Dar 2015 metais buvo galima numanyti, jog mūsų slaptosios tarnybos dirba profesionaliai, todėl turime teisę jomis didžiuotis.
Lietuvos slaptosios tarnybos – „kietas riešutas“
Numanyti, kad mūsų „džeimsai bondai“ ne veltui valgo duoną, leido būtent du 2014 – 2015 metų demaskavimai. 2014-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo sučiuptas Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkas Sergejus Moisejenka. Netrukus, 2015 metų balandžio 29-ąją, keliaudamas traukiniu iš Kaliningrado srities į Baltarusiją per Lietuvos teritoriją, buvo areštuotas Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) karininkas Nikolajus Filipčenka.
Karo chirurgu dirbusio S.Moisejenkos sulaikymas iš pradžių neatrodė labai įspūdingas. Remiantis viešaisiais šaltiniais, pavyzdžiui, BNS informacija, jis dar 2012 metais užverbavo nuo vaikystės pažįstamą Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Šiauliuose karininką Sergejų Pušiną. Užverbavo tam, kad šis teiktų konfidencialios informacijos apie Lietuvos kariuomenę bei NATO oro policijos misiją, karinių orlaivių skrydžius, karinius mokymus, pajėgumų dislokacijos vietas bei operacijas Afganistane.
Analizuojant viešus VSD pranešimus N.Filipčenka atrodė kur kas svarbesnis žaidėjas. Remiantis VSD informacija, N. Filipčenka, naudodamasis padirbtais asmenybės dokumentais, siekė „prasiskverbti į Lietuvos valstybės valdymo institucijas bei Lietuvos teisėsaugos ir žvalgybos tarnybas“. N. Filipčenka buvo kaltinamas, pavyzdžiui, tuo, kad siekė užverbuoti Lietuvos Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnus. N.Filipčenkai žūtbūt reikėjo, kad kas nors iš VAD pareigūnų įtaisytų pasiklausymo įrangą Prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir jos rezidencijoje.
Po šių dviejų sulaikymų neprabėgo nė ketverių metų, kai Rusija juos abu susigrąžino. Rusijos skubėjimas, paženklintas neginčijant pasikeitimo sąlygų (Lietuvoje sulaikyti Rusijos šnipai buvo iškeisti į Rusijoje sulaikytus du Lietuvos ir vieną Norvegijos pilietį) netiesiogiai byloja, kad Kremliui tiek S.Moisejenka, tiek N.Filipčenka – itin svarbūs agentai. O tai – dar vienas Lietuvos slaptųjų tarnybų profesionaliosios veiklos pripažinimas.
Kad Lietuva jau turi stiprias slaptąsias tarnybas, leidžia manyti ir aplinkybė, jog Rusijoje 2016-aisiais metais buvo sulaikyti bei žvalgybine veikla apkaltinti du Lietuvos piliečiai – Aristidas Tamošaitis, nuteistas Maskvoje kalėti 12 metų, ir Jevgenijus Mataitis, turėjęs Kaliningrade kalėti 13 metų. Ar šie du Lietuvos piliečiai Rusijos teritorijoje atliko Lietuvos žvalgybų užduotis, ar Rusijos kontržvalgyba juos sučiupo tik kaip vadinamuosius įkaitus, kuriuos vėliau būtų galima iškeisti į įkliuvusius saviškius, – mes nežinome.
Tačiau 15min.lt portale paskelbtas Dovydo Pancerovo videopokalbis su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu Arvydu Anušausku bei Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiuoju analitiku Mariumi Laurinavičiumi leidžia manyti, kad tiek VSD, tiek AOTD (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas) turi užtektinai raumenų, kad galėtų imtis pačių sudėtingiausių ir painiausių operacijų. 15min.lt kalbinti saugumo ekspertai pastebėjo, kad mūsų slaptosios tarnybos pastaraisiais metais pateikė Rusijos žvalgybai daug nemalonių staigmenų, siurprizų, todėl Rusijos SVR, FSB, GRU agentai jau seniai Lietuvoje nesijaučia saugūs.
Indijos faktorius
Tačiau nepraraskime budrumo. Rusija turi neišsemiamų galimybių. Jos nevaržo demokratinėms šalims privalomos taisyklės. Ji nebūtinai mums siųs rusą, baltarusį, latvį ar lietuvį agentą. Kai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda neseniai Vilniuje priėmė aukšto rango Indijos politiką bei prabilo apie norą plėsti draugiškus Lietuvos – Indijos tarpusavio santykius, iškart prisiminiau paauglystę, kai sovietinė televizija dieną naktį skalambijo pompastiškus pranešimus apie nesulaužomą Indijos ir Sovietų Sąjungos draugystę, apie Deliui tiekiamas sovietines raketas, apie Maskvos universitetuose sėkmingai studijuojančius tūkstančius indų studentų. Todėl ir klausiu: kiek tų studentų Kremliui pavyko užverbuoti, kiek jų šiandien užima aukštus postus Indijoje, kiek jų, tapusių Indijos diplomatais, politikais, ekonomistais bei verslininkais, rašytojais, fotografais, keliauja po įvairiausias pasaulio šalis, įskaitant ir Lietuvą?
Taip buvo maždaug prieš kelis dešimtmečius. O kaip Delio ir Maskvos draugystė klostosi šiandien? Ar mūsų prezidentas, priimdamas aukšto rango svečią iš Indijos, turėjo išsamios informacijos, kaip oficialusis Delis nūnai bendradarbiauja su Vladimiro Putino valdoma Rusija?
„Vingiuoti pėdsakai Dauguose“
Galimi ir kiti variantai. Vieną iš jų kadaise aprašė Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas straipsnyje „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.
Žvelgiant paviršutiniškai – jame nėra sensacijos. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.
Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, t.y. kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis žlugdė sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl panoro skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.
Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbėta apie Dauguose verslauti sumaniusius būtent Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Gal jiems netaikytini tokie pat griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams?
Dera atkreipti dėmesį ne tiek į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur dirbo. Pasirodo, labai problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota Rusijos karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai bizniauti be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, veikia galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių – žvalgybinių centrų, taigi be FSB pritarimo – taip pat nė žingsnio.
Seimo narys A.Anušauskas rašė: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.
Remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“.
Vadinasi, tų verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai? Tikrai iškalbinga detalė. Išsamesni paaiškinimai nereikalingi…
Su Armėnijos ambasada suderinti būtina…
Kodėl prisiminiau asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais paskelbtą politiko publikaciją? Nagi visai neseniai mano kolega žurnalistas tekstą Kalnų Karabacho tema buvo nusiuntęs vienam prestižiniam Lietuvos leidiniui. Redakcijos vadovai po ilgokos pauzės pasiūlė rašinį apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus dėl Kalnų Karabacho pirmiausiai suderinti … su Armėnijos ambasada.
Kolega liko kaip maišu per galvą gavęs: kodėl savo publikaciją jis turėtų derinti su Armėnijos, kuri kontroliuojama per Rusijos karinę bazę, ambasada, o ne su, sakykim, Azerbaidžanu, kuriame nėra nė vienos Rusijos karinės bazės?
Kolegai pasirodė įtartinas pasiūlymas. Juk jei lietuviui žurnalistui, publicistui ar politikui kyla abejonių dėl informacijos tikslumo, patikimumo, protingiausia būtų teirautis ne svetimų šalių ambasadorių, o Lietuvos užsienio reikalų ministerijos specialistų nuomonės.
Ypač keista šį lietuvišką pasiūlymą buvo išgirsti dabar, kai Armėnija demonstratyviai neigia net Ukrainos teisę į Krymą. Užsienio spaudoje, omenyje turiu pirmiausia ukrainietiškus leidinius, jau užtektinai daug informacijos apie Ukrainos pasipiktinimą, kodėl Armėnijos piliečiai, savo vizitų nederinę su oficialiuoju Kijevu, važiuoja į Rusijos kontroliuojamą Krymą – tarp Armėnijos ir Krymo kuria tiesioginius prekybinius ryšius. Vos tik Ukraina pareiškė pastabą Jerevanui, girdi, taip elgtis negražu, oficialūs Armėnijos URM atstovai puolė demagogiškai įrodinėti, esą Armėnija – laisva šalis, todėl valdžia negalinti nurodinėti, kur jos piliečiams leistina keliauti (skaitykite Armėnijos užsienio reikalų ministerijos atstovės viešiesiems ryšiams Anos Nagdalian pareiškimus).
Žodžiu, turime akivaizdų spjūvį dėl Rusijos agresijos teritorijų netekusiai Ukrainai. Nes kitos šalys, sakykim Prancūzija, Italija, Vokietija, kurių piliečiai neteisėtai nuvykdavo į okupuotas teritorijas, pavyzdžiui, tą patį Krymą, teisinasi, apgailestauja, prižada dėti visas pastangas, kad tai nepasikartotų. Jerevanas nei atsiprašė, nei apgailestavo.
Todėl pagrįsta abejonė: jei Armėnija negerbia Ukrainos teritorinio vientisumo, kokios garantijos, kad ji gerbs Lietuvos, Latvijos, Estijos interesus? Beje, visi, kas domisi užsienio politika, puikiai žino, jog Armėnija Jungtinėse Tautose dėl ginčytinų teritorijų, pavyzdžiui, Pietų Osetijos, Abchazijos, Padniestrės, jau senokai balsuoja lygiai taip pat, kaip ir Rusijos delegacija.
Be to, prisiminkime neseniai viešai, garsiai ištartus Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžius, esą Jerevanas renkasi organizacijas, kuriose pirmuoju smuiku griežia Kremlius (šis Armėnijos Ministras Pirmininkas po išrinkimo į valdžią jau devynis kartus viešėjo Kremliuje, šių metų gruodį numatytas dešimtasis vizitas į Maskvą).
Tuo tarpu Lietuvoje solidaus žurnalo redakcija prašo, kad tekste išguldytas žurnalisto mintis prieš publikavimą lietuviškame leidinyje palaimintų Vilniuje reziduojantys armėnų diplomatai?! Kas tai – nesusipratimas, nevykęs juokelis ar kažkas rimčiau? Nejaugi kultūriniame žurnale dirbantys Lietuvos intelektualai nepajėgūs suvokti, jog teksto derinimas su po pasaulį išsibarsčiusiomis Armėnijos ambasadomis, nebūtinai Vilniuje, – tai tas pats, jei rašinį derintume su Rusijos ambasadų, kuriose, kaip žinoma, knibždėte knibžda slaptųjų tarnybų darbuotojų, diplomatais?
Beje, Lietuvos žiniasklaidoje pasigendu paaiškinimų (kad ir Edmundo Jakilaičio „Dekonstrukcijose“), kodėl vis dar turime jėgų, kurios visiškai nuo Rusijos malonės priklausomą Armėniją stengiasi įrašyti į Rytų partnerystės programas arba pamiršta pabrėžti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą, dėl kurio tarp Jerevano ir Baku kilo karinis konfliktas, vieningai priskiria Azerbaidžanui.
2019.11.18; 10:38
