Kad Rusijos caras Vladimiras Putinas vis labiau spaudžiamas į kampą tiek „savų“ (turiu galvoje rusų opoziciją, nors ir ne vieningą bei susiskaldžiusią – aut. past.), tiek „išorės jėgų“, siekiančių sukelti Rusijoje „oranžinę revoliuciją“, – tampa vis labiau akivaizdu.
Dėl Rusijai taikomų Vakarų sankcijų už Krymo okupaciją, jos ekonomika beveik nebeauga jau penketą metų, o žmonių pragyvenimo lygis vis labiau smunka.
Rusijoje užaugo karta žmonių, kurie jokio kito prezidento, kaip Putinas, savo šalyje nuo gimimo nėra matę. Tačiau jie jau spėjo pamatyti ir susivokti, kokiomis vertybėmis gyvena Vakarų pasaulis, ir koks gyvenimas jų tėvynėje.
Tą patvirtina ir pastarųjų savaičių protesto akcijos Maskvoje po to, kai valdžia neleido opozicijos atstovams užsiregistruoti artėjančiuose rinkimuose į sostinės dūmą. Rekordiniai, per pusantro tūkstančio protestuotojų, areštai pašiurpino civilizuotą pasaulį. To nebuvo nuo 2012-ųjų protestų Maskvos Bolotnaja aikštėje, kuomet vienu iš pagrindinių opozicijos reikalavimų buvo Rusijos politinių kalinių išlaisvinimas. Tuomet trečiajai kadencijai išrinktojo Rusijos prezidento Vladimiro Putino inauguracijos dienos išvakarėse policijos ir OMON pastangomis „Milijonų maršas“ buvo išvaikytas, nemažai jo dalyvių atsidūrė kalėjime.
Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.
Praėjusį šeštadienį Kremliaus jėgos struktūros pademonstravo dar žiauresnius metodus, panaudotus prieš demonstrantus.
Internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip vienas riaušių policijos pareigūnas per protesto akciją už laisvus rinkimus kumščiu smogia jaunai moteriai į pilvą. Už ką? Pasak liudytojo, už tai, kad moteris paprašė nemušti kito mitinguotojo: „Nebejte jego, on že invalid“, – šaukė moteris.
Šį vaizdo įrašą peržiūrėjo milijonai internautų, todėl Rusijos vidaus reikalų ministerijai nebuvo kur dėtis – pirmadienį pranešė, kad pradėjo tyrimą.
Tokie Rusijos jėgos struktūrų pareigūnų veiksmai nėra jokia naujiena, greičiau kasdienybė.
Tačiau bjauriausia yra tai, jog net ir po tokių brutalių veiksmų, vienas įtakingiausių Kremliaus propagandistų, sukūręs net padlaižūnišką dokumentinį filmą apie „niekada neklystantį“ vadą, Vladimiras Solovjovas savo laidoje, komentuodamas šį mitingą, ciniškai, net nesumirksėjęs laidos pabaigoje „asmeniškai ir iš visos širdies“ padėkojo policijai: „Vyručiai, jūs esate šaunuoliai, savo darbą atlikote be priekaištų. Dėkoju asmeniškai“.
Atsargiai – tendencingasis Solovjovas
Ką daro žiurkė, užspeista į kampą? Studijų metais bendrabutyje teko savo akimis matyti: begalinio pykčio ir nevilties apimta ji spjaudosi seilėmis ir krauju pasruvusiomis akimis iš paskutiniųjų jėgų bando įkąsti bet kam.
Dar viena iš tos pačios Kremliaus propagandistų kohortos, Ana Šafran, kitoje politinių šou laidoje įkvėptai ėmė aiškinti, jog viską kursto ir organizuoja Vakarai, o labiausiai aršios yra Baltijos šalys. Esą nuo senų senovės Baltijos šalių ir Lenkijos žemės buvo rusų, todėl jos vis tiek bus atsiimtos: „Tegu jie ten nedžiūgauja kenkdami didžiajai Rusijai…“
Galima būtų tokią „išmintį“ nurašyti į menko intelekto, tačiau save žurnaliste vadinančios personos sapaliojimą, jeigu tai nebūtų ištransliuota pagrindiniame, Kremliaus akylai kontroliuojamame televizijos kanale.
Rusijai atrodo, jog ją visi skriaudžia. O skriaudžia dėl to, jog gviešiasi jos neišsenkančių žemės gelmių turtų.
Prieš keletą dienų virš Baltijos jūros skrido Rusijos gynybos ministras.
NATO Baltijos oro policijos misijos reaktyviniai lėktuvai pakilo į orą, kad identifikuotų lėktuvą, kuris skrido šalia sąjungininkų oro erdvės. Identifikavę tą lėktuvą, naikintuvai grįžo į bazę.
Šiame incidente dalyvavęs naikintuvas priklausė Ispanijos karinių oro pajėgų grupei, dislokuotai Lietuvoje, kurios orlaiviai nuo gegužės dalyvauja Aljanso vykdomoje Baltijos šalių oro policijos misijoje ir bus Lietuvoje iki rugpjūčio 31 dienos.
Armenas Gasparianas. Sputniknews foto
Tačiau šis įvykis sukėlė Rusijos pyktį. Patalogiškai Baltijos šalių nekenčiantis propagandistas, armėnų kilmės politologas Armenas Gasparianas pagrasino, esą Lietuvai, kuri be G taško daugiau neturi kuo pasididžiuoti, tai atsirūgs.
Suaktyvėjęs Kremliaus propagandinis karas prieš Baltijos šalis verčia suklusti – ar po invazijos į Ukrainą netapsime kitu vis labiau agresyvėjančios Rusijos taikiniu.
Vilniaus taryba trečiadienio posėdyje svarstys rezoliuciją dėl viešosios įstaigos „Go Vilnius“ direktorės Ingos Romanovskienės atšaukimo iš užimamų pareigų.
Rezoliucijoje teigiama, kad I. Romanovskienės veikla turėtų būti vertinama neigiamai, atsižvelgiant į „Vilniui – Lietuvos sostinės įvaizdžiui daromą negrįžtamą žalą tarptautiniu mastu“.
Rezoliuciją atleisti Vilniaus miesto savivaldybės įstaigos „Go Vilnius” vadovę rugpjūčio pradžioje pranešė įregistravusi Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai).
Kaip anksčiau rašė ELTA, sąjunga teigė, kad rezoliuciją įregistravo po konsultacijų su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijomis.
„Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad „Go Vilnius”, kurioje dirba 39 darbuotojai ir metinis įstaigos veiklos biudžetas siekia 2,5 mln. eurų, lėšos panaudojamos neefektyviai.
Remiantis „Go Vilnius” pateikta informacija, Vilnius pagal „Financial Times” fDi indeksą iškrito iš TOP 10 pagal palankumą verslui ir susisiekimo galimybes, kai anksčiau užėmė 5 poziciją, kitose kategorijose taip pat matomas ženklus kritimas“, – buvo rašoma Lietuvos laisvės sąjungos pranešime.
Jame taip pat teigiama, kad iki šiol įstaiga nėra įvedusi aiškių savo veiklos vertinimo kriterijų ir tik dabar atlieka viešąjį pirkimą, kurio laimėtojas turėtų juos suformuoti.
Pranešime pažymima, kad savivaldybės įmonė „Go Vilnius” nuo rugpjūčio 9 d., iš karto po pasaulyje minimos Tarptautinės orgazmo dienos, paleido kontraversišką reklamą „Vilnius – G-Spot of Europe“.
Lietuvos vardas Katedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šie Vilniaus tarybos nariai pasipiktino dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje buvo paleista Vilniaus reklaminė kampanija, kurioje miestas pristatomas kaip „Europos G taškas“. Vilnius pristatomas kaip „vieta, kurią sunku rasti, tačiau kai randi – tai nuostabu“.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad reklama stiprina Vilniaus, kaip sekso turizmo miesto, įvaizdį ir išnaudoja reklamai moters lytiškumą.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis teigė, kad sostinę kaip „Europos G tašką“ vaizduojanti reklama yra geriausia kada nors sukurta reklama tarptautinei rinkai.
Miesto meras Remigijus Šimašius socialiniame tinkle „Facebook“ yra išreiškęs paramą I. Romanovskienės vadovaujamos įstaigos veiklai.
„Kuriami raštai pirmiausiai pašalinti „Go Vilnius“ vadovę, (…) mat labai naudinga per miesto tarybos posėdį sudeginti porą valandų tokiems politiniams žaidimams ir trukdyti kurti miestui naudingus darbus.
Akivaizdu, kad tamsos šaukliams inkviziciniai raganų laužai prieš popiežiaus vizitą atrodytų labiau deramas dalykas, nei normalus, kūrybingas, laisvas miesto gyvenimas“, – savo nuomonę dėstė R. Šimašius.
Premjeras Saulius Skvernelis reklaminę kampaniją pavadino keistu reklaminiu būdu. Tačiau, pabrėžė premjeras, pasirinktas sostinės prisistatymo užsienyje būdas yra vilniečių reikalas, o pati kampanijos idėja neperžengia nei moralės, nei teisės ribų.
Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…
Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…
I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.
Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.
Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.
Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.
Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.
III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!
Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.
Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…
Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.
***
Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.
2018-ųjų liepos 6-oji. Vilnius. Gedimino prospektas. Slaptai.lt nuotr.Senoviškas automobilis Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vyriausybės kancleriui kreipusis į Vilniaus merą dėl reklamos, kurioje Vilnius pristatomas kaip Europos G taškas, miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis sako, kad reklama yra socialiai atsakinga ir jos stabdyti neketinama.
Penktadienį viešojoje erdvėje pasklido Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio Remigijui Šimašiui skirtas raštas, kuriame teigiama, kad reklamos startas rugpjūčio 8 dieną (Tarptautinę orgazmo dieną) jai suteikia nepageidaujamą atspalvį.
Anot A. Stončaičio, popiežiaus vizito metu „Vilniaus miestas save pristatys kaip Gailestingumo miestą“, todėl jos tinkamumas turėtų būti apsvarstytas.
Vilniaus gatvės vitrinos. Slaptai.lt nuotr.
„Manau, čia labai subjektyvus ir labiau apie asmenį pasakantis nei apie pačią reklamą vertinimas. Informaciją, kurią jie pateikė savo rašte, mes išklausėme, manome, kad reklama yra socialiai atsakinga ir kviečia kurti geresnį pasaulį, tai mes neplanuojame atidėti šios reklamos.
Vilniuje – kalėdinės nuotaukos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ji yra pati geriausia Vilniaus miesto savivaldybės kampanija tarptautinei rinkai ir gerokai lenkia bet kokį produktą, kuris buvo pagamintas nacionalinių agentūrų“, – penktadienį žurnalistams sakė P. Poderskis.
Penktadienį buvo paskelbta, kad „Vilnius – Europos G taškas“ reklamos kampanija oficialiai startuoja užsienyje. Joje Vilnius pristatomas kaip „vieta, kurią sunku rasti, tačiau kai randi – tai nuostabu“.
Lietuviui šie metai ir pasiruošimas jiems – kažkas šventa. Visos svarbiausios datos – Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trijų Karalių šventė – tai dvasinis pasiruošimas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, Kovo-11-ajai, Liepos 6-ajai… Aiman, šventinis laukas buvo smagiai užminuotas, ir žmonės nespėjo atsigauti nuo vieno sprogimo, kai pasigirsdavo kitas. Na, jei šventė – tai su fejerverkais…
Apžvelkime bendrą foną, kuriame tauta gyveno visą šį laiką, tikėdamasi kuo gražiausių išgyvenimų ir džiaugsmo.
Rugsėjis-spalis. Suprantama, didžiausias įvykis turėjo nutikti Lukiškių aikštėje, kada visi tikėjosi išvysti pagaliau suręstą paminklą laisvės kovotojams atminti. Tačiau pinigų aukotojai savo pastangų vaisių neišvydo. Du planuoti paminklai – „Vytis“ Vilniuje ir „Žvalgas“ Kryžkalnyje liko svajone. Keletą mėnesių vyko užkulisiniai mūšiai. Spalio mėnesį pinigai, surinkti Gintauto Lukošaičio „Žvalgui“, buvo perduoti kitam projektui, o visuomenei dar nežinant Kariuomenės dienos proga transliuotame koncerte per LRT, per pertraukos reklaminį intarpą staiga visi netikėtai pamatė keistą „koplyčią“, „Žvalgų“ – nė ženklo. Naujas, prastos kokybės darbelis buvo skubiai palaimintas Seime. Lygiai taip pat spalio 3 d. ŠMC su Kultūros ministerija paskelbė skubų alternatyvų konkursą „Vyčiui“, kuriam jau buvo suaukotos lėšos. Viskas įstrigo, „Vytis“ stovės Kaune, o Lukiškes kol kas sergsti LLKS inicijuotas relikvijų įamžinimas po žeme. Vis dar –
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
apkasuose? Ant žemės – smagus fontanėlis nuo vasaros karščių vaikučiams pasičiurkšti.
Lapkritis. Per Vėlines (Visų Šventųjų dieną) tautą sukrėtė Rūtos Vanagaitės „impičmentas“ A. Ramanauskui-Vanagui. „Vanagaitės skandalas“ baigėsi tuo, kad „Alma littera“ visas knygas atidavė į makulatūrą, nors tie, kurie garbstė „Mūsiškius“ (2016), spruko į krūmus, pasirodžius „Vištai strimėlės galva“ (2017). Visuomenės „veikėja“ ir „rašytoja“, nukentėjusi nuo tikro Vanago, Vytauto Landsbergio vykusiai įvardinta „Dušanskiene“, skyrybų su Zuroffu ir kitas žaizdas gydosi tarptautiniame PEN centre ir galimai rengiasi rašyti naują knygą, kurioje partizanai vėl patys „nusikapos sėklides ir išsidurs akis“ iš meilės KGB.
Tiesa, antisemitizmo eskalavimo temai buvo pasiruošta dar anksčiau – 2016 lapkričio 18 dieną, Vilniaus Rotušėje surengus diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Kaip ir dar anksčiau, vykdant parodomuosius „viešuosius pilietinius teismus“ su visokiais parašų rinkimais ir pasmerkimais Juozui Brazaičiui, generolui Vėtrai, taip pat fabrikuojant „nuvainikavimą“ Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Romualdui Ozolui ir kitoms iškilioms asmenybėms, mėginama remtis kryptingai falsifikuojamais istorijos faktais ir iškreiptai interpretuojamomis pseudo mokslinėmis studijomis.
Legendinis pulkininkas Kazys Škirpa
Nuo lapkričio 11 dienos prasideda #metoo skandalas, kai dėl seksualinio priekabiavimo „maudomi“ išskirtinai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir garsenybės: Šarūnas Bartas, Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas ir Jonas Vaitkus, taip pat soc. mokslų dr. Arvydas Lieponius. Visi be jokių teismų, vien paskelbus nuomones, neteko reputacijos, patalpų ir darbo vietų.
Gruodis. Spaudoje nuo 11 d. skelbiami nauji Nacionalinės premijos laureatai. Premijos negauna garbų jubiliejų švenčiantis žymus rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, visuomenei žinomas kaip nepalenkiamas antikomunistas, „Varpo“ autorius. Rašytojų sąjungoje vyksta renginys, skirtas rašytojų organizacijos leidinio „Metai“ (buvusios „Pergalės“) sukakčiai. Renginio metu pagrindinis pranešimas skiriamas komunistų rašytojo Juozo Baltušio, kurio dienoraščiai buvo spausdinami leidinyje visus metus, reabilitacijai. Pritariama jo minčiai (cituojamos ištraukos), kad klaidinga manyti, jog Lietuva gali būti savarankiška.
Gruodžio 5-6 d.d. vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencija (dalyvauja 24 institutai) Juzefo Pilsudskio garbei – gimimo 150-mečiui. Lietuvių tautos budelis Pilsudskis vaizduojamas kaip Lietuvos didvyris ar bent jau didžiai nusipelnęs veikėjas.
Naujieji metai pasitinkami Moscow City Ballet atvežtu baletu „Spragtukas“ Žalgirio arenoje Kaune ir 30 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Visi garsiai ploja ir geria šampaną.
Sausis, 6 d., „Trys karaliai“. Visuomenę, kuri švenčia katalikišką šventę, sukrečia KGB sąrašų skandalas: B. Burauskaitei atostogaujant išviešinamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomas KGB paliktas sąrašas, kuriame be bylų ir įrodymų, be analizės teigiama, kad Lietuvoje ir pasaulyje žinomos garsenybės Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo KGB agentai. Vis dar tęsiasi seksualinio priekabiavimo viešinimai spaudoje.
Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Sausio 18 d. įsilaužta į naujienų portalą TV 3 ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žeminanti informacija apie Krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir Žinių radijo“ laidų vedėją Ridą Jasiulionį. Maždaug tuo pačiu metu užsienio interneto portaluose paskelbta, esą Lietuva įvedė Mongolijai ekonomines sankcijas dėl prezidento žodžių apie sovietų okupaciją.
Sausio 26 d. Vilnius reklamos agentų paskelbiamas „G-tašku“. Turistų malonumui su vaizdine medžiaga: važiuokite, čia sekso rojus. Naujiena išgarsinama per portalus.
Vasaris. Vasario 12 d. BNS praneša, kad vietoj Lietuvos himno nuskambėjo LTSR himnas per apdovanojimų ceremoniją dziudo Europos jaunių taurėje, kai buvo sveikinama aukso medalį iškovojusi Lietuvos sportininkė Justina Kmieliauskaitė Italijoje, Folonikoje.
Vasario 16-oji. Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės kalba iškilmingame Seimo posėdyje pabaigoje nutraukiama (išjungiamas mikrofonas kalbantis su prezidente), niekur didžiosios žiniasklaidos nepublikuojama, į jos klausimus oficialiai neatsakyta, jos pasisakymas traktuotas kaip nesusipratimas.
Vakaras: Vilniaus Gedimino prospektas skendi troškiuose dūmuose nuo tankiai sustatytų ir uždegtų „nepriklausomybės laužų“ (gal supainiojo su sausiu?). Tiesą sakant, tenka apsisukti ir dingti kuo toliau, kad nebūtum išrūkytas ir neuždustum. Puiki savivaldybės dūmų uždanga.
Vasario 23-kovo 2 d.d. Nr. 8 „Respublikoje“ Vitas Tomkus pradeda skelbti savo „įtariamųjų KGB sąrašą“. Sąrašas visuomenės pasitinkamas su skauduliu ir rimtai, svarstomas, nors redaktorius su jam būdinga ironija mėgina įrodyti tokių „sąrašų“ nepatikimumą. Painiava didėja.
Vasario knygų mugėje Krašto apsaugos stende nėra nė vienos aktualios knygos, skirtos visuomenei, pavyzdžiui, nuo pavojaus apsiginti (trys knygos išleistos, tik neaišku, kur jų įsigyti). Leidinių labai maža.
Kovas. Kovo 8 d. per naktį Lukiškių aikštėje išdygsta įtartinas objektas, primenantis paminklą. Pasirodė, kad jį pastatė Lietuvos fantastų konventas „Lituanicon XXIX“, klubas „TL Draugija“.
Balandis. 25 d. išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu.
Birželis. Birželio 29 d. pranešama, kad išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu. Vėliau sugauti neva besimušantys du chuliganai, vienas jų laikė tą kapsulę. Birželį pranešta, kad Sondeckis su Banoniu nedirbo KGB (jei kas išgirdo).
Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau reikėtų dėti daugtaškį, nes kažin, kas dar valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių lietuvių laukia per Pasaulinę dainų šventę liepos pradžioje ir Mindaugo karūnavimo dieną? Gal virš šokančių porų prabirbs sraigtasparnis ir išmėtys proklamacijas? O gal oro balione virš Vingio parko estrados kybos naujam politikos sezonui besirengiantis jogas Viktoras Uspaskich, ir kaip Kašpirovskis iš aukštybių mėgins numaldyti liaudies nerimą?
Aptariau tik rezonansinius atvejus, kurie visuomenę panardino į kažkieno planuotą (tuos planus paslaugiai išplatinus gandosklaidai) sąmyšį ir neviltį, užgožusį šventinę nuotaiką, vilties spindulius ir net ramybės valandėles šeimose. Apie vidines politines ir socialines rietenas ir scenarijus neverta net kalbėti. Kur raudona linija eina, matyti iš šios improvizuotos „stenogramos“. Aisbergo viršūnė pagal logiką didesnė už normalios lyties pagrindą. Šimto apverstų aisbergų karalystė.
Apie prasmingomis, įsimintinomis tautai dienomis tvyrantį chaosą bylojo „paminklas“ Lukiškių aikštėje, skirtas Kthulhu kultui. Net gaila, kad policija suprato jaunimo pokštą ir saugiai jį pašalino – būtų puiki instaliacija, iliustruojanti Leitavijos debiloidų[i] vertybes. Tiems, kas nesupranta, paaiškintina, jog šis linksmas statinys apeliuoja į siaubo ir fantastikos literatūros klasiko, amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto (1890-1937) apysaką „Kthulhu šauksmas“ apie iš žvaigždžių kilusio baisūno kultą, laukiantį savo atgimimo valandos: košmarišką požeminį mąstančių lavonų miestą, mišrūnų garbinamą titanišką Padarą Kthulhu, kuris pasakojimo pabaigoje išnyra iš gelmių ir persekioja jūreivius, kol yra įveikiamas, bet neilgam: „Matyt, ir toliau gyvuoja ir Kthulhu, uždarytas toje akmens properšoje, kuri jį saugo nuo tada, kai saulė buvo jauna. Jo prakeiktas miestas dar kartą nuskendo, mat po balandžio audros „Akylasis“ praplaukė pro tą vietą, tačiau jo dvasininkai Žemėje ir toliau bliauna, šokčioja ir žudo, susibūrę apleistose vietose aplink stabais vainikuotus monolitus. Skęstantis miestas jį turbūt įtraukė, kol jis buvo savo juodojoje bedugnėje, antraip pasaulis jau klyktų iš baimės ir klaiko. Kas žino, kuo viskas baigsis? Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“. (Ha-ha-ha)
Per visus kultinio rašytojo apsakymus vingiuoja jo sukurtų personažų ir miestų siužetinės linijos, juose vyrauja blogio simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji figūruoja daug kur, bet ypač – apsakyme „Beprotybės viršukalnės“: iš kosmoso prieš milijonus metų į Antarktidą atkakusių žvaigždžiagalvių kapus puošia penkiakampes žvaigždes primenantys ledo kauburiai su taškelių raštais, tiksliai atkartojantys ant žalsvų mezozojaus sluoksniuose atkastų muilo akmenų, buvusių piniginiu vienetu, esančius raštus; ekspedicijos dalyviai lėktuvu nukanka į fantastinį praeities miestą, kuriame randa „begalinio įmantrumo, antgamtiško masyvumo ir nežemiškos egzotikos pavyzdžių“. „Kai kurioms geometrinėms formoms pavadinimų tikriausiai nebūtų sugalvojęs net pats Euklidas – netaisyklingi, įvairiausiais kampais nukirsti kūgiai, įmantrių proporcijų terasos, keistai išgaubti stulpai, savotiškos aplūžusių kolonų grupės, įvairios penkiabriaunės ir penkiakampės beprotiško keistumo architektūrinės kompozicijos“ (…) Mus supančios architektūros formose ir keliuose gana neblogai išlikusiuose sienų ornamentuose nuolat atsikartojantys penki žvaigždės spinduliai taip pat kėlė miglotų, bet grėsmingų asociacijų“.
Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė taip ir liks nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.
Žinant Lukiškių aikštės istorinį kontekstą ir simbolius, kurie joje ilgai gyvavo bei vis nori atsikurti naujais pavidalais, matyti kovo 8 dienos proga pastatyto objekto daugiaprasmė, taikliausia ir šmaikščiausia aliuzija bei situacijos įvertinimas. Bet kažin, ar Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą šiais metais (Kitos Knygos, 2018), skaitys naujieji Leitavijosdebiloidai, kurie spokso per specialiai jiems skirto Rusijos TV kanalo „REN Lietuva“ siužetus apie ufonautus, atgal vykstančią evoliuciją (žmogus virsta beždžione) ir atvirą karo propagavimą.
[i] Pastabėlė: terminas sukurtas autorės; ji mielai įstotų į fantastų draugiją, jei ją pakviestų (kadangi nariai suskridę iš visų galaktikų, matyt amžiaus cenzas neribojamas).
