Evelina Dobrovolska

Politinės intrigosSkaitomiausios

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Viešas Raginimas Advokatų Tarybai, Advokatų Garbės teismui, visai Advokatų bendruomenei

Nebūdamas teisininkas, tačiau būdamas savo Tėvynės patriotas ir žmogus, prisidėjęs prie jos Nepriklausomybės atkūrimo, manau turiu teisę kreiptis į šią garbingą bendriją su prašymu.

Gerbiamieji, nepadarykite nepataisomos klaidos leisdami neteisybei įsigalėti jūsų tarpe. Nes būtent jūs šalia teisėjų ir prokurorų esate pašaukti vykdyti teisingumą mūsų Valstybėje.

Problemos, kuri sukurta, kaip sakoma lygioje vietoje, nebūtų, jeigu mūsų atskiri politikai ir pareigūnai nepiktnaudžiautų savo tarnybine padėtimi ir nebandytų vykdyti selekcinį teisingumą, o teisingiau – paprasčiausią bandymą uždrausti sakyti TIESĄ.

Kokias pareigas beužimtų šios valstybės pilietis, jis turi Konstitucijos jam garantuotą teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus ir nuomonę. Beje, ji gali ne visiems patikti arba nesutikti su valdžios. Tuo ir skiriasi demokratija nuo autokratijos. Deja, gan uoliai kritikuojantys autokratinius rėžimus, atskiri mūsų piliečiai bei politikai vis tik bando sau sukurti išimtis. Ir tokia išimtimi yra akivaizdus žurnalisto Andriaus Tapino ir jam uoliai talkinančios Seimo narės ir teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolska elgesys advokato, profesoriaus Igno Vėgėlės atžvilgiu.

Ignas Vėgėlė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Visa ši istorija, kas nežino, prasidėjo nuo nekalto, bet gan pilietiško profesoriaus I.Vėgėlės straipsnio (gan plačiai pasklidusio socialinių tinklų pagalba), kuriame atskleidžiamas Labdaros ir paramos įstatymo ydingumas, pasireiškiantis jo neskaidrume ir padidintomis galimos korupcijos rizikomis. Autoriaus abejones patvirtina ir teiktas šios įstatymo STT vertinimas. Kitaip tariant profesoriui I.Vėgėlei, pirmą kartą Lietuvos istorijoje, drausmės byla keliama už valdžios kritiką. Ir tai vyksta einant 33 -iems Atkurtos Nepriklausomybės metams.

Net keista, kad Vyriausybės poziciją turinti atstovauti teisingumo ministrė E.Dobrovoska net nepastebėjo šiame straipsnyje valstybei labai reikšmingo aspekto apie sisteminį tapusiu reiškinį, kaip ataskaitų apie labdarą ir paramą savalaikį visišką nepateikimą, arba jų pateikimą VMI tik po kelių paraginimų. O tai turėtų būti išskirtinis kiekvieno Vyriausybės nario rūpestis ir pareiga. Nes nuo to ir prasideda skaidrumas arba jo nebuvimas. Negana to, nors šiame straipsnyje neminima nė viena konkretaus asmens pavardė. Ministrė puola aiškintis, ar tik, neduok Dieve, profesorius ko nors neįžeidė. O ir ne teisininkui aišku, jeigu pavardė nepaminėta, nėra aukos, arba nukentėjusio asmens. Tai tik patvirtina, kad šiuo atveju  nėra aišku, kokio asmens orumas buvo konkrečiai galbūt pažemintas arba apie jį viešai paskleista neteisinga informacija.

Čia taip pat, kaip su jau chrestomatine tapusia, garsiąją profesoriaus Vytauto Landsbergio fraze … ,,o kas galėtų paneigti?“. Pagal kurią dar 1995 m. Vilniaus antrasis apylinkės teismas priėmė profesoriaus atžvilgiu išteisinamą nuosprendį dėl įsižeidusio tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus garbės ir orumo pažeminimo. Tarp kitko, šiuo atveju buvo konkretus asmuo, kurio adresu profesorius V.Landsbergis pareiškė kaltinimą. O mūsų atveju profesorius I.Vėgėlė išreiškė aktyvią pilietinę poziciją ir susirūpinimą dėl skaidrumo renkant labdarą ir ją apskaitant. Tai pagirtina ir pavyzdinga pilietiška pozicija, nes labdarą mes visi sunešame po trupinėlį.

Evelina Dobrovolska. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kad ši tema aktuali, patvirtina ir mano asmeninė patirtis, nes ne iš vieno bendrataučio teko išgirsti susirūpinimą apie labdaros apskaitos ir panaudojimo skaidrumą bei viešumo trūkumą. Jis gan dažnai apsiriboja bendromis frazėmis, jų nepagrindžiant oficialiais dokumentais arba uždara plačiajai visuomenei neprieinama ataskaita VMI. Deja, ir tos ataskaitos pasirodo net neegzistuoja. Apie ką minėtame straipsnyje profesorius I.Vėgėlė pamini, kad iš gauto VMI atsakymo aiškėja faktas, kad nei vienas subjektas, teikęs paramą ar labdarą per pandemiją, įstatymo numatytos pareigos, iki gegužės mėn.1 dienos atsiskaityti prieš VMI, neatliko. Taip kad straipsnyje iš valstybės pilietinių pozicijų plačiau kalbama apie bendrą netvarką su parama ir labdara, o ne tik apie vieną kažkokį tai mistinį asmenį. Todėl ne tik man, bet ir daugeliui šį konfliktą stebintiems piliečiams taip iki dabar neaišku, kodėl A.Tapinas taip save sureikšmino, kad profesoriaus I.Vėgėlės pamąstymus prisiėmė sau asmeniškai. Ir ne tik prisiėmė, bet ir nusprendė kerštauti. Nors visiškai neaišku, už ką?

Nors šioje situacijoje ženkliai mums piliečiams svarbiau, yra teisingumo ministrės E.Dobravolska elgesys. Ponia yra oficialus valstybės asmuo. Davusi net dvi priesaikas Lietuvos Respublikai – vieną Seimo narės, o antrą ministrės. Ponia Seimo narė ir ministrė prisiekė tarnauti Lietuvos žmonių interesams. Lietuvos žmonių, o ne atskirų asmenų, kurie jai, berods, talkino arba bent patarė, kaip laimėti rinkimus. Kas galėtų paneigti, kad taip nesolidžiai ponia ministrė ir parlamentarė atsilygina už pagalbą privačiam asmeniui buvusią arba būsimą? Nes matomai nebūtina smulkmeniškai aiškinti, kaip politikai vertina žurnalistų ne visada objektyvų prielankumą. Mes to poniai ministrei neinkriminuojame, bet sutikite, kad tokia išvada peršasi. Ji net nepabijojo, kad mažų mažiausiai tai suponuoja neišvengiamą interesų konfliktą ir aiškų įstatymų pažeidimą, bei gal būt ir priesaikų sulaužymą? Jos beatodairiškas asmeninis dalyvavimas šioje istorijoje mažų mažiausiai yra amoralus, bet matomai kai kuriems dabartiniams politikams ,,moralė ne jų pasaulio dimensija“.

Juk vėl gi ir ne specialistui aišku, kad jeigu A.Tapinas jaučiasi įžeistas, tai teisingumą jo žiniai Lietuvoje kol kas dar vykdo teismai. Tada, kodėl ministrė jam nepatarė į juos kreiptis? Matomai abu suprato, kad ten jokių galimybių ,,įkasti“ profesoriui I.Vėgėlei nėra. Reiškia geriau pasitelkti neteisėtą kelią ir bet kokia kaina įvykdyti savo kerštą. Tik vėl gi klausimas už ką kerštaujama? Negi teisingumo ministrei tai neaišku. Kaip matomai jai neaišku, jog profesorius I.Vėgėlė, rašydamas straipsnį ir reikšdamas labai svarbų visiems mums susirūpinimą apie labdaros panaudojimo skaidrumą, nevykdė advokato pareigų. Jis vykdė padoraus PILIEČIO Pareigą! Tai svarbiausia šio išpūsto konflikto (o teisingiau burbulo) esmė. Ir už piliečio pareigų vykdymą, išreiškiant savo nuomonę nuasmenintam subjektui, teisingumo ministrė nusprendė iškelti drausmės bylą. Būtų keista, jeigu nežinotume šios ministrės polinkio į visaapimantį norą bausti kitaip mąstančius. Manau, daugelis dar prisimena jos bandymus įteisinti baudas už jos manymu netinkamą rašinėjimą socialiniuose tinkluose ir eilę kitų iniciatyvų.

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tokia istorija normalioje teisinėje ir  elementarią politinę kultūrą puoselėjančioje valstybėj išvis nebūtų nutikusi. Deja, pas mus ji sukurta ir paminant, bet kokias bendražmogiškas vertybes ir elementarią logiką bandoma užčiaupti burną profesoriui I.Vėgėlei, o jo pavyzdžiu ir mums, dar drįstantiems turėti savo nuomonę.

Gerbiami advokatų bendruomenės atstovai jums visiems mestas iššūkis. Jus nori, kaip avinėlius įvelti į amoralų ir neteisėtą veiksmą, bandant apjuodinti jūsų buvusį (jūsų pačių rinktą net dvejoms kadencijoms) Tarybos pirmininką, o dabar kolegą už jo PILIETINĘ poziciją. Negi pasiduosite tokiam amoraliam šantažui? Man norisi tikėti, kad surasite savyje drąsos ir vidinio orumo pasakyti NE tokioms tamsuoliškoms spekuliacijoms. Net nesiimsite svarstyti neteisėto ministrės prieteliaus priekabiavimo.

Pademonstruokite Vienybę ir pasipriešinkite savivalei.

Daktaras Algimantas Matulevičius – buvęs LR Vyriausybės ministras, LR Seimo narys ir NSGK pirmininkas, LPK Garbės Prezidentas, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas

2022.11.09; 08:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Evelina Dobrovolska. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gegužės 1-ąją įsigalioja Seimo priimtas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas, kuris nustato naujas asmens vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, civilinės būklės aktų įrašuose ir kituose asmeniui išduodamuose oficialiuose dokumentuose pagrindines taisykles.
 
Pagal įstatymą, vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau jame taip pat nustatytos išimtys, kai vardai ir pavardės galės būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis.
 
Kaip pažymi naujų nuostatų iniciatoriai, įstatymas padės spręsti mišrias santuokas sudariusiems žmonėms kylančias problemas dėl skirtingai įrašytų pavardžių dokumentuose. Išimtimi taip pat galės pasinaudoti ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų vaikai, kurių vardai ir pavardės asmens dokumentuose galės būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).
 
Dėl vardų ir pavadžių keitimo, kaip ir iki šiol, reikės kreiptis į savivaldybių civilinės metrikacijos skyrius.
 
Apie pokyčius Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuras pasiteiravo teisingumo ministrės ir Seimo narės Evelinos Dobrovolskos.
 
– Gerbiama ministre, kuo Lietuvai svarbus šio įstatymo įsigaliojimas?
 
Iki šiol Lietuvoje negaliojo joks įstatymas, reglamentuojantis vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, o esamas (ne įstatymo lygmens) teisinis reguliavimas dėl globalizacijos, europinės integracijos ir emigracijos procesų nebuvo pakankamas asmenų pareikštiems socialiniams poreikiams patenkinti, teisėms užtikrinti. Per tą laiką tik teismai užpildydavo teisinę spragą ir priimdavo būtinus sprendimus dėl asmenvardžių rašymo.
 
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Įsigaliojus Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui, bus pašalintos teisinio reguliavimo spragos, dėl kurių asmenys savo asmenvardžių negalėjo rašyti originalia forma ar šeimos negalėjo turėti vienodos pavardės ir dėl to patirdavo rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o teisę į asmenvardį kiekvieną kartą buvo priversti įgyvendinti teismo keliu.
 
Taigi asmuo administracine tvarka galės įgyvendinti savo teisę turėti asmenvardį, kuris būdingas jo tautiniam vardynui, sutuoktiniai, taip pat jų vaikai galės turėti vienodai užrašytą pavardę, o asmuo, turintis dvigubą pilietybę, galės turėti vienodus asmenvardžius tapatybės dokumentuose.
 
– Kaip šis sprendimas palengvins Lietuvos teismų darbą?
 
Teisingumo ministerijos duomenimis, 2019−2021 metais buvo priimta virš 200 teismų sprendimų, kuriais civilinės metrikacijos įstaigos įpareigotos civilinės būklės aktų įrašuose įrašyti asmenvardžius su q, x ar w raidėmis arba įpareigoja užrašyti asmenvardį nesilaikant lietuvių kalbos taisyklių. Teismų sprendimų, kuriais būtų atsisakyta suteikti asmenvardžius su minėtomis lotyniškomis raidėmis, nebuvo. Teismai laikosi nuoseklios praktikos, kad, esant užsienio elementui (pvz., asmenys naudojasi ES judėjimo ir apsigyvenimo laisvėmis, įsidarbina užsienyje, sudaro santuoką), asmenvardžio teisė nusveria valstybinės kalbos apsaugos tikslą. Visais kitais atvejais teismai vertina situacijas individualiai, pavyzdžiui, atsižvelgia į asmens ar šeimos etninę kilmę, tautybę.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Lietuvos teismai tiesiogiai vadovaujasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri reikalauja, pavyzdžiui, užtikrinti šeimos teisę į vienodą asmenvardžio užrašymą, atsižvelgti į gyventojų registro apyvartoje jau esančius asmenvardžius, kurie yra užrašyti ne pagal kalbos taisykles ar naudojant lotynišką raidyną ir pan.
 
Taigi teismai galės koncentruotis į sudėtingų bylų tyrimą.
 
– Kaip mūsų šalies pilietis galės pasikeisti vardą ir pavardę? Kokius pagrindinius veiksmus turės atlikti?
 
Pareiškėjas dėl asmenvardžių pakeitimo galės kreiptis į pasirinktą civilinės metrikacijos įstaigą tiesiogiai arba per Metrikacijos ir gyvenamosios vietos deklaravimo informacinę sistemą, ar prašymą pateikti registruotu paštu ar per kurjerį. Kaip ir iki šiol, keičiant nepilnamečio vaiko asmenvardžius, turės būti pateikiamas vieno iš tėvų rašytinis sutikimas, taip pat vaiko, jeigu jam yra suėję 10 metų, rašytinis sutikimas.
 
Priklausomai nuo asmenvardžio keitimo pagrindo, sprendimą dėl asmenvardžių pakeitimo priims arba pati civilinės metrikacijos įstaiga, arba bus reikalingas Teisingumo ministerijos leidimas. Pačiam asmeniui nereikės kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl leidimo, civilinės metrikacijos įstaiga dokumentus dėl asmenvardžių keitimo pati siųs Teisingumo ministerijai. Vardo ir pavardės pakeitimą įregistruos civilinės metrikacijos įstaiga, kuri apie pakeitimą ir informuos pareiškėją.
 
Asmenvardžių keitimo tvarka ir sąlygos nustatytos Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklėse. Detalus vardo ir pavardės keitimo paslaugos aprašymas ir nuorodos į teikiamų paslaugų aprašymą taip pat skelbiami savivaldybių administracijų internetiniuose puslapiuose.
 
– Kokie konkrečiai dokumentai, kai bus siekiama pasikeisti vardą ir pavardę, bus laikomi dokumento šaltiniais?
 
Kaip ir nurodyta įstatyme, dokumento šaltiniu laikomi Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas ir išduotas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas ar civilinės būklės akto įrašą liudijantis dokumentas, teismo sprendimas, t. y. tie dokumentai, iš kurių bus nurašomas ar perrašomas asmens vardas ar pavardė.
 
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jeigu asmuo norės pasikeisti savo pavardę į sutuoktinio ar tėvų ar kitų protėvių pavardę, dokumento šaltiniais bus laikomi šių asmenų asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai ar civilinės būklės aktų įrašus liudijantys dokumentai, įrodantys, kad sutuoktinis ar tėvai ar protėvis turi ar turėjo pageidaujamą pavardę, jeigu tokių duomenų nėra Gyventojų registre.
 
Jeigu asmuo įgijo asmenvardžius užsienio valstybėje – bus reikalingi dokumentai, pagrindžiantys, kad pavardė buvo pakeista užsienio valstybėje. Pastebėtina, kad Vyriausybės nutarime nustatoma, jog, keičiant pavardę į protėvių, turėjusių kitos valstybės pilietybę, pavardę ir norint ją užrašyti lotyniškos abėcėlės raidėmis, neturėtų būti remiamasi dokumentais, išduotais ne lietuvių kalba ne Lietuvos valstybingumo laikotarpiais.
 
– Kuriems asmenims, siekiantiems dokumentuose pakeisti vardą ir pavardę į nelietuvišką formą, bus svarbu deklaruoti tautybę, kaip ją galės pasirinkti?
 
Š. m. balandžio 14 d. Seimas priėmė Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo pakeitimus, kurie įsigalioja 2022 m. gegužės 1 d. Įstatyme nustatyta, kad asmuo duomenis apie tautybę civilinės būklės aktų įrašuose galės keisti ar papildyti šiuos įrašus duomenimis apie tautybę tik, jeigu norės pasirinkti vieno iš savo tėvų ar senelių tautybę, o nepilnamečio vaiko duomenys apie tautybę galės būti keičiami tik į tėvų tautybę.
 
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi, jeigu asmuo pageidaus savo asmenvardžius rašyti lotyniškos abėcėlės raidėmis (be diakritinių ženklų), motyvuodamas tuo, kad jis yra ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos pilietis, visų pirma, kita negu lietuvių tautybė turės būti nurodyta Gyventojų registre. Nebus reikalaujama, kad Gyventojų registre būtų nurodyta vaikų tautybė – rašant vaikų asmenvardžius bus sprendžiama pagal tėvų tautybę.
 
Duomenys apie tautybę bus keičiami gimimo įraše, taip pat iš jo išbraukiami ar šis įrašas šiais duomenimis galės būti papildytas. Jeigu duomenys apie tautybę buvo įrašyti santuokos ar santuokos nutraukimo įrašuose, šiuose įrašuose duomenys bus keičiami tik asmeniui pageidaujant, o nuo rugsėjo į santuokos ar santuokos nutraukimo įrašus duomenys apie tautybę nebus rašomi. Duomenys apie tautybę bus keičiami civilinės metrikacijos įstaigose, pateikiant prašymą pakeisti, ištaisyti ar papildyti civilinės būklės aktą.
 
Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai lotyniškos abėcėlės rašmenimis galės rašyti tik jų tautinio vardyno vardus ir jie turės būti rašomi pagal tos tautinės kalbos rašybos ir darybos taisykles. Taigi vardas Vilnius negalės būti užrašytas Wilnius, arba varde negalės būti įrašyta x, jeigu tokios raidės tos tautinės kalbos abėcėlėje nėra.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2022.05.01; 07:30
Politinės intrigosSkaitomiausios

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kai LR Prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo apie naujai skiriamus šios vyriausybės ministrus, šalia kitų apibūdinimų vieną chrekterizavo kaip jauną „degančiomis akimis“ pilną noro nuveikti daug gero savo valstybei.

Bent nemažai mano kalbintų pašnekovų šį apibūdinimą priskyrė teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai, ir šių eilučių autorius taip suprato. Net pagalvojau: gal pagaliau atėjo jauni žmonės, kurie padarys realius darbus daugumai skaudžiausiose gyvenimo srityse. O svarbiausia – suvienys mūsų gan susiskaldžiusią visuomenę savo geroniriškumu ir sugebėjimu naujai pažvelgti į kai kurias įsisenėjusias problemas.

Tikrai šios vyriausybės veiklos pradžia, kaip ir buvusios pabaiga pažymėta nekasdieniška, niekada neišbandyta veikla. Tai – pasaulinės koronaviruso pandemijos suvaldymo iššūkis. Ji, beje, neleido atsiplaiduoti ir per tas tradicines valdžios medaus laikotarpiu vadinamas 100 darbo dienų.

Neturiu tikslo nagrinėti visos Vyriausybės veiklos, nes tai jau daro politologai ir šiaip  infliuenceriai. Mane, kaip buvusį atkuriamos Nepriklausomybės ištakų aktyvų tų įvykių dalyvį, suneramino tam tikros keistos iniciatyvos. Jau nekalbant apie keistus siūlymus sugriežtinti bausmes už tam tikrus pasisakymus. Praktiškai įvedant cenzūrą. Tuo pat metu nuo bausmių atleidžiant, arba jas paliekant simbolinias, visų rūšių narkotikų ne tik vartotojams, bet ir platintojams. Gal aš jau atsilikau ir dabar ateina toks gyvenimo būdas, kad svaigintis yra ne tik madinga, bet ir sveika? O gal kai kas taip supranta Laisvę? Nors mano patirtis man kužda, kad tokie visuomenei gan skaudūs dalykai bent neturėtų būti daromi paskubomis jų nuodugniai neapsvarsčius ir neišdiskutavus.

Evelina Dobrovolska. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau labiausiai apstulbau, kai viešoje erdvėje prasidėjo kalbos apie dvikalbystę. Ir tai ne šiaip sau pamąstymai, o konkreti teisingumo ministrės bei Seimo narės pozicija. Po lyg tai nekaltu Tautinių mažumų įstatymu, kuris jau viešai aptariamas, matosi siekis po 31 atkurtos Nepriklausomybės metų sugrąžinti į Lietuvą autonomizacijos idėją. Tiesiogiai tai neįvardijama, bet per antros ne valstybinės kalbos įvedimą regionuose, linko to realiame gyvenime vedama. Jau nekalbu, kad šiame sumanyme ryškėja ir  diskriminacijos elementai lietuvių tautos atžvilgiu. Kalbama ne vien apie antrą regioninę kalbą. Teigiama, kad jei to regiono gyventojas nori kalbėti arba pateikti prašymą ta antra kalba, valstybės ar savivaldybių įstaigų darbuotojai privalo su juo ir bendrauti ta kalba. O išvada akyvaizdi, tuose regionuose šių įstaigų darbuotojai privalės mokėti ta kalba ne tik kalbėti, bet ir rašyti.

Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Priėmus tokį įstatymą, su viešai sklandančiomis nuostatomis, kurias ponia ministrė E.Dobravolska laiko normaliomis ir būtinomis, neišvengiamai Lietuva bus suskaldyta į atskirus regionus, kur, pavyzdžiui, Vilniaus krašte galios lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbos, Klaipėdoje, Visagine – rusų. Šie regionai ne tik kad nesistengtų giliau ir visapusiškai integruotis į bendrą valstybę Lietuvą, bet taptų atskiromis gan uždaromis teritorijomis, vis labaiu skaldančiomis mūsų valstybės vientisumą.

Šiame kontekste neramina viešai portale Delfi išspausdinti oficialūs ministrės E.Dobrovolskos žodžiai: „(…) Sieksime, kad šį įstatymą palaikytų Seimo nariai nepaisant priklausymo politinei partijai“. O tai išvertus į žmonių kalbą, reiškia jis bus bandomas „prastumti“ bet kokia kaina.

Būtent tokia pozicija ir neramina. Vietoj to, kad šiuo sunkiu dėl pandemijos ir geopolitiškai sudėtingu pasaulyje kyla įtampa tarp didžiųjų valstybių, kurių viena yra mūsų pašonėje, laikotarpiu. Stiprinti ir vienyti valstybę Lietuvą, kuriai būti ištikimas kiekvienas Seimo narys, o ministrė net du kartus prisiekė. Deja, veiksmai krypsta priešinga kryptimi. Galima suprasti jauną ministrę, kad ji dėl jaunystės neprisimena nelengvo valstybės atkūrimo laikotarpio, kai buvo bandoma sužaisti būtent tautinės nesantaikos korta – suskaldant mūsų vienybę. Tačiau neatleistina neįsklausyti į rimtus argumentus, kad dvikalbystės įvedimas ne tik pažeistų lietuvių kalbos įstatymą, bet ir prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O svarbiausia, kad tai reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Kas nesupranta – paaiškinsiu. Maskva jau ne kartą yra garsiai pareiškusi, kad Lietuvai nepriklauso nei Vilniaus kraštas (pagal ją – tai Baltarusijos teritorija), nei Klaipėda. Mes – tie, kurie ne vien žodžiais, bet ir darbais buvome ir darėme ką galėjome, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė. Gerai pamename tokį poną Brodavskį ir jam prijaučiančius, kurie lakstė į Maskvą ir siūlė palaikyti Vilniaus krašto autonomiją. Ir tai buvo ne šiaip sau žodžiai, o net paruošti dokumentų projektai. Mes pamename, kaip Jedinstvo (organizacija, kovojusi prieš mūsų Nepriklausomybę) organizavo mitingus prieš lietuvių kalbos atkūrimą, kaip vienintelės oficialios kalbos visoje Lietuvos teritorijoje. Ir prėjus 31 metams po kovo 11 bandyti taip laisvai elgtis su šiomis sąvokomis reiškia nesuprasti, kokioje valstybėje gyveni. Tai atleistina svetimšaliui, bet Lietuvos Respublikos ministrai, manau, turėtų būt šios valstybės interesų gynėjais ir jos stiprinimo, o ne silpninimo iniciatoriais.

Rusijos konsulatas uostamiestyje. Slaptai.lt nuotr.
Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir labai norisi iš Tautos atstovų, tai yra – parlamento, kad jie suprastų jog laisvas Seimo nario mandatas jiems suteiktas tam, kad jie, vykdydami priesaiką, dirbs visos valstybės naudai ir visų jos žmonių gerovei. Ir būdami solidūs politikai jie duos tinkamą atkirtį bet kokioms prielaidoms, gimdančiomis separatizmą.

Mes ne prieš kitų tautų atstovus, gyvenčius čia ir esančius lojaliais Lietuvos valstybei. Bet mes niekada neleisime iš Lietuvos daryti kitų valstybių regioninius filialus.

Nes mes, lietuviai, turime tik vieną Tėvynę šioje Žemėje. Ją saugosime, kaip tai daro ir kitos tautinės valstybės tame tarpe ir mūsų kaimynai.

Daktaras Algimantas Matulevičius, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo narys, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, politikos ir verslo ekspertas

2021.03.23; 06:30

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Iš valdančiųjų pusės vis dažniau pasigirsta perspėjimai dėl to, kad jeigu karantino sugriežtinimai neužtikrins padėties pagerėjimo, gali būti griebiamasi dar radikalesnių priemonių ir, tarkime, įvedama komendanto valanda. Ta pačia proga paprastai pastebima, kad komendanto valanda gali būti įvedama tik Seimui priėmus įstatymą dėl Nepaprastosios padėties šalyje paskelbimo.  

Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, didelė dalis tų  laisvo judėjimo laike ir erdvėje apribojimų, kuriuos bendrai paėmus vadiname komendanto valanda, mūsų padangėje jau galioja, taigi neaišku – kodėl tokių apribojimų dar didesnio sugriežtinimo ir pratęsimo į naktinį laiką užmanymas turi būti siejamas su nepaprastosios padėties įvedimu mūsų šalyje? Jeigu tai yra tik verbalinis nesusipratimas, komendanto valandą pavadinkime kraštutinai apriboto judėjimo ar sustiprintos ramybės valanda – ir baigtas kriukis!

Šioje neprastoje situacijoje daug ką paaiškina naujosios Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, kuri, kaip išaiškėjo, nenulaiko liežuvio ir yra linkusi prasiplepėti labiau nei reikėtų interviu apie karantino metu iškylančias teisines kolizijas (delfi.lt; „Apie planą, kurio įvedimo geriau neprisišaukti: išeiti iš namų būtų galima tik su leidimais, lauktų ir kiti ribojimai). Ogi naujoji Lietuvos politikos žvaigždė, ilgiau nepalaukusi, skelbia, kad dalinės nepaprastosios padėties nebūna, taigi, įvedus nepaprastą padėtį, kartu su judėjimo apribojimo nuostatų paketu, vadinamu komendanto valanda, gali būti ribojami susirašinėjimai, privataus gyvenimo slaptumas, būsto neliečiamumas ir kitos žmogaus konstitucinės teisės.

Ne. Ne. Ne

Kaip  galima įsivaizduoti, su komendanto valandos paskelbimu mes kaip būtiną priedą turėtume gauti cenzūros įvedimą, žodžio ir sąžinės laisvės apribojimus, jeigu ne šaudymą vietoje pagal karo meto įstatymą. Tačiau nevalingai kyla klausimas – ar, tarkime, susirašinėjimo elektroninėje erdvėje slaptumo garantijų panaikinimas gali  padėti efektyviau kovoti prieš pandemiją, užkardinti viruso plitimo kelius? Jeigu taip būtų, tai reikėtų uždrausti ir nuotolinį bendravimą, kur tarpsta visa galybė truputėlį kitokios prigimties virusų.

Kad ir kaip ten būtų, žodžio laisvės užtikrinimas greičiau yra kovos prieš pandemiją sėkmės laidininkas nei trukdis, nežiūrint to, jog valdžioje užsibarikadavusiems ne visados patinka žmonių priekaištai, taip pat ir išsakomos pastabos dėl padarytų klaidų, bandant įveikti pandemijos sunkumus (kai žodis „ekspertas“ tampa parazitiniu, be saiko kartojamu žodžiu, galima daryti prielaidą, kad tokioje verbalinio nuopuolio aplinkoje demokratijos refleksai jau yra didesniu ar mažesniu laipsniu pažeisti).

Kaip atrodo, E. Dobrovolska yra įsitikinusi, jog negali būti pusinės neprastosios padėties, panašiai kaip moteris negali būti nėščia tik iš dalies, trupučiuką, nepilna apimtimi. Kitas klausimas, ar toks įsitikinimas kyla iš kvailumo, ar yra blogos valios užkrešėjimo pasekmė? Tarkime, šiuo atveju buvo norima tik pagąsdinti, panašiai kaip tėvai perspėja vaikus dėl gręsiančios bausmės už nepaklusnumą (valdžia yra tėvai ar dievai, o  Dobrovolska – didžioji motina?). Tačiau net ir geriausiu atveju tokie papezėjimai žemina Lietuvos valstybę, užtraukia šešėlį naujajai valdžios koalicijai, taigi  E. Doblovolskos bendražygiai tarsi ir patys turėtų būti suinteresuoti, kad  naujoji Teisingumo ministrė savo gražbylystės dovanomis su populiacija dalintųsi kuo rečiau.

Evelina Dobrovolska. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Informacinių technologijų išplitimo eroje net ir giliausius demokratinius instinktus turinčios šalys kartais ima ir pradeda dreifuoti totalitarizmo ar kvazitotalitarizmo linkme. Neprarandame vilties, kad svarbiausias priešnuodis prieš tokias patologines tendencijas yra politinės kultūros išplėtojimas,  kai, stojant prieš apsinuoginusius antidemokratinius refleksus, tos pačios politinės kultūros esame įpareigojami kalbėti nekultūringai.

Kur nuves Tėvynės Sąjungos kelias, išėjus obuoliauti su Laisvės partija? Žinia, apie dabartinės konsistencijos Lietuvos konservatorius  geros valios žmogui nesunku bus pasakyti ir daug gero, tačiau kalbėti apie jų demokratinius instinktus gali tik nepataisomas anekdotų pasakotojas.

2020.12.22; 15:10  

Politinės intrigos

Evelina Dobrovolska. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Susitikusi su ES teisingumo komisaru Didier Reynders, teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska pabrėžė, jog negalima toleruoti neteisėto asmens sulaikymo ir galimos ekstradicijos veiksmų tiek Lietuvos, tiek visos Europos Sąjungos piliečių atžvilgiu. Tokie užsienio valstybės sprendimai kitos valstybės pareigūnų, atlikusių savo konstitucinę pareigą, atžvilgiu prieštarauja teisingumo bei demokratinės teisinės valstybės principams.
 
E. Dobrovolska skubų susitikimą su D. Reynders inicijavo viešoje erdvėje pasirodžius pranešimams, kad Rusijos tyrimų komitetas už akių pateikė kaltinimus trims Vilniaus apygardos teismo teisėjams, paskelbusiems pirmos instancijos teismo sprendimą Sausio 13-osios byloje.
 
Ministrė pakvietė šiuo metu pirmininkaujančios Vokietijos teisingumo ministrę Christine Lambrecht bei nuo sausio ES pirmininkausiančios Portugalijos teisingumo ministrę Francisca Van Dunem šiam klausimui skirti deramą dėmesį ES darbotvarkėje.
 
Susitikimo metu E. Dobrovolska prašė teisingumo komisaro dar kartą atkreipti dėmesį į šią Lietuvai itin opią problemą ir kartu ieškoti sprendimų apsaugant ES piliečius.
 
„Turime sukurti efektyvų tarptautinį mechanizmą, leidžiantį apsaugoti visus ES piliečius, tame tarpe ir Lietuvos, nuo nepagristų trečiųjų šalių sprendimų, – susitikimo metu akcentavo teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska. – Toks Rusijos tyrimo komiteto sprendimas – iškelti baudžiamąsias bylas Lietuvos teisėjams ir pradėti jų tarptautinę paiešką, tyrusiems Sausio 13-osios bylą, yra politiškai motyvuotas spaudimas mūsų šaliai. Tai dar vienas akibrokštas ir mūsų teisinei sistemai. Saugosime savo pareigūnus ir toliau nuosekliai ES Taryboje sieksime, kad būtų ieškoma bendrų būdų ir pastangų kovai su tokiomis neteisėtomis ir politiškai motyvuotomis situacijomis.”
 
Dar vienas svarbus aspektas, kurį ministrė aptarė su eurokomisaru – visos bendrijos teisinės sistemos skaitmeninimo politikos svarba. Pandemijos akivaizdoje Europos Komisija siūlo paketą, skatinantį keltis į virtualią erdvę ir nuotolinius įrankius naudoti tiek teismų, tiek įkalinimo įstaigų darbe, tiek visame viešajame sektoriuje.
 
Teisingumo ministerija jau ir anksčiau inicijavo šios problemos sprendimą. Teisingumo ministerijos bendradarbiavimas su naujai išrinkto Europos Parlamento atstovais, nuoseklus darbas su ES valstybėmis narėmis ir kitomis europinėmis institucijomis prisidėjo prie to, kad praėjusių metų lapkričio mėnesį Europos Parlamente buvo priimta Lietuvai ypač svarbi rezoliucija, kuria Rusija buvo raginama nutraukti pradėtą Sausio 13-osios bylos teisėjų, prokurorų ir tyrėjų persekiojimą.
 
2020 m. gruodžio 1 d. patvirtintos tarybos išvados dėl dabartinių iššūkių ir tolesnių žingsnių Europos arešto orderio taikymo srityje. Šiose išvadose Lietuvos iniciatyva įtrauktos nuostatos dėl ES piliečių apsaugos nuo galimo trečiųjų šalių piktnaudžiavimo ekstradicijos prašymais.
1991 m. Sausio 13-ąją žuvo 14 taikių Lietuvos piliečių, daugiau nei 800 žmonių buvo sužeista. Po ilgus metus trukusio tyrimo Lietuvos teismas pripažino 67 Sovietų valdžios pareigūnus kaltais dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.19; 02:00
Politinės intrigos

Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien lapkričio 19 d., ketvirtadienį, piliečių visuomeninės iniciatyvinės grupės „Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ („Talka“) nariai,  kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą prašydami nepalaikyti advokatės padėjėjos Evelinos Dobrovolskos kandidatūros į Teisingumo ministrės pareigas buriamoje Ingridos ŠimonytėsVyriausybėje.

Kreipimosi autoriai ne tik išreiškė abejones dėl Laisvės partijos teikiamos kandidatės kompetencijos eiti šias pareigas, bet ir pateikė argumentus, kad E. Dobrovolska negali būti Teisingumo ministre dėl jos vykdytos veiklos, nukreiptos prieš Lietuvą.

Visuomenininkai Prezidentui priminė, jau dvi kadencijas Seimo stalčiuose dūlantį pagal konstitucinio įstatymo reikalavimus „Talkos“ bemaž 70000 piliečių parašais Seimui pateiktą kompromisinį įstatymo projektą, nustatantį piliečių asmenvardžių rašybos tvarką asmens tapatybės dokumentuose (Nr. XIIP-3796).

„Šiuo projektu siekėme išsaugoti Konstitucijos ginamą principą, kad piliečių asmenvardžiai oficialiuose valstybės dokumentuose būtų rašomi valstybine kalba. Asmenvardžių įrašai piliečių asmens tapatybės dokumentuose pagal projektą būtų leidžiami ir kitomis kalbomis, tačiau nepakeičiant pagrindinio įrašo valstybine kalba. Tokia pat tvarka yra ir kaimyninėje Latvijoje, kurios raštvedyboje nuosekliai laikomasi fonetinės rašybos ir asmenvardžių formos valstybine kalba ir kuri yra apginta tarptautiniuose teismuose“, – priminė „Talkos“ nariai.

Kandidatę į Teisingumo  ministres kaltina teisinės sumaišties kėlimu

Pasak kreipimosi autorių, advokatės padėjėja Evelina Dobravolska atstovaudama Lenkijos senato palaikomą „Europos žmogaus teisių fondą“ (EŽTF) Lietuvos administraciniuose teismuose nuolat kėlė bylas, siekdama įteisinti piliečių asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba. Ir nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas asmenvardžių rašybos klausimą galutinai išsprendė savo 2017 m. sprendimu, taip gindamas tvarką, kai šalia piliečio asmenvardžio, parašyto laikantis rašybos valstybine kalba, gali būti įrašytas asmenvardis ir kita kalba, „tačiau kandidatė į Teisingumo ministrus E. Dobrovolska ir toliau atstovavo EŽTF veiklą, inicijuojant bylas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, o taip pat kituose teismuose, siekdama pasinaudoti spragomis, kai teismai ne visada vadovaujasi patvirtinta teismų praktika“, – rašo kreipimosi autoriai.

Ar atsikvošės lietuvių tauta? Slaptai.lt nuotr.

Pasak „Talkos“ atstovų EŽTF, tokia savo veikla vykdydamas kaimyninės valstybės institucijų užduotis sąmoningai ignoravo ne tik labai aiškius Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus, bet ir „nesilaikė tarptautinių teismų išaiškinimų, negerbė Konstitucinio Teismo (KT) ir įsiteisėjusių galutinės instancijos administracinio teismo sprendimų, siekė juos apeiti, keldamas sumaištį Lietuvos teisinėje sistemoje“.

„Tokio fondo atstovė niekaip negali būti paskirta Lietuvos Respublikos Teisingumo ministre. Ji ne tik neturi tam kompetencijos, bet ir vienintelis jos „nuopelnas“ Lietuvos  teisingumo sistemai, tai jos ardomoji veikla teismuose, teisinis ir etinis nihilizmas, siekiant paneigti Lietuvos Respublikos Konstituciją“, – teigia kreipimosi autoriai primindami, kad 1999 m. spalio 21 d. KT patvirtino, jog valstybinė lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, kuri „saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą ir yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus“, o taip pat nustatė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašoma valstybine kalba“.

Priminė priešrinkiminius Prezidento įsipareigojimus

Visuomenininkai perspėjo, kad įvedus chaotišką piliečių asmenvardžių rašybą būtų pakenkta ne tik valstybei ir jos funkcijų vykdymui, bet ir būtų padaryta žala lietuvių kalbos sistemai, kuri yra panaši į latvių.

Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

„Sugriovę abiem gyvosioms baltų kalboms bendrą raštvedybą valstybine kalba paremtą asmenvardžių fonetine rašybą, kartu sugriautume ir baltų geopolitinės vienybės principą. /…/ Nusistovėjusios asmenvardžių rašybos keitimai suponuotų abejones ir nusistovėjusia vietovardžių rašybos praktika, o tai turėtų neigiamos įtakos ne tik valstybinės kalbos statusui, bet ir sukeltų nemažai politinių bei lingvistinių problemų, kurių pasekmės gali būti toli siekiančios“, – perspėjo visuomenininkai ir priminė Prezidentui jo priešrinkiminius įsipareigojimus:

„Jūsų Ekscelencija, rinkimų kampanijoje Jūs ne kartą pasisakėte už Lietuvos valstybinės kalbos statuso išsaugojimą ir piliečių asmenvardžių rašybos tvarkymą Latvijos pavyzdžiu. Labai tikimės, kad šių įsipareigojimų nuosekliai laikysitės ne tik nepatvirtindamas tokių Vyriausybės narių, kurie veiktų prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją, bet ir vetuodamas visus teisės aktus, kuriais bus siekiama paneigti mūsų šalies konstitucines vertybes“.

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Kreipimąsi pasirašė buvę iniciatyvinės grupės „Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ nariai: Nijolė Balčiūnienė, Jonas Burokas, hab. dr. Kazimieras Garšva, kunigas Robertas Grigas, Mindaugas Karalius, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, dr. Vytautas Rubavičius, Vytautas Sinica, Gintaras Songaila, Gediminas Storpirštis, Jonas Vaiškūnas ir Jonas Vaitkus.

Primename, kad 2015 m. pasinaudoję Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise ir surinkę bemaž 70 000 Lietuvos piliečių parašų, iniciatyvus piliečiai Seimui pateikė privaloma tvarka svarstyti Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3796. Šiuo projektu siūlydami paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje leisti įrašyti piliečio pageidavimu jo vardą ir pavardę ir „kita kalba lotyniško pagrindo rašmenimis arba perrašius juos lotyniško pagrindo rašmenimis pagal piliečio pasirinktą transliteravimo sistemą (jei piliečio pageidaujamoje kalboje naudojami ne lotyniško pagrindo rašmenys)“.

Daugiau žinių:

„Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ iniciatyvinės grupės nariai:

Jonas Vaiškūnas, tel. 8 682 14559, el. p. Jonas.Vaiskunas@gmail.com
Mindaugas Karalius tel. 8 699 30861, el. p. Mindaugas@mklaivyba.lt

2020.11.19; 16:00