Markas Feiginas. Aleksejus Orestovičius. 236 karo diena
Spalio 17-ąją peržiūrėjau Marko Feigino ir Aleksėjaus Orestovičiaus video interviu „236 karo diena“. Kodėl būtina atkreipti ypatingą dėmesį į šį pokalbį?
Tądien Ukrainos prezidento patarėjas A. Orestovičius pateikė nerimą keliančių žinių. Pasirodo, dronai – kamikadzės, kuriuos Rusija ėmė masiškai naudoti atakoms prieš Ukrainą, – kelia rimtą pavojų. Tai kas, kad Irane pagamintus ir Teherano slapta Maskvai perduotus bepiločius orlaivius ukrainiečių kariškiai dažniausiai numuša. Pavojinga tai, kad ukrainiečiai, stengdamiesi išvengti dronų-kamikadzių mėtomų bombų, šiuos įrenginius priversti daužyti brangiai kaštuojančiomis raketomis. Tokių raketų atsargos Ukrainos ginklų sandėliuose smarkiai senka.
Jei Rusija dronus – kamikadzes siųs masiškai, o jų galbūt iš Irano įsigijo net kelis tūkstančius, Ukrainai teks rinktis: arba taupyti raketas leidžiant bepiločiams orlaiviams bombas virš Ukrainos mėtyti be kliūčių, arba medžioti rizikuojant likti visiškai be specialiųjų raketų.
Į M. Feigino klausimą, nejaugi Vakarai nepajėgūs padovanoti ukrainiečių kariams specialiųjų raketų tiek, kiek reikia oro gynybai, A. Orestovičius atsakė ne itin aiškiai. A. Orestovičiaus pastebėjimus supratau taip: JAV ir Europa siunčia pagalbos Ukrainai pagal iš anksto sudarytus planus. Tiksliau tariant, situacija fronte keičiasi greičiau, nei Vašingtono, Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Romos politikai planuoja. Todėl parama ginklais – dažnai vėluoja. Arba ima plaukti ginklai ne tie, kurie labiausiai praverstų tomis konkrečiomis dienomis. Be to, ginklų, kurių šiandien gauna Ukraina, reikia Kijevui bent keletą kartų draugiau. Taigi karas greičiausiai užtruks ilgiau, ne planuota.
Juolab neaišku, ar Baltarusijoje sukauptos Rusijos jėgos po savaitės kitos nepuls veržtis Kijevo pusėn. Vadinamoji „baltarusiška grupuotė”, be abejo, bus sunaikinta. Bet tai iš Ukrainos vėl atims jėgų, resursų, gyvybių.
Darbo stalas. Gario Tabacho interviu.
Apie tai, o kaip gi veikia visų nuo gegužės 9-osios lauktas amerikietiškasis lendlizas (lend- lease), – nė žodelio. Nė sykio dėl lendlizo nepasiteiravo M. Feiginas, nė menkiausios užuominos neištarė ir A. Orestovičius.
Kokias išvadas brėžiu remdamasis paskutiniaisiais M. Feigino ir A. Orestovičiaus komentarais? Jau dešimt mėnesių Vakarai ginklų Ukrainai atgabena bent keletą kartų mažiau, nei narsiai besiginantiems ukrainiečių kariams verkiant reikia. O dėl lendlizo – jo greičiausiai nėra. JAV prezidentas Joe Bidenas įstatymą dėl lendlizo (kad galėtų ginklus siųsti besiginančiai Ukrainai sparčiau ir gausiau, apeinant visus biurokratinius barjerus) pasirašė šių metų gegužės 9-ąją. Vieni šaukė, kad amerikietiški giklai lėktuvais ir laivais bus gabenami į Ukrainą iškart, jau gegužės 10-ąją, kiti – tik tuomet, kai įsigalios naujieji finansiniai metai pagal JAV įstatymus. Bet štai išaušo spalio 1-oji, vadinamieji naujieji finansiniai Amerikos metai, o džiugių šūktelėjimų, jog lendlizas įsibėgėja, jog ginklų Ukraina jau turi daugiau nei svajojo, – nėra. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis kasdien, kiekvieną dieną, kiekviename interviu šaukia, prašo, maldauja: „duokite mums daugiau rimtų ginklų“. O koks atsakas į šiuos jo prašymus?
JAV ambasadorius R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.
Taigi šių eilučių autoriui nebeaišku, kas meluoja: Vakarai, teigiantys, jog Ukrainai padeda „labai stipriai ir nuoširdžiai“, ar Ukrainos lyderis V. Zelenskis, teigiantis, jog Ukrainai neužtenka vakarietiškų ginklų, jog iš Amerikos ir Europos jis laukia kelis kartus daugiau ginklų, jog kiekviena uždelsta karo diena – tai naujos Ukrainos žmonių aukos?
Kaip, sakykim, šių eilučių autoriui derėtų vertinti Marijos Maksakovos pokalbį su JAV atsargos karininku Gariu Tabachu (youtube.com), kuris tvirtina, jog Ukraina buvo tiesiog apgauta, kai jai žadėjo lendlizą? Pasak G. Tabacho, nebus jokio lendlizo, nes taip norėjo JAV prezidentas Joe Bidenas. Esą abartinė JAV administracija ukrainiečius dėl lendlizo tiesiog vedžioja už nosies…
Įdomu, kaip tokius skeptiškus pareiškimus vertina Lietuvoje reziduojantis JAV ambasadorius ponas Robertas S. Gilchristas? Pone ambasadoriau, kur lendlizas?
Jurijaus Šveco, buvusio KGB karininko, pasitraukusio į JAV, interviu viešojoje erdvėje seku maždaug nuo 2016-ųjų metų vidurio. Ne tik seku, bet ir savo portale ne vieną J.Šveco prognozę esu aprašęs, komentavęs.
Panaši nuostata – ir dėl buvusio Vladimiro Putino ekonomikos patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, taip pat senokai išvykusio į Ameriką, įžvalgų, pranešimų, straipsnių. Jo politinius komentarus skaitau nuo 2014-ųjų; kai kuriuos iš jų išsamiai aptariau slaptai.lt portalo erdvėje.
Turiu prisipažinti – šie abu vyrai ilgokai patiko. Nelaikydamas visų jų pareiškimų šventa tiesa vis tik maniau, kad lietuviui pravartu žinoti, ką jie pranašauja apie JAV ir Rusijos, NATO ir Rusijos, Rusijos ir Europos Sąjungos tarpusavio santykius. Ne vienerius metus maniau, kad jie, nepaisant didesnių ar mažesnių skirtumų, – pažangūs bendraminčiai. Mat abu juos vienija kritiškas žvilgsnis į Vladimirą Putiną, Rusijos slaptąsias tarnybas, agresyvią Kremliaus laikyseną. Žinoma, stebėjausi, kodėl Lietuvos politikos analitikai nepastebi jų komentarų: specialiai ignoruoja ar tiesiog visko neaprėpia, nespėja aprėpti?
Tuo pačiu stengiausi būti atsargus. Ar tas, kuris pabėgo į JAV, kuris aršiai keikia V.Putiną, nepagarbiai vadinandamas jį, pavyzdžiui, „cigaretės nuorūka“, – negali būti „dvigubas agentas“? Tokių klaidinančių operacijų žvalgybos istorija žinanti apsčiai.
JAV prezidentui Džo Baidenui (Joe Biden) nuvykus į Ženevą ir ten susitikus su Rusijos prezidentu V.Putinu, J.Šveco ir A.Ilarionovo nuomonės kardinaliai išsiskyrė. Jas apibendinus būtų galima brėžti tokią išvadą: A. Ilarionovas mano, kad JAV administracija išdavė Ukrainą, nuolaidžiauja Kremliui, o J. Švecas įsitikinęs, jog Ženevoje Dž.Baidenas savo misiją atlikęs nepriekaištingai.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Kokie A.Ilarionovo argumentai? Šis pastebėjo, kad Dž. Baidenas net neužsiminė, esą Ukraina artimiausiu metu bus paskelbta strategine JAV partnere, nepažadėjo jai narystės NATO aljanse, nedavė Ukrainai rimtos ginkluotės, net kelis kartus sumažino Ukrainai dar Donaldo Trampo (Donald Trump) laikais numatytą finansinę paramą (nuo 450 iki 150 milijonų JAV dolerių), atšaukė sankcijas Nord Stream 2 dujotiekį tiesiančioms Vakarų kompanijoms. Bet baisiausa, kad Dž.Baidenas, remiantis A.Ilarionovu, prasitarė, jog Ukraina privalanti laikytis Minsko susitarimų (tai būtų pati tikroji Ukrainos kapituliacija, nes Kijevą prievartautų žaisti pagal separatistų diktuojamas taisykles). Kad Dž.Baidenas išdavė Ukrainą, netiesiogiai byloja ir suaktyvėję Rusijos kariuomenės išpuoliai Rytų Ukrainoje: kol JAV prezidentu buvo D.Trampas, pasienyje per mėnesį žūdavo vidutiniškai vienas Ukrainos karys; vos tik Dž.Baidenas buvo inauguruotas – Donbaso ir Luhansko rajonuose ukrainiečių karių kiekvieną mėnesį žūsta po keliolika. Žodžiu, V.Putinas suprato, jog nei Amerika, nei, tuo labiau, Vokietija su Prancūzija, negins Ukrainos, tad Ukrainą galima terioti kiek geidžia širdis. Maždaug toks būtų apibendrinimas.
J.Švecas piešė priešingą paveikslą: Dž.Baideno sumanymas susitikti su V.Putinu teisingas, V.Putinas nepergudravo Dž.Baideno, ne V.Putinas, o Dž.Baidenas pademonstravęs tvirtybę, Ukrainos interesai neišmainyti į Rusijos pažadą palaikyti Vašingtoną rungiantis su Pekinu. J.Švecas net skelbė užuominas, jog Dž.Baideno vizito į Ženevą kritikai (omenyje turėjo ir A.Ilarionovą) siekia specialiai kaktomis sumušti Vašingtoną su Kijevu ir taip pasitarnauti agresyvioms Kremliaus jėgoms. Girdi, išmestas iš Katono instituto ekonomistas A.Ilarionovas siekia įsidarbinti Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio patarėjumi, todėl jo pastabos – tendencingos, jomis negalima tikėti. Tokias išvadas galėtume brėžti peržiūrėję keliolika pastarųjų mėnesių J.Šveco videointerviu.
Alesia Bacman ir Jurijus Švecas. Gordonua.com
Kuris iš jų teisus? Mano nuomone, įtikinamesnis – A.Ilarionovas. Dž.Baidenas pažėrė daug viltingai skambančių pareiškimų, bet jo žodžiai kardinaliai skiriasi nuo konkrečių darbų. Ypač jei prisimename 1994-aisiais pasirašytą Budapešto memorandumą, kuriuo Vašingtonas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo pažadą atsisakyti atominio ginklo. Neprabėgo nė dvidešimt metų, ir matome, ko vertas 1994-aisiais duotas viešas Amerikos įsipareigojimas: 2014-aisiais „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą, o Amerikos kariai Rusijos pusėn neiššovė į orą nė vieno perspėjančio šūvio.
Ar leistina 2014-uosius traktuoti kaip gėdingą Amerikos istorijos puslapį? Man regis, ne tik galima, bet ir būtina. Juolab kad Vašingtonas, vadovaujantis A.Ilarionovo įžvalgomis, nė neketina šiandien taisyti savųjų išdavysčių.
Tik nemanykite, jog esu naivus ir nesuprantu politikos užkulisių – visais laikais politikoje būta ir išdavysčių, ir garbingos, sąžiningos veiklos. 2014-ieji ar 2021-ieji – jokia išimtis. Tačiau man neramu: jei Baltieji Rūmai apgavo Ukrainą, kodėl negalėtų, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, išduoti ir Baltijos valstybių? Jei tik turėčiau galimybę, paklausčiau pono Dž.Baideno: tavo pirmtakai mainais į teritorinio vientisumo garantijas iš Ukrainos išviliojo atominį ginklą, o tu dabar Ukrainai nenori duoti net granatsvaidžių!
Jei kaltinsite mane keičiant savo pažiūras nuo karšto Amerikos rėmėjo link aršaus skeptiko, – būsite neteisūs. Tiesiog aš bijau, jog jei V.Putinas sumanys pulti Lietuvą ar Estiją, NATO nė piršto nepajudins – apsiribos popieriniais pareiškimais ir atsargiais pagrūmojimais įvesti keletą simbolinių sankcijų keletai Rusijos kariškių. Rusija, mano supratimu, jau turi sumaniusi gudrų, klastingą Lietuvos okupacijos planą. Štai jis: chaoso apimtoje Baltarusijos Astravo atominėje elektrinėje surengiamas tikras ar tariamas sprogimas, paskelbiama, jog mirtį nešanti radiacija sparčiai slenka Vilniaus pusėn. Ką ištikus tokiai bėdai darytų Lietuvoje dislokuoti mūsų sąjungininkų kariškiai? Nenoriu būti juodu metraštininku, tačiau manau, kad jie visi spruktų iš Lietuvos. Kaip tik tuo metu į Lietuvą įžengtų „žalieji žmogeliukai“. Neva tik tam, kad saugotų Lietuvą nuo marodierių. Ir Lietuvoje, žinoma, ilgam pasiliktų. O bėdą dėl sprogimo Astravo AE suverstų neva išprotėjusiam Aliaksandrui Lukašenkai…
Nuomonę, jog Vašingtonas vis tik išduoda Ukrainą (nesilaiko savo 1994-aisiais pasirašytų įsipareigojimų), sustiprino ir youtube.com erdvėje peržiūrėti keli videointerviu su JAV buvusiu karininku Gariu Tabahu (Garry Tabax). Šis buvęs Amerikos karininkas gina A.Ilarionovo poziciją: Dž.Baidenas pataikauja V.Putinui, Ukaina palikta vienui viena. Ukraina iš Amerikos nebegauna beveik nieko.
Gario Tabaho laida
Beje, šis į atsagrą išėjęs karininkas mano, jog Donaldas Trampas (Donald Trump), nepaisant įvairių niuansų, pastebėjo, jog Amerika, nuolat auklėdama kitus, kaip svarbu pažaboti korupcija, pati yra baisiai korumpuota, valdoma įvairiausių klanų – Bušų, Klintonų, Obamų. G.Tabahas kviečia išsiaiškinti, o kokie Dž.Baideno sūnelio interesai Ukrainoje – ten jo verslas absoliučiai sąžiningas, švarus?
J. Bideno ir V. Putino susitikimas Ženevoje birželio 16 d. EPA-ELTA nuotr.
D.Trampas taip pat aršiai kritikavo brangiai kaštuojančias, tačiau jokios naudos neduodančias tarptautines organizacijas – Jungtines Tautas ir ESBO. Barė Vokietiją ir Prancūziją, nesilaikančias įsipareigojimo karinėms reikmėms skirti bent 2 proc. nuo BVP. Argi visos šios D.Trampo pastabos – ne karti tiesa? Vietoj palaikymo, jog būtina tobulinti amerikietiškąją sistemą, D.Trampas buvo apkaltintas esąs vienas iš V.Putino agentų, nors, žvelgiant į šią dieną, toks epitetas labiau tiktų Dž.Baidenui.
G.Tabahas įsitikinęs, kad ekonomistas A.Ilarionovas – ne tik puikus mokslininkas, besiremiantis ne emocijomis, ne simpatijomis, o faktais, bet dar ir labai sąžiningas, drąsus, niekad nemeluojąs vardan šiltos kėdės, nebijąs vardan teisybės prarasti solidžiai apmokamų pareigų.
G.Tabahas apgailestauja, kad šiuo metu prieš A.Ilarionovą prasidėjusi tikra raganų medžioklė. Visokie jurijai švecai jį mėgina apjuodinti, nors A.Ilarionovas sako tik tiesą ir daugiau nieko išskyrus tiesą.
