Namikas Alijevas, profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

Po Friedricho Eberto fondo atstovybės Armėnijos Respublikoje projektų koordinatoriaus Nareko Sukiasiano ir Friedricho Eberto fondo atstovybės Pietų Kaukaze vadovo Felikso Heto (Felix Hett) provokacinių straipsnių, išspausdintų Fondo žurnale „IPJ-jurnal“ (atitinkamai „Smūgis į Achilo kulną“ 2021 metų lapkričio 18 dieną ir „Suskaldytas Kaukazas. Rusijos karas prieš Ukrainą sukrėtė Azerbaidžaną, Armėniją ir Gruziją, bet nepakeitė jų raidos kelio“ 2022 metų kovo 14 dieną) ir man po jų paskelbus atsakymus interneto svetainėje blacksea-caspia.eu (prie Sukiasiano straipsnio IPJ-journal (demaskuojam melą) / BLACKSEA CASPIA (blacksea-caspia.eu) ir Friedricho Eberto fondas tarnauja Armėnijos Respublikai (arba armėnų diasporai) / BLACSEA CASPIA (blaksea-caspia.eu), Fondas pusmetį liovėsi užsiiminėti provokacijomis, ir atrodė, kad iš atsakymų pasidarė išvadas.

Tačiau rugsėjo 14 d. Fridricho Eberto fondas vėl griebėsi senų darbų ir išspausdino to paties Nareko Sukiasiano angažuotą straipsnį, pavadintą „Precedento neturinti eskalacija“ (Nauja eskalacija tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – Užsienio politika ir saugumas / IPG Journal (ipg-journal.io)). Juo buvo pratęsta tendencinga neobjektyvi Fondo politika, suteikianti tribūną vienai šaliai ir išsauganti sau tarnaujančius asmenis, nepripažįstančius tarptautinės teisės ir objektyvios tiesos. Netuščiažodžiausime ir dar kartą parodysime, kaip toli pažengė Fridricho Eberto fondas, tarnaudamas Armėnijos Respublikos interesams Pietų Kaukaze.

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

2020 lapkritį per 44-ių dienų Karabacho karą Azerbaidžanas išlaisvino pasaulio bendruomenės ir JTO pripažintas savo teritorijas, kurios 30 metų buvo okupuotos Armėnijos Respublikos. Beje, okupuotos teritorijos buvo atkariaujamos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, todėl civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai Azerbaidžano teritorijoje, kur gyvena armėnų tautybės Azerbaidžano piliečiai, nenukentėjo.

Ir priešingai, Armėnijos Respublika šaudė balistinėmis raketomis iš savo teritorijos į taikius Azerbaidžano miestus, esančius už šimtų kilometrų nuo fronto linijos. Buvo daugybė taikių Azerbaidžano gyventojų aukų. Armėnijos Respublika šiurkščiai pažeidė tarptautinės humanitarinės teisės normas. Tam nesunku rasti patvirtinimų: visas internetas pilnas patvirtintos foto bei vaizdo medžiagos. Tie faktai patvirtinti ir teisėsaugos nevyriausybinių organizacijų.

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė

Tai kodėl mes apie visa tai absoliučiai nieko nerandame Friedricho Eberto fondo internetinėje svetainėje „IPJ-jurnal“? Būtų neblogai, jei Fondas paaiškintų tą klausimą. Kitaip vertėtų jo paklausti, kuo gi jis užsiima Pietų Kaukaze?

Pralaimėjus karą, supratus, kad Armėnijos Respublika turės išlaisvinti okupuotas teritorijas, be to, suprantant Azerbaidžano teisę pribaigti pagal tarptautinę teisę Armėnijos karinę mašiną (agresoriaus ginkluotąsias pajėgas) Armėnijos teritorijoje, naktį iš lapkričio 9 į 10 dieną Nikola Pašinianas kartu su Azerbaidžano ir Rusijos lyderiais pasirašė Trišalį pareiškimą, taip išsigelbėdamas nuo sutriuškinimo.

Azerbaidžanas taip pasielgė iš žmoniškumo, kad išvengtų bereikalingų žmonių aukų, nors buvo už 5 kilometrų nuo Hankendžio (Stepanakerto, kaip jis buvo vadinamas sovietiniais laikais bolševiko komisaro ir teroristo Stepano Šaumiano garbei). Trišalis pareiškimas iš esmės – tai kelio į taiką Pietų Kaukaze žemėlapis.     

Po karo išaiškėjo, kad visa Armėnijos Respublikos okupuota teritorija, iš kur  išvaryti visi gyventojai azerbaidžaniečiai, visiškai sugriauta, išgrobstyta ir užminuota. Neužminuota liko teritorija, kur gyveno etniniai armėnai. Per trisdešimt okupacijos metų Azerbaidžano miestai ir kaimai, išsidėstę šių laikų Libano teritorijai prilygstančiame plote, buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, o kultūrinis, dvasinis, religinis ir istorinis to regiono paveldas be skrupulų sunaikintas arba rimtai sužlugdytas.

Tų, kas globojo Armėnijos Respubliką agresijoje, melas tris dešimtmečius laikė okupacijoje Azerbaidžano teritorijas, privedė jas iki totalios griūties. Dabar tuo melu stengiamasi sutrukdyti taikiam procesui, neleisti sudaryti taikos sutarties, nustatyti sienas.

Azerbaidžanas pradėjo tų teritorijų išminavimą ir atkūrimą. Azerbaidžano įtvirtinimų inžinerijos padaliniai iki šiol išlaisvintose teritorijose aptiko ir sunaikino viso 7559 priešpėstines, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusius šaudmenis, įmontuotus Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų. Gi mūsų šalis suteikė visiems galimybę susipažinti su okupantų barbarizmu ir nusikaltimais. Daugybė diplomatų, tarptautinės žiniasklaidos atstovų, politinių ir valstybės veikėjų vizitų į išlaisvintas teritorijas, informacija apie juos tarptautinėje žiniasklaidoje – visa tai liudija apie armėnų įvykdytus nusikaltimus. Įdomu, kodėl Fondas tais klausimais nesikonsultavo su Vokietijos ambasados Baku bendradarbiais (kurie lankėsi tose teritorijose), jeigu pats nežinojo, kad toks yra didžiausioje Pietų Kaukazo šalyje, kur Fondas veikia?

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Atstatydamas tas teritorijas Azerbaidžanas kuria Karabache socialinę infrastruktūrą (tiesia šiuolaikiškus kelius, stato elektrines, įmones, atlieka agrarinius darbus ir t. t.), tvarko gyvenvietes, naudojant šiuolaikiškas skaitmenines technologijas urbanistikoje (statomi išmanieji kaimai ir miestai). Baigiamas statyti antras tarptautinis oro uostas, kurį numatoma atidaryti jau spalį. Trumpiau sakant, investuojamos milžiniškos lėšos į armėnų sugriauto regiono atstatymą.

Be to, Azerbaidžanas įvykdė visas Trišalio pareiškimo sąlygas, taip pat užtikrino ir Lačino koridoriaus nekliudomą funkcionavimą, – pastarasis užtikrina Armėnijos Respublikos komunikaciją su armėnų kompaktiškai gyvenama Azerbaidžano teritorija, kuri yra Rusijos taikdarių kontingento atsakomybės zona. Rusija prisiėmė užtikrinti armėnų saugumą Karabacho regione pagal minėtą pareiškimą. 

Armėnijos Respublika, priešingai, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Trišalį pareiškimą: iš Karabacho teritorijos neišvestos Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir neužtikrintas susisiekimas transportu tarp Azerbaidžano Respublikos vakarinių rajonų ir Nachičevanės Autonominės Respublikos, kad piliečiai, transporto priemonės ir kroviniai galėtų nekliudomai judėti abiem kryptimis.

Nesinori kartoti Sukiasiano kliedesių straipsnyje, bet pateiksiu tik vieną citatą: „bekompromisiai Azerbaidžano reikalavimai toli peržengia Armėnijos „raudonąsias linijas“, būtent: visiškai atsisakyti armėnų saugumo garantijų Karabache (nekalbant jau apie jų statusą), nuginkluoti armėnų vietines pajėgas Karabache ir suteikti suverenius koridorius į savo eksklavą Nachičevanę per Armėnijos teritoriją (faktiškai – tiesioginį susisiekimo kelią sausuma su Turkija)“. Bet juk tai įsipareigojimai, kuriuos Armėnijos Respublika prisiėmė pagal Trišalio pareiškimo 4 ir 9 punktus! Armėnai Karabache – Azerbaidžano piliečiai, ir jų saugumą valstybė garantuoja taip pat, kaip ir visų kitų piliečių, lygiai taip, kaip ir visiems kitiems 30–40-čiai tūkstančių armėnų, gyvenančių kitose Azerbaidžano teritorijose. Tam nereikia palikti Azerbaidžano teritorijoje okupacinės kariuomenės, kurios Azerbaidžanas nesunaikino humaniškais sumetimais, kad išvengtų taikių gyventojų aukų.

Azerbaidžanas pasiūlė Armėnijos Respublikai sudaryti taikos sutartį, remiantis penkiais punktais, įtvirtintais JTO Įstatuose ir ESBO 1975 metų Helsinkio Baigiamajame akte, o taip pat delimituoti ir demarkuoti sieną. Tai tikslus kelias į taiką. Tačiau visos tos Azerbaidžano iniciatyvos blokuojamos melagingais pažadais, nepatvirtinamos konkrečiais žingsniais ir nerealizuojamos.

Norėčiau pasiteirauti Fondo, kuris Pietų Kaukaze (kaip jau aiškėja) užsiima ne tik humanitariniais klausimais, kaip čia jo nesudomino klausimas, kodėl Armėnijos Respublika boikotavo kelio į taiką žemėlapį – Trišalį pareiškimą? Juk kas gali būti humaniškiau už talkinimą taikos procesui karo iškankintame regione?

Gana ilga įžanga į atsakymą būtina, kad skaitytojas suprastų visą angažuotos Friedricho Eberto fondo pozicijos amoralumą.

Po Europos Tarybos pirmininko Šarlio Mišelio, Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo ir Armėnijos Respublikos premjero Nikolo Pašiniano ketvirto susitikimo 2022 m. rugpjūčio 31 dieną N. Pašinianas kelintą kartą atsidūrė zutzvango (priverstinėje, – vert. past.) situacijoje: tarp tarpininkams duotų pažadų ir tam tikrų jėgų Rusijoje remiamo Kočariano ir Sargsiano klano. Baigėsi tuo, kad jis viešai atsisakė tame susitikime pasiektų susitarimų.

Nepaisant viso šito, Azerbaidžanas, parodydamas gerą valią, perduoda armėnams penkis armėnų kariškius, sulaikytus Azerbaidžano teritorijoje jau po 44 dienų karo.

Tuo pačiu laikotarpiu, Pašinianui grįžus į Irevaną, Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos suaktyvina ankstesnius reguliarius Azerbaidžano teritorijos apšaudymus, ypač Kalbadžaro, Lačino, Daškesano ir kai kurių kitų rajonų. Suaktyvindami ir ankstesnius reguliarius Azerbaidžano pozicijų apšaudymus minėtomis kryptimis armėnai siekia vilkinti taikos susitarimo pasirašymą, taip pat trukdyti stambius atstatymus bei statybas išvaduotose nuo okupacijos teritorijose.  

Ir dar vienas klausimas Fondui: ar Azerbaidžanas provokuos Armėniją artilerijos apšaudymams, tiek investavęs į išvaduotas ir pasienio teritorijas? Ar jis sieks tęsti karą ir skirti tiek išteklių teritorijoms, kurios virs mūšio lauku? Atsakymas aiškus.

Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų diversijų grupės rugsėjo 12 naktį užminavo Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius ir teritorijas tarp pozicijų. Naktį iš rugsėjo 12 į 13 Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų padaliniai apšaudė Azerbaidžano armijos pozicijas, 80 azerbaidžaniečių kareivių bei karininkų žuvo, 282 buvo sužeisti, padaryta žalos karinei infrastruktūrai. Azerbaidžano armijos kontrveiksmai rugsėjo 13-14 sunaikino Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų karinę infrastruktūrą, pozicijas, kurios kėlė pavojų Azerbaidžano pasienio regionams.   

Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Azerbaidžanas atsakydamas siekia užtikrinti savo ginkluotųjų pajėgų padalinių, o taip pat ir civilių asmenų, įtrauktų į atstatymo darbus bei statybas išvaduotose teritorijose, saugumą. Buvo nustelbta armėnų priešlėktuvinės gynybos sistema, išvestos iš rikiuotės radioelektroninės kovos priemonės, sunaikinta dešimtys artilerijos pabūklų ir kitokios technikos, subombarduotos 538-osios atskirosios kalnų šaulių brigados pozicijos link Zodo kaimo ties siena su Kalbadžaro rajonu, sunaikinti dviejų divizionų paleidimo įrenginiai C-300, tiek pat – C-125. Apie jokią žalą civilinei infrastruktūrai, taikiems gyventojams negali būti nė kalbos. Neatsitiktinai Armėnija negalėjo pateikti nė vieno patvirtinančio fakto.

Kur ir kokioje vietoje Azerbaidžanas peržengė sieną? Ar gali Sukiasianas ar koks nors kitas Fondo atstovas parodyti tą vietą? Apie tai bus galima kalbėti tik po sienos delimitacijos ir demarkacijos, kurių vengia Armėnijos Respublika, ir dabar jau aiškėja, kodėl.

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį

Azerbaidžanas laikosi įsipareigojimo 2020 metų lapkričio 9/10 Trišaliam pareiškimui, suinteresuotas, kad būtų pasitikėjimas regione pradėjus sienų delimitavimą ir demarkavimą, o taip pat, kad tarp dviejų šalių būtų pasirašyta taikos sutartis. Priešinga šalis, atvirkščiai, demonstruoja Pareiškimui prieštaraujantį elgesį, minuodama Azerbaidžano teritorijas, AR ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius. Ir tai akivaizdus įrodymas, kad Armėnijos Respublika laikosi karinės avantiūros ir revanšizmo pozicijos.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius

Šiuo metu laikomasi ugnies nutraukimo režimo, tad svarbu, kad Armėnijos Respublika susilaikytų nuo provokacijų ir klausimus tarp dviejų valstybių spręstų derybomis. Azerbaidžanas suinteresuotas normalizuoti santykius su Armėnijos Respublika politiniu ir diplomatiniu lygiu kaip šalis, siūlanti taikos darbotvarkę ir vykdanti atstatymo darbus regione.

Tokio pobūdžio publikacijos liudija, kad esama jėgų, trukdančių įvesti ilgalaikę taiką Pietų Kaukaze. Fondo globėjams nekenktų išsinagrinėti, kaip galima laikyti Fondo atstovu šalyje žmogų, proteguojantį jo supratimu savus etninius interesus, Fondo, iš kurio jis gauna algą, įvaizdžio sąskaita.

Straipsnio autorius – Namikas Alijevas, prof., teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

2022.09.24; 18:30