Ankara, birželio 22 d. (AFP-ELTA). Turkijos teismas panaikino apkaltinamuosius nuosprendžius ir paleido 71 kadetą, kurie buvo įkalinti iki gyvos galvos dėl kaltinimų dalyvavus 2016 metais nepavykusiame bandyme įvykdyti perversmą, trečiadienį pranešė bylą stebintis advokatas.
Iš viso 355 kadetams buvo skirtos bausmės iki gyvos galvos už įtariamą mėginimą nuversti tuometinio ministro pirmininko Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybę.
Po nepavykusio perversmo įvyko plataus masto valymai, per kuriuos dešimtys tūkstančių žmonių neteko darbo vyriausybės institucijose. Buvo nuteista beveik 5 000 žmonių, iš jų beveik 3 000 – įkalinti iki gyvos galvos.
Tačiau žmogaus teisių advokatai ir kadetų motinos jau seniai tvirtino, kad valymai baigėsi tuo, jog buvo įkalinti žmonės, neturėję jokio vaidmens bandyme įvykdyti perversmą, nusinešusį apie 250 gyvybių.
Antradienį Turkijos kasacinis teismas panaikino nuosprendžius 116 kadetų, 71 iš jų paleido į laisvę, o likusias bylas sustabdė, kol bus išnagrinėtos apeliacijos, sakė žmogaus teisių advokatas Cemilas Cicekas.
„Jų nekaltumas pagaliau buvo įrodytas, bet tik praėjus šešeriems metams, kurie buvo išbraukti iš jų gyvenimo“, – pridūrė už žmogaus teises kovojantis opozicijos įstatymų leidėjas Omeras Farukas Gergerlioglu.
Turkija kaltina JAV gyvenantį musulmonų pamokslininką Fethullah Guleną organizavus nepavykusį perversmą, tačiau jis tai griežtai neigia.
Po bandymo įvykdyti perversmą pasikeitė visi šiuolaikinės Turkijos politikos aspektai: R. T. Erdoganas uždraudė opozicines partijas, o jo vyriausybė uždarė nepriklausomą žiniasklaidą.
Puikiai suprantu, kad gyvenimas šioje Žemėje klostosi pagal principus, kurie nuo mūsų troškimų nepriklauso. Žemėje – daug blogio, kurio nė kiek nemažėja, kuris, regis, neišvengiamas. Kiek sykių žmonija, išvarginta žiaurių karų ir žudynių, tvirtino „daugiau – niekada” ir tuo pačiu melavo sau pačiai?
Karai niekur nedingo. Kariavome prieš tūkstantį metų, kariaujame šiandien, kariausime rytoj. Karai – mūsų kasdienybė.
Tad kas belieka? Žurnalistai teturi vienui vieną galimybę – komentuoti. Kiek įmanoma nuoširdžiau, mat viešojoje erdvėje atvirų svarstymų – stokojama. Kur kas daugiau politkorektiškumo, atsargumo, apsidraudėliškumo replių subjaurotų analizių.
Šiandien dar kartą kartoju – karo Ukrainoje buvo galima išvengti. Bet NATO ir Europos Sąjunga neparodė užtektinai sugniaužto kumščio Vladimirui Putinui, o Ukrainai – neištiesė pagalbos rankos, kai to labiausiai reikėjo, ir Rusijos kariauna pajudėjo mūsų pusėn.
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Suprantu, Vakarų civilizacija nepajėgi pašalinti visų pasaulyje susikaupusių nelaimių. Bet juk Ukraina – čia pat, beveik Europos centras!
Tad vieną kartą liaukimės šaukę, jog mums labai rūpi demokratija, taika, sąžiningumas. Prikąsti liežuvį privalėtų pirmiausia Paryžius ir Berlynas. Padorios valstybės neskuba prekiauti su svetimas teritorijas grobstančiomis valstybėmis. Turėkime drąsos pripažinti, jog už demokratiją ir taiką turime kiek svarbesnių reikalų. Vaizdžiai tariant, tikrasis mūsų Dievas – „Nord Stream 2” dujotiekis. O demokratija, teisingumas ir taika – tik tada, jei netrukdo tiesti „Nord Stream 2” vamzdį.
Jau beveik šimtas parų, kai Rusijos kariauna siautėja Ukrainoje, o Vokietija tik dabar vis drąsiau prabyla, esą nusprendusi ukrainiečių didvyriams sparčiau tiekti sunkiosios ginkluotės. Tas skubėjimas štai koks: vokiška ginkluote Kyjivas bus pajėgus pasinaudoti tik liepos mėnesį. Tad vokiška ginkluotė tarnaus ukrainiečių kariams tik po pusės metų, jei skaičiuosime nuo vasario 24-osios, kai prasidėjo karas.
Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Merkel su Obama
Ačiū, žinoma, ir už tai, bet vien dėl šito „skubėjimo” neapsiverčia Vokietijos vadinti demokratine, taiką mylinčia valstybe. Juolab kad Vokietijos valdžioje – daug ginčų, ar verta Ukrainai padėti taip stipriai, kad ji akivaizdžiai laimėtų. Gal geriau dėti pastangas, kad niekas šiame kare nešvęstų ryškios pergalės – nei Kyjivas, nei Maskva? Nes jei Ukraina nugalės Rusiją, ją reikės priimti ir į NATO, ir į ES, o tai reiškia, kad Vokietijos įtaka NATO ir ES struktūrose sumenks.
Štai kas ramybės neduoda Vokietijos prezidentui ir kancleriui.
Egoistiškai mąsto ir Prancūzijos prezidentas: jei Ukraina įveiks Kremlių, ją teks įsileisti į europietiškas struktūras, ir Prancūzijos įtaka – ištirps. Štai kodėl Paryžius rėkia, esą Ukraina bus priimta į ES tik po kelių dešimtmečių.
Dabar prie Vokietijos ir Prancūzijos jungiasi Italija. Esą Ukraina galėtų paaukoti keletą savo teritorijų Rusijai. Tegul V. Putinas bent kiek išsaugo savo „veidą”. Tegul atsiranda pretekstas deryboms. Man regis, niekšiškas požiūris. Labai jau lengva dalinti svetimas žemes. Dalinkime – savas. Jei Berlynas, Paryžius ir Roma mano, kad tokiuose ginčuose leistina prekiauti savomis teritorijomis, tai rusų separatistams savas žemes ir atiduokite. Tegul Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje įsikuria tokie anklavai kaip, sakykim, Kaliningrado sritis. Apgyvendinkite ten Kremliaus gerbėjus.
Kaliningrado srities žemėlapis
Apkaltinsite mane, kad šneku nesąmones? Taip – tai nesąmonė. Bet ne aš jų autorius – šias nesąmones, apvertus reikšmes aukštyn kojomis, sapalioja Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderiai. Kaip kadaise – tie, kurie Mažosios Lietuvos žemėse įkūrė Kaliningrado sritį.
Dar viena tema: Amerikos karinė parama Ukrainai. Šiandien ji tarsi velniškai didelė – dešimtys milijardų. Bet išklausę ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, kuris lygina, kiek Washingtonas anuomet skyrė lėšų, pavyzdžiui, Afganistanui ir kiek dabar atseikėja Ukrainai, – pamatysime, jog turime painų Gordijo mazgą. O jei palyginsime, kiek karinės pagalbos, skaičiuojant procentais nuo išlaidų karinėms reikmėms, Ukrainai šiandien skiria Estija ir kiek Ukrainai duoda JAV, vėl apstulbsime. Amerika greičiau skūpi, nei dosni Ukrainai.
Ar skubu į NATO priimti Suomiją ir Švediją? Skubu. Nepaisant karčios tiesos: narystės NATO aljanse šiandien labiausiai nusipelnė Ukraina. Jei gyvenimas šioje Žemėje klostytųsi pagal gėrio principus, Stokholmas ir Helsinkis turėtų kukliai palaukti, nes per daug ilgai svarstė, skaičiavo, lygino, derėjosi. Per daug arogantiškai didžiavosi mokančios susišnekėti su Kremliumi, laviruoti tarp savų ir Rusijos interesų.
Juolab niekam neleistina atsainiai žvelgti į NATO narės Turkijos priekaištus. Oficialioji Ankara elgiasi labai teisingai, kai garsiai ir atvirai įvardina savus priekaištus. Taip ir turėtų būti organizacijoje, kur susirinkę draugai, bičiuliai, partneriai. Privalu liautis stumdyti Turkiją tarsi antrarūšę valstybę.
Turkijos kariai
Šitaip sakydamas galvoju ne tik apie Skandinaviją, bet ir apie Baltijos šalis. Į Europos Sąjungą priimti Turkijos neskubame, vadinamąjį armėnų genocidą 1915-aisiais pripažinome nė nežvilgtelėję į turkiškus archyvus. Jei Turkija poną Fethullah Gülen laiko savo priešu, mes būtinai tvirtinsime atvirkščiai. Jei Turkija kariauja su kurdų grupuotėmis, tuos kurdus būtinai laikysime šventais.
Gink Dieve, nesakau, kad Turkija visur ir visuomet – teisi. Bet man atrodo, jog rimčiau įsiklausyti į Turkijos interesus – būtina. Kitaip anksčiau ar vėliau sulauksime dienos, kai Turkija ignoruos mūsų interesus. Šiandien taip ir atsitiko. Dar visai neseniai į šias pinkles kvailai įkliuvo Lietuva, nes keletą dešimtmečių labai atvirai nuolaidžiavo Rusijos satelite tapusiai, svetimas žemes okupavusiai Armėnijai (omenyje turiu azerbaidžanietišką Karabachą).
O kai Lietuvai prireikė, kad Turkija palaimintų Baltijos šalių gynybos planus, turkai pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto: eikite po velnių, mes jūsų neginsime, dabar jus gins narsioji Armėnijos kariuomenė.
Panašiai nutiko ir skandinavams.
Pavojinga pamiršti patarlę: nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti vandenį.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr,
Tarptautinė bendruomenė dažnai smerkia visų formų ir apraiškų terorizmą bei skelbia apie pasiryžimą kovoti su terorizmu. Tai yra tinkamas požiūris, nes terorizmas išlieka didele grėsme visos žmonijos saugumui, gerovei, vertybėms ir šviesesnės ateities perspektyvoms.
Pastaraisiais metais terorizmo reiškinys pasikeitė. Proceso metu, plečiantis teroristinių organizacijų tikslams ir priemonėms, jų veiksmai įgavo naujų aspektų. Teroristinės organizacijos bando prisitaikyti prie socialinių, ekonominių ir technologinių pokyčių bei sparčiai besikeičiančios tarptautinės aplinkos. Kai kurios teroristų grupės nėra aiškiai matomos ir slepiasi už gudriai sukurtų propagandos įrankių.
Šiuo atveju taip pat reikia peržiūrėti mūsų pasaulinę kovos su terorizmu strategiją. Veiksmingai kovai su terorizmu reikia visapusiško naujos kartos teroristinių organizacijų suvokimo ir supratimo, taip pat naujos perspektyvos ir tvirtos politinės valios, kurią tarptautinė bendruomenė turėtų parodyti šia linkme.
Atėjo laikas sugriauti stereotipus, peržiūrint mūsų nusistovėjusias prielaidas naujos terorizmo grėsmės akivaizdoje. Naujo tipo teroristinė organizacija, būtent Fetullah Teroro Organizacija (FETO) ir Turkijos kova prieš ją, yra ryšku spavyzdys šiuo atžvilgiu.
2016 m. liepos 15 d. Turkija susidūrė su žiauriu FETO bandymu įvykdyti perversmą. FETO, slapta teroro organizacija, kuri infiltravosi į valstybės įstaigas, bandė sunaikinti demokratiją ir jėga nuversti demokratiškai išrinktą valdžią. Tą juodą naktį dėl FETO teroristinių išpuolių žuvo 251 mūsų pilietis ir daugiau nei 2000 piliečių buvo sužeisti. Valstybės institucijos, ypač tautos laisvą valią įkūnijantys Parlamentas ir Prezidentūra, buvo puolami sunkiąja ginkluote, įskaitant tankus, karinius lėktuvus ir sraigtasparnius.
Kaip FETO nariai tąnaktį galėjo taip žiauriai elgtis prieš turkų tautą? Kaip jie tapo tokie priešiški išrinktai valdžiai ir teisėtai konstitucinei tvarkai? Mūsų atsakymuose į šiuos klausimus gali būti užuominų apie šios labai pavojingos grupės, kuri efektyviai veikia daugelyje šalių, atsiradimą ir struktūrą.
Šios klastingos organizacijos nariai Turkijoje ir įvairiose kitose šalyse buvo ideologiškai indoktrinuojami, o jų smegenys plaunamos, piktnaudžiaujant švenčiausiomis nacionalinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, dažniausiai vadinamosiose švietimo įstaigose, mokyklose, kalbų centruose ar bendrabučiuose. Jų pasaulėžiūra taip pat buvo suformuota sekant sukurtą išminties mitą, pastatytą aplink vadeivą Fethullah Gulen, kuris buvo paskelbtas vadinamuoju „visatos imamu“. Iškreipta FETO hierarchija įpareigoja jo įsakymus vertinti kaip absoliučius faktus ir jais negalima abejoti, net jei jie prieštarauja demokratinėm svertybėms i ržmogaus teisėms. FETO, siekdama užtikrinti visišką paklusnumą, taip plauna jaunų žmonių protus, kad galiausiai jie susvetimėjo su savo draugais, net su savo šeima. FETO perversmo rengėjai, kaip nuotolinio valdymo robotai, nedvejodami, vos gavę FETO nurodymus, nukreipė ginklus į savo kolegas ir bendražygius, kad paskerstų juos liepos 15-osios naktį.
Su FETO susiję asmenys taip pat sugeba pasislėpti įgydami įvairias tapatybes visuomenėje, kurioje gyvena. Organizacija specialiai taikėsi į civilinę, karinę ir saugumo biurokratiją. Galutinis viso to tikslas yra perimti valstybės institucijas.
Turkijos patirtis prieš bandymą įvykdyti perversmą yra pilna pavyzdžių neteisėtų metodų, kurių FETO gali imtis savo planams įgyvendinti. Tai yra ir politikų bei biurokratų šantažas, didelio masto sisteminės apgaulės per centrinius egzaminus, siekiant kad jų nariai patektų į valstybines institucijas, manipuliavimas, fiktyvūs ieškiniai siekiant inicijuoti teisminius procesus prieš jų oponentus, naudojimasis jiems priklausančių žiniasklaidos, verslo, mokyklų ir nevyriausybinių organizacijų tinklais.
Pirmasis FETO taikinys, žinoma, yra Turkijos Respublika. Dėl šios priežasties jie užsiima sistemine juodosios propagandos veikla, kuria siekiama nukreipti tarptautinę viešąją nuomonę prieš Turkiją. Vis dėlto norėčiau pasidalinti draugišku patarimu: būtų didelė klaida manyti, kad FETO kelia grėsmę tik Turkijai. Neabejotina, kad teisiniai tyrimai, kurie bus pradėti tose šalyse, kuriose FETO yra įsikūrusi, atskleis daug neteisėtos veiklos, pradedant finansine korupcija ir baigiant sukčiavimu vizų ir prieglobsčio prašymuose. Pats laikas šioms šalims žengti šį žingsnį.
Priešingai nei teigia jos nariai, FETO yra ne politinio konflikto Turkijoje šalis, o kruvinas terorizmo ir nusikaltėlių tinklas. Visos Turkijos Didžiajame nacionaliniame medžlise atstovaujamos politinės partijos, valdančiosios ar opozicinės, taip pat laiko FETO teroristiniu ir nusikalstamu tinklu.
Mano žinutė aiški. Turime veikti kartu ir ryžtingai prieš visas teroristines organizacijas, neatsižvelgiant į jų formas, įskaitant FETO. Negalima siekti kompromiso su tais, kurie vykdo teroro aktus. Kaip ir FETO atveju, turime ginti demokratiją ir laisves, atsižvelgdami į paslėptą terorizmo veidą. Esame skolingi tai savo piliečiams, terorizmo aukoms ir ateities kartoms.
Mevlüt Çavuşoğlu – Turkijos Respublikos užsienio reikalų ministras
Mevlüt Çavuşoğlu – Minister of Foreign Affairs of the Republic of Turkey. EPA – ELTA photo.
The international community frequently expresses its condemnation of terrorism in all its forms and manifestations and its determination to fight terrorism. This is an appropriate attitude, as terrorism remains a major threat to the common security, well-being, values and prospects for a brighter future of all humanity.
The phenomenon of terrorism has undergone a transformation in recent years. In the process, as the aims and means of terrorist organizations have expanded, their actions have taken on new dimensions. Terrorist organizations are trying to adapt themselves to social, economic and technological developments and a rapidly evolving international environment. Some of the terrorist groups are not clearly visible and are hidden behind a slyly designed propaganda tool. This case also requires a review of our global counter-terrorism strategy. The effective fight against terrorism requires a comprehensive perception and awareness on the next generation terrorist organizations, as well as a new perspective and a strong political will that the international community should demonstrate in this direction.
It is time to break down stereotypes by reviewing our established assumptions in the face of the new threat of terrorism. A new type of terrorist organization, namely the Fetullahist Terrorist Organization (FETO) and Turkey’s struggle against it are a striking example in this regard.
Turkey faced a brutal coup attempt by FETO on 15 July 2016. FETO, a secret terrorist organization that infiltrated state bodies, attempted to destroy democracy and overthrow the democratically elected government by force. On that black night, as a result of the terrorist acts of FETO 251 of our citizens were killed and more than 2,000 citizens injured. State institutions, especially our Parliament and the Presidency, where the free will of the nation is embodied, were assaulted by heavy weaponry including attacks by tanks, military aircraft and helicopters.
How could FETO members be so cruel to the Turkish nation that night? How did they become so hostile to the elected government and the legitimate constitutional order? Our answers to these questions may contain clues about the emergence and structure of this very dangerous group that is active in an effective manner in a number of countries.
Members of this insidious organization were subjected to ideological indoctrination and brainwashing in Turkey and various other countries through the abuse of the most sacred national and spiritual values, mostly in so-called educational institutions in the form of schools, language centers or dormitories. Their worldviews have also been shaped on a myth of fabricated wisdom built around the ringleader Fethullah Gulen, who has been declared the so-called ‘imam of the universe’. The distorted hierarchy within FETO obliges his orders to be seen as absolute facts and cannot be questioned even if they are contrary to democratic values and human rights. FETO brainwashed young people to such an extent that they eventually became alienated to their friends, even their families, in order to secure their full obedience. FETO coup plotters, like remote-controlled robots, did not hesitate to point guns at their colleagues and comrades in arms to slaughter them on the night of July 15, once they received FETO’s instructions.
FETO affiliated individuals are also able to hide by taking on different identities in the society in which they live. The organization has specifically targeted the civil, military and security bureaucracy. The ultimate goal of all this is to take over the institutions of the state.
Turkey’s experience before the coup attempt is full of examples of illegal methods that the FETO can resort to in order to advance its agenda. These include blackmailing politicians and bureaucrats, resorting to large-scale systematic deceptions in central examinations to place their members in state institutions, manipulation, making fictitious claims to initiate judicial proceedings against their opponents, and taking advantage of the media, business, school and NGO networks they own for this purpose.
The first target of the FETO is obviously the Republic of Turkey. For this reason, they are engaged in a systematic black propaganda activity aimed at directing international public opinion against Turkey. However, I would like to share the following friendly advice: it would be a grave misconception to think that FETO is only a threat to Turkey. There is no doubt that the legal investigations to be launched in the countries where FETO has placed itself will expose many illegal activities ranging from financial corruption to fraud in visa and asylum applications. It’s high time that these countries take this step.
Contrary to what its members assert, FETO is not a party to a political conflict in Turkey, but a bloody terrorist and criminal network. All political parties represented in the Turkish Grand National Assembly, ruling or opposition, also consider FETO a terrorist and criminal network.
My message is clear. We have to act together and with the same determination against all terrorist organizations, regardless of their forms, including FETO. No compromise can be made to those who commit acts of terrorism. As in the case of FETO, we must defend democracy and freedoms, taking into account the hidden face of terrorism. We owe it to our citizens, to the victims of terrorism and to future generations.
Mevlüt Çavuşoğlu – Minister of Foreign Affairs of the Republic of Turkey
