
Kyjivas, birželio 29 d. (ELTA). Europos Vadovų Taryba turi pasmerkti teroro aktą Kachovkos hidroelektrinėje, kitaip teroristai rusai gali pasidaryti dar įžūlesni Zaporižios atominės elektrinės atžvilgiu.

Gintaras Visockas
Nesu didelis Lenkijos gerbėjas. Kas skaito mano straipsnius, puikiai žino, kodėl Varšuvos nelaikau itin patikimu Lietuvos partneriu: lenkai vis dar mūsų neatsiprašę už Vilniaus krašto okupaciją. Mano supratimu, tai – velniškai svarbi detalė, nepaisant šaukiančiųjų, jog šiandien būtina žvelgti tik pirmyn.
Tačiau aš nelinkęs piktai smerkti Lenkijos, kai ši ginčijasi su Europos Sąjunga dėl neva klaidingos lenkiškų teismų reformos. Šitaip elgiuosi ne todėl, kad Lekija būtų teisi „nuo pirmojo iki paskutiniojo bylos puslapio“, o todėl, kad ir Europos valdančiųjų neapsiverčia liežuvis vadinti „šventa karve“. Taip, įstojus į bendriją būtina laikytis jos žaidimo taisyklių. Žinoma, darinyje, kuris vadinasi ES, – daug teisingų ir prasmingų taisyklių. Ir vis tik nepraraskime saiko jausmo. Ar Briuselis su Strasbūru turi teisę kištis į absoliučiai visus lenkiškus reikalus? Kur toji riba, kurios nevalia peržengti nei Lenkijai, nei ES biurokratams? Ar europietiškoji Temidė tikrai visur ir visada objektyvi, nešališka, apolitiška, kad jaučiasi turinti teisę mokyti lenkus teisinės abecėlės?
Puikiai prisimenu dieną, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą. Tuomet rašiau straipsnį, kodėl lietuviams naudinga įsilieti į ES gretas. Tąsyk nė juodžiausiame sapne negalėjau susapnuot, jog vos po keliolikos metų viskas taip sparčiai versis per galvą. O juk pasikeitė! Ar galime be Briuselio palaiminimo žengti bent vieną metrą priekin arba atgal? Viskas griežtai reglamentuota: kaip turime bendrauti su tautinėmis bendrijomis, kaip privalu globoti nelegalius migrantus, išlaikyti kalinius, kas yra tikroji šeima, kaip traktuotinos žmogaus teisės, ar apkaltos metu pašalintas prezidentas turi teisę dar sykį siekti svarbaus posto valstybės institucijose, ar neskriaudžiame LGBT bendruomenės… Tik mažumėlę kryptelk į šoną. Briuselis iškart šauks specialius posėdžius, Vilniun atskris reiklios komisijos, mus perspės apie ruošiamus ieškinius Europos Žmogaus Teisių Teisme, mums grasins finansinėmis sankcijomis. Tarsi Europos teisėjai – viską žinantis, viską išmanantis Dievas. Tarsi Europos teismai – šventesni už Popiežių Pranciškų. Jei norite, galiu dar griežčiau tarti: Briuselio biurokratai man vis panašesni į Kremliaus diktatorius, 1990-aisiais keikusius nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, girdi, Sovietų Sąjungos Konstitucija kur kas aukščiau nei lietuviškasis dokumentas. Skirtumas tik toks – Michailas Gorbačiovas grūmojo atiųsti tankus, Europos Vadovų Taryba – baugins sužlugdyti finansiškai.
Suprantu, ES turi laikytis bendrų susitarimų, kitaip ši orgaizacija – mirusi organizacija. Tačiau per daug griežtai ir tendencingai viską reguliuodama Europa jau patyrė nuostolių – prarado Didžiąją Britaniją. Vis labiau suprantu oficialųjį Londoną. Matyt, neturėjo kitos išeities. O kokios Lietuvos perspektyvos? Kai Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija mandagiai primena Vokietijai, jog „Nord Stream 2“ nėra vien ekonominis projektas, į mūsų nuomonę nusispjaunama. Kai Vilnius perspėja, jog Europos lyderiams nedera glebesčiuotis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos vadovai tarsi tyčia veržte veržiasi pasišnekučiuoti su diktatoriumi. Viena Austrijos politikė Putiną pakvietė net į savo vestuves, šoko su Putinu vadinamąjį „lėtą šokį“, nors visi save gerbiantys politikai, mano supratimu, turėtų vengt paduoti ranką tiek daug bjaurių karinių nusikaltimų pridariusiam šiandieniniam Kremliaus diktatoriui.
Bet ar mes, Rytų europiečiai, turime teisę Vokietijai užkrauti milijardines baudas už išdavikišką dujų vamzdį? O juk „Nord Stream 2“ projekto dovanoti negalima: jei Lenkija kasdien privalo mokėti milijonines baudas, tai Berlynas – milijardines. Imkime kitą pavyzdį: koks EVT ir Europos Komisijos dėmesys Astravo atominei elektrinei, kuri, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, pajėgtų nuo žemės nušluoti visą Lietuvą? Kiek prireikė maldavimų, kad Europos lyderiai į Baltijos šalis atsiųstų bent po keletą batalionų Rusijos atgrąsymui?! Jei toji austrų dama turi teisę šokti austriškąjį kadrilį su Putinu, tai gal ir mūsų valdžiai leistina, pavyzdžiui, skristi į Kiniją švęsti komunistų partijos lyderio gimtadienio? Jei esame lygūs ir vienodi, kas leistina austrams, turėtų būti leidžiama ir lietuviams.
Imkime patį blogiausią variantą. Įsivaizduokime, jog į Europos Vadovų tarybą ir Europos Komisiją, kurios nustato bendrąsias ES politikos gaires ir prioritetus, sprendžia pačius sudėtingiausius klausimus, per klaidą įsitrina akivaizdžiai netinkami politikai. Jie Lietuvai primeta absoliučiai netinkamus nurodymus. Pavyzdžiui – liepia atsisakyti visko, kas lietuviška: Lietuvos vardo, lietuvių kalbos, lietuviškų papročių, kvestionuojama net lietuvių tautybės žmonių teisė balsuoti rinkimų metu. Ar ES teisėje yra numatytos priemonės, kaip Lietuva galėtų teisiškai apsiginti?
Tai, žinoma, retorinis, absurdiškas klausimas. Toks variantas greičiausiai neįmanomas niekad niekada. Tačiau ar pamiršote, kas nutiko, kai mus pakvietė į NATO? Priimti – priėmė, o paruošti Baltijos šalių gynybos planus – pamiršo. Tuometinė Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė sušuko: Karalius – nuogas. Tik po D. Grybauskaitės priekaištų NATO susigriebė – išties, Baltijos šalių gynybos planų nėra, jei Maskva netikėtai pultų, nežinotume ko griebtis…
Štai tokios tokelės.
Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
2021.11.04; 07:19
Pastaruoju metu būna net taip, kad gražbylystės guru Ingrida Šimonytė jau vieno sakinio metu išsigudrina pameluoti keletą kartų. Kas atsitiko, neišgėręs nesuprasi! Gal tapusi premjere I.Šimonytė nuo valdžios blizgesio susigadino akis ir jau nebemato elementarių dalykų, o gal anajai aptemo protas dėl to, kad susidėjo su intrigantų gauja? Kažkada buvusi iškiliausia legendinių žmonių partija, pastaruoju metu konservatoriai savo atstovų Seime pavidale su laisvo kritimo pagreičiu tupia vis žemiau ir žemiau, tapdami nešvankių karjeristų ir retrogradų gauja.
Tai, kas dabar čia vyksta, manding, jau nebetelpa nuosmūkio charakteristikoje ir turėtų būti vertinama kaip neįtikėtina metamorfozė, tačiau ne mažiau įdomus yra ir tas faktas, kad prie konservatorių moralinio bankroto reikšmingai prisideda pati I.Šimonytė, nebūdama konservatorių partijos nare.
Aistringai įsijungusi į diskusijas dėl šalies atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT) principų, neseniai premjerė pareiškė: „Aš girdžiu tuos argumentus, kurie yra sakomi, kad prezidentas atstovauja valstybei, tačiau lygiai taip pat premjeras pagal Konstituciją atstovauja Vyriausybei. O tas darinys vadinasi Valstybių ir Vyriausybių vadovų taryba. Tai to reikėtų nepamiršti. Bet aš tikiuosi, kad yra įmanoma pasiekti sutarimą mūsų Konstitucijos rėmuose.“ (lrytas.lt)
Niekados neteko girdėti, kad Europos Vadovų Taryba dar būtų vadinama ir Europos Valstybių ir Vyriausybių vadovų taryba. Gal tai yra visiškai slaptas, kodinis, užšifruotas EVT pavadinimas, žinomas tik ypatingai pašvęstiems premjerams ir nežinomas mums, paprastiems duonos valgytojams bei interneto portalų skaitytojams, o gal mūsų premjerei paūmėjimo būsenoje tik prisisapnavo, pageidaujamą dalyką palaikius už tikrą.
Kitas dalykas, kad yra nurodoma, jog EVT nariais yra ES valstybių ar vyriausybių vadovai (anksčiau, jeigu neklystu, buvo sakoma – atstovai) ir EVT bei Europos Komisijos pirmininkai. Dabar svarbu pastebėti ir tai, kad nario statusas yra stabili pozicija, todėl konservatorių paistalai apie atstovavimo rotavimą pagal kompetenciją, yra žmonių kvailinimas, laikant savo tautiečius fantastiškais mulkiais. Lisabonos sutartis labai aiškiai apibrėžė, kad EVT struktūroje kiekvienai šaliai toliau atstovaus vienas asmuo, taigi I.Šimonytės paporinimai, kad Lietuvai Europos Vadovų Taryboje galėtų atstovauti premjerė ir prezidentas pakaitomis, yra begėdiškas, garbės šiai oratorei tikrai nepriduodantis melas.
Toliau belieka atsakyti tik į labai paprastą klausimą – Valstybės ar Vyriausybės vadovo atstovavimas mūsų šaliai EVT institucijoje yra labiau teisėtas, reprezentatyvus ir turiningas? Jeigu Valstybės vadovu būtų laikomas premjeras, toks klausimas net nekiltų, tačiau Lietuvoje Valstybės vadovu yra tituluojamas prezidentas, todėl ir atstovavimo našta EVT institucijoje pagal mūsų šalies konstitucinę sąranga atitenka prezidentui.
Netiesa, kad LR Konstitucija nenumato tokios atstovavimo pareigos atskiru atveju, kai kalbame būtent apie iškilusias kolizijas dėl atstovavimo EVT. Konstitucijos 77 straipsnis labai aiškiai skelbia, kad LR prezidentas yra valstybės vadovas ir čia pat nurodo, kad būtent prezidentas atstovauja valstybei. Kaip jau esu neseniai priminęs, didysis Immanuelis Kantas bukumą yra apibrėžęs kaip žmogaus nesugebėjimą bendrąją taisyklę pritaikyti atskiram atvejui. Tačiau dar blogiau yra, kai patys žmonės apsimeta nepakaltinamais, t. y. bukesniais už bukus.
Ar klausiate – apie kokį kompromisą čia kalbame? Išsisklaidžius dirbtinai supūstoms migloms, labai aiškiai pasimato, kad LR prezidentas turi nenusavinimą teisę vietoj savęs pasiųsti ir kitą asmenį, tarkime, ministerijos departamento direktoriaus pavaduotoją ar kitą pareigūną, kai mato tokį reikalą. Tačiau tokia prezidento teisė yra suvereni, jis pats apsisprendžia konkrečiu atveju – siųsti ar nesiųsti, arba – ką galimą būtų pasiųsti vietoj savęs kaip šalies atstovo substitutą. Nei premjerė, nei konservatorių valdomi Seimo komitetai – neduokdie! – neturi teisės tiesiogiai kištis į tokį prezidento pasirinkimą, pažeisti prezidentui LR Konstitucijos suteiktą diskretiškumą.
Net jeigu prezidentas pasirinktų aptariamu atveju pavaduojantį asmenį iš Vyriausybės, tai būtų jo atstovas, t. y. atstovo atstovas, o ne Vyriausybės atstovas. Dar daugiau, – būtų galima pasakyti net taip, kad pagal mūsų Konstituciją premjeras neatstovauja net savo šalies vyriausybei, jis tik paprasčiausiai vadovauja Ministrų Kabinetui…
2021.05.22; 06:00
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją šalies vadovu yra laikomas visos tautos išrinktas prezidentas, taigi ir atstovauti mūsų šaliai bei tautai Europos Vadovų Taryboje (EVT) privalo prezidentas, o ne kas nors kitas, juolab ne trečiasis pagal politinį rangą pareigūnas. Tai, kaip sakydavo anksčiau Landsbergis senelis, turėtų būti aišku net arkliui, tačiau konservatorių arkligalviai apsimeta to nesuprantantys.
Ministras pirmininkas, jeigu norite, yra pirmasis viziris, administracijos vadovas, tačiau tikrai ne šalies vadovas, kuriuo gali būti tik turintis tiesioginį visuotinių rinkimų tautos mandatą ir tokiu būdu suformuotą moralinio autoriteto statusą žmogus. Daugiskaitos laipsnis Europos Vadovų Tarybos pavadinime nurodo kuopinį institucijos pavadinimą, o ne galimybę, jog kiekvienai šaliai Taryboje galėtų atstovauti po kelis vadovus, t. y. tikrasis lyderis ir juo besidedantis komiškasis personažas. Bandyti pakartoti Lenkijos precedentą tikrai nederėtų, nes tai buvo neužmirštamas kritimas purvu į veidą. Jeigu paklaustumėte manęs, pasakyčiau, kad Lenkijos precedentas žiūrint iš šiandieninio taško gali būti kvalifikuojamas kaip kriminalinio pobūdžio dėl karjeros pamišusio pareigūno padarytas išsišokimas.
Man įdomu dar ir tai, kodėl ryžosi į tokią nešvarią situaciją įsibristi pati Ingrida Šimonytė, kuri dar taip neseniai rinkiminių batalijų metu migdė tautą užsitęsusiais monologais apie savo nereiklumą, nepretenzingumą ir antikarjeristinį nusiteikimą, kai esą į aukštus postus ją visados išstumdavo atsitiktinės aplinkybės su mistikos doze. Pats buvau tuo patikėjęs, nepraleidęs progos andai pastebėti, kad I. Šimonytė kaip tokia labiausiai atitinka Platono įsivaizdavimą, jog valstybės vadovais turėtų tapti labiausiai to nenorintys, nesiveržiantys į aukštus postus politikai. Taigi, kas čia atsitiko, kai jau pradeda ryškėti diametraliai priešingas vaizdelis – pasikeitė tikros valdžios paragavusio žmogaus charakteris, ar dramatiškai pakito aplinkybės?
Kaip atrodo bent man, I. Šimonytė jau ėmė ir įsisvajojo apie galimybę padaryti tarptautinę karjerą arba bent užimti jos vertą postą Europos Sąjungos struktūrose, pasibaigus batalijoms Lietuvoje. Dėl to jai kyla gyvybinis poreikis „pasirodyti“ visoje Europoje, iškišti nosį už namų sienų.
Žinia, svajoti niekas nedraudžia, tačiau, kaip atrodo, aptariamu atveju I.Šimonytę pradeda vilioti europinės perspektyvos dėl to, kad buvimas Lietuvoje jai didele dalimi apkarto, nemielu tapo įpareigojimas plušėti pernelyg dideliu dėkingumu jai nealsuojančios tautos labui.
Nedora būtų tvirtinti, kad I.Šimonytė nesistengia, jog jai neva trūksta administracinių sugebėjimų, tačiau daugelį moralinių dalykų ji daro atbula ranka ir kramsnoja svetimais dantimis, nes dabartinei premjerei ūmią alerginę reakciją neabejotinai sukelia ir neduoda gyventi vadinamieji tautiniai prietarai, besisukant bendraminčių rate, kur lietuvybė yra laikomas už baisiausią prietarą ir nuodėmę. Jau turėjau progą pastebėti, kad anoji Tel Avivo savivaldybės fone žiūrėtųsi geriau nei žiūrisi Gedimino bokšto kalno papėdėje, tačiau, kaip atrodo, I. Šimonytė pati sau matosi įkopusia mažiausiai į eurokomisaro posto viršūnes likimo išrinktąja.
Andai I.Šimonytė nepraleisdavo nė menkiausio progos pasibėdavoti ar pasigirti, kad ji ilgai ir nuoširdžiai slaugė savo mamą ligos patale. Tačiau bent aš šiandien jau manau, kad būsimoji premjerė užgimė kolboje.
Konservatorių bjaurumas Lietuvoje yra tapęs priežodžiu. Tačiau jų bandymas pastatyti Gitaną Nausėdą prie parašos peržengia visas bjaurumo ribas, yra iš tiesų kvalifikuotinas ne tik kaip etinis, bet ir kaip antikonstitucinis, kaip antivalstybinis su labiausiai nešvankiais elementais nusižengimas. Tai gali sukelti staigią konstitucinę krizę, išprovokuoti masinį žmonių pasipriešinimą ir baigtis paankstintais Seimo rinkimais.
2021.05.08; 09:19