Susirūpinę dėl Gedimino kalno būklės Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Vytautas Kernagis kreipėsi į Seimo Kultūros komiteto pirmininką Ramūną Karbauskį ir Aplinkos komiteto pirmininką Kęstutį Mažeiką, siūlydami surengti komitetų bendrus klausymus.
Parlamentarai prašo artimiausiu metu imtis parlamentinės kontrolės ir organizuoti skubius bendrus klausymus dėl ekstremalios Gedimino kalno padėties, pasikviečiant kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson, aplinkos ministrą Kęstutį Navicką, Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių, Vyriausybės kanclerę Mildą Dargužaitę, kitų susijusių institucijų ir įstaigų bei visuomenės atstovus.
„Gedimino kalno griūtį galėčiau palyginti su esamos valdžios veikimu, kuomet sudaromos darbo grupės, paskelbta ekstremali padėtis, pinigai skirti, bet rezultato nėra – kalnas toliau slenka. Kol kas nematome ministrės Ruokytės-Jonsson atsakomybės prisiėmimo ir aiškių atsakymų visuomenei. Matyt, trūksta ir gilesnio bendradarbiavimo tarp visų susijusių institucijų. Manau, Seimo komitetų dėmesys šiam klausimui būtinas, turime paskatinti Vyriausybę iš naujo įvertinti padėtį ir peržiūrėti ligšiolinius sprendimus, kad mūsų valstybingumo simbolį Vilniaus mieste neilgai trukus vėl galėtume be baimės lankyti“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Seimo narys V. Kernagis stebisi tokiu atsakingųjų neveiksnumu ir ragina spęsti Gedimino kalno problemas neatidėliojant.
„Man, kaip vilniečiui, jau visai nejuokinga. Atrodo, kad kiekvieną dieną galime sulaukti naujų nuošliaužų. Situacija yra tragiška, tad bendras ir koordinuotas savivaldybės, visų atsakingų ministerijų bei Seimo veikimas turi būti neatidėliojamas. Reikia suprasti, kad Gedimino kalnas simbolizuoja miesto istoriją bei didybę, tad tiesiog būtina darbų imtis dabar, nes jau labai greitai gali būti per vėlu. Įdomu, ką sakys kultūros ministrė, kai pilis atsidurs kalno papėdėje?“ – sakė V. Kernagis.
ELTA primena, kad lapkričio 3 ir 5 dienomis Gedimino kalne viena po kitos nuslinkus nuošliaužoms, kalnas lankytojams buvo uždarytas.
Rytiniame šlaite 24 m ilgio ir apie 20 m pločio nuslinkusi velėna atidengė laikančias konstrukcijas ir įgriuvo dalis paties pagrindinio tako dangos. Dėl Gedimino kalno būklės yra paskelbta ekstremali situacija.
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Situacija yra labai rimta ir reikia kuo skubesnių sprendimų ir sparčiau vykdyti darbus, sakė šeštadienį Vilniaus meras Remigijus Šimašius, paprašytas įvertinti Gedimino kalno būklę.
„Situacija yra labai rimta, tai visiškai akivaizdu. Manau, kad tie darbai, kuriuos šiandien atlieka ministerija ir muziejus, jie turi būti daromi sparčiau. Jie turi būti daromi, kad išvengtume tokių dalykų ateityje“, – šeštadienį žurnalistams sakė Vilniaus meras R. Šimašius. Kalbėdamas apie Gedimino kalno būklę, jis pažymėjo, kad ši vasara buvo daugiau kaip dvigubai lietingesnė nei anksčiau. Meras pažymėjo, kad nors šiuo metu kalnas nepriklauso savivaldybės kompetencijai, tačiau jo nuomone, reikėtų skubesnių sprendimų.
„Reikia skubesnių sprendimų ir skubesnių darbų vykdymo. Miestas, be abejo, gali prisidėti, bet, kaip ne kartą esu konstatavęs, kalnas yra Kultūros ministerijos žinioje. Jeigu būtų nuspręsta perduoti miestui, tai, natūralu, spręstume, kokius greitesnius žingsnius daryti“, – sakė R. Šimašius.
Kaip jau skelbta, penktadienį ir šeštadienio rytą sostinės Gedimino kalne viena po kitos nuslinkus nuošliaužoms, kalnas lankytojams uždaromas.
Taip nuspręsta ne todėl, kad lankytojams grėstų pavojus, bet prevenciniais tikslais, šeštadienį žurnalistams sakė kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.
Anot viceministro, nuošliaužos paties kalno stabilumui ir geologinėms struktūroms pavojaus nekelia, nes yra nuslinkusi velėna bei supiltinis gruntas.
Rytiniame šlaite 24 m ilgio ir apie 20 m pločio nuslinkusi velėna atidengė laikančias konstrukcijas ir įgriuvo dalis paties pagrindinio tako dangos. Pasak viceministro, todėl ir nuspręsta prevenciniais tikslais lankytojams uždaryti Gedimino kalną.
Vilniaus miesto savivaldybė dėl Gedimino kalno būklės yra paskelbusi ekstremalią situaciją.
Gedimino kalno problema nebuvo sprendžiama sistemiškai, todėl mes turime priimti sprendimą ir surasti būdus, kaip įvertinti viso kalno būklę, antradienį žurnalistams sakė Premjeras Saulius Skvernelis.
Gedimino pilies bokštas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Anot lenkų ekspertų, pietrytiniame šlaite gali kilti ne tik didelės nuošliaužos. Čia jau atsivėrė 1 cm plyšys, gali įskilti ar net pradėti griūti Gedimino pilies bokštas.
Griūvančiu Gedimino kalnu susirūpinę S. Skvernelis, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson antradienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje susitiko su Lietuvos bei Lenkijos specialistais, domėjosi kalno tvarkymo darbais. Paskui užkopė į Gedimino kalną, kur iš arti pamatė jo bėdas.
„Didžiausia grėsmė – pietrytinis šlaitas. Ekspertai negali garantuoti, ar neįvyks kas nors rimčiau nei nuošliaužos, – žurnalistams sakė Premjeras. – Ši problema nebuvo sprendžiama sistemiškai. Todėl mes turime priimti sprendimą ir surasti būdus, kaip įvertinti viso kalno būklę. Ir, aišku, skubiai ieškoti būdų, galimybių dar šiemet skelbti darbų konkursą, ieškoti finansavimo šaltinių, kad būtų galima bent tas didžiausias rizikas suvaldyti, ypač pietrytiniame šlaite.
Per sudėtinga situacija, kad tai būtų palikta vienos ar kitos ministerijos sprendimui, todėl pirmadienį sprendimus priiminėsime Vyriausybėje – ir apie finansavimą, ir apie tai, kokie darbai skubiai turi būti padaryti – tiek ekspertiniai, tiek rekonstrukcijos arba statybiniai“.
Premjeras priminė, kad lenkų specialistai galutinėms savo išvadoms prašo trijų savaičių termino. Kol kas savo išvadas jie teikia nemokamai. Jie turi gerą techniką ir gali ne invaziniu būdu pasižiūrėti, kas yra kalne. Jie – nepriklausomi konsultantai – turi didžiulę patirtį analogiškas problemas sprendžiant Lenkijoje.
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susitikime buvo paminėta – gal istorikams, daugumai vilniečių tai yra žinoma – kalne iškasti tuneliai bei slėptuvės, užimantys daugiau kaip 1000 kvadratinių metrų plotą. Įėjimai į juos – užpilti, niekas nežino, kas ten yra.
„Gali būti taip, kad iš esmės sutvarkius kalną ir nepažiūrėjus, kas jo viduje, vėl po kelių metų turėsime panašią problemą“, – sakė S. Skvernelis, pabrėždamas, kad viskas turėtų būti padaryta iš esmės.
O kodėl Gedimino kalnas buvo paliktas likimo valiai, ypač paskutinį dešimtmetį, anot S. Skvernelio, – tai retorinis klausimas.
Šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbams prireiks apie 2,9 mln., o pietrytiniam šlaitui sutvarkyti, manoma, gali prireikti 5 mln. eurų. Iš kur būtų šie pinigai – iš valstybės biudžeto ar būtų ieškoma privačių rėmėjų? „Geriausias rėmėjas – valstybės biudžetas“, – sakė Premjeras.
Kitos išeities, anot jo, nėra. Atėjus liūčių sezonui, pavasariniam polaidžiui, situacija gali būti labai prasta. „Jeigu per mėnesį atsirado 1 cm plyšys, turime įsivaizduoti, kokia galima grėsmė“, – sakė S. Skvernelis.
„Pagal mūsų planą, antradienį prasideda šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbai. Ką mums pavyko padaryti – tai stabilizuoti krizinę situaciją, įrengti kalne stebėsenos sistemą. Parengtas šiaurės vakarų šlaito tvarkymo projektas. Turime rangovą, kuris pradeda darbus jau šiandien. Juos planuojama baigti kitų metų antroje pusėje“, – sakė kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson.
Pietrytinio šlaito padėtis dar blogesnė – gali kilti didelės nuošliaužos ir net įskilti Gedimino pilies bokštas. Šio šlaito tvarkymo darbų projektas jau rengiamas, planuojama jį baigti rugsėjo 1-ąją. Tada bus skelbiami viešieji darbų pirkimai.
„Kalno problemos tęsiasi nuo 1985 metų. Per tiek laiko kiek klaidų buvo pridaryta. Visas jas vienu sykiu reikia išspręsti, jos nesprendžiamos po vieną. Reikia tvarkyti visą kalną“, – pabrėžė L. Ruokytė-Jonsson.
Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su UAB „Rekreacinė statyba“ antradienį pasirašė Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbų sutartį. „Rekreacinė statyba“ šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbus pradeda vykdyti šią savaitę, jų vertė – 2 mln. 860 tūkst. eurų.
Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.
Lietuvos ir Lenkijos specialistai vieningai sutarė, kad pagrindinė Gedimino kalno problema – vanduo, kuris patenka ant kalno paviršiaus, susigeria į gruntą ir, pasiekęs nelaidų grunto sluoksnį, išteka šaltiniais kalno šlaituose. Kita bėda – supiltinis gruntas, kurį reikės pašalinti tvarkant Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaitą.
„Pažeista šlaito dalis bus tvarkoma nesiimant invazinių priemonių ir nenaudojant betoninių konstrukcijų. Pašalinę blogąjį gruntą ir užpylę naują, tinkladėžėmis, pripildytomis skaldos, formuosime terasas, ant jų pilsime dar vieną grunto sluoksnį ir tuomet ant jo jau bus galima kloti augalinę dangą“, – apie tai, kaip atrodys būsimi darbai, nusakė Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbų projekto vadovas Rimas Grigas.
Šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbų projektą kartu su vadovu R. Grigu rengė architektų, geotechnikų, geologų, hidrotechnikų, konstruktorių ir archeologų grupė.
Pamažėle, tačiau vis labiau įsibėgėdamas griūva Gedimino kalnas. Kai kurie žmonės kelia alasą, nervinasi, trukdo atsakingiems organams dirbti bei vadovauti, tačiau mūsų darnios plėtros idėjų pritvinkusios valdžios elgesys solidus – ramiai lūkuriuoja, netrukdydama gamtai dirbti savo tiesioginį, tačiau sykiu ir didelės politinės strateginės reikšmės kupiną darbą.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokia nuostata ypač pažangiai atrodo kovos su klimato kaita sąlygomis. Nieko nedarome, niekam nekenkiame, o tik už menkas lėšas pagarbiname gamtos galią.
Jau senokai aišku, kad tam tikra dalis save lietuviais prikišamai vadinančių piliečių yra tiesiog įsikibę į visokius su praeitimi juos neva siejančius simbolius. Mat įsivaizduoja iš praeities savo jėgą semią. O visa pažangioji žmonija semia iš dabarties: iš bankų ir europinių aruodų. Su tokiom pažiūrom Lietuvai nepakeliui. Ir ypač artėjant Lietuvos 100-mečiui.
Jau taip vangiai ir skurdžiai tam minėjimui ruošiamasi, kad būtų tiesiog neatleistina kvailystė nepasinaudoti pačios gamtos siūloma proga: Gedimino bokšto griūtimi. Natūralia, be jokių europinių lėšų įsisavinimo. Juk įvykis vienaip ar kitaip paliestų visų Lietuvos tautos piliečių jausmus bei protus. Vargu ar kas galėtų apsimesti nieko nematęs ir negirdėjęs. Bokšto griūtis būtų kupina politinės simbolinės prasmės. Pirmiausia ji reikštų ne griūtį, o naujos Lietuvos tautos išsilaisvinimą iš lietuvybės stereotipų pančių, tos naujos tautos pakilimą ir ryžtingą šuolį į šviesią europinę ateitį, kurioje žiba Andriaus Kubiliaus įžiūrėti ir strategijoje Lietuva 2030 aprašyti globalizacijos rodikliai.
Juk semdamiesi iš praeities mes ne kur nueisime. 100-mečio minėjimas tiesiog skatinte skatina imtis tokio didvyriško šuolio, o ne spyriotis kaip už skvernelio tempiama perbrendusi panelė.
Ką Gedimino bokštas sako tai lietuvybės stereotipų iškvaišintai Lietuvos žmonių daliai? Kas kad Maironio apdainuotai. Kur gi mus verčia tas Maironis žiūrėti? Į tą pačią tamsią praeitį, kurioje jei ir kas švietė, tai vienintelė lenkiška lemputė, kurią vėliau Iljičius pakeitė. Kam mums, Baltijos tigrams, tokia praeitis, kai jau dabar savo žygiais garsėjame Anglijoje, Norvegijoje, Škotijoje, Ispanijoje ir kituose kraštuose, o kiek dar jų dainon ir bylon nesudėta. Turime kuo džiaugtis ir didžiuotis: esame skambiausia Europos Sąjungos styga – Rusija gerai pavaro, o ir NATO sugebėjome prisišaukti.
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O jau ta mitinė lietuvybė – ar kas įrodė, kad ji egzistuoja? Vieni stereotipai. Juk jau kadaise Alfredas Bumblauskas ir Nerija Putinaitė parodė ir įrodė, kad lietuvybės mitą sugalvojo sovietiniai okupantai ir naudojo jį Lietuvos žmonėms pavergti.
Pagalvokime ir apie kitą, daug praktiškesnį dalyką: ar Gedimino kalno remontas nors kiek bus atspindėtas pasaulio žiniasklaidoj, ar jis pritrauks naujus turistų srautus? Atsakymas aiškus – ne. O juk senos pilies bokšto griūtis pačiame Europos centre gali sudominti ne vieną leidinį, ypač jei mes patys nepatingėsime tinkamai šią žinią ištransliuoti Europai ir pasauliui, atskleisdami mūsų pasiryžimą šuoliuoti į ateitį ir išsinerti iš ilgai mus dusinusių praeities simbolių ir nacionalizmo gniaužtų. O jei dar ant tų griuvėsių susikabintume vaivorykštės rankomis…
Galima tikėtis, kad šiuo atžvilgiu mūsų tikslinės komunikacijos specialistai nepavestų ir net neprireiktų tų 74 į mygtuką 112 sukištų milijonų. Apsieitų ir su mažesne suma. Kai prireikia Lietuvos piliečiams, mūsų politikai ir specialistai sugeba aukotis. Tad ir Gedimino bokšto griūtis būtų per visą pasaulį nuskambėjusi baltų genčių ainių auka neblėstančiai gero ateities gyvenimo svajai ir naują pažangią Europą kuriančių siekiams. Simbolinė politinė auka, pritrauksianti naujus turistų srautus.
O kas vietoj kalno ir bokšto? Derėtų skelbti visuomeninį idėjų konkursą – tokie nekainuoja. Pirmai pradžiai galėtume galvoti ir apie kokį prūdą, kuriame atsispindėtų praeities nedrumsčiamas Lietuvos teritorijos dangus, gerinantis mūsų santykius su Lenkija. O jau vėliau ir apie vieną kitą meninį akcentą, pavyzdžiui, keliasdešimtmetrinė (aukščiausia regione) aukštų nanotechnologijų kolona su neįžiūrimu paprasta akimi Vyčiu (žiūronai apmokestinami) arba tokių pat technologijų dangun iškeltas ilgas lietvamzdis, iš kurio vanduo virš gatvės nuteka į Nerį.
Nebijokime svajoti, peržengti save, svetingai atsiverkime ateičiai. Tad – drįsk didžioji Lietuvos tauta, ir tepadeda mums gamta.
