Europos krizė

Aktualijos

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai – filosofo Vytauto RADŽVILO spalio 17-ąją dieną Lietuvos mokslų akademijoje surengtame Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ pristatyme perskaitytas tekstas.

Pamėginsiu trumpai įvertinti šitos knygos reikšmę. Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą, yra ši: pasaulį vis tik valdo Apvaizda. Šią knygą pristatome dieną, kai ką tik, vos prieš parą pasikeitė Europa ir pasaulis. Neturiu net menkiausios galimybės plačiau aiškinti vakarykščių rinkimų Austrijoje svarbos, bet galiu pasakyti tiek: Vakarų Europoje taip pat sugrįžo tautos ir nacionalinės valstybės idėja.

Šitas įvykis yra labai reikšmingas todėl, kad nors panašūs dalykai jau vyko, juos buvo galima menkinti aiškinant, kad vykstantis Europos tautų budimas yra tik pokomunistinių, atsilikusių, gyvenančių praeitimi šalių liga, kuria bus persirgta. Jie dar buvo aiškinami ir tuo, kad tos šalys neva yra atsilikusios ekonomiškai, skurdžios, todėl ir griebiasi vadinamosios radikalios politikos. Bet Austrija, žinoma, yra Europos švyturys jau daugybę šimtmečių ir jos ekonomika klesti. Tai reiškia, kad ir Vakarų Europos tautoms pradeda aiškėti, jog yra kai kas svarbiau už ekonomiką, už vienadienę gerovę.

Šituos dalykus prieš gerą šimtmetį puikiai suprato ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jis grįžta laiku ir dėl kitos priežasties. Teisingai čia buvo pasakyta, kad mes jau baigiame pamiršti, kas yra Lietuvos valstybė. Kad mūsų jaunimo didžiajai daliai ji, deja, visai nerūpi. Šis teiginys teisingas, bet noriu pasakyti, kad jį reikėtų praplėsti. Lietuva jaunimui nerūpi ne todėl, kad jis savaime abejingas ir blogas, bet todėl, kad beveik visus 30 atkurtos nepriklausomybės metų buvo ir tebėra tęsiama ištautinimo ir išvalstybinimo politika, nors šiek tiek kitais pavidalai nei tai darė sovietinis okupantas. Kodėl taip yra ir kodėl ta politika tokia pavojinga? 

smetona_3
Antanas Smetona

Todėl, kad aukšti Europos lyderiai, kurių projektas šiuo metu žlunga akyse, aiškiai sakė: tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena. Lygiai taip pat mus ištisus 50 metų mokė, kad 1918 m. Lietuvos projektas yra siauras, ribotas, primityvus ir tiesiog istorinė klaida. Ši mintis subtiliai brukama ir šiandien kiekviename žingsnyje. Tuo metu, kai Europa ir net visi mūsų kaimynai bunda, mes beviltiškai šiuo atžvilgiu velkamės uodegoje. Nors iš tikrųjų dabartinio Europos Sąjungos projekto griūtis nėra Europos griūtis, o tik ideologiškai mano jau apibūdinto projekto griūtis, bet tai vis tiek mums kelia milžinišką pavojų.

Šita ištautinimo ir išvalstybinimo politika vykdoma todėl, kad didžiosioms Europos korporacijoms reikalingas ištautintas, išvalstybintas, neturintis istorinės atminties, menkiausio prisirišimo prie savo žemės bastūnas. Iš tokių bastūnų, kurie plūdo į Lietuvą iš visos „plačiosios Tėvynės“, vadovaudamiesi principu „kur geriau, ten Tėvynė“, mes šaipėmės Sąjūdžio laikais. Štai tokia filosofija mūsų jaunimui buvo ir yra kryptingai diegiama.

Bet kodėl ji tokia pavojinga? Ne tik todėl, kad išsivaikščioja tauta. Ji taip pat naudinga ir bundančiam, nes jaučiančiam Europos krizę, kaimynui Rytuose. Kas gali būti geriau, patogiau ir naudingiau ponui Putinui, jeigu ne ištautintas, išvalstybintas, neturintis jokio patriotiškumo vadinamasis plačiosios Europos pilietis, kuris nuoširdžiai mano, kad galima tokia fikcija kaip globali Lietuva? Jeigu Lietuva yra globali ir visame pasaulyje, tai kodėl jo tankams pradedant artėti prie Vilniaus aš negaliu laikinai pabėgti iš užgrobiamos provincijos, kuri vadinasi būtent čia ir dabar esanti Lietuva, ir palaukti, kol okupacija pasibaigs? Kaip įmanoma šitaip ugdant jaunąją kartą ir visos šalies piliečius sukurti atsparumą tokiems pavojams?

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Grįžtant prie Smetonos, jis kaip reta gerai daugelį dalykų suprato todėl, kad buvo klasikinės filosofijos, taip pat ir Platono, žinovas. Jis labai gerai suprato, koks yra gelminis ryšys tarp kultūros ir politikos. Šis ryšys yra daug sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena bendruomenė tam, kad susikurtų, privalo turėti ją saistantį dvasinį (kultūrinį) ryšį. Ir tas ryšys gali būti labai įvairus, taip pat ir kiekvienos tautos atveju. Liberalas pasakytų, kad tokio dalyko kaip tauta nėra, o yra tik lietuvių kalba kalbantys individai. Komunistai mums aiškino, kad yra lietuviškai kalbantys žmonės, bet iš tikrųjų jie yra pasidalinę į kovojančias klases.

Todėl kas yra tautos idėja? Ši idėja tuo ir yra unikali, kad bent jau nuo XVIII a. ji leidžia paversti žmones ne tarpusavyje konkuruojančiais dėl asmeninės gerovės individais, kaip šiandien mes mokomi konkuruoti rinkoje, ir ne tarpusavyje besipjaunančiomis vadinamosiomis klasėmis. Kalba, bendra istorinė praeitis ir panašūs dalykai yra tai, kas bent trumpam panaikina visus išorinius mūsų skirtumus – vienas gali būti milijonierius, kitas vargšas; vienas gali būti gatvės šlavėjas, kitas profesorius. Bet priklausomybė tautai skiriasi nuo liberalaus arba marksistinio požiūrio tuo, kad ji nurodo ryšį, kuris skatina ne kovoti, o sujungia.

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Smetona turėjo ir kitą nuostabų bruožą. Jis suvokė, kad šis kultūrinis ryšys privalo būti apsaugotas politiškai. Šį dalyką suprato ne vien jis. Petras Vileišis neatsitiktinai po Vilnių važinėjo prabangia karieta ir net mėgo, kad jį vadintų „litovcy kniazi“. Jis buvo ypatingas žmogus, nes kaip Rusijos imperijos pilietis priklausė elitui, bet suvokė ryšį, kuris siejo jį kaip asmenį su jo tauta. Jis suvokė, kad jeigu tai, ką jis paveldėjo ir atsinešė gimdamas – jo kalba, kultūra ir visa kita – toje imperijoje yra politiškai nustumta į paraštes, tai jis nėra visavertis žmogus. Nors ir priklauso aukščiausiam elitui. Čia glūdi paslaptis, kodėl Smetona buvo toks kietas tautininkas. Būdamas atviras pasauliui, jis suvokė, kad lietuvių tauta gali įgyvendinti savo valstybės projektą tik tuo atveju, jeigu bus tvirtas ir nepajudinamas kultūrinis pagrindas.

Štai kodėl jo kova už lietuvybę buvo ir politinio lietuviškumo pagrindas. Kita vertus, jis labai aiškiai suprato, kad jeigu politinis lietuviškumas bus užmirštas, paradoksaliu būdu kultūrininko nuostata gali būti pražūtinga. Iš tikrųjų išsiugdyti tautinę ir valstybinę sąmonę yra be galo sunkus dalykas. Kaip tai sunku, mes šiandien matome iš mažyčio pavyzdėlio – ginčo dėl trijų raidelių. Daugybei net ir kultūrininkų, – tai ir išduoda, kad nesama politinės savivokos, – tai atrodo smulkmena. Ir kiek yra suprantančių, kad mūsų abėcėlė yra mūsų dvasios forma, kuri mus daro tuo, kuo mes esame? Ir šitą dvasios formą privalai ginti politiškai. Tą akimirką, kai nustosi tai daryti, tavo dvasios forma jau nebebus šitos valstybės egzistavimo pagrindas.

Štai kodėl XX a. pradžioje, kai vyko kova dėl lietuviško tapatumo, buvo siūlomi keli tapatumo projektai. Pirmąjį projektą siūlė Mickevičius-Kapsukas. Kas buvo pasakyta atkuriant Vilniaus universitetą? Buvo pasakyta, kad jame bus dėstoma vietos kalbomis. Žvelgiant šiuolaikiškai atrodytų, jog tai atviras, modernus, tolerantiškas požiūris. XX a. realijų kontekste tai būtų tiesiausias kelias Lietuvai nueiti ten, kur šiandien yra Baltarusija. Lietuvių kalba galbūt būtų kalbama atkampiuose kaimeliuose. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas buvo pilsudskinis projektas. Puikiai žinome, kad Smetona niekada nieko neturėjo prieš pačią lenkų tautą arba jos kultūrą. Tačiau jis suprato, kad jeigu nekursi tvirtos kultūrinės tapatybės ir jos neįtvirtinsi politiškai, tai neišvengiamai seks erozija ir griūtis to, kas buvo per didelius vargus padaryta Basanavičiaus. Mūsų tragedija ta, kad šis supratimas yra išnykęs net vadinamosios šviesuomenės tarpe. Taip nutiko, nes net ta mūsų inteligentų dalis, kuri sovietinės okupacijos metais rūpinosi lietuvybe, ji jau dažniausiai rūpinosi tik kultūrine lietuvybe. Suvokiančių, kad kultūrinę lietuvybę galima tvirtai apsaugoti ir padaryti valstybės branduoliu tik turint aiškią politinę savimonę, buvo ir yra nedaug.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Štai kodėl šiandien matome tą patį, ką matėme sovietmečiu. Daugybė inteligentų trokšta europeizuotis ir tapti europiečiais, nors joks ekspertas jums negalės pasakyti, ką šiandien reiškia būti europiečiu. Tai reiškia, kad vėl esame situacijoje, kurioje buvome iki Basanavičiaus. Noras būti kažkuo kitu, tik ne savimi. Ir jeigu kalbame apie šitos knygos aktualumą ir prezidento atminties aktualizavimą, reikia aiškiai suprasti, kad tai yra ne nostalgiškų atsiminimų reikalas. Dar kartą pabrėžiu, kad ir daugelis Lietuvos valstybės XX amžiuje kūrėjų buvo galbūt nuoširdūs patriotai – tokie kaip prezidentas Grinius, daugelis krikdemų lyderių ir t.t. Bet būtent unikaliai aiškiai matančių ryšį tarp kultūros ir politikos buvo vienetai. Ir prezidentas Smetona čia yra beveik unikalus.

O mums reikia nustoti svajoti apie tai, kad šitoks lietuviškumo supratimas būtų kažkaip grąžintas į mokyklą, jį padarant patraukliu jaunajai kartai. Brandžios valstybės jaunimo patriotizmo neugdo pigiomis vilionėmis. Patrauklumas reiškia nupirkimą. Brandžios valstybės savo jaunimą ugdo paprastu būdu – sukurdamos tokias mokymo programas, tokias savo kalbos, istorijos ir kitas programas, kuriose pagrindiniai dalykai yra savaime aiškūs. Tokiose mokymosi programose Vilniaus klausimas (čia tik pavyzdys, jų galima rasti daugiau) niekada nebūtų aiškinamas kaip senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotas konfliktas. Mitas apie senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotą konfliktą yra sovietinio mito, kad 1940 m. buvo ne okupacija, o pilietinis karas, nauja europeizuota versija.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Būtent tokiu būdu šiandien, kai Lietuvai gresia milžiniškas egzistencinis pavojus, kai griūna euroatlantinė saugumo ir stabilumo struktūra (dar kartą pabrėžiu, kad asmeniškai esu narystės euroatlantinėse struktūrose šalininkas), mes toliau žaidžiame, ideologiškai aptarnaudami projektą, kuris nebeturi ateities.

Šis mūsų savęs naikinimas yra tai, ko laukia kaimynas Rytuose.

Todėl galima sakyti, kad prezidento Smetonos palikimo aktualizavimas jau yra ne tik tautinio orumo, istorinės atminties išsaugojimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. 

2017.10.19; 06:13

Aktualijos

Ž. K. Junkeris Europos Parlamentui pateikė savo ES viziją. EPA-ELTA nuotr.

Trečiadienį europarlamentarai Strasbūre aptarė Europos Komisijos pirmininko Žano Klodo Junkerio (Jeanas-Claude Juncker) metinėje kalboje pristatytą viziją iki 2025 m. užtikrinti stiprią ir vieningą Europą.

Tris valandas jie emocingai diskutavo apie gynybą, saugumą, migracijos valdymą, tarptautinę prekybą, socialinės lygybės užtikrinimą, taip pat ES biudžeto ir sprendimų priėmimo stiprinimą.

Prieš suteikdamas žodį Komisijos vadovui, EP pirmininkas Antonijus Tajanis (Antonio Tajani) priminė Europos piliečių lūkesčius dėl glaudesnio ES institucijų ir valstybių bendradarbiavimo migracijos, kovos su terorizmu, ekonomikos augimo ir socialinės politikos srityse.

Europos Komisijos pirmininkas Ž. K. Junkeris pažymėjo, kad krizė baigiasi, o biudžeto stabilumas, užimtumo didėjimas ir ekonomikos atsigavimas atveria galimybę ryžtingoms ES reformoms. Jis pasiūlė įsteigti Europos finansų ministro postą ir kibernetinio saugumo agentūrą, taip pat stiprinti migracijos kontrolę, darbuotojų teises, tarptautinę prekybą ir gynybos sąjungą. Stipriai ES būtina sujungti Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkų postus į vieną, kurį galėtų užimti 2019 m. EP rinkimus nugalėjusios partijos lyderis, teigė Ž. K. Junkeris.

Europos liaudies partijos pirmininkas Manfredas Vėberis (Manfred Weber, Vokietija) pasveikino Europos Komisijos pirmininko viziją, tačiau pažymėjo, kad žmonės bijo globalizacijos.

„Reikia kurti socialiai orientuotą rinkos ekonomiką, taip pat apsaugoti sienas siekiant pažaboti nelegalią migraciją“, – pažymėjo politikas. „Turkija negali tapti visateise ES nare“, – pridūrė jis. Atkreipęs dėmesį į Baltarusijoje vyksiančias karines pratybas „Zapad“, kalbėtojas teigė, kad rytuose žmonės bijo dėl savo saugumo, todėl svarbu kurti Europos gynybos sąjungą bei stabdyti „Nord Stream II“ dujotiekio tiesimą.

Socialistų ir demokratų frakcijos pirmininkas Džanis Pitela (Gianni Pittella, Italija) siūlė ES valstybėms suduoti smūgį visoms korporacijoms, kurios slepia mokesčius ar nepagrįstai siekia juos susigrąžinti, užkirsti kelia jaunimo išnaudojimui bei užtikrinti visų vaikų švietimą. Kalbėdamas apie migraciją, Dž. Pitela ragino turėti drąsos atverti visus teisėtus patekimo į ES kelius, o kartu uždaryti neteisėtus patekimo būdus.

Sajedas Kamalas (Syed Kamall, Europos konservatoriai ir reformistai, Jungtinė Karalystė) pabrėžė, kad jei Europa tikrai nori apsaugoti piliečius, ji negali būti protekcionistinė. Norėdami, kad Europos ekonomika klestėtų, turime sukurti daugiau galimybių, o ne daugiau reglamentų, pridūrė jis ir pabrėžė: „ES augimo planai nekuria darbo vietų – jas kuria įmonės. Žmonės, esantys už Parlamento ribų, nori būti tikri, kad sugebėsime stabilizuoti laivą ir nenukreipti jo naujų audrų link.

Pasak Liberalų ir demokratų aljanso frakcijos pirmininko Gajaus Verhofštato (Guy Verhofstadt, Belgija), Ž. K. Junkerio kalba buvo pilna vizijos ir ambicijų 2019 metams, iš dalies dėl to, kad pavyko sustabdyti „populistinį pavasarį“ Austrijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje. „Sveiki atvykę į proto pusę!“, – sakė politikas ir pabrėžė daugumos piliečių norą matyti ryžtingesnę Europą. „Mums reikia ES tam, kad atsilaikytume prieš kraštutinių vyriausybių pavojų“, – pridūrė EP narys.

Europos vieningųjų kairiųjų frakcijos pirmininko pavaduotojas Patrikas Le Hiarikas (Patrick Le Hyaric) siūlė paversti Ž. K. Junkerio fondą „dideliu socialiniu ir aplinkosaugos fondu“. „Būtina skubiai atsisakyti konkurencija pagrįstos ES ir sukurti Sąjungą, besiremiančią socialiniu humanizmu ir ekologine pažanga – su teisinga komandiruotų darbuotojų direktyva, minimaliu darbo užmokesčiu, pensijų apsauga, skurdo panaikinimu bei lyčių lygybe“, – pažymėjo politikas.

Žaliųjų frakcijos lyderis Filipas Lambertas (Philippe Lamberts, Belgija) ragino sutaikyti Europos piliečius su pačia ES idėja. Jo įsitikinimu, Ž. K. Junkeris savo kalboje turėjo skirti daugiau dėmesio nelygybės mažinimui, aplinkos ir sveikatos apsaugai, taip pat prekybos politikos perorientavimui ir CETA sutarties įšaldymui.

„Jūs nieko neišmokote iš „Brexit“, – teigė Naidželas Faradžas (Nigel Farage, Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa, Jungtinė Karalystė). Jis kritikavo Ž. K. Junkerio siūlymus gilinti Europos integraciją be žmonių sutikimo. Pasak politiko, Europos Komisijos požiūris į Lenkiją ir Vengriją jam primena buvusį sovietų režimą.

Haraldas Vilimskis (Harald Vilimsky, Tautų ir laisvės Europa, Austrija) pabrėžė, kad jo frakcija nenori „nepavykusio“ euro plėtimo, taip pat prieštarauja Gynybos sąjungai ir laisvam darbuotojų judėjimui ES. Jo įsitikinimu, ES vidaus sienos turi būti išsaugotos, kad sustabdytume „milijonus afrikiečių ir arabų, užtvindančių Sąjungą“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.14; 08:15

Gordijo mazgas

Norint suprasti dabartines Europos Sąjungos politinės krizės priežastis, reikia suprasti šios politinės organizacijos istoriją. Europos Sąjunga turi du skirtingus savo istorijos etapus.

Pirmasis prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo norima pasimokyti iš karų patirties. Buvo siekiama Europos be karų ir kuriančios bendrą gerovę. Kitas Europos Sąjungos istorijos etapas prasidėjo nuo Mastrichto sutarties, kada tikrąja to žodžio prasme atsirado Europos Sąjunga.

Pirmuoju atveju galima kalbėti apie taikai tarnauti turinčią politinę sąjungą, kokių per tarptautinių santykių istoriją buvo sukurta ne viena. Antrasis atvejis susietas su daug didesnėmis pretenzijomis. Pradėta siekti kažko daugiau, negu sąjunga taikai išsaugoti. Labiausiai tiktų sakyti, kad norima sukurti Jungtines Europos Valstybes.

Norima valstybių sąjungos, bet nesugebama pasakyti, kokio pobūdžio tai darinys – imperija, kvazivalstybė be suvereniteto, tarptautinė vyriausybinė ir nevyriausybinė organizacija, liberali utopija ar ideologija pagrįstas internacionalas. Atrodo, kad nei viena, nei kita, bet, gali būti, kad viskas kartu. Europos Sąjunga bando įrodyti, kad politinę sąjungą galima valdyti kaip valstybę.

Nėra pagrindo džiaugtis, kad Europos Sąjunga netelpa į nusistovėjusią politinių formų tipologiją. Tai turi būti nerimo, o ne džiaugsmo priežastis. Kai sugriuvo Abiejų Tautų Respublika lietuviai po tam tikro laiko suprato, kad vietoj kunigaikštystės reikia sukurti naują politinę formą – tautinę valstybę.

Dabar ši valstybė vis intensyviau yra griaunama, bet kol kas neaišku, kas ją gali pakeisti. Visos dabartinės Europos Sąjungos problemos yra susijusios su šios politinės organizacijos įstrigimu tarp praeities ir ateities. Gyvename tarp valstybės ir nežinia ko, kas net neturi politinės formos pavadinimo. Siūloma atsisakyti tautinės valstybės, bet nerandamas lygiavertis pakaitalas.

Kalbama apie Europos Sąjungą, kaip atskirą politinį darinį, šalia 28 valstybių, bet nesugebama paaiškinti jo politinės formos. Kartais atrodo, jog turime Europos imperiją, kartais šį darinį norisi aiškinti kaip tarptautinę verslo asociaciją, kartais kaip skolų išieškojimo kontorą.

ES sudarančių tautinių valstybių lyderiai jaučia pareigą pasakyti ką nors blogo apie tautinę valstybę, tačiau ištikus krizei piliečiai protestuoja prie tautinių parlamentų, o ne Briuselio institucijų. Europos Sąjunga primena iš tarptautinių ekonominių susitarimų išaugusią konfederaciją, tačiau net ir šiuo klausimu nėra aiškumo. Sunku suprasti, ar tai konfederacija, ar federacija. Kartais atrodo, kad valdo biurokratinis triumviratas, o kartais – kad valdo tris kartus padidintas Senovės Romos stiliaus decemviratas.

Europos Sąjunga šiandien yra panaši į lifte užstrigusį žmogų. Dabartinis politinis ES liftas negali nusileisti žemyn, į kokius nors tarpukario tautinės valstybės laikus, bet kartu negali pakilti į viršų, į naują politinio gyvenimo formą. Vieni lifto keleiviai šaukia, kad reikia leistis žemyn, kiti būtinai siūlo kilti į viršų. Pirmieji nesupranta, kad statybininkai sugriovė žemutinius aukštus, ir todėl nėra kur nusileisti žemyn, o antrieji nežino, kad dar nepastatyti viršutiniai aukštai, ir todėl neįmanoma pakilti į viršų.

Eurooptimistai gali džiaugtis, kad liftas negali nusileisti žemyn, į tautinės valstybės praeitį, o euroskeptikai teisūs, sakydami, kad po gražiomis kalbomis apie šviesią ateitį nėra ilgalaikės politinio gyvenimo formos. Žmonės panašiais atvejais sako „nei pirmyn, nei atgal“. Užsitęsus įstrigimo tarp praeities ir ateities situacijai lifto keleiviai gali pradėti šaukti „bet kur kitur, tik ne čia“.

ES lifto užstrigimo situaciją galima apibūdinti kaip tam tikrą politinių formų interregnum.

Susiduriame su tokiu pat interregnum, koks buvo po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo, kai pamažu pereita prie tautinės valstybės kūrimo. Šiandien savo galią praranda tautinė valstybė, bet nepavyksta sukurti naujos politinės formos, ir todėl apsiribojama eksperimentais. Neįmanoma sušukti „Karalius mirė, tegyvuoja karalius“, nes nėra nei karaliaus, nei tautos, nei liaudies, nei kokio nors kito galimo pretendento į politinio suvereno vaidmenį.

Pažvelgus iš kitos pusės, galima sakyti, kad šiuo metu Lietuvoje veikia net du suverenai. Vieno rezidencija yra Vilniuje, kito – Briuselyje. Šie du suverenai įkūnija dvi skirtingas filosofijas. Stipriai nutautėjęs Vilnius kol kas yra suvokiamas kaip tautinės valstybės sostinė, o Briuselis simbolizuoja be tautos apsieiti galinčios visuomenės ilgesį.

Pasakymas, kad Lietuvai niekada nebuvo taip gerai, kaip Europos Sąjungoje, reiškia, kad mūsų valstybei nėra geresnio kelio, kaip išnykti didesniame politiniame darinyje. Todėl šiuo požiūriu emigracijos mastai turi būti suvokiami kaip savaime suprantamas reiškinys.

Nesinori ginčytis dėl tautos išnykimo – gal išnyksime, o galbūt ne, tačiau blogiausia, kad net nežinome, kur išnyksime – Europos Sąjungoje ar kitose tautinėse valstybėse. Reikėtų bent jau iškelti reikalavimą, kad išnyktume Europos Sąjungoje, o ne Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Ispanijoje ar Liuksemburge.

Norėdami sunaikinti tautinę valstybę, Europos Sąjungos biurokratai naikina sėkmingiausią (nors ir pakankamai problemišką) politinį modernybės kūrinį. Galima sakyti, kad susiduriame su politine revoliucija, tačiau tai būtų nepagrįstas teiginys, nes šios revoliucijos kūrėjai žino, ką nori sugriauti, tačiau nežino, ką nori pastatyti.

Manoma, kad viskas turi paaiškėti ateityje, eksperimentuojant su nesibaigiančia Europos Sąjungos integracija. Politinės formos neaiškumas ypač pradeda gąsdinti po Brexito, nes dabartiniai sąjungos nariai mato, kad Jungtinė Karalystė sugrįžo prie seno politinio tapatumo. Britai mano, kad Europos Sąjunga būtų buvusi stipresnė be Mastrichto sutarties politinių pretenzijų. Šioje vietoje negalima sakyti „be pretenzijų į netikrą valstybę neturinčios sąjungos“, nes neaišku, kaip apibūdinti dabartinę ES politinę formą. Ši organizacija kol kas yra nežinomasis.

Ne ta prasme, kad negalėtume perskaityti jos dokumentuose surašytų teisinių formuluočių, bet ta prasme, kad už dokumentų nėra piliečius vienijančios ir juos bendrai veiklai įkvėpti galinčios dvasios. Kol kas sukurta tik dvasios imitacija, kurią viešųjų ryšių specialistai įpakuoja kaip dvasią. Jeigu tai būtų įprastinė politinė sąjunga, nereikėtų vaizduoti dvasios, bet užtektų politinių, ekonominių ir karinių interesų.

Pagrindinė ES problema yra susieta su tuo, kad sąjunga pradėjo neigti ją sukūrusį pagrindą – moderniąją tautą. Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas – atsirado vadinamasis „demokratijos deficitas“. Save sunaikinti norinti tautinė valstybė savo funkcijas nutarė perduoti kažkam, kas nėra valstybė ir ko neįmanoma apibūdinti per kelis tūkstančius metų nusistovėjusiomis politinėmis sąvokomis. Paklausus „Kas yra Europos Sąjunga?“ galima sakyti „Save naikinanti tautinė valstybė“.

Pareikalavus tikslesnio atsakymo, galima pridurti „Save naikinanti, bet nieko vietoj savęs pasiūlyti kol kas nepajėgianti kvazivalstybė, sąjunga, imperija ir politinis nežinomasis“. Vokietija ir Prancūzija dabar jau yra nepatikimas sąjungos variklis. Pirmiausia todėl, kad Prancūzija po Vokietijos susivienijimo jau nėra jai lygus partneris, o Vokietija neturi didesnės tarptautinio politinio veikimo patirties ir įkalinta savo pačios kovose su fašistine praeitimi. Eurooptimistai nori, kad Europos Sąjunga ištirpintų Lietuvą imperijoje, bet ji to niekaip nepajėgia padaryti. Euroskeptikai nori sąjungos iširimo, bet atsižvelgiant į susidariusią tarptautinę padėtį, ir ypač ginkluotą Rusijos užsienio politiką, tai gali tapti valstybių nepriklausomybės pakasynomis.

Iškildama virš savo kūrėjų ir atsistodama į vieną gretą su jais, Europos Sąjunga pradėjo kurti seniai užmirštus iššūkius demokratijai. Pamažu susiformavo neišsprendžiamas Briuselio politinių institucijų ir tautinių valstybių konfliktas. Europos Sąjunga šiandien pastatyta ant visai kitos filosofijos, negu tautinė valstybė. Tarp šių dviejų politinių filosofijų vyksta nuolatinė kova, kurią galima apibūdinti kaip nacionalizmo ir kosmopolitizmo kovą. Atsiradus savarankiškoms Briuselio politinėms institucijoms, politinė valstybių sąjunga pradėta suvokti kaip atskira 500 milijonų visuomenė. Tai neregėtas dalykas.

Nepaisant to, kad Europos valstybių piliečiai anksčiau skundėsi pilietiškumo nuosmukiu, atsirado naujas pramanas – Europos pilietinė visuomenė, neturinti net menkiausios bendrų veiksmų patirties. Europiečiai gyvena tautinėse valstybėse, bet kartu palaiko jas įveikti norintį Briuselį. Jie yra savo pačių sukurto politinės formos neaiškumo įkaitai. Europos Sąjungos pilietis šiandien jau nemoka nei teigti, nei neigti, bet tik gali kalbėti apie skirtumą tarp teigimo ir neigimo. Jis negali teigti tautos, nes kai kurios iš jų buvo fašistinės, tačiau kartu jis negali neigti tautos, nes kai kurios iš jų buvo demokratinės. Europos Sąjungos valdžia neneigia, bet kartu ir neteigia tautos. Arba, pažvelgus iš kitos pusės, Europos Sąjungos politikai taip keistai teigia tautą ir tautinę valstybę, kad jos oponentams tai skamba kaip jos neigimas. Jie už tai atsilygina euroskepticizmu.

Paskutinių kelerių metų Europos Sąjungos patirtis rodo, kad dabartiniai lyderiai stipriai pervertino savo jėgas su ekonomikos ir teisės pagalba išardyti nusistovėjusius tautinių valstybių ryšius.

Tautinė valstybė pasirodė sulipdyta daug stipresniais klijais, negu buvo galima tikėtis. Aukojamas ir tautinių valstybių suverenitetas, iš kurio šiandien yra likusi iškamša. Jean Jacques Rousseau išjuokė dabartinį suverenitetą turinčias valstybes. Jo žodžiais, „Iš suvereno jie padaro kažkokią fantastinę būtybę, panašią į žmogų, sudarytą iš keleto kūnų, kurių vienas turėtų tik akis, kitas – rankas, trečias – kojas ir daugiau nieko“. Dėl dabartinio suvereniteto išskaidymo į atskiras sudedamąsias dalis ir Europos Sąjungos nesugebėjimo tapti tauta susiformavo vidinis šios politinės organizacijos savęs naikinimo mechanizmas.

Tautinės valstybės praranda savo anksčiau turėtą galią, tačiau bet kuri Briuselio nesėkmė jas sugrąžina naujam politiniam gyvenimui. Bet kuris Europos Sąjungoje pasirodantis demokratijos ilgesys susietas su prisiminimais apie tautinę valstybę. Nereikšmingais atrodę kultūriniai skirtumai aštrių nesutarimų atveju tampa politinės reikšmės dalyku. Ryškiausiu šio dalyko pavyzdžiu yra Briuselio nenoras suprasti Vengrijos. Lietuviai dėl Briuselio politikos taip pat priversti nesuprasti vengrų vien todėl, kad neturi išsamios informacijos apie šios šalies politiką ir jos motyvus. Žmonių tarpusavio supratimą turėjusi kurti sąjunga prieš vengrus naudoja propagandą.

Kovodama su tautine valstybe, Europos Sąjunga nuolatos kartoja dvi politinės filosofijos studentų dažnai daromas klaidas. Pirma, užmirštama, kad modernusis nacionalizmas turi ne tik tamsiąją, bet ir šviesiąją pusę – padėjo sukurti anksčiau nematytą žmonių kultūrinį ir politinį solidarumą. Akivaizdu, kad nacionalizmo gerumas ar blogumas priklauso ne nuo jo paties, bet nuo to, kokiems tikslams tarnauja. Tą puikiai žino visų dabartinių Europos tautinių valstybių piliečiai. Prancūzijos revoliucija ir kitos po 1848 metų Europoje įvykusios revoliucijos buvo demokratinės tautų revoliucijos. Tauta tapo neatskiriama nuo demokratijos, kuri tvirtai suaugo su moderniuoju nacionalizmu.

Europos Sąjungos politikai šiandien nenori prisiminti su kokia didele energija, aistra ir pasiaukojimu buvo kuriama modernioji tautinė valstybė. Nieko panašaus nerodo Europos Sąjungos istorija. Antra, nacionalizmą darydami savo pagrindiniu priešu, Europos Sąjungos šalininkai nepastebėjo, kaip patys tapo už agresyvaus nacionalizmo stovėjusio politinio makiavelizmo šalininkais. Jau galima pagrįstai kalbėti apie Europos Sąjungos politinių veikėjų makiavelizmą, o ne tik agresyvių nacionalistų nusikaltimus. Velniu vaizduojamas Machiavellis galėtų pagirti už abejingumą Prancūzijos ir Olandijos referendumams bei kišimąsi į Lenkijos vidaus reikalus.

Norėdami tyliai nugalėti tautą, Europos Sąjungos biurokratai naikina demokratiją. Tai turbūt skaudžiausias šios politinės organizacijos veiklos aspektas. Pradžioje nacionalizmas buvo vaizduojamas kaip nesutaikomas demokratijos priešas, tačiau per paskutinį dešimtmetį paaiškėjo, kad tauta yra vienintelis patikimas moderniosios demokratijos pagrindas.

Norint toliau kurti Europos Sąjungą, reikia pripažinti, kad kertant tautą, neišvengiamai griūna ir demokratija. Sunaikinamas demosas, kaip būtina demokratinės visuomenės sąlyga, vietoj to sugebant pasiūlyti tik nepolitinę individo idėją. Eurooptimistai šiandien trokšta naujos žmonių bendrijos, kuri iš tikrųjų nėra bendrija, bet gali būti apibūdinta kaip mažai ką bendro turinčių individų sankaupa. Pagal kai kurių Europos parlamento ideologinių frakcijų įsitikinimą europiečiai vienas kitą turi pamilti tik kaip individai, be civilizacijos, kultūros, tautos, šeimos, religijos, lyties ir socialinės padėties skirtumų.

Tikram europiečiui turi nerūpėti valstybių sienos, kultūriniai prisirišimai, moraliniai sentimentai, religiniai įsitikinimai ir tautybė. Ši utopinė naujos visuomenės vizija gali būti įdomi laisvalaikio skaitymams, tačiau realiame politiniame gyvenime ji sunaikina bet kokius piliečių politinio tapatumo ir politinio veikimo pagrindus.

Pripažinus bet kokią kultūrinę aplinką peržengti galinčio individo idėją, nelieka demokratijai būtino demoso, kurį pakeičia technokratija. Savo dabartiniu pavidalu Europos Sąjunga yra pasmerkta nesėkmei. Prieš ją atsiveria du reformos keliai: daugiau reikšmės suteikti tautinėms valstybėms arba sukurti naują tautą. Tertium non datur. Trečiojo kelio ieškojimas yra šios organizacijos smukdymas.

Paskutinius dešimtmečius stovima pusiaukelėje, ir tai nieko gero nežada nei vienai, nei kitai pusei. Eurooptimistai per silpni naujai tautai sukurti, o euroskeptikai per silpni senai tautinei valstybei apginti. Jeigu nugalėtų eurooptimistai, prireiktų atsisveikinti su demokratija, prieš tai, aišku, įrodžius, kad ji nėra svarbus visuomenės gyvenimo veiksnys. Euroskeptikų pergalė skaudžiai gali paliesti taikai užtikrinti būtiną supratimą, kad senojo žemyno gyventojus sieja daug bendrų dalykų. Nacionalizmas turi savo tamsiąją, sunkiai valdomą pusę.

Dabartinė Europos Sąjunga negali rasti savo politinės formos ir remiasi tik vienu jos tapatumą formuojančiu veiksniu – integracija. Keistai skambėtų, jeigu kas nors pasakytų, kad JAV ar Kinija remiasi integracija. Tačiau dabartinėje Europos Sąjungoje apie tai kalbama rimtai.

Politinės teologijos požiūriu Europos Sąjunga yra stebuklo laukimas. Briuselio politikai tiki, kad vieną dieną atsivers stebuklingi naujos politinio gyvenimo formos vartai. Tikima, kad po tam tikro neaiškumo periodo turi ateiti galutinio nušvitimo valanda. Reikia pasakyti, jog tai visiškai nepagrįstas įsitikinimas, nes viskas gali būti atvirkščiai – tolstant nuo taikai užtikrinti sukurtos Europos prie Europos kvazivalstybės neaiškumas tik didėja.

Gali būti, kad geriausia ES politinė forma liko praeityje. Tai reiškia, kad šiai politinei organizacijai reikia padaryti kelis didelius žingsnius atgal, link tarptautiniams santykiams įprastos valstybių sąjungos. Tačiau to neįmanoma padaryti, nes tai būtų pernelyg didelis daugybės valdžią turinčių ir jos neturinčių žmonių politinės religijos įžeidimas.

Dabartinis Europos Sąjungos nesugebėjimas rasti savarankiškos politinės formos yra už jos stovinčios žmogaus ir visuomenės sampratos padarinys. Iš dabartinės europietiškos žmogaus kaip dievo sampratos neįmanoma išvesti politikos. Gyvename pakrikusios politinės tvarkos laikais, kai netinka nei tautinė valstybė, nei Europos Sąjunga. Sunku pasakyti, kiek šis pakrikimas gali tęstis.

Kol kas aišku tik tai, kad abi ginčo pusės tuščiai vaizduoja žinančios teisingą atsakymą. Tai pavojingas veidmainiavimas, nes Europos Sąjungos priešams dabar jau tik reikia ramiai stebėti jos prasidėjusį savęs naikinimą. Kalbant apie Europos sąjungos problemas reikia nustoti manyti, kad susidūrėme su smulkiomis techninėmis problemomis. Atėjo metas pasakyti, kad matome tik antraeilius dalykus, bet nenorime pripažinti svarbiausių. Mes nežinome kokio žmogaus ir visuomenės norime. Šį žinojimą Vakarų civilizacija prarado prieš du šimtus ir daugiau metų.

Europos kultūra turėjo problemų iki Europos Sąjungos ir jos visos persikėlė į sąjungą. Friedrichas Nietzsche tikriausiai tik juokiasi, žiūrėdamas į šulcus, junkerius ir tuskus. Dabartinė ES yra senų Europos kultūros problemų įkaitė. Neverta tikėti nė vienu, sakančiu, kad yra paprastas Europos kultūros problemų sprendimas. Gyvename sąjungoje, kuri yra ne tik senų problemų sprendimas, bet ir naujų kūrimas. Gali būti, kad Europos Sąjungai reformuoti reikės vis naujos sąjungos senos sąjungos problemoms naikinti. Šiandien jau neaišku, ar blogi yra prieš tai padaryti, ar dabar daromi sprendimai.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2016.10.25; 05:52

latynina10
Aktualijos

Ir štai pereinu prie sunkaus klausimo – smurto leistinumo. Aš nuolat kalbėsiu apie tuos dalykus, nes jie sudaro sistemą ir yra svarbūs.

Jie kažkuria prasme net svarbesni negu tai, kuo baigsis Bastrykino ir Navalno dvikova, nes suprantama, kad valstybė įspraudė save į kampą ir net jeigu per trumpą laiką ji baigsis Bastrykino pranašumu, strateginėje laiko atkarpoje ji baigsis Navalno pergale.

O toliau kyla klausimas, o kokią valstybę mes kursime, jeigu tai gausis (kurti naują valstybę be Putino)? Ir kai man sako kaip Belkovskis, kad mes kursime europietišką valstybę su europietiškomis vertybėmis, man kyla klausimas: „Kokios bus tos europietiškos vertybės?“ Nes yra tam tikros vertybės, kurios sukūrė Europą. Jeigu galima, jas išvardysiu laisva tvarka.

Continue reading „“Mes visi kalbame apie Europos krizę”” →

sarkozy_merkel
Politinės intrigos

Kokios Europos reikia Lietuvai? Šios savaitės pradžioje vaikščiodama gerai pažįstamais Briuselio koridoriais apie tai turėjo mąstyti Dalia Grybauskaitė. Galvoti reikia ir visiems mums.

Ko mes norime iš Europos? Kas mums naudinga, o kas kenkia? Gal tada pagaliau sukursime aiškią valstybės politiką, kaip elgtis permainų krečiamoje Europos Sąjungoje (ES). Pasistengti reikia jau dabar. Mat mažos ir silpnos valstybės vis dar turi neproporcingai didelę galią Europos Sąjungos struktūrose. Taigi mūsų įtaka – ypač kai nesame vieni – gana reikšminga. Reikia tuo naudotis, kol dar turime jėgų. Nes padėtis gali gerokai keistis. Krizė verčia Europą galvoti apie didesnę integraciją. Kiek toli bus einama šiuo keliu, nežino niekas.

Continue reading „Europa be Merkozy” →