Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį vyks Vilniaus garbės piliečio prezidento Valdo Adamkaus pagerbimo iškilmės. Sostinės Rotušėje dvi kadencijas Lietuvai vadovavusį Valdą Adamkų sveikins meras Remigijus Šimašius.
Šių metų vasarį sostinės savivaldybė V. Adamkui suteikė Vilniaus miesto garbės piliečio vardą. Siūlymą inicijavo Vilniaus meras R. Šimašius. Tai aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali suteikti asmenims už padarytus reikšmingus darbus.
Lietuvos prezidentu V. Adamkus buvo išrinktas 1998 ir 2004 m.
V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Čia besimokydamas Eichšteto lietuvių gimnazijoje sutiko ir savo būsimą žmoną Almą. Vėliau studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete. 1949 m. atvyko į JAV ir septintą dešimtmetį aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, buvo pakviestas dirbti į naujai kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Būsimas Lietuvos vadovas aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.
Kunigas Julius Sasnauskas tapo 17-uoju Vilniaus miesto garbės piliečiu. Sauliaus Žiūros nuotr.
Kunigas Julius Sasnauskas penktadienį oficialiai tapo 17-uoju Vilniaus miesto garbės piliečiu – sostinės meras Remigijus Šimašius Umiastovskių rūmuose įteikė garbės piliečio regalijas. Disidentas, aktyvus Lietuvos laisvės lygos veikėjas, žurnalo „Laisvės Šauklys“ bendraautoris, žurnalistas, rašytojas, vienas iš pasaulyje didelio atgarsio sulaukusio laisvės dokumento „45 pabaltijiečių memorandumas“ iniciatorių ir rengėjų kunigas J. Sasnauskas džiaugėsi tokiu įvertinimu.
„Niekam nekyla abejonių, kad kunigas Julius Sasnauskas pagerbtas tokiu būdu, nes tai žmogus, kuris rimtais darbais kovojo už laisvės idealus. Daugelis vilniečių žino, jog kunigas yra tikras savo miesto istorijos ir dvasios mylėtojas, daugybę kartų tai išreiškęs ir gyvu, ir spausdintu žodžiu. Dėl savo kasdienės veiklos, sielovados, atsidavimo savo miestui ir jo žmonėms, nors tylių, bet prasmingų ir matomų darbų žmonių labui kunigas yra apdovanojamas. Man didelė garbė paskelbti jį Vilniaus miesto garbės piliečiu“, – savivaldybės pranešime cituojamas sostinės meras R. Šimašius.
Ypač daug apie Vilnių J. Sasnauskas rašo kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, internetiniame dienraštyje „Bernardinai.lt“, žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“. Pasakojimų ir istorinių refleksijų apie Vilnių gausu beveik visose jo išleistose knygose, kurių skaičiuojama arti dešimties. Visą savo kūrybinę ir dvasinę energiją, pilietinę atsakomybę ir drąsą (išskyrus priverstinį atsitraukimą tremtyje ir keletą neilgų fragmentų, susijusių su jo kaip dvasininko tarnyste), J. Sasnauskas taip pat yra atidavęs sostinei. Joje yra gimęs, augęs, čia darbuojasi iki šiol.
„Dėkoju Vilniaus merui ir miesto Tarybai už malonią staigmeną. Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – ne tik garbingas, bet ir paslaptingas, neprognozuojamas apdovanojimas. Jis nėra skiriamas reguliariai, kas metai ar kas du, kaip kitos premijos ar sporto čempionatų medaliai. Niekas negalėtų pasakyti, kodėl, už ką tas vardas atitenka. Taigi nėra nė rekomendacijų, kaip jo siekti. Štai Džordžas Bušas ir Šimonas Peresas, du užsienio prezidentai, nei knygas rašė apie Vilnių, nei statė čia fabrikus ar bažnyčias, net be vilnietiško kraujo, o abu atsidūrę Vilniaus garbės piliečių sąraše. O Anglijos karalienė – ne. Bet tebūnie paties Vilniaus paslaptis. Man tai gražu“, – sakė kunigas J. Sasnauskas.
Pasak kunigo, šiaip, aišku, žmogui, o ypač dvasininkui, būtų sveikiau išvengti visokių regalijų bei garbės titulų. Nuo bažnytinių apdovanojimų vienuolius saugo jų taisyklės. Bet čia ir vėl – kitas reikalas. Kaltas Vilnius.
Kunigas Julius Sasnauskas tapo 17-uoju Vilniaus miesto garbės piliečiu. Sauliaus Žiūros nuotr.
Kunigas kiekviena proga skatina jaunimą, miestelėnus, savo parapijiečius imtis atsakomybės puoselėjant ir kuriant šiuolaikinį Vilnių. Dvasininkas yra bičiulis daugeliui iš kuriančios miesto šviesuomenės – patarėjas, palaikytojas.
Vilniaus miesto garbės piliečio vardo suteikimas kunigui J. Sasnauskui – tinkama proga įvertinti jo nuopelnus sostinei, Vilniaus kultūriniam gyvenimui, aukštu miesto apdovanojimu pagerbiant asmenį, nuoširdžiai ir tauriai puoselėjantį Lietuvos ir Vilniaus dvasinę ir kultūrinę terpę, pažymima sostinės savivaldybės pranešime.
Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.
Garbės piliečiais išrinkti Ronaldas Reiganas, Jonas Boldvinas Hanibalsonas, Kazimieras Vasiliauskas, Mstislavas Rostropovičius, Dennisas Hasteras, Česlavas Milošas, Justinas Marcinkevičius, Zbignevas Bžezinskis, Jonas Kubilius, Algirdas Kaušpėdas, Tomas Venclova, Šimonas Peresas, Algirdas Mykolas Brazauskas, Algimantas Nasvytis, Samuelis Bakas, Džordžas Volkeris Bušas bei pernai garbės piliečiais tapę Viktoro ir Danguolės Butkų šeima.
Skulptorius Stasys Žirgulis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr. Nuo šio balandžio skulptorius Stasys Žirgulis yra jau dviejų miestų – Radviliškio ir Birštono – garbės pilietis. Toks atvejis gana retas. Tačiau didžiumą savo gyvenimo šis menininkas gyvena būtent Kaune ir šiam miestui skyrė daugiausiai savo darbų.
Prisimenant, kad Kauno savivaldybė sugebėjo prieš keliolika metų miesto garbės piliečiu paskelbti vienos kaimyninės šalies tuometį vadovą, niekaip su Kaunu nesusijusį ir jame net nebuvusį, jūsų atveju išeina lyg toje patarlėje „savam krašte pranašu nebūsi“. O gal „nepastebėti“ S. Žirgulio nuopelnų miestui paranku, žinant menininko charakterį ir atkaklumą bei nujaučiant, kad šiam menininkui, Vilniaus dailės akademijos profesoriui, labiau priimtini žodžiai iš dainos „kas man iš tos laimės ir iš tos garbės…“?
Visa tai man labai netikėta, ir džiugu, kad mano kūryba šiam miestui reikalinga. Kodėl aš taip įvertintas Birštone, sakyčiau, laimingas atsitiktinumas lėmė. Birštono miestas paskelbė respublikinį parko skulptūrų konkursą, man buvo įdomu jame dalyvauti. Skulptūrų takui sukūriau „Šaltinius“. Nuo šios skulptūros viskas ir prasidėjo. Čia, Birštone, supratau, kad dabar galiu įgyvendinti savo seną svajonę – Dialogą su akmenimis. Padiskutavome apie mano idėją su Birštono miesto vyriausiuoju architektu Mantu Micheliunjo. Jis nuoširdžiai tam pritarė. Tuomet pasiprašėme audiencijos pas Birštono merę Nijolę Dirginčienę.
Projektui buvo pritarta, ir nuo to laiko kasmet aš parodą „Epochų aidas“ Birštone papildau naujais kūriniais. Šiuo metu skulptūrų yra 23, šiemet, tikiuosi, atsiras dar septynios skulptūros. Gal tai bus ir projekto pabaiga, o gal kitais metais.
Ir visa tai – skulptoriaus pastangomis ir Birštono savivaldybės kaštais, – negi taip būna?
Šis projektas vykdomasasmeninėmis bei rėmėjų lėšomis. Pagrindinis projekto rėmėjas ir mecenatas – „Kauno grūdai“ bei šios įmonių grupės generalinis direktorius Tautvydas Barštys. Jis, tarp kitko, buvo fundatorius ir Kaune pastatytiems mano sukurtiems plastiniams akcentams. Taip Muzikinio teatro sode buvo pastatytas paminklinis biustas A. Kučingiui, prie V. Kudirkos mokyklos atstatytas barbarų anksčiau pavogtas V. Kudirkos biustas, sukurti viešoms erdvėms kiti darbai.
Štai ir grįžtu prie Kauno. Taip, dirbu ir Kaune, bet nesu gerbėjas banalios, miesčioniškos meninės politikos, kuri šiandien vyrauja Kaune. Negaliu priimti diletantų kuriamos kultūros, kuri labai greitai plinta, nes ji ir plaukia paviršiumi. Todėl ir nenoriu bendrauti su miesto, kuriame gyvenu, valdžia, matydamas, kaip vidutinybės diktuoja savo sąlygas. Kaip prasilenkiama su privačių ir viešųjų interesų derinimu. Kaip triukšmingai šaukiame „Kauno akcentai“, o kokį niekinį rezultatą gauname, apsimesdami, kad niekas to nesupras?..
Tokia štai mūsų kultūra – gėrėtis auksu padengtomis vonios ir tualetų durų rankenėlėmis ir laukti, kada Kaunas taps Europos kultūros sostine. Nors turėtume neužmiršti, kad kultūra yra valstybės pagrindas.
Birštonas ne vieną kaunietį žavi savo jaukumu ir išskirtinumu, – smagu nuvažiavus į šį kurortą, pasidžiaugti SPA procedūromis, pasigrožėti puikiai sutvarkyta Nemuno krantine ir parku. Bet tuo daugumos kauniečių meilė Birštonui ir apsiriboja. O kaip čia nutiko, kad kurortas, besivadinantis karališku, jus ilgam „prisirišo“?
Jau lyg ir atsakiau į šį klausimą, tačiau galiu papildyti savo matymą. O jis toks: matau spartų Birštono miesto renesansą ir negaliu nesižavėti, kai iš šabakštyno sukuriamas nuostabus parkas. Kai visi miesto poreikiai sprendžiami profesionaliai, kaip atnaujinamos ar pastatomos naujos gydymo įstaigos. Todėl negaliu nepasidžiaugti šito gražaus karališko Birštono miesto keliu klestėjimo link.
Jūsų kūrybos vaisiai yra patekę į Kelno, Rygos bei kitų miestų nacionalinius meno muziejus, privačias kolekcijas ar galerijas Olandijoje, Vokietijoje, JAV, Suomijoje. Daugybę S. Žirgulio kūrinių galima pamatyti įvairių Lietuvos miestų erdvėse. Pirmiausia – Radviliškyje, kur gimėte, taip pat Druskininkuose, Jonavoje, Palangoje, Šiauliuose, Leipalingyje ir, žinoma, Kaune. Gal galėtumėte kurį nors iš savo darbų išskirti, ar jie jums – kaip vaikai, kurie visi yra vienodai brangūs?
Turbūt maloniausias pats kūrybos procesas . O užbaigti darbai – tarsi man tenkantis įpareigojimas naujam siekiui. Iš reikšmingiausių savo kūrinių gal paminėčiau Alytaus mieste memorialinį ansamblį rezistencijos aukoms „Nurimęs varpas“. Taip pat – tebekuriamą Birštone permanentinę skulptūrų parodą “Epochų aidas“. Kartais žvilgteliu į „Godo“, ir viskas tampa aišku …
Pasak menotyrininkės Kotrynos Džilavjan, atkreipusios dėmesį į skulptoriaus S. Žirgulio polinkį į plastines metaforas ir medžiagiškumą ne tik estetine, bet ir filosofine prasme, jums įdomi žmogaus būsena, ir ją dažnai susiejate su gamta. Jūs pats pripažįstate, kad menininko kūrybos stilius yra ne kas kita, kaip jo mąstymo būdas. Ar visą gyvenimą tokios nuostatos laikotės?
Turiu ir dabar sutikti su savo pasakymu, kad menininko kūrybos stilius yra ne kas kita kaip jo mąstymo būdas. Prie tos išvados priėjau analizuodamas įvairių menininkų kūrybą, jų personalines parodas, darbų atlikimo manierą. Daugelis, deja, manierą priima kaip stilių.
Atmintyje saugau įdomų filosofo Karlo Gustavo Jungo posakį: „Ne mes kuriame idėjas, priešingai, – jos sukuria mus“. Kai tą perskaičiau pirmą kartą, tada ir pasakiau sau, kad kiekviena idėja turi savo formą.
Taip, aš dažnai sutapatindavau žmogaus būseną su gamta. Kaip antai mano skulptūra „Migla“, ji gali būti ir žmogaus būsena … Man įdomu kūryboje naudoti metaforas, alegorijas, jeigu tai yra laisvas kūrybinis procesas. O ir šiaip, – daugiau laisvės sau! Bet dirbk kasdien!
Tris kadencijas buvote Kauno miesto tarybos narys, netgi – Antikorupcijos komisijos vadovas. Kiek pamenu, tokių reiklių ir kritiškų pirmininkų ši komisija iki jūsų nei po jūsų nėra turėjusi. Žodžiu, būdavote “amžinoje opozicijoje„ su valdžia, ir kas jums iš to? Gal daugiau būtumėte laimėjęs, jei „plauktumėte pasroviui“?
Sostinės Bernardinų sodas yra pasipuošęs skulptoriaus S. Žirgulio kūriniais. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Nesigailiu, kad tris kadencijas buvau Kauno miesto Tarybos narys. Įgijau daug kitos patirties. O ir vadovaudamas Antikorupcinei komisijai likau principingas. Nemanau, šios komisijos darbas buvo bevaisis, tikrai reikėtų labai daug popieriaus viską surašyti, ką tuomet nuveikėme.
Kažin, ar šiandien Kauno miesto savivaldybėje yra Antikorupcijos komisija? Visiškai apie ją negirdime. Kaip ir opozicijos nesigirdi. O gal jau nėra ir savivaldybės Tarybos, arba ji jau seniai dirba „nuotoliniu būdu“?
Kauno savivaldybė pastaraisiais metais man primena viduramžius. Totalus uždarumas, vasalų nuolankumas, ir kas toliau? Gal amžinas Karantinas?
Vieną iš savo darbų pavadinote „Godo“ paaiškindamas, kad taip įprasminote „mūsų visame gyvenime egzistuojantį laukimą, nors ir koks kartais beviltiškas jis atrodytų“. Jei paklausčiau, ko dabar labiausiai laukiate, spėju, pasakytumėte: karantino pabaigos. Tačiau gal apsirinku, ir jūsų atsakymas bus kitoks?
Taip ,“Godo“ ir yra mūsu beviltiškos vilties simbolis …
Žinoma, laukiu karantino pabaigos. Laukiu, kad žmonės grįžtų į darbus, mokslus, prie kasdienio savo gyvenimo ritmo. Kad grįžtu ramybė, ir kad mes visi vėl galėtume puoselėti savo viltis naujiems siekiams.
Centre – publicistas Linas V. Medelis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai – kalba, pasakyta Lietuvių konferencijos šimtmečio proga iškilmingai sodinant atminimo ąžuolą prie istorinio teatro pastato Basanavičiaus gatvėje Vilniuje
1915 metais kaizerinė Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos išstūmė kitą kariuomenę – carinės Rusijos.
Tų dviejų okupantų priešprieša teikė vilties jauniems bundančios mūsų tautos inteligentams, kad dviem pešantis trečiajam – Lietuvai – gali nušvisti laisvė. Nepriklausomybė. Nepaisant iltis rodančių Vokietijos, Rusijos, Lenkijos, nepaisant Prancūzijos, Britanijos, Jungtinių Valstijų savanaudiško abejingumo.
17 metų vasarą kelios dešimtys žinomiausių Lietuvos inteligentų važinėjo po miestus, kaimus, parapijas, kviesdami organizuotis suvažiavimui Vilniuje. Tą reikalą garsino ir parėmė lietuviški laikraščiai, o iš sakyklų – lietuvių kunigai.
Okupantų karinė valdžia demokratiškų rinkimų neleido. Tad suvažiavimas tapo kviestinis, ir šiandien žinomas kaip Vilniaus arba Lietuvių konferencija. Jos dalyviais tapo aktyvūs, patriotiški lietuviai. Todėl tik lietuviai, kad buvo organizuojama tautinė valstybė, tačiau įsipareigojant nekliudyti ir remti kultūrinę autonomiją tautinėms bendrijoms, joms lygiai prisidedant prie tos valstybės statybos.
Išgirdus, kad šis, čia pasodintas ąžuoliukas, bus nešamas nuo pat Gedimino kalno papėdės, supratau, kad jaunuoliams nebus lengva su juo rankose nueiti tokį kelią. Ir kilo man keista mintis: juk paprasčiau būtų nešti šaknis atskirai, o kamieną atskirai.
Jeigu tikslas būtų tik toks – atnešti.
Jono Basanavičiaus ąžuolas jau pasodintas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau visi suprantam, kad ir šaknys be kamieno, ir kamienas be šaknų džiūva ir pražūva. Taip yra ir su gyvenimiškais dalykais, kurių bent vieno atsisakius, kiti sunyks ir numirs. Turiu galvoje sąvokas, slypinčias žodžiuose tėvynė, žemė, kalba, laisvė… O šiandien, praėjus šimtui metų nuo lietuvių forumo, šias sąvokas reikia ginti nuo anuomet neįsivaizduojamų iškraipymų ir melo. Arba iš naujo aiškintis, net kas yra tauta, kas yra šeima, arba kas tai tautai yra savas raštas arba ką reiškia žodžiai „vyras“ ir „moteris“.
Lygiai prieš šimtą metų čia, šiuose rūmuose susirinkusiems dviem šimtams dvidešimt dviem vyrams nė minčių nekilo, kad tas sąvokas būtų įmanoma suprasti kitaip, nei jų pirminė reikšmė.
Taigi 222. Tik vyrai. Moterys nebuvo kviečiamos, suprantant, kad prieš suvažiavimo dalyvius karinė valdžia gali panaudoti smurtą ir įkalinimą.
Kas gi buvo tie 222 čia susirinkę ir, kaip nedažnai lietuviams, vieningai žengę žingsnį Lietuvos, nepriklausomos, laisvos valstybės, link.
Iš tų poros šimtų inteligentais save užrašė 136, daugiau kaip pusė – tai kunigai, teisininkai, gydytojai, dailininkai, mokytojai, inžinieriai. Ūkininkų atvyko 67, verslais besiverčiančių – 19.
Daug įdomesni kilmės skaičiai, ta dirva, kurioje tie tautos apsisprendimo liudytojai išaugo. Iš kokio socialinio sluoksnio konferencijos dalyviai kilę? Kas buvo jų tėvai? Žiūrėkim: iš bajorų – 34, iš miestiečių – 8, kilmės nenurodę – 6, savo kilmę užrašęs kaip „garbės pilietis“ – tik 1, o jis pasirodo, buvo dailininkas Justinas Vienožinskis. Štai kas svarbu – daugiau nei pusė – 173, kilę iš valstiečių.
Todėl galime sakyti: mes, lietuviai, visi esame iš valstiečių. Galiu ir pridurti: kas kaimo žmogų šiais laikais krikštija runkeliu, bulvių lauke tėra matęs arklio uodegą. Nė nereikia pagyrų – kas bent kiek žino istoriją, kas atidžiau yra pažvelgęs į kaimo, t.y. gamtos apgobtą žmogaus sielą, tas įvertins lietuvių tautos grožį ir didybę. Šiandien gi pastebėkim ir tai, kad – atrodo – tas ne lietuvis, kuris nesirengia emigruoti ar savos valdžios nekeikia. Ir piktinasi pavieniui. O vienijo mus visada – vargas, narsa ir laisvės viltis.
Konferencija išrinko Tautos Tarybą, vėliau priėmusią Nepriklausomybės aktą. Tai jau kitas istorijos puslapis. Tik dar norėčiau priminti Lietuvos didžiavyrio Vinco Kudirkos pranašiškus žodžius. Naumiestyje jį, jau gulintį mirties patale ir budriai saugomą žandarų, aplankė būrelis jaunimo. Panelė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė užrašė jo žodžius: „Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“. Juk teisingi žodžiai, ar ne? Kudirka turėjo galvoje carinės Rusijos imperinę valdžią. Lemtis pagelbėjo mums išsivaduojant ir nuo carinės, ir nuo sovietinės imperijos.
Tačiau ta sunkesnė kova, atrodo, dar nesibaigė. Savus juoduosius turime įveikti patys…
