Portalas Slaptai.lt skelbia penkių Lietuvos Mokslų Akademijos narių ir visuomeninių pilietinių organizacijų kreipimąsi dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo, taip pat prof. Romualdo Grigo straipsnį šia tema. Iliustracijos – Vytauto Visocko.
XXX
Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai GRYBAUSKAITEI
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Loretai GRAUŽINIENEI
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui BUTKEVIČIUI
KREIPIMASIS
DĖL LIETUVOS PILIAKALNIŲ ĮRAŠYMO Į UNESCO SAUGOMŲ OBJEKTŲ SĄVADĄ BEI PILIAKALNIŲ METŲ PASKELBIMO
Mes, atstovaujantys intelektualią visuomenę, esame susirūpinę Tėvynėje susiklosčiusiais lietuvių tautos bei jos valstybės politiniais, socialiniais ir moraliniais santykiais. Mums nerimą kelia, kad jų tvarumas neužtikrina aiškios jaunimo dvasinio prisirišimo prie Gimtųjų Namų ateities. Tačiau esame įsitikinę, kad storu užmaršties sluoksniu užneštų šaltinių atskleidimas ir išmanus panaudojimas suteiktų didesnio gyvybingumo ne tik jaunuomenės ugdymui bet ir integralumo visuomenės ir valstybės gyvenimui. Užmirštų šaltinių atskleidimas būtų ypač reikšmingas sutinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Taip pat esame įsitikinę, kad toks žingsnis iš valstybės nepareikalautų bent kiek įspūdingesnių investicijų – pasirūpinimas jais ženklia dalimi savaime atitektų vietinėms bendruomenėms, seniūnijoms.
Aiškiau išskleisdami išsakytą teiginį, pagarbiai primename: kad Lietuva garsi savo unikaliais piliakalniais, kurių vien mūsų šalies teritorijoje yra daugiau nei pusantro tūkstančio vienetų; kad dauguma jų buvo supilti VII-XI a.ir buvo naudojami kaip šventyklos po atviru dangumi, kaip vietininių bendruomenių sakralaus susirinkimo vietos.Tankus piliakalnių tinklo atsiradimas išreiškė esminius pokyčius mūsų protėvių socialinės, dvasinės organizacijos būvyje. Šie tinklai ženkliai prisidėjo prie lietuvių etnopolitinės nacijos formavimosi ir, pagaliau – prie galingos valstybės kūrimosi.
Piliakalnių tinklo užmarštis, mažas dėmesys jo priežiūrai liudija nedovanotiną ir nepateisinamą visuomenės ir ypač Lietuvos valstybės aplaidumą jos pirmaeilėms pareigoms ir priedermėms. Mes manome, kad Lietuvos piliakalniai yra unikalus ne vien mūsų šalies, bet ir visos Europos kultūros paveldas, žinotinas pasauliui.
Todėl tikėdamiesi:
kad būtų sustiprinta tautos pagarba savo kultūrai ir vizualiai pailginta jos istoriografija;
kad kaimo teritorinės bendruomenės pasinaudotų šalia jų esančiais šaltiniais, gyvindamos savo dvasinių santykių tinklus;
kad jaunoji karta įgytų turiningesnės saviugdos paskatų, bei atsirastų gilesnis prisirišimas prie Tėviškės ir Tėvynės;
kad praturtėtų Lietuvos įvaizdis civilizuoto pasaulio akyse;
kad sustiprėtų sanglauda tarp lietuvių tautos ir valstybės;
kad būtų akcentuotas visai Europai reikšmingas unikalus paveldas.
Mes siūlome:
kad vieneri iš artimiausių kalendorinių metų nedvejojant būtų skelbti piliakalnių atminimo, jų tvarkymo metais (pageidautina 2016 – 2018m);
kad būtų dedamos pastangos piliakalnius įrašyti į UNESCO saugomų objektų sąvadą.
Kreipimosi bendraautoriai:
Lietuvos Mokslų Akademijos nariai:
prof.habil.dr. Romualdas Grigas (tautotyra)
prof.habil.dr. Eugenijus Jovaiša (istorija, archeologija)
prof.habil.dr. Antanas Tyla (istorija)
prof.habil.dr. Zenonas Norkus (sociologija)
prof.habil.dr. Vladas Žulkus (archeologija)
Visuomeninių pilietinių organizacijų atstovai:
Juozas Dingelis – Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas
doc.dr.Krescencijus Stoškus – Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas
prof.habil.dr.Ona Voverienė – Lietuvos Moterų lygos prezidentė
Antanas Staponkus – Kultūros politikos instituto direktorius
doc.dr. Vaclovas Bagdonavičius – Vydūno draugijos Garbės pirmininkas
Dalia Urbonavičienė – Lietuvos etninės kultūros draugijos pirmininkė
Vykintas Vaitkevičius – Lietuvos archeologų draugija
Petras Jonušas – „Versmės“ leidyklos vadovas
dr. Kazys Račkauskas–Tėvynės pažinimo draugijos Garbės pirmininkas
Jonas Burokas – Lietuvo laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas
Kreipimosi koordinatorius:
Juozas Dingelis, tel. 8685 27332, el.p. draugija@lpd.lt
Moksliniai konsultantai:
prof.habil.dr. Romualdas Grigas, tel. 8687 34550
doc.dr. Gintautas Zabiela, tel. 8612 33063
XXX
Romualdas Grigas
Šalia mūsų – neįkainojamas, bet užmirštas lobis
Skaudžiai išgyvename jaunimo bėgimą iš Tėvynės. Alsuote alsuoja užslenkantis juodas demografinės katastrofos debesis. Kažkaip sparčiai kinta, aižėja dvasinių santykių tinklai – juose vis dažniau randasi inkliuzų (intarpų), visai svetimų mūsų prigimtinei kultūrai… Reiktų šauktis pagalbos? Iš kur? Iš Briuselio ar Vašingtono? Gal – iš Dangaus?..
Nereikia! Dvasinę gyvybę tautai ir valstybei teikiantys šaltiniai čia pat,šalia mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais, avietynais ir dilgynėmis. Apie tai ir pakalbėkime…
Lietuva – piliakalnių šalis. Vien mūsų valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet jų – nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po baltų religinės reformos, VII-XI šimtmečiais. Iš karto skaitytojų dėmesį atkreipiu būtent į nurodytą laikotarpį. Jis buvo santykinai ramus. Nebuvo kryžiuočių, nebuvo apmąstytos ir agresyvios slavų invazijos (nors su krikščionybės bizantiškąja atmaina slavizacija slinko). Nors, tiesą pasakius, baltarusiškasis-lietuviškasis paribys išmargintas ypač tankiu piliakalnių tinklu.
Mielas skaitytojau, nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais vieškeliais, sustok prie pakelėje pasitaikiusio piliakalnio. Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok. Pajausi protėvių dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Gamtos viešpatija… O jeigu dar pasklaidysi 2005 metais išleistą piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo šventyklos po atviru dangumi. Su pasaulio Kūrėju, su Gamta mūsų protėviai bendravo, išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų.
Iš istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo (III-IV a.) dalis mūsų giminaičių baltų užsikrėtė nomadine (klajokline) dvasia. V-VI a. Ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės kultūros akcentus. Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo palyginus spartus jų tinklo audimas! Pririšęs kaimo bendruomenes prie gimtosios žemės, konkretizavęs Tėviškės pajautą. Dar daugiau… Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius pokyčius baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti politinei nacijai – lietuvių tautai. O ji vėliau savo sparnus išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.
Iš savo valstyvės valdžios ir struktūrų prašome nedaug. Tik dviejų ryžtingesnių žingsnių. Vienus iš kalendorinių metų (geriausiai 2016-2018-uosius) skelbti piliakalnių atminties, jų tvarkymo metais. Ir dėti pastangas, kad lietuviškieji piliakalniai būtų įrašyti į UNESCO pasaulio saugomų objektų sąvadą.
Manytume, kad pagarba piliakalniams, jų daugiafunkcionalumo prisiminimas ir įprasminimas būtų ženkliai reikšmingesnis žingsnis, nei, tarkim, tie lietuviškieji objektai (paveldas), kurie jau puikuojasi minėtos organizacijos sąvaduose.
Skaitytojui palieku laisvalaikyje pamąstyti apie tai, kam mes, lietuviai, turėtume būti „dėkingi“ už nedovanotiną brangiausio paveldo užmarštį.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.06.11; 12:10
