Kaip visiems daugmaž turėtų būti akivaizdu, Bernardas Gailius driokstelėjo, pavadindamas žinomus Lietuvoje žmones fašistais, ne tiek vedamas noro atrasti konceptualiai tiksliausią įvardijimą, kiek pastūmėtas užgaidos atstumti, pažeminti, suniekinti savo oponentus https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-jono-noreikos-ir-kazio-skirpos-problema-fasizmas.d?id=81849217.
Tokį žmogaus įvardijimą šiandien galima vadinti drastišku iškoneveikimu. Tai nėra toks jau nekaltas prasivardžiavimas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio mums, jau įpratusiems prie nemandagios oponentų tarpusavio retorikos, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad civilizuotoje visuomenėje fašistinės ideologijos populiarinimas ir atitinkamos simbolikos naudojimas yra draudžiamas įstatymu, gali tapti baudžiamojo persekiojimo dalyku.
Kita vertus, kaip jau buvo užsiminta praeitą kartą https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-nefasisto-zodis/, B.Gailius galop tarsi palieka ramybėje konkrečius žmones (ar ilgam?) ir žengia temos plėtotėje teorizavimo keliu, užsimoję pateikti struktūriškai išplėtotą fašizmo sąvokos apibrėžtį https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-kodel-parasiau-ir-dar-parasysiu-apie-fasizma-europoje-ir-lietuvoje.d?id=82024639. Kaip jam sekasi šiame kelyje?
Žinia, fašizmas tikrąja to žodžio reikšme yra eklektiškas reiškinys, užimantis tarpinę nišą tarp komunizmo ir liberalizmo. Tačiau tai nereiškia, kad tokiu pat eklektišku gali būti fašizmo apibrėžimas, kai tikrovėje sutinkamas ir fašizmu vadinamas reiškinys yra perkeliamas į loginį planą. Didžiausia B.Gailiaus bėda yra būtent toks teorinis eklektiškumas, kai jis, forsuodamas fašizmo apibrėžimą, iš esmės remiasi dviem diametraliai priešingomis ideologinėmis pozicijomis, užsimojęs suderinti nesuderinamus dalykus, į vieną visumą bandydamas surišti stalinistinio Komunistų internacionalo pateiktą mokymą, kad fašizmas yra reakcingiausių finansinio kapitalo elementų diktatūra ir ultraliberalistinį, kol kas dar ne tiek konceptualiai, kiek instinktyviai apčiuoptą požiūrį, kad visos ideologijos anapus liberalizmo yra užkrėstos fašizmo idėjų arba bent jau turi fašizoidinių intencijų.
Nesunku nuspėti, kad tikras liberalas be didesnių svyravimų gali pasakyti, kad komunistas yra bjauriausioji fašisto atmaina, savo ruožtu nereikėtų nustebti išgirdus, jog komunistinės ideologijos šalininkas skelbia, kad labiausiai pavojinga fašizmo forma yra liberalfašizmas. Čia iš tiesų turėtų stebinti ne pažiūrų įvairovė, plati įsitikinimų paletė, o naivus įsivaizdavimas, kad iš skirtingų lopų galima pasiūti vientisą drabužį, tenkinant dar ir tokį pageidavimą, jog mechaninio sujungimo siūlių nesimatytų.
B.Gailius pateikia net penkis politinės fašizmo ideologijos bruožus, pastebėdamas, kad čia „Pirma ir pati svarbiausia yra visuomenės mobilizavimo idėja“. „Ši idėja, – tvirtina autorius, – kyla iš fašistinio istorijos suvokimo – kad tai nuolatinė kova dėl išlikimo“. Iš tiesų, pradėjus cituoti B.Gailių, sustoti sunku, juolab kad dabar išsirinktas tekstas apie fašizmo esmę yra nepaprastai įdomus savo netikėtais posūkiais ir drauge toks juokingas, jog norisi išsirašyti ištisas pastraipas pažodžiui, siekiant nepažeisti išviešintų minčių integralumo ir stilistinio unikalumo, mėgaujantis tokiu tekstu visokeriopai, deklamuojant jį kaip eilėraštį.
Toliau rašoma: „Fašistinė mobilizacijos idėja geriau išryškėja palyginta su konservatyvia valstybės samprata. Konservatoriui istorija yra gyvenimo mokykla. Iššūkiai, netikėtumai, sėkmės ir nesėkmė ugdo politinę tautą ir ji tampa iš tikrųjų atspari – pasiruošusi net tiems iššūkiams, kurių negali numatyti.“
Galima pabandyti pakišti šią nuorodą lietuviško kirpimo konservatoriams kaip mokančią žmogų susitaikyti su likimu, kviečiančia nesišiaušti, raginančia atsikratyti aktyvizmo kompleksų, tarkime, įpareigojančią susitaikyti net su Karbauskio išsidirbinėjimais, tačiau kažin ar kas nors iš jų būtų linkęs tokį pasmerktojo nuolankumą laikyti už istorinės patirties įpirštą išmintį.
Nuoroda į visuomenės mobilizacijos idėją persidengia su techniniu karinės semantikos visuotinės mobilizacijos terminu. Tačiau mobilizacija mobilizacijai – nelygu. Totalitarizmas yra ne visuminė žmonių masių mobilizacija, o totalinė visuomenės kontrolė, žmonių iniciatyvos ir valios paneigimas. Jeigu imtume už gryną pinigą išvadą, kad svarbiausiu politinės fašizmo ideologijos bruožu yra visuomenės mobilizacijos idėjos, loginės sekos būtume stumiami pripažinti net tokią nesąmonę, jog neva nacionaliniai išsivaduojamieji judėjimai yra fašistiniai dariniai.
Įsivaizduokime, pagal tokią apibrėžtį Indijos Nacionalinio kongreso steigėjas M.Gandhi yra fašistų fašistas, Sąjūdis yra išsiliejęs iš ribų fašistinis sujudimas, o „Baltijos kelias“, kurio trisdešimtmetį neseniai paminėjome, yra fašistinio pakilimo aukščiausioji viršūnė, apskritai kažkokia fašizmo kvintesencija. Tokiu atveju net ir pilietinės mobilizacijos akcijos „Darom“, draugijos „Lietuvai pagražinti“ veikla, visuomeninė iniciatyva dėl sąžiningų rinkimų „Baltosios pirštinės“, apskritai visos iš visuomenės gelmės kylančios pilietinė iniciatyvos turėtų būti vertinamos kaip fašizmo užkrato padauginimas.
O jeigu remiantis tokiomis prielaidomis, mes, kaip matome, pelnome, švelniai tariant, keistas išvadas, labai tikėtina, kad kažkas blogai yra su mūsų prielaidomis, ar ne? Taigi apverskime tezę, bandydami įsivaizduoti, kad ne žmonių iniciatyvos, piliečių sugebėjimas akimoju mobilizuotis, ne telkimasis net apie spontaniškai kilusias idėjas, o totalitarizmo bet kokiu pavidalu užmačios blokuoti tokias iniciatyvas, visuomenės gyvenimą pajungiant smulkmeniškai kontrolei ir prievartos mechanizmams, kelia didžiausią pavojų visuomenės pažangai, žmonių saugumui ir istoriškai susiformavusios bendruomenės išlikimui. Valdžia gali būti geresnė ar blogesnė, labiau ar menkiau atspari dezinformacijos poveikiams, daugiau ar mažiau sėkmingai pasitarnaujanti krašto gerovei ir saugumui, tačiau didžiausiems mūsų neprieteliams geriausia dovana vis tik yra visiškai pasyvi visuomenė.
Jau anksčiau išsakytas B.Gailiaus pastebėjimas, kad neva Gedimino stulpai mūsų padangėje faktiškai tapo fašistine atributika, o trispalvei kyla didelė rizika virsti fašistiniu simboliu, nes esą trispalvė labai vilioja fašistus kaip tautos ir tautiškumo ženklas, normalių refleksų žmogui turėtų padaryti tokį pat ar panašų poveikį kaip šalia susprogusi linksminamųjų dujų granata, tačiau keista, kad pareigingasis autorius neparodo reikiamo budrumo susidūręs su rinkimų Lietuvoje nepriklausomų stebėtojų visuomeninės organizacijos „Baltosios pirštinės“ pavadinimu, pražiopsodamas galimas asociacijas su liūdnos šlovės Kukukslano simbolika.
Tiesą sakant, man taip pat labai nepatinka visuose sąjūdžiuose atsirandantis pasidalijimas į vadus ir mases, tačiau tai tikriausiai vis tik yra masių psichologijos epifenomenas, o ne fašistinės ideologijos oksidacijos nuosėdų padarinys.
Taigi B.Gailiaus pateiktas nuodugnus fašizmo esmės nusakymas tarsi įpareigoja mus pasidaryti išvadą, kad didžioji lietuviškosios populiacijos dalis yra fašistai, kitaip nepasakysi. Ne fašistų čia yra tiek pasibaisėtinai nedaug, kad būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ogi paskaičiuokime: Algirdas Paleckis, Rūta Vanagaitė, Remigijus Šimašius, kas be ko, pats Bernardas Gailius… Ką čia dar labiau išreikštu ne fašisto pavidalu būtų galima paminėti?
Kaip atrodo, penktojo piršto vakansija kol kas lieka neužimta.
2019.09.05; 07:10
