Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį Seime rengiamas lemiamas, antras balsavimas dėl Konstitucijos pataisos, kuria įgyvendinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas Rolando Pakso byloje.
Priėmus ją, bus sudarytos teisinės prielaidos asmeniui, praėjus ne mažiau kaip 10 metų po konstitucinės sankcijos pritaikymo, vėl įgyti teisę eiti pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su priesaikos davimu.
Pagal siūlomą projektą, „asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, gali eiti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu, kai nuo Seimo sprendimo, kuriuo jis buvo pašalintas iš einamų pareigų ar panaikintas jo Seimo nario mandatas, yra praėję ne mažiau kaip dešimt metų.“
Tai reikštų, kad R. Paksas vėl galėtų siekti prezidento, Seimo ar Vyriausybės nario posto.
Dėl R. Pakso politinę karjerą sprendžiančios Konstitucijos pataisos diskusijos jau vyksta daugiau nei 10 metų.
Šių metų sausio 18 d. per pirmąjį priėmimą už šią vadinamąją R. Pakso Konstitucijos pataisą balsavo 131 Seimo narys, niekas nebuvo prieš, vienas parlamentaras susilaikė.
EŽTT 2011 m. konstatavo, kad dabartinis draudimas iki gyvos galvos dalyvauti rinkimuose iš prezidento pareigų atstatydintam R. Paksui yra neproporcingas.
Konstitucijos pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už projektą balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių, t. y. 94 parlamentarai.
Strasbūras, lapkričio 30 d. (AFP-ELTA). Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) antradienį pripažino Bulgariją kalta pažeidus žodžio laisvę, kai už „chuliganizmą“ nuteisė du protestuotojus, dažais nupurškusius komunistinį paminklą.
Asenas Genovas ir Tsvetelina Sarbinska 2015 metais pateikė skundą Strasbūre įsikūrusiam teismui, kai Bulgarijos teismas pripažino juos kaltais dėl „chuliganizmo“ ir skyrė kiekvienam po baudą, prilygstančią 767 eurams. Nuosprendis buvo pagrįstas netiesioginiais įrodymais, kad 2013 m. per antivyriausybinius protestus jie dalyvavo dažais apipurškiant paminklą prie Bulgarijos socialistų partijos būstinės sostinėje Sofijoje.
EŽTT nusprendė, kad apkaltinamasis nuosprendis yra „nepagrįstas“. „Kontekstas aiškiai rodė, kad šio akto tikslas buvo išreikšti nepritarimą politinei partijai“, – teigiama EŽTT sprendime. Taip pat nėra įrodymų, kad paminklui būtų padaryta negrįžtama žala, priduriama jame.
Strasbūro teisėjai pirmajam pareiškėjui priteisė 998 eurus turtinės žalos ir abiem po 4 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.
Komunistinių laikų paminklai Bulgarijoje nuolat kelia rusofilų ir antikomunistų, norinčių, kad jie būtų nugriauti, nesutarimus. Sudarkyti buvo keli tokie paminklai.
Vienu atveju 2011 m. kareivius sovietų armijos skulptūroje Sofijos centre pakeitė Supermenas, Kalėdų Senelis, Ronaldas McDonaldas ir kiti popkultūros herojai. Paskui po dvejų metų, minint 1968 m. Sovietų Sąjungos invazijos į Čekoslovakiją metines, jie buvo nudažyti rožine spalva.
Rusijos ambasada ne kartą pasmerkė šiuos veiksmus, kurių padariniai visada yra gana trumpalaikiai, nes valdžia greitai nuvalo paminklus.
Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Antradienį Seimo plenariniame posėdyje svarstymo stadiją turėtų pasiekti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą Rolando Pakso byloje įgyvendinanti Konstitucijos pataisa.
Priėmus Pagrindinio šalies įstatymo pataisą, bus sudarytos teisinės prielaidos asmeniui, praėjus ne mažiau kaip 10 metų po konstitucinės sankcijos pritaikymo, t. y. po pašalinimo iš einamų pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, vėl įgyti teisę užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Tai reikštų, kad R. Paksas vėl galėtų siekti prezidento, Seimo ar Vyriausybės nario posto.
Konstitucijos pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų priėmimo stadijoje balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.
ELTA primena, kad EŽTT 2011 m. konstatavo, kad dabartinis draudimas iki gyvos galvos dalyvauti rinkimuose iš prezidento pareigų atstatydintam R. Paksui yra neproporcingas.
Dar praėjusios kadencijos Seime, pernai birželį Seime planuotų Konstitucijos pataisų, kurios atvertų R. Paksui kelią į Seimą, svarstymas tuomet nebuvo rezultatyvus. Parlamentarai grąžino ją Teisės ir teisėtvarkos komitetui svarstyti iš naujo.
Galiausiai šių metų birželio 10 d. EŽTT sprendimą įgyvendinanti Konstitucijos pataisa įveikė pirmąjį laiptelį – pateikimo stadiją Seime. Už Konstitucijos 74 straipsnio pakeitimo projektą, kurį pateikė Seimo Ateities komiteto pirmininkas Raimundas Lopata, po pateikimo balsavo 73 Seimo nariai, balsavusių prieš ir susilaikiusių nebuvo, primena ELTA.
Spalio viduryje šią pataisą palankiai įvertino pagrindiniu šiame klausime paskirto Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai. Už ją balsavo 5 parlamentarai. Po teigiamos komiteto išvados Konstitucijos pataisa gali keliauti į Seimo plenarinių posėdžių salę, kur jos laukia svarstymo stadija.
Temidė
Vilniuje posėdžiavusi Europos teismų tarybų tinklo (ENCJ) generalinė asamblėja ketvirtadienį nusprendė pašalinti Lenkijos nacionalinę teisėjų tarybą iš asamblėjos.
„Šiandieną generalinė asamblėja nubalsavo už Lenkijos teisėjų tarybos pašalinimą“, – spaudos konferencijoje sakė asamblėjos pirmininkas Filipas Donatis.
Jis teigė, kad Lenkijos teisėjų tarybą nuspręsta pašalinti iš asamblėjos dėl to, kad Lenkijos nacionalinė teisėjų taryba neapsaugo savo teisėjų, negina teisėjų nepriklausomumo, neatitinka asociacijos keliamų reikalavimų dėl nepriklausomumo nuo politinių valdžios institucijų.
„Tai nėra sprendimas, dėl kurio mes turėtume švęsti arba džiaugtis. Lenkijos teisėjų taryba buvo vienas iš įkūrėjų šios asociacijos ir labai svarbus dalyvis. Tas sprendimas pašalinti narį iš mūsų tinklo nėra lengvas“, – patikino F. Donatis.
„Noriu pabrėžti, kad durų Lenkijos teisėjų tarybai neužtrenkėme visiškai. Ir jeigu teisėjų taryba Lenkijoje išpildys visus reikalavimus, kalbant apie teisėjų nepriklausomumą, suteikiant lygias teises visiems, tada mes vėl atversime duris Lenkijos teisėjų tarybai“, – akcentavo jis.
Už Lenkijos teisėjų tarybos pašalinimą iš Europos teismų tarybų tinklo balsavo ir Lietuvos teisėjų taryba.
„Mes manome, kad yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, kad iš tikrųjų Lenkijos teismų taryba šiandieną nėra nepriklausoma ir juo labiau negina teismų nepriklausomumo principo Lenkijoje“, – teigė Teisėjų tarybos pirmininkė Sigita Rudėnaitė.
„Tarkime, jeigu Lietuvos teisėjų taryba nebūtų pritarusi arba būtų susilaikiusi, tai reikštų toleravimą ir galbūt skatinimą tolesnio teisinės valstybės krizių plitimo Europos Sąjungoje“, – pridūrė ji.
Lenkijos teisėjų tarybos veikla Europos teismų tarybų tinklo generalinėje asamblėjoje suspenduota nuo 2018 metų.
ELTA primena, kad pastaraisiais metais Lenkijos teismų sistemoje stebima vis daugiau teismų nepriklausomumo ir teisinės valstybės principų pažeidimų ir naujų grėsmių. Šių metų gegužės mėnesį Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad Lenkijos Konstitucinis teismas „nėra įstatymu įsteigtas teismas“. Liepos mėnesį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) Europos Komisijos prašymu įpareigojo Lenkiją laikinai stabdyti nacionalines nuostatas.
Spalio 28-29 dienomis Vilniuje vyksta neeilinė Europos teismų tarybų tinklo (ENCJ) asociacijos generalinė asamblėja.
Šį sykį, pradėdamas komentarą, prisiminiau meninį filmą „Šuns širdis“. Nemačiusiems pagal Michailo Bulgakovo romaną sukurtos juostos atkreipsiu dėmesį į epizodą, kuris, man regis, – iškalbingas. Pas aukštos kvalifikacijos daktarą Preobraženskį įsiveržia revoliucionieriai ir priekaištauja, kodėl jis, skirtingai nei proletariatas, gyvena itin erdviame bute. Kai pasaulinės šlovės pasiekęs medikas atkerta, jog daug kambarių turinčiame bute jis ne tik ilsisi, bet ir priima ligonius apžiūroms, juos operuoja, tuomet valdžios atstovai prievartavo jį už kelis skatikus įsigyti bent jau žurnalų. Už surinktus pinigėlius parduodant žurnalą neva bus remiami badaujantys vaikai. Daktaras Preobraženskis atsisako. Pasibaisėję profesoriaus įžūlumu revoliucionieriai stebisi, nejaugi profesoriui negaila alkanų mažylių? Profesorius nuoširdžiai atsako: gaila. Bet žurnalų nepirks…
Man atrodo, jog visi, kurie matė šį filmą, įsitikinę, jog daktaras pasielgė teisingai.
O dabar šį epizodą perkelkime į nūdienos laikus. Keliais rubliais paremti nuo bado mirštančių mažylių nepanorėjęs profesorius šiandieninėje Lietuvoje būtų apšauktas homofobu, jį varytų lauk iš valstybinės ligoninės, trukdytų įsidarbinti privačioje klinikoje, jam neleistų savo pozicijos pareikšti iš valstybės lėšų išlaikomoje televizijoje…
Į Europą bandantys patekti migrantai. EPA-ELTA nuotr.
Maždaug taip. Tik pabandyk demokratinei Europos Sąjungai priklausančioje demokratinėje Lietuvoje prasižioti, esą mūsų sieną nelegaliai kirtę migrantai yra nusikaltėliai, pažeidę ne tik rytinę Lietuvos, bet ir tos pačios ES bei NATO sieną! Man regis, visiems blaiviai mąstantiems senų seniausiai akivaizdu: nelegalus svetimos valstybės sienos kirtimas yra sunkus nusikaltimas. Tačiau perskaitęs kai kurių žmogaus teises ginančių organizacijų atstovų, parlamento kontrolierių ataskaitas sužinau, kad tai Lietuva yra didžiausias blogis. Mat nežinia iš kur atvykusius sienos pažeidėjus apgyvendino ne prabangiuose viešbučiuose – vien palapinėse ir apleistose mokyklose. Lietuva daug sykių nusikalto, nes atvykusiems nepametėjo šiltų anklodžių, neatgabeno kokybiškų pietų iš prabangaus restorano, nesuteikė profesionalių medicininių paslaugų. Lietuviai – barbarai, kankintojai, sadistai?
Rūpi žodžio laisvė ir teisybė. Slaptai.lt fotografija
Man tikrai gaila skurstančių, alkstančių, nuo karo ir kankinimų bėgančių nelaimėlių iš Afrikos ir Azijos. Ir vis tik, iškilus migrantų krizėms, Lietuva turėtų elgtis kaip daktaras iš „Šuns širdies“. O jei šiandieninė Europos Sąjungos teisė reikalauja, kad Lietuva svetimais rūpintųsi labiau nei savais, vadinasi, – blogi įstatymai. Sąžiningi, teisingi įstatymai neprieštarauja sveikam protui. O sveikas protas sako, jog Lietuva, jei aklai klausys ES direktyvų, tuoj taps apšnerkštu „pereinamuoju kiemu, kuriame lietuviai vegetuos tik tam, kad aptarnautų į turtingus Vakarus bėgančiųjų interesus“.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Besirūpindamas žmogaus teisėmis Briuselis ir Strasbūras jau seniai praradęs sveiką nuovoką. Mus prievartauja gėjų ir lesbiečių meilės reikalus, žvelgiant giliau, prilyginti šeimai. Neginčiju, jiems turime leist gyventi, kaip jie išmano. Neleistina tyčiotis iš jų būdo, juo labiau – juos skriausti, pavyzdžiui, trukdant patogiai tvarkyti turtinius reikalus. Tačiau ar turime teisę jų bendrą gyvenimą prilyginti šeimai? Vyro ir moters santuoka turėtų būti iškilusi bent vienu milimetru aukščiau už visus kitus darinius. Nes vaikai gimsta tik tada, kai to nori vyras ir moteris. Nei gėjų, nei lesbiečių šeimose vaikai negimsta. Būtent dėl šios priežasties teisė jiems įsivaikinti mažylius – labai abejotina. Vaikas – ne šuniukas. Jo nenusipirksi turgavietėje. Homoseksualų darinius prilyginus vyro ir moters santykiams, jiems leidus įsivaikinti, tikroji šeima jau nebebus… šeima. Man regis, šeima – tik ta, kurios dėka pratęsiama giminė. Taip surėdyta Motinos – Gamtos, argi protinga šiuos dėsnius ignoruoti?
Deja, Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, užvirusi bjauri sumaištis. Drįstu manyti, jog dėl priešpriešos labiausiai kalti homoseksualų teises ginantys politikai, žurnalistai, apžvalgininkai. Jų laikysena dažnokai arši, pikta, agresyvi. Jie pasiryžę bet kokia kaina mus perauklėti, o jei nepavyktų pakeisti mūsų požiūrio – įstatymais primesti mums savas tiesas. Bet jei vadovaujamės demokratijos taisyklėmis, leiskite ir mums, heteroseksualams, turėti savo požiūrį į pasaulį. Juolab kad homoseksualų niekas Lietuvoje neskriaudžia. Niekas į jų lovas nelenda žiūrėti (tarsi būtų labai įdomu). Tik, vaizdžiai tariant, nelipkite mums ant galvų. Jei siekiate mus, neva nesusipratėlius, perauklėti, tai gal ir mes turime tokias pat teises – jus auklėti gyvenimo abėcėlės?
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Vos tik išgirstu šūkaliojimus, esą būtina „gerbti žmogaus teises“, vis dažniau pagaunu save mąstant apie nenuoširdumą ir dviveidystę. Pažiūrėkime, kaip kvailioja prancūzai. Vos tik protestuotojas prezidentą savo plakate palygino su Hitleriu, Emanuelio Makrono advokatai iškart kreipėsi į teismą. Girdi, tas karikatūristas įžeidė poną Makroną, pasityčiojo iš jo garbės ir orumo. Galbūt. Bet kai karikatūristai iš pancūžiško leidinio keletą metų be perstojo paišė musulmonams švento pranašo Mahomedo karikatūras, tuo pačiu įžeisdami milijonų tikinčiųjų jausmus, – nei Makronas, nei kiti ES lyderiai nepuolė šaukti, jog taip elgtis negalima. Man tokia pozicija nepriimtina: įžeisti vieno žmogaus jausmų negalima, o štai tyčiotis iš gausios religinės bendruomenės – leidžiama?!
Jei žmogaus teisių gynėjai nebežino, kur išlieti energiją, kuo užsiimti, galiu pasiūlyti keletą temų. Suskaičiuokite, kiek kartų Europos Žmogaus Teisių teismas per parą pažeidžia žmogaus teises? Ištariau nesąmonę? EŽTT negali pažeisti žmogaus teisių? Pasiremsiu asmenišku pavyzdžiu: kai kreipiausi į EŽTT, šis tik po maždaug trejų metų atsakė, jog mano bylos nesvarstys, nes ji, matot, neatitinka keliamų reikalavimų. Tačiau kodėl neatitinka – nepaaiškino. Neatsiuntė posėdžio, kuriame svarstytas mano advokatės surašytas ieškinys, išklotinės. Man buvo pasakyta, jog privalau tiesiog patikėti jų „garbės žodžiu“ (keistas teisinis argumentas).
Teisingumas
Sutinku, kai kurie skundai surašomi neprofesionaliai. Bet juk daug bylų EŽTT nesvarsto visai ne todėl, kad ieškiniai nepagrįsti ar teisiškai neteisingai surašyti. Tiesiog visų bylų šis teismas išnagrinėti nepajėgus. Todėl ir ieško įvairiausių priežasčių nesvarstyti.
Kuo vadovaujamasi atmetant bylas – net ne itin svarbu (pavyzdžiui, jei tuo metu jau buvo apgintos kelių žurnalistų teisės, teismas ieškos priešingos pozicijos – kada žurnalistai piktnaudžiavo savo teisėmis). Svarbiausia, kad žmogus nesulaukia teisingumo. Dar labai svarbu, kad jam nepasakoma visa teisybė, kodėl jo bėda nesvarstoma. O dabar suskaičiuokite, kiek tokių, kurie turėjo sulaukti, bet nesulaukė pagalbos iš EŽTT? Tūkstančiai, milijonai?
Suprantu, tema – sudėtinga. Gal padėtis – net be išeities. Nepaisant šios temos sudėtingumo sėskime prie apskritojo stalo ir svarstykime, kaip galėtumėte ją patobulinti, kad nepagrįstai atmetamų bylų būtų kuo mažiau! Kol kas teturime selektyvų, parodomąjį, nuo politinės konjunktūros priklausomą teisingumą.
Kalnų dviratininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai Lietuvoje privalomąjį sveikatos draudimą moka visi. Lygiava. Bet ar teisinga, jei vienodą pinigų sumą į valstybės sąskaitą atseikėja visą gyvenimą sportavęs, sveikai maitinęsis, negirtuokliavęs, nerūkantis žmogus ir tas, kuris niekad nebėgo krosų, neplaukojo baseine, o tik gurkšnojo spiritinius gėrimus ir rūkė prastą tabaką? Žinoma, sveikata – tai tokia tema, kai nežinai, kas ilgiau gyens – sveiką gyvenseną propaguojantis ar nuolatinius pasilinksminimus pasirinkęs. Ir vis tik mokestis, kurį vadiname PSD, turėtų būti diferencijuotas. Kitaip pažeidžiame sportuojančiojo žmogaus teises. Bent man taip atrodo.
Imkime narplioti teisę balsuoti renkant Prezidentą, parlamentą, savivaldybės narius, dalyvaujant referendumuose. Be abejo, tokios teisės nusipelnė visi šalies piliečiai: ir moterys, ir vyrai, ir gėjai, ir katalikai, ir musulmonai. Tačiau ar teisinga, kai rinkimuose lygias teises turi šiaip ne taip vidurinę mokyklą baigęs beraštis ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis profesorius? Mano supratimu, aukštąjį išsilavinimą įgijęs Lietuvos pilietis privalo turėti bent keliais balsais daugiau už tą, kuris vos pramokęs skaityti ir rašyti. Nes profesorius giliau nusimano, kas yra politika. Tokia lygiava grubiai pažeidžia profesoriaus teises.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Štai į vieno Lietuvos miesto savivaldybę įsitrynė vienas iš Europos Sąjungos šalių atvykęs užsienietis ir ėmė mokyti mus, vietinius, kaip mūsų miestuose turi būti pagerbtas Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos interesus itin sudėtingomis sąlygomis gynusio Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimas? Ar taip nepažeidžiama mano, lietuvio, teisė savo žemėje rūpintis sava istorija taip, kaip ją išmanau?
Žodžiu, žmogaus teisių gerbėjai galėtų į žmogaus teises žiūrėti plačiau, giliau, nuoširdžiau, nei tai darė iki šiol. Jei esame tikri demokratai, tai turime pripažinti, jog žodžiai „myliu“, „gerbiu“, ‚užjaučiu“ turi antonimus. Demokratinėje šalyje visi žmonės privalo turėti teisę ne tik mylėti, bet ir piktintis, nesutikti, jausti priešiškumą…
NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas nesiėmė vertinti konkretaus Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo 5 afganistaniečių byloje prieš Lietuvą, tačiau kartu jis išsakė poziciją, kad tokiu teismo precedentu gali pasinaudoti nelegalią migraciją organizuojantis Aliaksandro Lukašenkos režimas.
„Ką gali reikšti toks precedentas? Net neabejoju, ką mes matėme ir Lenkijos atveju, Lukašenka bando pasinaudodamas žmogaus teisių klausimu spausti mus, lenkus ir latvius. Tai sudėtingas klausimas, nes iš tikrųjų ir Lietuvoje, ir Lenkijoje tikrai yra žmonių, kurie nuoširdžiai tiki žmogaus teisių klausimais, jų universalumu, tomis vertybėmis. Bet kartais atrodo, kad formuojasi kažkokia nebyli sąjunga, nes yra valstybės sprendimai apgręžinėti migrantus, ir tai yra vienintelis sprendimas, kuris šiuo atveju mus išgelbėjo“, – LRT radijui trečiadienį teigė L. Kasčiūnas.
Konservatorius nuogąstauja, kad kai kurie EŽTT sprendimai galėtų sukelti rimtų iššūkių Lietuvos nacionaliniam saugumui.
„Dabar įsivaizduokime tokį precedentą, kuris galėtų paskatinti Žmogaus Teisių Teismą torpeduoti pačią apgręžinėjimo politiką. Tokiu atveju mes turėsime labai rimtą iššūkį. Kaip tada bus su mūsų nacionaliniu saugumu ir Lietuvos Respublikos žmonių teisėmis į viešąjį saugumą ir visus kitus dalykus“, – sakė NSGK pirmininkas, kartu pabrėždamas, kad paties teismo kompetencija jis neabejoja. Vydenių kaimo mokykloje apgyvendinti nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
EŽTT. teise.pro
„Jokiu būdu neabejoju teismo kompetencija. Mane netgi pozityviai nustebino kai kurie teismo (EŽTT – ELTA) sprendimai. Kai buvo klausimai dėl Lenkijos ir Latvijos, tai buvo pasakyta labai aiškiai, kad pareigos visus priimti šitos šalys neturi. Tai reiškia, apgręžimo politika kaip ir yra pateisinama. Tik reikia pasirūpinti jau esančių migrantų teisėmis, buitimi ir sąlygomis. Šitoje vietoje aš visiškai sutinku, kad taip reikia padaryti“, – tikino jis.
Tačiau, politiko manymu, aktyviai žmogaus teises ginančiomis organizacijomis ir nelegaliems migrantams atstovaujančiais advokatais gali pasinaudoti Baltarusija.
„Faktas, kad gali atsirasti ir advokatų, kurie gali iš to ieškoti įvairių pasipelnymo galimybių, ir įvairių kitų organizacijų, kurios, galbūt net ir tikėdamos kažkokiais kilniais tikslais, gali pasitarnauti Lukašenkos sprendimui per Lietuvą gabenti nelegalius migrantus“, – tikino L. Kasčiūnas.
ELTA primena, kad antradienį 5 afganistaniečiai, kurių EŽTT neleido išsiųsti iš Lietuvos, užfiksuoti Lietuvos teritorijoje.
A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Apie afganistaniečių buvimo vietą pranešta tiesioginėje Delfi TV transliacijoje. Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
EŽTT praėjusį trečiadienį nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje Sadeed ir kt. prieš Lietuvą dėl penkių Afganistano piliečių, kurie bandė patekti į Lietuvą iš Baltarusijos ir dabar tvirtina, kad slapstosi Lietuvoje. Priemonė bus taikoma iki 2021 m. rugsėjo 29 d. imtinai.
Teismo pranešime teigiama, kad pareiškėjai yra Afganistano piliečiai. Tvirtinama, kad jie atvyko į Baltarusiją rugpjūčio mėnesį. Nuo to laiko jie keletą kartų bandė atvykti į Lietuvą, siekdami tarptautinės apsaugos.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sako, kad penktadienį prasidėjusių bendrų Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad21“ metu dezinformacijos srautas nėra išskirtinis, tačiau melagingų žinučių skleidimui Minskas ir Maskva šiemet siekia išnaudoti Lietuvoje vykstančius mitingus.
„Jeigu kalbėtume apie dezinformaciją, kurios būdavo pilna per pratybas, tai sakyčiau, šitą dalį labiau papildė toks savotiškas įvykių interpretavimas, kas vyksta mūsų šalyse, kai kalbama apie protestus. Pavyzdžiui, prieš vakcinavimo politiką, prieš galimybių pasus. Tai vyksta ir kitose šalyse, toliau nuo Lietuvos, bet šiuo atveju išnaudojami tie vidaus politikos įvykiai Lietuvoje, pabrėžiant, kad Lietuva nesusitvarko su esama situacija. Tokios dezinformacijos yra pakankamai, bet intensyvumas, lyginant su ankstesnėmis pratybomis, nėra kuo nors išskirtinis“, – Eltai sakė A. Anušauskas.
Pasak ministro, kitas elementas, kurį Baltarusija pasitelkia melagingoms žinutėms skleisti – Lietuvos ir kitų kaimyninių valstybių politika dėl nelegalių migrantų.
„Baltarusija dabar „ant bangos“ apie Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos veiksmus pasienyje. Jie kitą kampą paėmę, kai savo visuomenes dezinformuoja, stiprindami priešo įvaizdį, kuris žiauriai elgiasi su migrantais. Krūvos išgalvotų istorijų“, – sakė ministras.
Paklaustas, ar istorija dėl penkių afganistaniečių, kurių Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) neleido išsiųsti iš Lietuvos, buvo panaudota propagandiniais tikslais, krašto apsaugos ministras pabrėžė, kad šis klausimas nėra jo sritis. Tačiau šių afganistaniečių advokatės Astos Astrauskienės veiksmai pateikiant medžiagą Teismui politikui kėlė nuostabą.
„Neprisimenu, kad advokatai, kurie dirba šioje srityje, pradėtų Europos Žmogaus Teisių Teismui meluoti apie faktines aplinkybes pateikiant dar Lietuvoje nesančius migrantus kaip jau esančius, kuriuos norima deportuoti. Tai yra teismo klaidinimas. Tiesą sakant, nelabai mūsų advokatams daro garbę toks savotiškas faktų interpretavimas. Tai toks mano komentaras. Tiek, kiek aš žinau“, – sako A. Anušauskas. Propaganda
ELTA primena, kad EŽTT nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje Sadeed ir kt. prieš Lietuvą dėl penkių Afganistano piliečių, kurie bandė patekti į Lietuvą iš Baltarusijos ir dabar tvirtina, kad slapstosi Lietuvoje. Priemonė bus taikoma iki 2021 m. rugsėjo 29 d. imtinai.
Teismo pranešime teigiama, kad pareiškėjai yra Afganistano piliečiai. Tvirtinama, kad jie atvyko į Baltarusiją rugpjūčio mėnesį. Nuo to laiko jie keletą kartų bandė atvykti į Lietuvą, siekdami tarptautinės apsaugos.
Afganistaniečių advokatė A. Astrauskienė LRT televizijai pirmadienį sakė, kad šiuo metu šie penki afganistaniečiai yra Lietuvos teritorijoje.
Vis tik Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas Rustamas Liubajevas pirmadienį Eltai teigė neturįs jokių objektyvių duomenų, kad penki afganistaniečiai, kurių EŽTT neleido išsiųsti iš Lietuvos, šiuo metu būtų Lietuvoje arba prie valstybės sienos.
Asta Skaisgirytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė teigia, kad istorija su 5 afganistaniečiais, kurių Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) neleido išsiųsti iš Lietuvos, yra gana keista. Šalies vadovo patarėja akcentuoja, kad Lietuvos institucijos neturi EŽTT sprendimą pagrindžiančių faktų, todėl, pasak jos, šią „nutartį reikėtų skųsti ir aiškintis toliau“.
„Ši istorija su 5 afganistaniečiais, sakyčiau, gana keista, nes Lietuvos atitinkamos institucijos neturi faktų, pagrindžiančių tai, apie ką rašoma Europos Žmogaus Teisių Teismo nutartyje. Tai vien tuos faktus reikia išnagrinėti atidžiau, reikia suprasti, ar tai yra teisybė, ar tai nėra visiškai teisybė“, – „Žinių radijui“ teigė A. Skaisgirytė.
„Na, toje šviesoje sprendimas, sakyčiau, būtų skųsti šią nutartį ir aiškintis toliau“, – pridūrė prezidento patarėja.
ELTA primena, kad EŽTT trečiadienį nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje Sadeed ir kt. prieš Lietuvą dėl penkių Afganistano piliečių, kurie bandė patekti į Lietuvą iš Baltarusijos ir dabar tvirtina, kad slapstosi Lietuvoje. Priemonė bus taikoma iki 2021 m. rugsėjo 29 d. imtinai.
Teismo pranešime teigiama, kad pareiškėjai yra Afganistano piliečiai. Tvirtinama, kad jie atvyko į Baltarusiją rugpjūčio mėnesį. Nuo to laiko jie keletą kartų bandė atvykti į Lietuvą, siekdami tarptautinės apsaugos.
Afganistaniečių advokatė Asta Astrauskienė LRT televizijai pirmadienį sakė, kad šiuo metu šie 5 afganistaniečiai yra Lietuvos teritorijoje.
Vis tik Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas Rustamas Liubajevas pirmadienį Eltai teigė neturįs jokių objektyvių duomenų, kad 5 afganistaniečiai, kurių EŽTT neleido išsiųsti iš Lietuvos, šiuo metu būtų Lietuvoje arba prie valstybės sienos.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas generolas Rustamas Liubajevas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas Rustamas Liubajevas teigia neturįs jokių objektyvių duomenų, kad 5 afganistaniečiai, kurių Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) neleido išsiųsti iš Lietuvos, šiuo metu būtų Lietuvoje arba prie valstybės sienos.
Afganistaniečių advokatė Asta Astrauskienė LRT televizijai sakė, kad šiuo metu šie 5 afganistaniečiai yra Lietuvos teritorijoje.
„Neturime objektyvių duomenų, kad jie Lietuvos Respublikos teritorijoje yra. Iš tikrųjų situacija kartojasi, kokia ji buvo ketvirtadienį. Neturime duomenų, kad jie būtų arba prie valstybės sienos, arba Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai negaliu patvirtinti, mes tokios informacijos neturime“, – Eltai teigė R. Liubajevas.
VSAT vadas tikina, kad afganistaniečius ginančiai advokatei pranešus, kad migrantai yra Lietuvoje, ši informacija buvo tikrinta.
„Mes tikrinome. Irgi buvo specialiai atliktas stebėjimas, buvo panaudotos ir transporto priemonės, specialiosios priemonės. Tai nenustatyta, kad jie būtų Lietuvos Respublikos teritorijoje, bent jau mums nepavyko to nustatyti“, – sakė jis.
R. Liubajevas taip pat informuoja, kad penktadienį šie 5 afganistaniečiai galimai buvo pastebėti Lietuvos pasienyje, Baltarusijos teritorijoje. VSAT vado teigimu, šie asmenys, turimais duomenimis, Baltarusijos pasieniečių buvo išgabenti į šalies gilumą.
„Mes pagal informaciją, kuri buvo pateikta vairuotojų, važiuojančių per valstybės sieną, žinome, kad 5 migrantai buvo pastebėti Dverečiaus kontrolės punkte iš Baltarusijos pusės, tačiau tai buvo tik vairuotojo pastebėjimai, kiek yra žinoma mums irgi iš tų pačių vairuotojų, tie 5 piliečiai Baltarusijos pasieniečių buvo išvežti į Baltarusijos gilumą“, – sakė R. Liubajevas.
„Neaišku, ar tai tie patys afganistaniečiai, bet mes manome, kad tai galėjo būti būtent jie“, – pridūrė VSAT vadas.
ELTA primena, kad EŽTT trečiadienį nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje Sadeed ir kt. prieš Lietuvą dėl penkių Afganistano piliečių, kurie bandė patekti į Lietuvą iš Baltarusijos ir dabar tvirtina, kad slapstosi Lietuvoje. Priemonė bus taikoma iki 2021 m. rugsėjo 29 d. imtinai.
Teismo pranešime teigiama, kad pareiškėjai yra Afganistano piliečiai. Tvirtinama, kad jie atvyko į Baltarusiją rugpjūčio mėnesį. Nuo to laiko jie keletą kartų bandė atvykti į Lietuvą, siekdami tarptautinės apsaugos.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Lygiai prieš dvejus metus įsigaliojo Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas, kuriuo pripažįstama, jog sovietų vykdyti veiksmai prieš Lietuvos partizanus gali būti prilyginti genocidui. Aptarti šio sprendimo ir jo nubrėžtos perspektyvos į Vilnių renkasi pasaulinio lygio mokslininkai. Paminklinė lenta sovietinės okupacijos aukoms atminti. Vilnius. Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.
Per pusę amžiaus trukusią sovietų okupaciją Lietuva neteko maždaug penktadalio savo gyventojų. Tačiau prieš šalies gyventojus vykdytų sovietų represijų klausimas plačiau aptarinėti pradėtas tik atkūrus nepriklausomybę.
2019 m. rugsėjo 10 dieną EŽTT užbaigtu teisminio procesu buvo pripažinta, kad partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kankinimus ir nužudymą galima laikyti prieš lietuvių tautą nukreipto genocido politikos dalimi.
Šį penktadienį, rugsėjo 10 d., Mykolo Romerio universitete (MRU) rengiama tarptautinė mokslinė konferencija šiam sprendimui aptarti: „Dveji metai po Drėlingo bylos: pokyčiai ir perspektyvos“.
Konferencijoje pranešimą skaitysiantis EŽTT teisėjas prof. Egidijus Kūris teigia, kad pastarojo sprendimo esmę ir priežastis perprasti nėra paprasta.
„Sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ buvo priimtas būtent toks dėl daugelio savitai susiklosčiusių aplinkybių, į kurias skaitantieji ne visada atkreipia dėmesį. O šio dėmesio jos tikrai nusipelno“, – sako prof. E. Kūris. Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Konferencijoje su šiuo sprendimu susijusius aktualius klausimus nagrinės teisės, istorijos ir genocido studijų mokslininkai iš JAV, Vokietijos, Lenkijos, Estijos, Jungtinės Karalystės, Latvijos, Italijos ir Lietuvos.
Pranešimus, be prof. E. Kūrio, skaitys prof. Williamas A. Schabas (Jungtinė Karalystė), buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. Dainius Žalimas ir daugelis kitų mokslininkų. Šiuo renginiu siekiama plėtoti mokslinius tyrimus sovietinių nusikaltimų ir genocido tyrimų srityje.
Pasak MRU tarptautinės teisės prof. Justino Žilinsko, priimtas EŽTT sprendimas nubrėžė naują sovietinių represijų teisinio vertinimo perspektyvą ne tik Lietuvai, bet ir kitoms sovietinę okupaciją patyrusioms šalims bei nuo jų nukentėjusiems gyventojams.
„Drėlingo byla – pirmiausia apie teisingumą, kurio laukta ilgus metus. Tą prigimtinį teisingumą, kuris glūdi formalių normų šešėlyje, kol nusikaltimų aukos laukia ir laukia”, – teigia jis.
Teisingumo deivė
Tarptautinę konferenciją rengia MRU Teisės mokykla, Pasau universitetas (Vokietija), Tartu universitetas (Estija) ir Latvijos universitetas. Konferenciją remia Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biuras per Vokietijos akademinių mainų tarnybą (DAAD) Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministerijos lėšomis.
Konferencija vyks rugsėjo 10 d. 10.00-12.30 val. Mykolo Romerio universitete I-414 auditorijoje ir bus transliuojama MRU Youtube kanale. Konferencija vyks anglų kalba su vertimu į lietuvių kalbą.
Norintys dalyvauti, turėtų užpildyti registracijos formą iki rugsėjo 9 d. 19 val.: https://forms.gle/ngAn5XCv6UizB8cc7. Atvykstančius konferencijos stebėti gyvai, prašoma turėti galimybių pasą ir asmens dokumentą.
Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvai nepavykus įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo Rolando Pakso byloje, Seime atsirado nauja iniciatyva. 48 įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujanti Seimo narių grupė įregistravo Ateities komiteto parengtą Konstitucijos 74 straipsnio pakeitimo projektą, leisiantį įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą R. Pakso byloje.
Projekto autorių teigimu, jį priėmus bus sudarytos teisinės prielaidos asmeniui, praėjus santykinai ilgam laikui (10 metų) po konstitucinės sankcijos pritaikymo, t. y. po pašalinimo iš užimamų pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, vėl įgyti teisę užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Pagal Konstituciją prisiekti turi Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, valstybės kontrolierius.
Pasak aiškinamojo rašto, siūlomas 10 metų draudimo užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas terminas, manytina, būtų proporcingas ir leistų tinkamai atsižvelgti į EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendime byloje Paksas prieš Lietuvą pateiktus išaiškinimus dėl „pasyviosios“ rinkimų teisės į parlamentą ribojimo.
„Pagal siūlomą Konstitucijos 74 straipsnio papildymą šis EŽTT sprendimas būtų įvykdytas visa apimtimi. Kartu pastebėtina, kad įstatymo projektu siekiama sudaryti teisines prielaidas asmeniui, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino Seimo nario mandatą, ne tik būti renkamam Seimo nariu, bet ir eiti Konstitucijoje nurodytas pareigas. Taigi, toks asmuo galės užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu. Pažymėtina, kad tokiu atveju projektu yra atsižvelgiama ir į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 110-ojoje sesijoje priimtas 2014 m. kovo 25 d. išvadas, kuriose buvo konstatuota, kad Lietuva pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto straipsniuose įtvirtintas R. Pakso teises“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.
Seimo frakcijoms aptarus konstitucinės teisės ekspertų suformuluotus galimus Konstitucijos 74 straipsnio pataisų variantus, rastas bendras konsensusas dėl konkrečios formuluotės.
Konstitucijoje siūloma įrašyti, kad „asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, gali užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu, kai nuo Seimo sprendimo, kuriuo asmuo buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar panaikintas jo Seimo nario mandatas, praėjo ne mažiau kaip dešimt metų.“
Ateities komiteto pirmininkas prof. Raimundas Lopata tikisi, kad Seime konstitucinių pataisų svarstymas turėtų būti sėkmingas.
„Visos politinės jėgos pritarė formuluotei, kurią Ateities komitetui pasiūlė konstitucinės teisės profesionalai. Manau, kad procesas turėtų būti sėkmingas ir dešimt metų neišspręstas klausimas bus uždarytas“, – teigė prof. R. Lopata.
EŽTT 2011 m. konstatavo, kad dabartinis draudimas iki gyvos galvos dalyvauti Seimo rinkimuose iš prezidento pareigų atstatydintam R. Paksui yra neproporcingas.
Pistoleto šūvis. Slaptai.lt nuotr.
Ukraina padavė Rusiją į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) dėl „tikslinių oponentų nužudymų“, antradienį pranešė pats teismas, patvirtindamas informaciją apie dar vieną Kijevo teisinį kaltinimą Maskvai.
Praeitą savaitę pateiktoje paraiškoje Ukraina kaltina Rusiją vykdžius nužudymus „Rusijoje ir kitų valstybių teritorijoje ne karinio konflikto situacijoje“.
Tai yra jau devintas kartas, kuomet Ukraina paduoda Rusiją į EŽTT. Šis teismas nagrinėja bylas dėl galimų Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimų.
Ukraina taip pat kaltina Rusiją netiriant nužudymų ir „tyčia vykdant operacijas, skirtas pridengti atsakingus asmenis ir sutrukdyti juos nuteisti“, teigia teismas.
EŽTT nepateikė detalių apie galimus nužudymus.
Ukraina tvirtina, kad tiksliniai nužudymai pažeidžia teisę į gyvybę, kuri yra saugoma Europos Žmogaus Teisių Konvencijos. Šią konvenciją yra pasirašiusi ir Rusija.
Kitos Rusijos atžvilgiu Ukrainos Strasbūro teisme iškeltos bylos yra susijusios su „Malaysia Airlines“ reiso MH17 numušimu Rytų Ukrainoje 2014 m. liepą, žmogaus teisių pažeidimus Krymo pusiasalyje, kurį Rusija okupavo 2014 m., ir Rusijos įvykdytu trijų Ukrainos kariuomenės laivų sulaikymu Kerčės sąsiauryje 2018 m.
Ukrainos rytuose nuo 2014 m. iki dabar vyksta karas tarp Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistų. Konflikto metu žuvo beveik 13 tūkst. žmonių.
Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno šalininkai antradienį apkaltino Kremlių, kad šis naudoja grasinimus įkalinimu, siekdamas užblokuoti A. Navalno sugrįžimą į Rusiją iš Vokietijos, kur jis šiuo metu gydosi po pasikėsinimo nunuodyti.
Kremliaus kritikas A. Navalnas pernai rugpjūtį neteko sąmonės skrydžio iš Tomsko į Maskvą metu, o po kelių dienų, praleistų Omsko ligoninėje, buvo nugabentas į Berlyną. Vakarų ekspertai vėliau pranešė įrodę, kad opozicionierius buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančia „Novičiok“ medžiaga.
A. Navalnas antradienį tviteryje paskelbė Maskvos miesto teisme užregistruotus teisinius dokumentus, siekiančius jam paskirtą lygtinio nuteisimo bausmę pakeisti laisvės atėmimo bausme, ir teigė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip siekia jį nubausti, kad šis išvengė atakos mirtina medžiaga.
„(Vladimiras) Putinas taip įsiuto, kad aš išgyvenau apnuodijimą, kad nurodė FSIN (Federalinei kalėjimų tarnybai) imtis teisinių veiksmų ir pareikalauti, kad mano lygtinio nuteisimo bausmė būtų pakeista į realią“, – sakė jis, omenyje turėdamas bausmę, kurią gavo 2014 m. lėšų pasisavinimo byloje.
Pirmadienį Maskvos miesto teismo internetinėje svetainėje paskelbtame dokumente teigiama, kad A. Navalnas pažeidė 2014 m. paskirtos bausmės atlikimo sąlygas, tačiau nebuvo pateikiama detalių apie tai, kieno iniciatyva dokumentas buvo pateiktas ir kuomet jis bus svarstomas.
A. Navalnui byloje buvo paskirta 3,5 metų laisvės atėmimo bausmė, o jo brolis Olegas buvo įkalintas, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) vėliau nurodė Rusijos vyriausybei abiem vyrams išmokėti kompensacijas dėl, institucijos teigimu, neteisingo teismo proceso. Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija
FSIN anksčiau sakė, kad A. Navalnas pažeidė bausmės atlikimo sąlygas, kadangi negrįžo į Rusiją po to, kai rugsėjį buvo išrašytas iš ligoninės.
„Ko jie dar gali prisigalvoti, kad tik Navalnas negrįžtų į Rusiją“, – tviteryje retoriškai klausė A. Navalno atstovė Kira Jarmyš.
A. Navalnas kiek anksčiau sakė, kad už jo atakos stovi Federalinė saugumo tarnyba (FSB), veikusi Vladimiro Putino nurodymais, tačiau pažadėjo pasveikęs sugrįžti į Rusiją.
Rusijos tyrėjai savo ruožtu gruodį pareiškė iškėlę baudžiamąją bylą A Navalnui dėl neva pasisavintų daugiau kaip 4 mln. dolerių suaukotų lėšų.
A. Navalnas kartu su sąjungininkais šį žingsnį aiškino kaip dar vieną bandymą užkirsti jam kelią sugrįžti į tėvynę.
Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Vilnius, rugsėjo 8 d. (ELTA). Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) antradienį neregistravo „Drąsos kelio“ keliamos kandidatės į Seimą Neringos Venckienės. Jos kandidatūrą partija siekė kelti daugiamandatėje ir vienmandatėje Garliavos apygardoje.
Kaip pažymėjo VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė, asmuo, kuris jau yra sulaužęs parlamentaro priesaiką ir kuriam įvykdyta apkalta, remiantis įstatymais, negali būti renkamas Seimo nariu. Ji taip pat priminė Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris pripažintas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją.
N. Venckienė prašė nušalinti dalį VRK narių: tikino, kad jos kandidatūra teisėta
Pati N. Venckienė prašė nušalinti L. Matjošaitytę, VRK narius – Maksimą Reznikovą, Gitaną Matiekuvienę ir Jūratę Lebedevienę – nuo balsavimo dėl šio sprendimo.
„Aš išvykau, nes man buvo 39 kaltinimai. (…) JAV dėl 35 kaltinimų manęs nesutiko išduoti. (…) Aš net būdama JAV ruošiau įstatymų projektus“, – aiškino N. Venckienė. Pasak jos, VRK nariai, kurie buvo deleguoti partijų, ir pati VRK pirmininkė yra neigiamai nusiteikę jos atžvilgiu.
L. Matjošaitytė ir kiti VRK nariai, bendru VRK sprendimu, nebuvo nušalinti nuo šio klausimo.
„Manau, kad VRK neturėtų spręsti šio klausimo, nes mano registravimas kandidate atitinka (…) reikalavimus“, – kalbėjo N. Venckienė, vardindama įstatymų nuostatas.
Ji pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), nagrinėjęs nušalinto prezidento Rolando Pakso bylą, yra nurodęs, jog asmeniui turi būti leidžiama pakartotinai kandidatuoti į Seimą. Pasak N. Venckienės, toks išaiškinimas taikytinas ir jai.
Tiesa, VRK pirmininkė L. Matjošaitytė dar prieš tai paaiškino, kad EŽTT nuosprendžio įgyvendinimas nėra VRK prerogatyva.
„Čia nėra jokių išankstinių nusistatymų prieš jus, kaip asmenį. Mes vertiname konkrečią situaciją“, – sakė L. Matjošaitytė.
Vis dėlto N. Venckienė toliau tikino, kad jokie Lietuvoje galiojantys įstatymai nedraudžia jai kandidatuoti į šalies parlamentą. Diskusija tarp VRK ir N. Venckienės truko per valandą.
Galiausiai VRK nariai balsavo už tai, kad N. Venckienė nebūtų registruojama kaip kandidatė į Seimą. N. Venckienė patikino, kad sprendimą skųs EŽTT ir, kaip teigė ji, yra įsitikinusi, kad bus pripažinta jos tiesa.
N. Venckienė iš Lietuvos išvyko 2013-ųjų pavasarį, prieš Seimui panaikinant jos teisinę neliečiamybę, primena ELTA. 2018 metų vasarį ji buvo suimta ir kalinama Čikagos kalėjime.
Praėjusių metų lapkritį N. Venckienė pargabenta į Lietuvą. Buvusi teisėja yra kaltinama, kad trukdė teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai, nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, sukėlė fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdė sveikatą bei pasipriešino valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.
Už reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimą atsakinga Rusija. Raketos „Buk” liekanos. EPA – ELTA nuotr.
Prisimindama prieš šešerius metus įvykusią lėktuvo MH17 katastrofą, Lietuva solidarizuojasi su aukų artimaisiais ir remia jų bei Nyderlandų vyriausybės pastangas siekti Rusijos atsakomybės už šią tragediją pripažinimo Europos žmogaus teisių teisme, taip pat ir Nyderlandų šiemet pradėtą 4 įtariamųjų teismo procesą.
Šios tragedijos kaltininkai turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, rašoma ministerijos pareiškime.
Lietuva ragina Rusijos Federaciją pagaliau pripažinti Jungtinio tyrimų komiteto (JTK) pateiktas išvadas apie jos vaidmenį numušant lėktuvą MH17 ir besąlygiškai bendradarbiauti su JTK ir Nyderlandų teismu, kaip tai numatoma Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoje Nr. 2166.
Malaizijos oro linijų lėktuvas MH17 buvo numuštas 2014 metų liepos 17 dieną virš laikinai okupuotos Ukrainos teritorijos BUK tipo raketa, kuri buvo įvežta iš Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų 53-iosios priešlėktuvinės brigados, dislokuotos netoli Kursko. Katastrofos metu žuvo visi 298 juo skridę asmenys.
Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. Slaptai.lt nuotr.
Gruodžio 13 dieną Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros.
Jis Vilniuje perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę”.
Tai – labai įdomus, svarbus pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Slaptai.lt skaitytojams pateikiama į lietuvių kalbą išverstas T.K.Tuncel pasakojimas be sutrumpinimų ir kupiūrų.
Beje, šią paskaitą svečias iš Turkijos turėjo perskaityti Lietuvos Mokslų Akademijoje, tačiau šios įstaigos vadovybė turkų mokslininko vis tik neįsleido, todėl svečias iš Ankaros ją buvo priverstas išdėstyti viešbučio „Imperial Hotel” konferencijų salėje.
XXX
Turgut Kerem TUNCEL
PASIPRIEŠINIMAS DEZINFORMACIJAI GINANT MOKSLĄ IR KALBOS LAISVĘ
1915-ųjų tragiški įvykiai kelia daug ginčų visame pasaulyje. Deja, apie juos daugiausia žinome tik iš žiniasklaidos ir kai kurių šališkų asmenų, todėl tikroji įvykių prigimtis gali būti ne taip plačiai žinoma. Taip pat metodai, strategijos ir taktikos, naudojamos šiame ginče, gali būti ne visiems aiškios. Šiandien aš šnekėsiu apie du mažiau žinomus 1915-ųjų ginčo aspektus.
Iš tikrųjų mano požiūrį į 1915-ųjų ginčą labai įtakojo šiuo metu populiarėjanti literatūra apie hibridinį – informacinį karą ir hibridines grėsmes. Dėl to esu dėkingas savo kolegoms iš Lietuvos, su kuriais lygiai prieš metus dalyvavau Ankaroje vykusiame renginyje pavadinimu „Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“.
Klausydamas jų prezentacijų renginyje ir vėliau domėdamasis literatūra apie hibridinį karą ir grėsmes, ėmiau suprasti turįs labai vertingą abstraktų ir metodologinį įrankį, kuris padėjo suprasti visus kivirčus dėl 1915-ųjų įvykių, ypač tas strategijas ir taktikas, kurios yra naudojamos paniekinti tam tikrą požiūrį ir primesti tam tikrus pasakojimus.
„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“
Pradžiai reikėtų pripažinti, kad ginčai dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Kalbama ne apie tikrosios tiesos apie 1915-ųjų įvykius atradimą, atskleidžiant detales ir atkuriant priežastinius santykius tarp jų. Kalbama apie tam tikro a priori įtikinimo įvedimą. Kai tikslas yra primesti vienokį ar kitokį a priori įtikinimą, tikrų faktų atskleidimas ir priežastiniai santykiai tampa detalėmis arba tiesiog priemonėmis manipuliavimui. To pasekmė yra literatūra, sudaryta iš pasikartojančių ir „mikimauziškų“ publikacijų, kuriose nėra jokio moksliškumo.
Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, teigiančią, jog Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kaip tai yra įmanoma, kai Ankara yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios pakrantės“. Šios knygos autorius yra Džefris Robertsonas, Armėniją atstovaujantis teisininkas Perinçeko prieš Šveicariją byloje Didžiojoje Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegijoje.
Tokiame kontekste patyčios, šmeižtas, bauginimas ir dezinformacija tampa kasdieniais dalykais. Trumpai tariant, tai, ką mes turime, yra politinis ginčas, kuriame moksliniai argumentai arba pseudo argumentai tampa paprasčiausiais instrumentais.
Tai, ką mes matome, yra dezinformacijos kampanija, o ne mokslinė diskusija. Deja, tokia ginčo prigimtis atstumia nepriklausomus ir nešališkus tyrėjus nuo šios temos. Taigi, galiausiai liekame prie neproduktyvių muštynių.
Ši 1915-ųjų įvykių dezinformacijos kampanija turi du tarpusavyje susijusius aspektus:
1) Bauginimas tų, kurių nuomonės skiriasi, siekiant kontroliuoti, kas gali būti mąstoma ir kalbama.
2) Primetimas tam tikro pasakojimo, užmaskuojančio faktus išgalvotais dalykais.
Tiesą sakant, toks bauginimas yra viena iš pagrindinių priemonių primesti tam tikrą pasakojimą.
Apskritai, ši dezinformacijos kampanija yra grėsmė ne tik istorijos mokslui, bet ir visai intelektualiajai aplinkai. Ši kampanija taip pat yra iššūkis liberalioms ir demokratiškoms vertybėms. Tikiu, kad Centrinės ir Rytų Europos šalims bus daug lengviau suprasti šių grėsmių rimtumą nei kitoms, nes jos pačios patyrė, ką reiškia gyventi XX-ajame amžiuje už geležinės uždangos, po kūjo ir pjautuvo priespauda.
1) Dėl ko ginčijamasi dėl 1915-ųjų įvykių?
Kaip žinote, ginčijamasi dėl žodžio „genocidas”. Genocido tezės šalininkai apibūdina žiaurius 1915-ųjų įvykius kaip genocidą ir aršiai atmeta bet kokį kitą variantą. Kiti pripažįsta 1915-ųjų įvykius kaip tragediją, tačiau nelaiko jų genocidu.
Užrašas – kas dabar prisimena armėnų aukas?
Norint perprasti šį ginčą, pirmiausia reikia suvokti, kas yra genocidas. Žinoma, tai nėra sudėtingas klausimas, kuriam atsakyti prireiktų visos paskaitos ar dviejų. Kadangi terminas „genocidas” yra dažnai klaidingai suprantamas ir tyčia klaidingai pateikiamas, mums reikėtų galų gale išsiaiškinti, kas gi yra tas genocidas.
Dažnai nepaminimas ar nuslepiamas yra faktas, kad genocidas nėra istorinis, sociologinis ar filosofinis terminas. Tai yra griežtai teisinis terminas ir šis nusikaltimas buvo kodifikuotas 1948-ųjų Genocido nusikaltimų prevencijos ir bausmės konvencijoje. Kadangi tai yra griežtai teisinis terminas, todėl įvykį traktuoti kaip genocidą padeda deramai nustatytos taisyklės ir procedūros.
Šiuolaikinėje teisėje nusikaltimas susideda iš dviejų dalių:
1) actusreus (teisinė sudėtis);
2) mensrea (nusikaltusiojo protas; nusikalstamas ketinimas; ir panašiai).
Nusikaltimas įvyksta tik tada, kai šios dvi dalys egzistuoja kartu. Mensrea dalis genocido nusikaltime yra vaizduojama kaip dolus specialis (ketinimas vykdyti genocidą).
Genocido tezės šalininkai laiko ir/arba vaizduoja bet kokią masinio žiaurumo ir kančių apraišką genocidu. Jie linkę vertinti įvykius pagal jų padarinius. Šis požiūris nėra teisingas, nes neįtraukia mensrea nusikaltimo dalies.
Tiesą sakant, genocido tezės šalininkai pastebėjo šią klaidą savo teiginiuose gana vėlai ir pradėjo publikuoti tekstus, tariamai vaizduojančius mensrea dalį 1915-ųjų įvykiuose. Taneris Akçamas, kuris surengė čia konferenciją pirmadienį (omenyje turima paskaita Vilniuje – slaptai.lt informacija), bando tai daryti savo neseniai išleistoje knygoje „Įsakymai žudyti“. Nekalbėsiu apie šią knygą, nes mano kolega Maxime tą padarys savo prezentacijoje, ir tada galėsite nuspręsti, ar verta pasikliauti Akçamo argumentais.
Aukšta įrodymo kartelė
Svarbu pripažinti, kad Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ), įkurtas 1993 m., įvedė labai aukštą kartelę, nustatant ketinimą vykdyti genocidą (dolus specialis), kitaip tariant, mensrea dalį genocido nusikaltime.
Pasak TBTBJ, „Norint įrodyti tam tikrą įtariamojo ketinimą, reikia svarių įrodymų. Interpretacijos negali būti ketinimo įrodymu. Tik svarūs ar „rūkstančio ginklo“ įrodymai yra galiojantys. Turėtų būti programa ar planas genocido vykdymui, arba svarūs įrodymai, jog toks planas egzistuoja… Specifinis tikslas sunaikinti grupę turi būti įtikinamai įrodytas pasitelkiant sąsają su tam tikromis aplinkybėmis, nebent gali būti įtikinamai įrodytas tokio planas egzistavimas“.
Nėra nusikaltimo be įstatymo. Jokio retrospektyvaus teisės taikymo
Net jeigu tariamo 1915-ųjų nusikaltimo dolus specialis yra neužginčijamai įrodomas, kitaip tariant, jei yra kažkur randamas „rūkstantis ginklas“ (kas vis dar nebuvo padaryta, neskaitant dešimtmečių pastangų), tai taip pat teisiškai nepadarytų 1915-ųjų įvykių genocidu.
Taip yra dėl dviejų pagrindinių teisės principų
1) “nullum crimen, nulla poena sine lege” (jokio nusikaltimo ir jokios bausmės be ankstesnio baudžiamojo įstatymo)
2) “no ex-post facto” (jokio retrospektyvaus teisės taikymo)
1948-ųjų Genocido konvencija
Genocido konvencija buvo priimta 1948 m. ir įsigaliojo 1951 m. Taigi, žvelgiant pro teisės mokslo prizmę, įvykis, vykęs 1915 m., negali būti retrospektyviai traktuojamas kaip genocido nusikaltimas.
Asmeninė atsakomybė
Net jei Genocido konvencija būtų taikoma retrospektyviai, ji neturėtų jokių praktinių pasekmių, nes, pasak Genocido konvencijos, už šį nusikaltimą būna kalti realūs asmenys. Kadangi tiesiogiai susiję asmenys jau yra seniai mirę, todėl nėra ir ką už tai nuteisti.
Valstybinė atsakomybė
Vis dėlto, atsižvelgiant į 9-ąjį konvencijos straipsnį, Turkija gali būti apkaltinta turinti šiek tiek atsakomybės už šį tariamą nusikaltimą. Tačiau čia ieškovui iškyla kita didelė kliūtis. Turkijos Respublika pagal Lozanos sutartį 1923 m. liepos 24 d. įėjo į sceną kaip juridinis subjektas, o tariamas genocidas vyko 1915-1916 m. rytiniuose Osmanų Imperijos regionuose. Jeigu asmuo, subjektas ar valstybė neegzistavo, kai tariamas nusikaltimas buvo įvykdytas, jie negali būti laikomi atsakingais. Taigi ir Turkijos negalime laikyti atsakingos už tariamą genocidą.
Tęstinė valstybė ar valstybė įpėdinė
Visgi ieškovas gali nepagrįstai siūlyti Osmanų Imperijos kaip Turkijos Respublikos tęstinumą. Kaip galbūt žinote, valstybių tęstinumas ir eiliškumas yra tarptautinės teisės dalykas. Nesileidžiant į detales, pagal juridinio asmens apibrėžimą Turkija yra Osmanų Imperijos įpėdinė, o ne jos tęstinė valstybė. Taip pat juridiškai, Turkija nėra vienintelė Osmanų Imperijos valstybė įpėdinė, bet viena iš daugelio tokių. Tai reiškia, kad Osmanų Imperija ir Turkijos Respublika turi dvi skirtingas juridines asmenybes, todėl jos yra dvi skirtingos valstybės. Todėl Turkija negali būti laikoma atsakinga už nusikaltimus, tariamai įvykdytus Osmanų Imperijos.
Būtent dėl šios priežasties (nors įvykiai, dėl kurių ginčijimasi, vyko nuo 1915 m. pavasario iki 1916 m. rudens) genocido tezės šalininkai pratęsia šį laikotarpį iki 1923 m., kada buvo įkurta Turkijos Respublika, nepaisydami fakto, kad karštoji karo fazė baigėsi 1922 m. spalio 11 d. Mudanijos paliaubų sutartimi.
………..
Trumpai tariant, 1915-ųjų įvykiai teisiškai negali būti laikomi genocidu ir Turkija negali būti laikoma atsakinga už šį tariamą genocidą. Tiesą sakant, žymūs tarptautinės teisės ekspertai, tokie kaip Williamas Schabas, taip pat genocido tezės šalininkai, kaip Taneris Akçamas, puikiai tą supranta.
Turint tai omenyje, tampa vis aiškiau, kodėl per paskutinius kelis metus 1915-ųjų įvykių diskursas keičiasi, ir kodėl šie įvykiai pradėti traktuoti kaip nusikaltimas prieš žmoniją. Žinodami, kad gali kilti klausimų dėl tokio diskurso pasikeitimo, šalininkai teigia, kad nusikaltimas prieš žmoniją ir genocidas yra daugmaž tas pats. Tai teiginys, dėl kurio tarptautinės teisės ekspertai raunasi plaukus.
Pasakojimai ir diskursas
Tai yra tikroji šiuolaikinės dezinformacijos kampanijos apie 1915-ųjų įvykius esmė. Suprasdami, kad 1915-ųjų įvykių nepavyks įteisinti kaip genocido, genocido tezės šalininkai vis labiau skleidžia dezinformaciją, siekdami įtvirtinti tam tikrą 1915-ųjų įvykių pasakojimą, taip sukurdami fait accompli dėl 1915-ųjų įvykių traktavimo kaip genocido.
Leiskite man apibendrinti kelis to pasakojimo elementus, kurie yra mūsų dienoms aktualiausi.
1) Genocido tezės šalininkai beveik visada tvirtina, kad Turkijos archyvai yra uždaryti mokslininkams, duodami suprasti, kad Turkija slepia dokumentus.
Noriu pašnekėti apie vieną neseną pavyzdį.
Neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai taipogi tvirtina, kad Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams.
Žinote ką? Mano vienas smalsus kolega pasidomėjo, ar šie du autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus. Jis sužinojo, kad nei vienas iš anų dviejų niekada gyvenime nesikreipė į tuos archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų situacijos. O tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų daro mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.
Vis dėlto dalis tiesos apie uždarytus archyvus yra. Kai kurie svarbūs archyvai yra uždaryti mokslininkams, ir į juos įleidžiami tik kai kurie laimingieji, pavyzdžiui, Taneris Akçamas. Tačiau šie archyvai yra ne Turkijoje, o JAV, Prancūzijoje ir Jeruzalėje. Armėnijos revoliucinės federacijos (ARF) archyvas Bostone, Boghos-Nubar bibliotekos archyvai Paryžiuje bei Armėnijos patriarchatas Jeruzalėje nėra pasiekiami mokslininkams. Kaip minėjau, tik keli išrinktieji gali į juos patekti.
2)Neigimas
Pagrindinis genocido pasakojimo elementas akivaizdžiai yra „neigimas“. Pagal šį teiginį Turkija daro viską, kad paneigtų armėnų genocidą. Ji daro viską, kad ši tema neišplauktų į paviršių. Tie, kurie atmeta genocidą, yra tiesiog neigiantieji ir taip toliau ir panašiai.
Visų pirma, kaltinti kažką kažko neigimu nėra akademinis elgesys. Mokslininkai nekaltina vieni kitų neigimu; tą daro politikai ir aktyvistai. Taip pat, kaip galima neigti kažką, kas nėra nustatytas ir užtikrintas faktas. Kaip anksčiau minėjau, nėra jokio teismo nutarimo, nustačiusio 1915-ųjų įvykius kaip genocidą. Todėl negalime neigti armenų genocido – galime tik atmesti arba neigti pareiškimus apie genocidą.
Praleiskime semantiką ir eikime prie šių kaltinimų neigimu pagrindo: kaltinimas „neigimu“ yra taktika, siekianti nutildyti ir sumenkinti nesutampančias nuomones, sukuriant fait accompli. Paprasta kaip du kart du.
3) Vienas iš kaltinimų dėl neigimo padarinių yra teiginys, jog turkai nekenčia armėnų. Remiantis šia logika (!!), genocido tezės atmetimas reiškia genocido tąsą ir paliudija nesibaigiančią turkų neapykantą armėnams.
Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėtiPaminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)
Negaišiu laiko kalbėdamas apie genocido tąsos metafiziką. Tačiau kaip gi dėl turkų neapykantos armėnams? Leiskite parodyti kelias nuotraukas, kurios byloja, kaip Armėnija demonstruoja „pagarbą ir toleranciją”.
Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti (2013-2019)
Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)
Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)
2017 m. lapkričio 21 d. Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, pavadinta ASALA teroristo Montės Melkoniano garbei. Jos atidarymo ceremonijai vadovavo Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Paminklas Karekinui Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)
Bauginimas ir dezinformacija
Noriu šiek tiek pakalbėti apie „neigiančiųjų pastangas uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius“. Tiesa sakant, šis kaltinimas gali būti apibrėžtas Froido „projekcijos“ sąvoka, tai yra, savų klaidų ir piktadarybių įžvelgimu kituose.
Nesutampančių nuomonių šmeižimas
Pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija yra įgyti moralinį pranašumą demonizuojant nesutampančias nuomones. Vietoje to, kad leistųsi į moksliškai racionalias diskusijas, šie žmonės bando apšmeižti tuos, kurie turi savąją nuomonę. Tam negailima pastangų ir naudojamos visos įmanomos priemonės.
Pavyzdžiui, buvo sukurtas šmeižikiškas interneto puslapis „Armėnų gėdos siena“, pateikiantis sąrašą „Armėnijos priešų“ iš įvairių gyvenimo sričių, įskaitant ir „genocido neigėjus“.
Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)
Į šį sąrašą patenka tokie vardai kaip Bernardas Lewis, Stanfordas Shaw ir Normanas Stoneas, kurie nors ir yra vieni iš labiausiai pasižymėjusių istorikų, tiriančių Vidurio Rytus, Osmanų Imperiją ir II-ąjį Pasaulinį karą, tačiau, atmeta genocido tezę.
Šis interneto puslapis yra tik pavyzdys. Galite rasti daugybę visokio plauko įžeidimų armėniškoje spaudoje JAV, Prancūzijoje, kitose šalyse bei pačioje Armėnijoje. Nelaimei, tokio tipo šmeižikiškos kampanijos yra plačiai paplitusios ir gan efektyviai priekabiauja prie žmonių.
Nesutampančių nuomonių atskyrimas
Kita strategija, kaip uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius, yra tiesiog ignoruoti tuos, kurie siūlo skirtingas nuomones, lyg jų nebūtų visai.
Tai daroma dviem būdais. Pirma, genocido tezės šalininkai beveik niekada nekviečia mokslininkų su nesutampančiomis nuomonėmis į savo organizuojamas konferencijas bei atmeta jų prašymus dalyvauti. Viešose konferencijose jie visada atsisako sėdėti prie to paties stalo.
Konkretus pavyzdys būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti taip vadinamos „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!!) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, buvo nepriimti visi asmenys, atmetantys genocido tezę. Tokių pavyzdžių yra daug.
Antrasis būdas ignoruoti nesutampančias nuomones yra tiesiog į jas neatsakyti, net jeigu jos tiesiogiai užginčija genocido tezės šalininkų argumentus. Tiesa sakant, tai yra labai neįprasta akademinėje aplinkoje. Paprastai akademinėje aplinkoje asmenys, kurių nuomonės nesutampa, veliasi į diskusijas, rašo žurnaluose, ir kartais tokie ginčai tarp mokslininkų trunka metų metus. Tačiau genocido tezės šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Taneris Akçamas, niekada neatsako žurnaluose tiems, kas kaltina jį manipuliavimu šaltiniais. Kadangi manipuliavimas šaltiniais yra rimtas kaltinimas istorikui, išties yra keista nesulaukti jokių atsakymų į šiuos kaltinimus.
Suprantama, kad jeigu asmuo neturi ką atsakyti į jam skirtus kaltinimus, jis stengsis išlaikyti tylą, kad apie diskusiją sužinotų kuo mažiau žmonių. Tačiau tai tėra tik viena didesnio paveikslo dalis. Platesnė strategija yra sumenkinti ir atskirti nesutampančias nuomones, taip neleidžiant joms pasiekti platesnės auditorijos. Žmonės bus susipažinę tik su vienos pusės argumentais ir net nežinos, ką sako kita pusė.
Turėtų būti aišku, kad būtent genocido tezės šalininkai bando išvengti bet kokios mokslinės diskusijos 1915-ųjų įvykių tema. Būtent šie žmonės bando paversti šią temą į dogmą. Tai jie šmeižia ir menkina priešingas nuomones, kad galėtų valdyti ir primesti, kas gali būti sakoma ir kas ne. Aš tikiu, kad lietuviai, kurių amžius viršija 40 metų, yra labai pažįstami su šia despotiška nuostata.
Kaip sociologui man svarbu ir gana pavojinga, kad pastaruosius 4-5 metus genocido tezės šalininkai pradėjo vaizduoti 1915-ųjų įvykius pro įsivaizduojamą religinių nesutarimų prizmę.
Pasak kai kurių leidinių, kraujo ištroškę musulmonai turkai su savo giliai įaugusia neapykanta armėnams, pasinaudoję I-uoju Pasauliniu karu, išnaikino ištikimus ir taikius armėnų krikščionis. Yra netgi tikinančių, kad Osmanų Imperija įsitraukė į I-ąjį pasaulinį Karą, idant išnaikintų armėnus.
Tiesą sakant, 1915-ųjų įvykių dangstymas religiniais nesutarimais yra tiesiog perdirbtas amžiaus senumo planas.
Noriu parodyti kelias nuotraukas.
Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardigian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!
Tuomet 1919 m. pagal šią „atvirą istoriją“ buvo nufilmuotas filmas pavadinimu „Sielų aukcionas“.
Juodai balta nuotrauka yra scena iš šio filmo: musulmonų turkų nukryžiuotos krikščionių mergaitės!!! Beje, vyksta karas, vyksta genocidas, o visi kryžiai yra identiški ir idealios formos!!! Paveiksliukas dešinėje yra šio filmo plakatas. Blyški oda prieš tamsią odą, grožis prieš bjaurumą, smurtas prieš nekaltumą, moteris prieš vyrą… viskas, kas simbolizuoja tariamą kategorišką skirtumą ir priešiškumą tarp Vakarų ir Rytų, armėnų ir turkų, krikščionių ir musulmonų.
Kaip jau sakiau, daugmaž nuo 2015 metų 1915-ųjų įvykiai vėl pradėti vaizduoti per tariamą krikščionybės ir islamo dvilypiškumą.
Kodėl paskutinius kelis metus einama būtent tokia kryptimi? Reikia suprasti, kad permodeliuojant 100 metų senumo teiginius apie „musulmonų turkų žiaurumą krikščionims“ siekiama užkariauti širdis žmonių, nukentėjusių nuo DAESH/ISIS ir panašių teroristų įvykdytų nusikaltimų Vidurio Rytuose. Todėl nenuostabu, kad genocido tezės šalininkams tapo įprasta kalbant apie armėnų genocidą minėti Džihado teroristų žiaurumus.
3) Remiantis Rafaeliu Lemkinu
Rafaelio Lemkino knyga
Aš jau minėjau, kad negalėdami 1915-ųjų įvykių paskelbti genocidu, genocido tezės šalininkai pradėjo naudoti genocido ir nusikaltimų prieš žmoniją terminus pakaitom, suliedami du skirtingus nusikaltimus vieną su kitu.
Taip pat mes matome, kad dėl tos pačios priežasties tie patys žmonės pradėjo vis labiau remtis Rafaeliu Lemkinu – teisininku, kuris labai stengėsi apibrėžti genocido nusikaltimą ir įtvirtinti jį tarptautinėje teisėje.
Tvirtinama, kad kurdamas genocido terminą Lemkinas turėjo omenyje žiaurumus prieš armėnus. Šis tvirtinimas yra naudojamas kaip armėnų genocido fakto įrodymas. Tačiau įdomu, kad jo 1944 m. knygoje „Ašies grupės valdymas okupuotoje Europoje“, kurioje Lemkinas pirmą kartą pavartojo žodį genocidas, nėra nei vieno žodžio, susijusio su Armėnija ar armėnais.
Genocido terminas yra apibūdinamas kaip „sinchronizuotas puolimas“, kurio tikslas „išnaikinti tautas ir etines grupes“. Tai atskleidžia, kad šioje knygoje genocidas siejamas su nacių karo nusikaltimais okupuotose Prancūzijos, Liuksemburgo ir Lenkijos teritorijose.
Vienas iš pirmų kartų, kada Lemkinas viešai paminėjo 1915-ųjų įvykius kaip genocido pavyzdį, buvo 1949 m. vasario 13 d. interviu CBS kanalui metu. Tame interviu jis užsiminė, kad dirbant ties genocido apibrėžimu jį įkvėpė armėnų patirti žiaurumai. Tačiau kitą kartą Italijoje tas pats Lemkinas teigė, kad jį įkvėpė pagonių romėnų žiaurumas krikščionims.
Iš tikrųjų Lemkiną įkvėpė daugybė istorinių įvykių. Jo nepublikuotoje knygoje „Įžanga į genocido studijas“, kurią mokslininkams 2012 m. paviešino Stevenas Leonardas Jacobsas leidinyje „Lemkinas apie genocidą“, minimi 62 istoriniai genocido atvejai, kurių 41 vyko moderniais laikais. Devintoje Lemkino modernių laikų genocido sąrašo vietoje yra net „graikų genocidas prieš turkus“. Taigi, jeigu imsime Lemkino tyrimus kaip atramos tašką bandant nuspręsti, kurie istoriniai įvykiai buvo genocidas, mums reikės pripažinti graikų vykdytą „Turkų genocidą“ bei dar 61 kitą genocido atvejį.
Nepaisant viso šito, faktas nesikeičia, kad galiojantis genocido nusikaltimo apibrėžimas buvo įvestas 1948 m. Genocido konvencijoje ir gana skiriasi nuo Lemkino pasiūlyto apibrėžimo.
2) Dar vienas svarbus genocido pasakojimo elementas yra teiginys, kad Holokaustas buvo sumodeliuotas pagal armėnų genocidą, kuris savo ruožtu ir buvo pirmasis modernių laikų genocidas.
„Aš atitinkamai paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“
Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse.
Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.
Praleiskime faktą, kad ši Hitleriui priskiriama kalba neturėjo nieko bendro su „galutiniu žydų problemos sprendimu“ ir kad Holokausto mašina buvo paleista praėjus trims metams po Lenkijos užėmimo. Taip pat praleiskime įdomų faktą, kad armėnai paminimi šioje citatoje lyg iš niekur ir visiškai nesisieja su likusia tariamos Hitlerio kalbos dalimi.
Pabaigai, tvirtinimai, kad Hitleris pasakė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“ buvo tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai priėjo išvados, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai taip pat šiuos tariamus žodžius atmetė kaip įrodymą.
Ar reikia dar kalbėti apie šią tariamą Hitlerio kalbą? O ji yra vis dar begėdiškai cituojama genocido tezės partizanų.
Parlamento rezoliucijos. Neigimo kriminalizacija
Iš tikrųjų paralelių piešimas tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių yra pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija. Įrodinėdami šį paralelizmą, jie siekia uždrausti visas diskusijas apie 1915-ųjų įvykius. Tam jie siekia išleisti teisės aktus, susijusius su istorija ir kriminalizuoti nesutampančias nuomones.
Kalbant apie teisės aktus, susijusius su istorija, viena iš naujausių tendencijų yra genocido tezės pavertimas dogma, todėl parlamente bandoma prastumti „Armėnijos genocido“ rezoliuciją. Tiesą sakant, per pastaruosius 20 ar daugiau metų šiai grupei pagrindinis būdas laimėti ginčą būdavo spausti tarptautines organizacijas ir institucijas bei trečiųjų valstybių parlamentus, kad šie išleistų rezoliucijas ir pareiškimus apie „Armėnų genocidą“. Lobistų organizacijos ir armėnų valdžia sutelkė nemažai pastangų, kad užtikrintų kelią tokioms rezoliucijoms. Šiandien jau yra 29 šalys, išleidusios rezoliucijas, įstatymus ir paraiškas apie Armenų genocidą.
Propagandinis plakatas, kurio tikslas – sukurti žiauraus turko įvaizdį
Teisės aktų, susijusių su istorija, priėmimo klaidingumas turėtų būti aiškus. Istorija yra mokslas, kurį reikia studijuoti ir apie kurį istorikams reikia diskutuoti vėl ir vėl. Tai nėra kažkas, ką galėtų nuspręsti politikai. Mokslas, šiuo atveju istorijos, turėtų būti nepriklausomas nuo politinių pareiškimų ir siekių.
Kas liečia teisės aktų, susijusių su istorija leidybą, Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas (po 2009 m. tapęs Bendruoju Teismu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo dalimi) priėmė nuosprendį dėl Armėnų genocido. Teismo nuosprendis teigė, kad:
Užtenka pažymėti, kad 1987 m. Rezoliucija yra grynai politinis dokumentas, kuris gali būti parlamento pataisytas bet kuriuo metu. Todėl dokumentas negali turėti privalomų teisinių pasekmių nei autoriui, nei, a fortiori, kitoms institucijoms atsakovėms.
Taigi Teismas ne tik nustatė politinę prigimtį šios ir panašių rezoliucijų, bet ir atskleidė, kad jos bet kuriuo metu gali būti keičiamos.
Kaip turbūt žinote, 2019 m. lapkričio 29 d. JAV Atstovų rūmai išleido rezoliuciją dėl „Armėnų genocido“. Praėjus kelioms dienoms po šios rezoliucijos išleidimo, Steve‘as Cohenas, Tenesio valstijos Demokratų partijos atstovas pareiškė:
„Aš visada prieštaravau Armėnų rezoliucijai, bet šią savaitę balsavau už ją, nes atrodo, kad Turkija visiškai negerbia Jungtinių Valstijų“.
Kaip apgailėtina turėtų būti armėnų lobistams, kad jų didysis tikslas galų gale yra tik politinis įrankis, skirtas skirtingų valstybių įstatymų leidėjams nubausti Turkiją, kai tik santykiai tarp Armėnijos ir Turkijos paaštrėja.
Taip pat, kaip jau minėjau anksčiau, vienintelis, kas gali nuspręsti, ar duotasis nusikaltimas yra genocidas ar ne, yra įgaliotas teismas, aprašytas Genocido konvencijoje.
Nesutampančių nuomonių kriminalizacija
Dar šis tas apie tesiės aktų, susijusių su istorija, priėmimą. Nuo 2000 m. vidurio buvo bandymų ne tik išleisti tokių teisės aktų, bet ir kriminalizuoti genocido tezės neigimą. Šiandien Slovakijoje, Graikų Kipro Administracijoje pietiniame Kipre ir pačioje Graikijoje genocido tezės užginčijimas yra baudžiamas nusikaltimas. Šveicarija taip pat priklauso šiai grupei, bet, aš manau, Šveicarijos teisininkai pakeis šį įstatymą pagal 2015 m. spalio 15 d. Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje.
Bandymai kriminalizuoti nesutampančias nuomones paprastai remiasi Holokausto modeliu. Cenzūros šalininkai teigia, kad jei jau Holokausto neigimas yra baudžiamas nusikaltimas, todėl turėtų būti baudžiamas ir Armėnų genocido neigimas. Taip pat, pasak cenzūros šalininkų, genocido neigimas yra nusikaltimas dėl neapykantos ir kėsinasi į nukentėjusiųjų ir jų palikuonių orumą – todėl turėtų būti baudžiamas. Tiesą sakant, tai dar vienas būdas sulyginti 1915-ųjų įvykius su Holokaustu.
Iš tikrųjų, šioje byloje buvo kalbama apie Prancūzišką bylą, kurioje nuo 2006 m. buvo bandoma kriminalizuoti genocido tezę, bei 2015 m. spalio 15 d. EŽTT nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje, kurioje Perinçekas buvo kaltinamas Armėnų genocido neigimu.
2012 m., 2016 m. ir 2017 m. sprendimuose Prancūzijos Respublikos konstitucinis teismas, aukščiausias Prancūzijoje, atmetė Armėnijos genocido neigimo kriminalizaciją.
Dar vienas antiturkiškos knygos viršelis
Šiais trim atvejais, Prancūzijos Respublikos Konstitucinis teismas nusprendė kad:
1) Teisės aktų leidyba „neturėtų kištis į sritis, už kurias atsakingi istorikai“.
2) Nusikaltimai, nustatyti Prancūzijoje ar galiojančiuose tarptautiniuose teismuose ir nusikaltimai, kurie arba nėra nustatyti jokiame tesime, arba nustatyti užsienio valstybiniame teisme yra kategoriškai skirtingi.
3) Holokaustas yra nusikaltimas, nustatytas įgalioto teismo, ir jo neigimas yra rasizmo kurstymas. Nei vienas iš šių teiginių netinka 1915-ųjų įvykiams.
4) Galiojantis teismo sprendimas yra būtinas, siekiant nustatyti veiksmo baudžiamąjį pobūdį, kurio neigimą prašoma bausti. Viešoji nuomonė negali užimti galiojančio teismo sprendimo vietos.
5) „Rasistinio ar religinio pobūdžio neapykantos kurstymas nebūtinai yra radikalaus neigimo, nuvertinimo ar genocido nusikaltimo trivializavimo ir kitų panašių nusikaltimų dalis… baudžiami pagal baudžiamąjį įstatymą.
6) Genocido tezės neigimo kriminalizacija yra „nusižengiantis konstitucijai išpuolis prieš žodžio laisvę“, nes bandoma nubausti „bet ką, kas ginčija egzistavimą… nusikaltimų, kuriuos patys įstatymų leidėjai nusprendė esant nusikaltimais“.
Prancūzijos Konstitucinė taryba kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius.
2015 m. spalio 15d. EŽTT nuosprendis Perinçeko prieš Šveicariją byloje
2015 m. spalio 15d. EŽTT Perinçeko prieš Šveicariją byloje, pabrėždama kad teismas „žinojo, jog armėnų bendruomenei labai svarbu tas masines deportacijas ir skerdynes laikyti genocidu”, nusprendė, kad genocido tezės paneigimas nebuvo neapykanta ar netolerancija armėnų orumui.
Mūsų diskusijai labai svarbu, kad EŽTT diskusijas 1915-ųjų įvykių tema pripažino viešuoju interesu.
Taip pat buvo pridėta, kad nėra jokio tarptautinio įstatymo, įpareigojančio vykdyti genocido tezės neigimo kriminalizavimą, ir tai būtų lygu nesutampančių nuomonių cenzūrai. Tai, iš tikrųjų, yra teisės į žodžio laisvę pažeidimas.
Tiek Prancūzijos Konstitucinė taryba, tiek ir EŽTT kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius. Tai genocido tezės šalininkų argumentus, paremtus padirbtais pareiškimais ir kitais nedorais būdais, padarė negaliojančiais.
Turkijos Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, kad daugiau nei 2 metus galiojantis „Vikipedijos“ draudimas šalyje pažeidžia teisę į saviraiškos laisvę, praneša valstybinė naujienų agentūra „Anadolu“.
Šis sprendimas leis atkurti prieigą prie internetinės enciklopedijos Turkijoje. KT šią bylą sprendė gavęs „Vikipedijos“ fondo skundą dėl vyriausybės įvesto draudimo.
2017 m. balandį Turkijos vyriausybė uždraudė prieigą prie „Vikipedijos“ dėl „nacionalinio saugumo sumetimų“. Jau kitą mėnesį – gegužę – „Vikipedijos“ fondas pateikė skundą Turkijos KT.
Šiemet gegužę „Vikipedijos“ fondas taip pat padavė Turkiją į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Turkijos vyriausybė turi iki sausio 10 d. pateikti atsakymą EŽTT.
„Nenuostabu, kad Konstitucinis Teismas nusprendė, jog „Vikipedijos“ draudimas pažeidžia saviraiškos laisvę, – teigė Stambulo Bilgi universiteto teisės profesorius Yamanas Akdenizas. – Stebina tik tai, kad Konstituciniam Teismui prireikė dvejų su puse metų šiai bylai išnagrinėti.“
Y. Akdenizo teigimu, KT delsimas buvo politiškai motyvuotas: „Teismas tikriausiai tik dabar priėmė sprendimą, kad sumenkintų laukiamą EŽTT nutartį, kurioje bus kritikuojama vyriausybė.“
Turkija jau anksčiau buvo apribojusi prieigą prie „YouTube“ ir „Twitter“.
„Teismui prireikė tik 10 dienų paskelbti sprendimą „Twitter“ byloje ir 45 dienų „YouTube“ byloje“, – pridūrė Y. Akdenizas.
Pasak profesoriaus, Turkijoje blokuojama prieiga prie daugiau nei 288 tūkst. interneto svetainių.
Antradienį Seimui planuojama pateikti Konstitucijos 74 straipsnio pataisą, kuri atvertų Rolandui Paksui kelią į Seimą.
Šią 95 įvairioms frakcijoms priklausančių Seimo narių inicijuotą pagrindinio šalies dokumento pataisą pristatys Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Projektu siūloma papildyti Konstitucijos 74 straipsnį nuostata, kad asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino Seimo nario mandatą, gali būti renkamas Seimo nariu ne anksčiau kaip po dešimties metų nuo tokio asmens pašalinimo iš einamų pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo.
Pagal projektą, toks asmuo negali būti renkamas Respublikos prezidentu, taip pat negali eiti jokių kitų Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Teikiamais Konstitucijos pakeitimais siekiama įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, kuriuo Lietuva pripažinta pažeidusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnį, garantuojantį teisę į laisvus rinkimus.
Siūlomas 10 metų draudimo būti renkamam Seimo nariu terminas, projekto autorių nuomone, būtų proporcingas ir leistų tinkamai atsižvelgti į EŽTT sprendime byloje Paksas prieš Lietuvą pateiktus išaiškinimus dėl „pasyviosios“ rinkimų teisės į parlamentą ribojimo.
„Pagal siūlomą Konstitucijos 74 straipsnio papildymą šis EŽTT sprendimas būtų įvykdytas visa apimtimi. Kartu pastebėtina, kad įstatymo projektu siekiama sudaryti teisines prielaidas asmeniui, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino Seimo nario mandatą būti renkamam tik Seimo nariu. Taigi įstatymo projekte nurodoma, kad toks asmuo negalės eiti jokių kitų Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu. Be to, atsižvelgiant į Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią asmuo gali būti renkamas Respublikos prezidentu, jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu, įstatymo projekte atskirai nurodoma, kad asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino Seimo nario mandatą, negali būti renkamas Respublikos prezidentu“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.
Beje, priėmus Konstitucijos pataisą, Seimui reikės pakeisti ir Seimo rinkimų įstatymą.
Tarp 95 Seimo narių, kurie teikia Konstitucijos pataisą, yra Seimo nariai Viktoras Pranckietis, Gabrielius Landsbergis, Julius Sabatauskas, Vanda Kravčionok, Vytautas Kamblevičius, Ramūnas Karbauskis, Rimantas Sinkevičius, Algirdas Butkevičius, Irena Šiaulienė, Gediminas Kirkilas, Viktorija Čmilytė- Nielsen, Eugenijus Gentvilas, Ingrida Šimonytė, Aušrinė Armonaitė.
Konstitucijos pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.
Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Dauguma Europos Tarybos valstybių narių atstovų svarstė, kas yra didesnis argumentas – principinga pozicija smerkti Rusijos agresiją ar 33 mln. eurų, kuriuos Kremlius pažadėjo įmokėti į organizacijos biudžetą. Pasirinkimas buvo pinigai, o visokių pasiteisinimų greit buvo prigalvota. Tik Baltijos valstybės, Ukraina, Lenkija, Sakartvelas, Jungtinė Karalystė ir Švedija priešinosi, kad jokie Putino pinigai negali kompensuoti tarptautinių nusikaltimų, kuriuos vykdo šalis agresorė.
Kuo svarbus balsavimas dėl 33 mln.
Europos Tarybai priklauso 47 Europos ir Kaukazo šalys. Ši tarptautinė organizacija prižiūri 1949-ųjų Europos Žmogaus teisių konvencijos įgyvendinimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) veiklą. Rusijos teisė balsuoti Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje ir kiti įgaliojimai buvo suspenduoti dėl 2014-aisiais įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos ir paramos separatistams Rytų Ukrainoje, kovojantiems su Kijevo pajėgomis. Konflikto metu jau žuvo daugiau nei 13 tūkst. žmonių.
Europa. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Protestuodama prieš sankcijas, Rusija 2017-ųjų birželį nustojo mokėti privalomuosius mokėjimus ET – pareiškė, kad to nedarys tol, kol jai nebus sugrąžinta balsavimo teisė. Maskva kasmet sumokėdavo 33 mln. eurų, sudarančių apie 7 proc. ET biudžeto. Jei Rusija iki šių metų birželio nebūtų susimokėjusi, ją, remiantis susitarimais, būtų reikėję pašalinti iš ET. Tačiau ETPA sutarė leisti Rusijos įstatymų leidėjų delegacijai sugrįžti į šią instituciją.
Lietuvos pozicija
Lietuva, kartu su Latvija, Estija, Ukraina, Švedija, Jungtine Karalyste ir Sakartvelu priešinosi Rusijos sugrįžimui. Argumentas paprastas. Rusija nėra įvykdžiusi nė vienos ETPA rezoliucijos dėl situacijos Ukrainoje, ne tik nesilaiko Minsko susitarimų, bet ir toliau tęsia Ukrainos atžvilgiu agresyvų elgesį. Praėjusių metų lapkričio mėnesį Kerčės sąsiauryje pagrobti Ukrainos jūrininkai vis dar įkalinti, Donecke ir Luhanske vykdoma neteisėta „pasportizacija“, kai supaprastinta tvarka Rytų Ukrainos gyventojams išduodami rusiški pasai.
Rusijos grįžimo nebūtų, jeigu tam, pirmiausia, nebūtų pritarę vokiečiai ir prancūzai. Šių šalių „pragmatizmas“ Rusijos atžvilgiu jau seniai žinomas ir liūdina, kad net įžūliausias Kremliaus elgesys neatveria akių. Vis kartojama, kad reikia kalbėtis. Labai gražus ir teisingas teiginys, tik kaip kalbėtis, kai viena pusė meluoja, išsisukinėja ir apgaudinėja?
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos grįžimas į ETPA buvo ypač arogantiškas ir kvepia Adolfo Hitlerio stilium. Į Europą jie atsiuntė delegaciją, kurios 4 nariams Europos Sąjunga taiko asmenines sankcijas. Jiems apskritai negalima atvykti į ES, tačiau išimtis, kai vykstama į tarptautinių organizacijų renginius, kaip šįkart. Vieną iš šių veikėjų, Leonidą Sluckį, Rusija dar pasiūlė skirti ETPA pirmininko pavaduotoju. Maža, kad jis asmeniškai prisidėjo prie agresijos Ukrainoje, tai dar yra bent kelių moterų apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Čia jau Rusijos valstybė demonstruoja požiūrį ne tik į užsienio politiką, bet ir savo visuomenei siunčia signalą, kad tokie tipai verti tik paaukštinimo.
Vokietija už Rusijos dujas moka pinigus, kuriuos Kremlius naudoja gaminant ginklus ir apmokant propagandą. Šįkart tokie pat krauju sutepti pinigai papildys Europos Tarybos biudžetą. Organizacijos, kuri saugo žmogaus teises.
Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius išvyko į Strasbūrą kur dalyvaus Europos Tarybos Ministrų komiteto posėdyje žmogaus teisių klausimais. Posėdyje ministras pateiks informaciją apie Lietuvos pažangą vykdant Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimus.
Posėdyje teisingumo ministras kalbės, kaip vykdomas EŽTT sprendimas dėl nuteistųjų iki gyvos galvos ir bausmės peržiūrėjimo, taip pat sprendimas CŽV kalėjimo Lietuvoje.
Šiemet kovą Seimui priėmus įstatymo pataisas, leidžiančias nuteistiesiems iki gyvos galvos kreiptis į teismą dėl bausmės peržiūrėjimo, Lietuva ėmėsi visų būtinų priemonių, kad būtų įvykdytas EŽTT sprendimas peržiūrėti nuteistųjų iki gyvos galvos bausmes. Šiai bylai Europos Tarybos Ministrų komitetas taikė sustiprintą priežiūrą.
Europos Tarybos Ministrų komitetas – tai sprendimus priimanti Europos Tarybos, vienijančios 47 valstybes, institucija.
Birželio 6-7 dienomis E. Jankevičius dalyvaus Europos Sąjungos Teisingumo ir Vidaus reikalų ministrų tarybos posėdyje Liuksemburge.
