai, pagal kurią valstybė – ją kuriančios tautos namai ir vienintelė pasaulyje kultūrinio ir fizinio išlikimo erdvė.

Šimtmečio programoje, kaip ir strategijoje „Lietuva 2030“ nėra nė žodžio apie tautos išlikimą kaip strateginį tikslą. Skaitant apskritai nepaaiškėja: 1) kokia yra valstybingumo prasmė; 2) ar yra artikuliuotas tikslas išsaugoti Lietuvą kaip nacionalinę valstybę su ją sukūrusia ir joje gyvenančia tauta; 3) kam reikalingas šimtmečio minėjimas ir pagarba valstybės kūrėjams, jei tokio tikslo nėra. 

Tokį valstybės kaip abstrakčių individų abstrakčioje bendruomenėje abstrakčios demokratijos sąlygomis supratimą atspindi ir Seimo Kultūros ir Švietimo komitetams užkliuvusios šimtmečio programos dalys. Tai – nacionalinio stadiono statybos ir kiti infrastruktūros projektai. „Keliai, aikštės, namai, pastatai, stadionai turėtų būti atskirti nuo to [šimtmečio minėjimo] segmento“, – sakė L.Ruokytė Jonsson. Aišku, tokia „projektais“ gausi programa atspindi ne tik kūrėjų požiūrį, bet ir nuoširdžias ministerijų ir pavaldžių įstaigų pastangas pasinaudoti programa savo seniai užstrigusių projektų užbaigimui, lėšų pritraukimui. Šimtmečio minėjimas virto paklodės tampymu. R. Karbauskis savo ruožtu programoje pasigedo minkštųjų kultūrinių renginių, koncertų, visos Lietuvos, ne tik Vilniaus, ir visų gyventojų, o ne milijono savanorių įtraukimo. Nors pastabos iš esmės teisingos, technokratinis, valstybingumą tarp eilučių pametantis pateiktosios programos pobūdis nesusilaukė valstiečių kritikos. Neužkliuvo jiems nei lietuvių tautos nebuvimas programoje.

Dar geriau išvalstybintą požiūrį atspindi modernus šimtmečio minėjimo interneto svetainės www.lietuva.lt turinys. Svetainė įspūdinga savo šventės interpretacija. Identitetas čia suprantamas kaip minėjimo logotipas (tapatybė kaip brand`as), šimtmečio šventės pristatyme visur figūruoja tik „žmonės“ ir niekur „lietuviai“ ar „lietuvių tauta“, švęsti kviečiami taip pat „Lietuvos žmonės“ – terminas, nurodantis politinį objektą, valdinius, o ne suverenų subjektą.

Įdomūs faktai apie Lietuvą slepia daugybę keistų detalių. Lietuva čia laikoma Rytų Europa, o štai Lenkija – jau Vidurio. Vasario 16-osios signatarai yra „vizionieriai“, o Baltijos kelias pristatomas tik kaip Gineso rekordas – ilgiausia žmonių grandinė.

Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šimtmečio minėjimui žadama sutelkti Lietuvos gyventojus (vėl) ir išeiviją, taip pat didinti socialinę/pilietinę atsakomybę. Tam bus skatinama savanoriška veikla, kuriamos vienijančios šventinės iniciatyvos, vienijami Lietuvos ir išeivijos gyventojai, galiausiai, formuojamas modernios ir kūrybingos Lietuvos įvaizdis užsienyje. Kūryba ir dalijimasis apskritai pristatomi kaip pamatinė šimtmečio idėja, beje, pakeičianti nepavykusią „drąsios Lietuvos“ idėją.

Kartojama ambicija pritraukti milijoną savanorių, sujungti Lietuvą „jubiliejinių kūrinių tiltu“. Šie kūriniai – „parkų atnaujinimo, medžių sodinimo, mokyklų papuošimo, renginių įgyvendinimo iki kultūrinei veiklai skirtų erdvių įrengimo“. Šventės rezultatas turėtų būti pilietiškai atsakinga visuomenė. Pilietinę atsakomybę esą sukurs prisidėjimas prie švenčių organizavimo ir savanorystė. Viską vainikuoja rodiklis – nieko nerodantis Pilietinės galios indeksas Lietuvoje iki 2020 metų turėtų išaugti penkiais procentais.

Tegul skaitytojas atleis už gausias citatas. Jose žavingai atsiskleidžia naująją valdžią nuvylęs technokratiškumas. Apolitiškai visuomenei bus pasiūlyta padalyvauti „Darom“ tipo savanorystėje, susitvarkyti aplinką ir pasidžiaugti bendryste su masiškai augančia emigrantų bendruomene. Jokios valstybingumo sampratos, jokios politinės savimonės, jokios (net nebūtinai įtaigios ir įkvepiančios) Lietuvos ateities vizijos, aplink kurią iš tiesų galėtų būti telkiami savanoriai. 

Muziejinis tautiškumas

Kiekvienas skaitęs šimtmečio minėjimo programą turėtų skubiai prikišti šiam tekstui vieną programos sakinį. Vienintelė išimtis ir lietuvių tautos paminėjimas programoje skamba taip: „Pagrindinė šios sukakties pamoka ateičiai yra ta, kad Lietuvos valstybė yra amžina. Lietuva visada liks lietuvių tautos Tėvynė, lietuvių kultūros ir kalbos lopšys. […] Valstybės užduotis – telkti ir ginti piliečius. Individas junta poreikį būti ginamas kiekviename visuomenės raidos etape. Kita vertus, pilietis yra įsipareigojęs iškilus grėsmei ginti savo valstybę, ją stiprinti ir užtikrinti jos tęstinumą visoms kitoms kartoms.“

Iš pažiūros tautinės valstybės dvasia alsuojantis sakinys iš tiesų atstovauja muziejinio tautiškumo logiką. Atkreipkime dėmesį į du dalykus. Pirma, Lietuva yra lietuvių tautos Tėvynė, o ne valstybė. Nurodoma lietuvių kilmė, bet ne valstybės šeimininko statusas. Antra, Lietuva yra lietuvių kultūros ir kalbos lopšys, o ne namai. Ir vėl nurodoma lietuvių kultūros ir kalbos kilmė, o ne išskirtinis statusas Lietuvos valstybėje. Net ir pavienės nuorodos į lietuvių tautą, kultūrą ir kalbą yra nukreiptos į praeitį, ne į dabartį ar ateitį.

Tai tobulai atitinka dabartinės Europos Sąjungos „vienovės įvairovėje“ vizijos siūlomą valstybių santykį su tautomis. ES siūloma formulė yra puoselėti etninį tautiškumą, neteikiant jam jokios politinės reikšmės. Tautos gali rengtis, valgyti, puoštis, dainuoti, šokti, švęsti, statyti skirtingai, tačiau privalo supanašėti savo vertybėmis ir politine tvarka.

Prieš kelis metus teko rašyti, kad „federalistai ramina nacionalinės valstybės šalininkus tuo, jog „kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir puoselėjimas yra vieni iš pamatinių ES principų“. ES tikrai finansuoja etninių vietos kultūrų išsaugojimą, jos pinigais ir deklaratyvia parama džiaugiasi daugelis projektų ir etnografinių muziejų visoje Europoje.

Tačiau modernaus tautiškumo esmė yra ne cepelinai ir sutartinės, kurias galima išsaugoti kultūrinio paveldo projektais, o politinis tautų suverenumas. Moderniosios tautos esmė yra politinio suverenumo siekis. Be jo etnokultūrinis tautiškumas yra tik dar viena tapatybė postmodernioje tapatybių įvairovės visuomenėje. Tai puikiai supratusi sovietinė valdžia tarybinėse respublikose vykdė, kaip vėliau parodė istorija, labai sėkmingą grynai kūltūrinės tautos kūrimo ir puoselėjimo politiką. Šia prasme istorija kartojasi, kai ES viena ranka remia etninių kultūrų sumuziejinimą, o kita siūlo federacijos idėją.

Neatrodo, kad Lietuvos politikai suprastų šią tendenciją ir jos atspindžius savo veiksmuose. Ramūno Karbauskio „tautinio kostiumo visiems“ idėja buvo iškelta būtent valstybingumo šimtmečio programos kritikos kontekste.

Galima manyti, kad tai dalis valstietiško šimtmečio minėjimo. Tautinis kostiumas yra puikus dalykas ir toks projektas, vykdomas ne valstybės lėšomis, iš tiesų gali prisidėti prie tautinės tapatybės formavimosi, sukurti semtimentų ir prisirišimo prie tautinės kultūros ankstyvame amžiuje. Gėdingas pats faktas, kad šiandien Lietuvoje toks kostiumas neretai pašiepiamas ir kasdienėje sąmonėje siejamas tik su „duokim garo“ tipo renginiais. Tai reikia keisti. Tačiau nėra jokio tiesioginio ryšio tarp tautinio kostiumo ir valstybingumo, kurio šimtmetį švenčiame. Jeigu tautinis kostiumas valstiečių suvokiamas kaip valstybingumo šimtmečio programos dalis, kažkuo prisidedanti prie valstybės kūrimo ir išsaugojimo idėjos suvokimo, tenka nusivilti. Šios funkcijos jis neatliks.

Ką tikrai padarė „tautinio kostiumo vaikams“ idėja, tai privertė dar kartą susirūpinti Lietuvos partinio elito turima valstybingumo samprata. Buvusiems LKP šulams ir jų vaikams, suformavusiems LDDP ir vėliau LSDP branduolį, Lietuva yra ūkis, kurį reikia prižiūrėti, vystant ūkinius projektus. Brazauskas statė elektrines, o Butkevičius norėjo pastatyti stadioną. Liūdna, jog Lietuvos kaip ūkio (ar rinkos) samprata kitais motyvais yra lygiai populiari ir politinėje dešinėje, kur net masinė emigracija matuojama „trūksta darbo jėgos“ kriterijais.

Valstiečių rinkiminė retorika suteikė vilties, kad Lietuvą ir jos gyventojus jie suvokia pirmiausiai politiškai – kaip žūtbūt išlikti turinčią valstybę ir tik joje klestėti galinčią lietuvių tautą. Tačiau tam būtinas politinis, o ne etnokultūrinis tautos suvokimas. Valstybingumo šimtmetis mini ne lietuvių papročius, kultūrą ir kalbos grožį. Nesinori sutikti, kad jo tikslas yra tik gerai vieningai atšvęsti.

Valstybingumo šventės nėra tikslas savaime. Jis skirtas paminėti tautos ir jos priekyje stovėjusių asmenų valią turėti valstybę – ją sukurti, savarankiškai valdyti, ginti, prireikus dėl jos mirti, kad ją išsaugotume arba atkurtume. Iš kitos pusės valstybingumo šimtmetis yra ar turi būti įkvėpimas ir pamoka šių nuostatų laikytis ateityje. Nei infrastruktūros projektai, nei lietuvių autorių parodos užsienyje, nei tautinis kostiumas negali to padaryti.

Iššūkis

Gyvename keistu laikotarpiu, kai aidu atkartojant sovietinę istoriografiją nuolatos mėginama perrašyti XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų istoriją. Siūlymai pervadinti K. Škirpos gatvę Vilniuje yra naujausias to pavyzdys. Tokie bandymai „nuvainikuoti“ rezistenciją, kurti fragmentuotą istorinę sąmonę ir dekonstruoti tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, yra nacionaliniam saugumui grėsmę kelianti veikla. Tautos istorinė atmintis yra pagrindinis jos valstybinę sąmonę formuojantis veiksnys. Šios savimonės nebuvimas iš esmės pakerta pasiryžimą gintis agresijos atveju, ką geriausiai liudija neseni Lietuvos tautinių bendrijų nuostatų tyrimai.

Valstybingumo šimtmečio išvakarėse efektyviausias parengiamasis darbas prasmingam sukakties sutikimui būtų aiški Seimo su atsakingomis institucijomis parengta pozicija dėl Lietuvoje ir užsienyje vykdomų šalies istorijos perrašymo pastangų įvertinimo ir pozityvi būtinas valstybines ir patriotines nuostatas ugdančio istorijos mokymo programa. Dabartinė valstybingumo šimtmečio programa daug ir tuščiai kalbėjo apie tautos telkimą ir vienijimą. Tą padaryti galima ir reikia, tačiau ne savanorystėmis, o kryptingu Lietuvos piliečių ugdymu – vaikams mokykloje, suaugusiems – viešojoje erdvėje.

Kaip efektyviai ugdyti valstybinę sąmonę, pasididžiavimą savo tautybe ir susidomėjimą savo istorija – klausimas atskirų sričių ekspertams. Mokykloje – edukologams, istorikams, už jos ribų – kultūros, vizualinių menų, žaidimų kūrėjams ir viešųjų ryšių specialistams.

Pabaigai – trumputis ekskursas į šalį. Nebūkime kuklūs! Valstybingumo šimtmetis – proga priminti apie save, savo egzistavimą ir aukas ne tik sau, bet ir visam pasaulyje. Šiose srityse mums švelniai tariant nesiseka. Įtaigus, emocijas keliantis ir permąstyti siužetą priverčiantis kinas ar serialai neabejotinai yra vienos efektyviausių priemonių, tą pajėgančių daryti šalių naudojamos visame pasaulyje.

XXI a. prie to prisideda ir įtraukiantys į virtualius pasaulius kompiuteriniai žaidimai. Tačiau Lietuvai tame, neįsižeiskime, nesiseka. Žavinga ir sveikintina pastanga tapęs LRT serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, nors akivaizdžiai liudija problemos supratimą ir norą ją spręsti, kartu yra ir aiškus liudijimas, kad Lietuvos kinas nėra pasirengęs kokybiškai produkcijai. Programoje numatytas lietuviškų filmų kūrimas, deja, jokio efektingo ir įtaigaus rezultato neduos.

Bet gal valstybei laikas parodyti savo istoriją pasauliui ir sau? Surasti pinigų „parduoti scenarijų“ Holivudui, didžiosioms TV kompanijoms, RPG ar veiksmo žaidimų kūrėjams? Vietoje visos eilės smulkių projektų, imtis vieno, bet įspūdingo? Lenkija, vykdydama sėkmingą istorijos politiką yra seniai Vakaruose paskleidusi nuostatą, kad Abiejų Tautų Respublika buvo Lenkija. Net Italijoje, Bario mieste, Bonos Sforcos gimtinėje, informaciniai užrašai skelbia, kad tai Lenkijos karalienė, ir nemini LDK. Drąsios šalies vertas iššūkis būtų valstybingumo šimtmečiui, jei ne pabaigti, tai bent pradėti projektą, kuris filmo, serialo ar kompiuterinio žaidimo forma tarptautinei auditorijai kokybiškai ir įtaigiai pateiktų pasirinktą Lietuvos istorijos epizodą, prikeltų jį gyvenimui žmonių vaizduotėje, sukurtų neištrinamą pozityvią asociaciją su Lietuva. Ar galime bent iškelti tokią idėją?

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2016.12.27; 15:12

Šeštadienį mirė ilgametis Kubos lyderis Fidelis Castro. Iš pirmo žvilgsnio, pusę amžiaus nedemokratiškai ją valdęs ir oponentus į kalėjimus sodindavęs žmogus nusipelno būti vadinamas diktatoriumi ir tironu.

Tačiau kai kam jis – didvyris. 

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Štai Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude‘as Junckeris, dar pernai pavadinęs diktatoriumi Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, pareiškė, kad „mirus Fideliui Castro, pasaulis prarado žmogų, kuris daugeliui buvo herojus“.

Perversmu į valdžią atėjęs ir pusšimtį metų geležiniu kumščiu ją valdęs F. Castro – herojus, o demokratiškai išrinktas Vengrijos premjeras – diktatorius? Labai savotiškas demokratijos suvokimas. Dar blogiau – po tokių šio eurofederalisto pareiškimų imi labai gerai suvokti, kodėl nebesulauksi tos dienos, kai Vakarų Europoje komunistinių režimų nusikaltimai bus sulyginti su nacistiniais nusikaltimais.

Tuo tarpu „demokratijos priešu“ ir „Putinu draugeliu“ liberalių pažiūrų nuolat pravardžiuojamas išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, nevyniodamas žodžių į vatą, buvo vienas iš tų nedaugelio pasaulio lyderių, kurie F. Castro pavadino tuo, kuo jis buvo iš tikrųjų – brutaliu diktatoriumi. D. Trumpas žino kas yra komunizmas. O mums belieka jam padėti išsiaiškinti, kad dabartinis Vladimiro Putino režimas ne taip jau ir yra nutolęs nuo SSRS politinės trajektorijos.

Tačiau šilti žodžiai velioniui Kubos diktatoriui – ne vienintelis dalykas, kuriuo pastaruoju metu sugeba nustebinti eurofederalistai. Iš karto po britų balsavimo palikti ES, vėl prasidėjo kalbos apie tai, kad Europa turi kurti savo kariuomenę.

Kiek netikėtai, bet pritariančių balsų atsirado ir Lietuvoje. O juk tai sena eurokontinentalistų, norinčių nukarpyti transatlantinius ryšius su JAV, vis dar niekaip neįgyvendinta svajonė. Savarankiška ES karinė struktūra gali imti dubliuoti NATO ir taip išstumti JAV iš Europos saugumo sistemos. O tai jau prieštarautų gyvybiniams Lietuvos saugumo interesams ir visiškai atitiktų Kremliaus interesą įkalti pleištą tarp JAV ir Europos.

Deja, bet eurofederalistai ir toliau kartoja savo klaidas. Ką tik Europos federalistų sąjungos pirmininkas Europos Parlamento narys Elmaras Brokas ir jo kolegė Mercedes Bresso parengė rezoliuciją, kuria siekiama sukurti bendrą Europos vyriausybę, faktiškai apribojant nacionalinių vyriausybių galias ir dar daugiau jų suteikiant europinėms institucijoms.

Reikėtų priminti, kad britus į pasitraukimą iš ES nuvedusios N. Farage‘o vadovautos Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos populiarumas nuolat didėjo kaip didelės dalies britų atsakas į bandymus federalizuoti Europos Sąjungą. Logika paprasta: kuo daugiau kalbų apie poreikį paversti ES supervalstybe, tuo populiaresni euroskeptikai. Juk jau ne vienerius metus stebime, kaip Prancūzijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, stiprėja radikaliai euroskeptiškos partijos, pasisakančios prieš narystę ES.

Paradoksalu, bet tokios iniciatyvos naudingos yra būtent V. Putino Rusijai. Žinant, kad daugelis vadinamųjų radikalų, tokių kaip Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen, garsėja draugiškumu V. Putinui, galiausiai nutiks taip, kad dėl perdėto noro dar labiau federalizuoti Europą daugelyje jos šalių prorusiškos partijos taps dominuojančiomis. Ir tada, nesunku nuspėti, ES bus pasmerkta žlugimui, o Vidurio ir Rytų Europos šalys – geopolitinei nežiniai.

Be to, eurofederalistai mėgsta inicijuoti ir vėliau kokius metus aptarinėti visiškai mažareikšmes ir nieko nesprendžiančias iniciatyvas. Vienas iš naujesnių pavyzdžių – siūlymas, kad rinkimuose į Europos Parlamentą būtų balsuojama už europinių partijų, apimančių visas ES nares, sąrašus. Tai turėtų pakeisti dabar egzistuojančią sistemą, kai kiekvienoje šalyje renkamasi iš nacionalinių politinių jėgų pateiktų sąrašų. Ar tokia reforma prisidėtų prie šiandieninių egzistencinių ES valstybių narių problemų sprendimo?

Jeigu siekiame tikros, o ne fasadinės ES vienybės, reikia galvoti ne apie politinių partijų funkcijų perleidimą pan-europinėms partijoms, o apie didesnį valstybių narių gynybos finansavimą ir naštos su JAV pasidalijimą, tvarios europietiškos tapatybės ramsčius, bendros Europos saugumo kultūros puoselėjimą.

Lietuvai reikia transatlantinės Europos su bendra energetine ir transporto infrastruktūra, efektyviai veikiančia vieninga rinka, bet kartu tai turi būti tokia ES, kuri gerbia valstybių narių nepriklausomybę ir tradicijas. Būtent tai ir yra mūsų Europos politikos sėkmės formulė.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.12.04; 09:00

sarkozy_merkel

Kokios Europos reikia Lietuvai? Šios savaitės pradžioje vaikščiodama gerai pažįstamais Briuselio koridoriais apie tai turėjo mąstyti Dalia Grybauskaitė. Galvoti reikia ir visiems mums.

Ko mes norime iš Europos? Kas mums naudinga, o kas kenkia? Gal tada pagaliau sukursime aiškią valstybės politiką, kaip elgtis permainų krečiamoje Europos Sąjungoje (ES). Pasistengti reikia jau dabar. Mat mažos ir silpnos valstybės vis dar turi neproporcingai didelę galią Europos Sąjungos struktūrose. Taigi mūsų įtaka – ypač kai nesame vieni – gana reikšminga. Reikia tuo naudotis, kol dar turime jėgų. Nes padėtis gali gerokai keistis. Krizė verčia Europą galvoti apie didesnę integraciją. Kiek toli bus einama šiuo keliu, nežino niekas.

Continue reading „Europa be Merkozy”