Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenė prašo miesto savivaldybės nukabinti partizano Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) teigimu, prašymas jau nagrinėjamas. Centro direktoriui priėmus vieną ar kitą sprendimą, juo vadovautis turės Šiaulių miesto savivaldybė.
Atminimo lenta Šiauliuose J. Noreikai pakabinta 2010 m., ant buvusio apskrities viršininko administracijos pastato. Ji žymi, kad ten, 1941–1943 metais, J. Noreika dirbo Šiaulių apskrities viršininku.
Dėl J. Noreikos lentos nukabinimo kreipiasi ne pirmą kartą
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas Sania Kerbelis sako, kad jau yra anksčiau kreipęsis į savivaldybę dėl Generolo Vėtros atminimo lentos nukabinimo, tačiau tą kartą procesas atsidūrė aklavietėje.
Šiaulių žydų bendruomenės vadovo teigimu, J. Noreikos veikla galėjo lemti pačio S. Kerbelio šeimos likimą – manoma, jog Generolas Vėtra galėjo duoti tiesioginius nurodymus Šiaulių krašto žydų žudynių ir uždarymo į getą atvejais, kur buvo nužudyti ir S. Kerbelio giminaičiai.
„Kadangi Jono Noreikos raštai, po kurių Šiaulių žydai pateko į Žagarės getą, tiesiogiai palietė mano gimines: mano šeimą, kurių dalis pateko į Šiaulių getą ir buvo nužudyti, o dalis buvo nužudyti Žagarėje. Turiu informacijos, kad tiesiogiai prie to prisidėjęs buvo Noreika“, – teigia S. Kerbelis. Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
„Pirmiausia prašau to kaip Lietuvos pilietis, žydas, kurio giminės nukentėjo nuo Holokausto. Man tai nepriimtina. Kai yra įstatymas, klausimų nebeturi kilti – juk ir valstybė priėmė įstatymą tam, kad būtų istorinis teisingumas“, – sako S. Kerbelis.
Jis pažymi šįkart su šiuo prašymu į savivaldybę kreipęsis vadovaudamasis dekomunizacijos įstatymu, kuris įpareigoja pašalinti bet kokius atminimo ženklus, skirtus asmenims, kolaboravusiems su totalitaristiniais režimais.
„Yra įstatymas, tai arba savivaldybė jo laikysis, arba suprasime, kad ne visiems įstatymai Lietuvoje galioja. (…) Jei savivaldybė nuspręs tos lentos nenuimti, į teismą tikrai nesikreipsime, bet pasidarysime išvadas, kad gyvename valstybėje, kurioje žmonės, kolaboravę su naciais, yra didvyriai“, – teigia Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas.
Prašymas jau pradėtas nagrinėti
Šiaulių miesto meras Artūras Visockas naujienų agentūrai ELTA patvirtino, kad savivaldybė gavo tokį prašymą ir jau renka medžiagą klausimui įvertinti.
„Paprašiau surinkti medžiagą tuo klausimu, nes jis keliamas nebe pirmą kartą. (…) Nėra iki galo aišku, kiek ten buvo tiesiogiai duotas vienas ar kitas nurodymas daryti vienokius ar kitokius dalykus. Čia yra labai sudėtingos temos. (…) Tai kai bus surinkta medžiaga, žiūrėsime, ką čia daryti“, – sakė A. Visockas.
„Nežinau, kodėl ta lenta buvo pakabinta. Juk vis tiek turėjo būti kažkokie motyvai. Tai ir pasižiūrėsime. Esmė – nesusipriešinti, tai niekam nereikalinga“, – sako A .Visockas.
Savo ruožtu LGGRTC Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas pažymi, kad skyrius jau pradėjo šio prašymo nagrinėjimą, tik šiuo metu laukiama daugiau duomenų dėl J. Noreikos istorinio vertinimo.
„Paprašėme papildomų duomenų iš LGGRTC dėl Noreikos, nes (…) oficialios pažymos neturėjome. Tai praeitame posėdyje buvo pirmas Noreikos nagrinėjimas ir padarėme pertrauką, kol centras pateiks išsamią pažymą“, – sako V. Karčiauskas.
Jis pažymi, kad Istorinės atminties įamžinimo komisija priima tik rekomendaciją. Tuo tarpu galutinį verdiktą, vadovaudamasis pastarąja rekomendacija, priima LGGRTC direktorius. Centro direktoriaus sprendimas yra perduodamas vykdyti savivaldybei, akcentuoja V. Karčiauskas. Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Prieš keletą metų aršias diskusijas visuomenėje kėlė Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta ant Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos, Vilniuje. Diskusijas ji sukėlė po to, kai atminimo lentą kūju sudaužė kontroversiškai vertinamas advokatu prisistatantis Stanislovas Tomas. Tąkart „Grindos“ darbuotojai lentą suklijavo ir grąžino ją ant bibliotekos sienos. Savo ruožtu savivaldybės atstovai pažadėjo tolesnį atminimo ženklo likimą spręsti konsultuodamiesi su istorikais.
Kad Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta bus atkurta patikino ir tuometinis miesto meras Remigijus Šimašius. Vis dėlto, R. Šimašiaus sprendimu lenta buvo pašalinta 2019-ųjų liepą. Kaip žiniasklaidai tąkart teigė R. Šimašius, lentą jis nuimti apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais, prilygindamas pastarąjį atvejį su 2015-ųjų rudenį nukeltomis Žaliojo tilto skulptūromis.
Vis dėlto, po kelių mėnesių, rugsėjį, Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta vėl buvo pakabinta senojoje vietoje. Jos pagaminimu ir pakabinimu daugiausiai rūpinosi jaunimo sambūris „Pro Patria“.
ELTA primena, kad nuo gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.
Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atliks LGGRTC ir savivaldybių institucijos.
Grupė iškiliausių antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, Laisvės premijos laureatų, kartu su dar keliais rezistencijos įamžinimu besirūpinančiais bendraminčiais kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorių, prašydami leisti ant Centro valdomo KGB muziejaus pastato Aukų g. 6 Birželio sukilimo metinių proga pakabinti atminimo lentą pirmajam savanoriui ir Sukilimo organizatoriui pulkininkui Kaziui Škirpai.
„Kazys Škirpa (1895-1979) buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, faktinis Vilniaus karo komendantas, Vėliavos diena tapusio Trispalvės iškėlimo Gedimino pilies bokšte organizatorius, Steigiamojo Seimo narys, ambasadorius, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas ir Birželio sukilimo organizatorius. Lietuvos valstybės istorijoje mažai taip pasiaukojamai visą gyvenimą tėvynės reikalams atsidavusių asmenų. 1918 metų pabaigoje dabartinio KGB muziejaus pastate buvo įsikūrusi Vilniaus miesto komendantūra, jai faktiškai vadovavo (ėjo pavaduotojo pareigas) ir čia dirbo Kazys Škirpa. Prašome […] leisti ant šio pastato sienos Aukų gatvės pusėje pakabinti su mūsų pritarimu jaunimo sambūrio „Pro Patria“ iniciatyva ir lėšomis pagamintą pulkininko Kazio Škirpos atminimo lentą.“, – rašoma prašyme.
Raštą pasirašo Laisvės premijos laureatai Jonas Kadžionis-Bėda, Albinas Kentra-Aušra, Bronislovas Juospaitis-Direktorius, Juozas Mocius-Šviedrys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Terleckas, taip pat rezistentai vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Robertas Grigas, Petras Plumpa, Jonas Burokas, partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmona Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė, skulptorius prof. Gediminas Karalius, architektas prof. Algis Vyšniūnas, istorikas prof. Bronius Makauskas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Prašyme atkreipiamas dėmesys, jog pastarąjį dešimtmetį Kazys Škirpa patyrė daug šmeižto dėl tariamo antisemitizmo, nors nėra jokių konkrečiai jo veiksmų ar asmeninių pasisakymų, palaikančių Holokaustą Lietuvoje. „Priešingai, iškilus Lietuvos žydas Vitalijus Karakorskis yra radęs dokumentų, liudijančių Kazį Škirpą gelbėjus Vokietijos žydus nuo nacių persekiojimo“, – teigiama rašte.
LGGRTC direktorius atsakydamas nurodė, kad negali spręsti šio klausimo, nes dėl atminimo lentų kabinimo esą reikalinga kreiptis ne į pastato valdytoją, o į Vilniaus miesto savivaldybę ir Kultūros paveldo departamentą.
Atminimo lentos Kaziui Škirpai iniciatyvą iniciavęs „Pro Patria“ sambūris primena, kad 2019 metais jau pakabino atminimo lentą kitam Birželio sukilimo dalyviui, nacių kalintam ir sovietų nužudytam Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai. Jie akcentuoja, kad tada atminimo lentos kabinimas derintas tik su pastato valdytoju ir Kultūros paveldo departamentu, o į savivaldybę dėl leidimo nesikreipė.
„Vilniaus miesto valdžios atsakymas į kovai už tautos laisvę ir valstybės atkūrimą savo gyvenimus paskyrusių rezistentų prašymą atskleis tikrąjį Lietuvos ir sostinės valdančiųjų požiūrį į visą antisovietinio pasipriešinimo judėjimą, jo dalyvius ir organizatorius bei vadovus“, – sako „Pro Patria“ pirmininkas politologas Vytautas Sinica.
Dabar jau sunku tiksliai atsekti, kaip XXI amžiuje atgimė Jono Noreikos-Generolo Vėtros istorija.
Aišku viena: jei ne tie, jau penkerius metus nesibaigiantys siekiai jį pažeminti, reikalavimai nukabinti jo atminimo lentą, šiandien mažai kas Lietuvoje (jau nekalbant apie pasaulį) žinotų, kas buvo Generolas Vėtra, o sunkiai pastebima, daugiau kaip prieš 20 metų pakabinta jo garbei lenta daugumai taip ir būtų likusi tik pilkas seno pastato ornamentas – ar mažai tokių lentų ant Senamiesčio sienų?
Net Vilniaus meras aiškino nežinąs, nei kaip atsirado, nei kas pakabino šį atminimo ženklą, nors vėliau paaiškėjo, kad tai padarė pati savivaldybė 1997 m. minint Generolo Vėtros nužudymo 50-etį.
O štai šiandien ši atminimo lenta jau yra svarbi Vilniaus istorijos dalis – kažin ar turime dar kitą tokį atminimo ženklą, kuris būtų sudaužytas kūju, po to iš šukių sulipdytas ir vėl pakabintas, vėliau mero nurodymu šeštadienio paryčiais, miestelėnams miegant, paslapčia pavogtas, ir, galiausiai, po pasipiktinimo straipsnių, piketų ir mitingų pačių vilniečių (tiksliau – judėjimo „ProPatria“) pastangomis, tiesa, jau kitu pavidalu, vėl grąžintas atgal. Ar apie kurį nors kitą atminimo ženklą tiek daug rašė ir kalbėjo Lietuvos, Izraelio, Anglijos, Belgijos, Pietų Afrikos, JAV, Vokietijos ir, žinoma, Rusijos žiniasklaida, prieš kurį pareiškimus skelbė pasaulio žydų organizacijos, o Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė net grasino uždaryti Vilniaus sinagogą?
Rugsėjo 5-osios mitingas prie Prezidentūros. Ginama K.Škirpos ir J.Noreikos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Pripažinsiu, kad ir man prieš kelerius metu Jonas Noreika buvo mažai žinomas antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, kad abejojau, ar jis vertas viešo atminimo, jei „kolaboravo su naciais ir varė žydus į getą“. Juk istorijoje yra žinoma tokių ryškių kontraversijų, kai tas pats asmuo gali savyje talpinti ir herojų, ir menkystą: didvyriškai kautis su priešais, bet taip pat nesudrebėti taikydamasis į vaiką ar moterį. Juk mes patys neretai blaškomės tarp velnio ir angelo ir, neduokdie, sugrįžti tiems laikams, kuomet net trumpa mūsų silpnumo, dvasinio nuopuolio akimirka gali taip žiauriai nulemti kitų likimus.
Stiprėjantis Jono Noreikos priešininkų spaudimas skatino gilintis į jo trumpą (komunistų nužudytas 36-erių metų), bet labai ryškų gyvenimą, o atrandamos priešybės kėlė vis daugiau klausimų. Taip, žmogus neretai būna dvilypis, trilypis ar net keturlypis, bet ar gali būti taip ryškiai kontrastingas, koks pateikiamas Jonas Noreika?
Jei Jonas Noreika buvo tik „karjeristas“, kuris dėl galimybės dirbti Šiaulių apskrities viršininku „bendrininkauja su okupantu, persekioja žydus, grobsto jų privatų ir bendruomeninį turtą, taip netiesiogiai įsiveldamas į jų masinio naikinimo procesą“, taigi „elgiasi gėdingai ir vienareikšmiai smerktinai“, kaip aiškina istorikas Nerijus Šepetys, jei Jonas Noreika iš baimės ir pagarbos,„kaip prieš didelį viršininką“, net pašoka prieš„menkutį, susitraukusį, tarsi nesveiką, be jokių laipsnių vokietuką“, kaip prisiminimuose pasakoja Aleksandras Pakalniškis, kaip tuomet jis virsta Jonu Noreika, išdrįsusiu taip ryžtingai pasipriešinti nacių valdžiai, kad neribotam laikui buvo uždarytas į baisiąją Štuthofo koncentracijos stovyklą, o vokiečių saugumo policijos ir SD vadas K. Jėgeris jį apkaltino „lietuvių pasipriešinimo judėjimo vadovavimu ir kurstymu prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją“?
Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.
Kaip iš bailaus karjeristo, iš menko, egoistinio veikėjo virsta vos ne epinis herojus, savo noru grįžtantis į okupuotą Lietuvą ir organizuojantis ne vien lietuvių, bet ir visų sovietų pavergtų tautų sukilimą (dėl ko komunistai jį ir sušaudo)?
Kaip šaltakraujis žudikas, pagal A. Pakalniškio liudijimą, be gailesčio įsakantis nušauti visus Plungės žydus, savo žiaurumu piktinantis net nacius („Tokių jaunų jūs negalite šaudyti, jie dar neturi proto, – pasakė vokietis. – Baikite vieną kartą tas žudynes“), vėliau negailestingai persekiojantis ir į neišvengiamą mirtį (Žagarės getą) varantis Šiaulių krašto žydus, suvokdamas, kad po kelių mėnesių jie ten bus visi sunaikinti, kaip teigia žydų bendruomenės atstovas Arkadijus Vinokuras („jis nieko nežinojo apie vykdomas masines žmonių žudynes“? Tikrai? Vykusias tiesiai po jo nosimi? J. Noreika pats sutiko tapti nacių kolaborantu, nes ne vieną kartą įrodė savo neapykantą žydams), gali sukurti tokį priešmirtinį laišką dukrai: „Žiūriu pro [kalėjimo] langą ir matau ant mano palangės – baltas balandis. Tu kaip tas baltas balandis, tavo nesutepta vaikiška širdelė ir tu dar nepažįsti, kas yra blogis ir gėris šiame gyvenime. Yra gyvenime kova, visą laiką kova. Gyvenimas – grumtynės. Tu nesupranti, kodėl laksto tie dideli plieniniai paukščiai danguje. Bet kada nors suprasi ir sužinosi. Aš noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga“?
Kaip monstras, be gailesčio naikinantis moteris ir vaikus, virsta pasiaukojančiu altruistu, gelbėjančiu užkrečiama mirtina liga sergantį koncentracijos stovyklos draugą („lito tėvą“ prof. Vladą Jurgutį), pats nuo jo apsikrėsdamas šiltine?
Kodėl vieni jame mato „Lietuvos ir žmonijos priešą“, kaip Pietų Afrikos litvakas Grantas Gochinas ir jo samdomas tyrėjas Andrius Kulikauskas („būtina vienareikšmiai neigiamai vertinti tokius nusikaltėlius žmonijai kaip kad Staliną, Noreiką ir Hitlerį, kurie piktybiškai pasmerkė savo aukas ir niekad nuo piktų darbų neatsižadėjo. Jonas Noreika į savo nusikaltimus prieš žmoniją įklampino visą lietuvių visuomenę“), o kiti, jo bendrabyliai, nuteisti už antisovietinį pasipriešinimą, jį vertina kaip didvyrį („J. Noreika ir Z. Laukaitis-Šerkšnas [Merkio rinktinės partizanas, Tautinės tarybos narys] stovi prie įvažiavimo vartų. Jų galvos išdidžiai pakeltos. Vartų raudoname fone abu mirtininkai atrodo kaip tikri didvyriai. Stasys Gorodeckis atsidūsta ir sako, kad norėtųsi pasikeisti vaidmenimis ir atsidurti jų vietoje. Staiga Stasys pusbalsiu šūkteli mums: „Vyrai, žiūrėkit – virš J. Noreikos galvos aureolė… ir virš Zigmo taip pat”. Mūsų žvilgsniai nukrypsta į juos. Iš tikrųjų elektros žibintų šviesoje jie apšviesti taip, lyg būtų švytintys vainikai virš jų galvų...“)?
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl toks baisus antisemitas, kokį J. Noreiką savo pareiškime apibūdina Lietuvos žydų asociacija Izraelyje („teismo sprendimas Vilniuje palikti nepažeistą „nacionalinio herojaus“ statusą Noreikai, žydų žudikui Antrojo pasaulinio karo metais, yra ne tik apgailėtinas sprendimas, bet ir paneigia visas pastarųjų 25 metų Lietuvos vyriausybės pastangas kovojant su antisemitizmu ir bandant užmegzti glaudesnį ryšį su Izraeliu, taip pat tai simbolizuoja norą perrašyti istorinę tiesą. Nėra jokios abejonės, kad teisėjai puikiai žinojo apie Noreikos ir jo padėjėjų nušautus ir nužudytus kūdikius, vaikus, moteris ir senyvus žydus, kurie patys negalėjo apsiginti. Žudikai, panašaus tipo kaip Noreika, dabar gali save paskelbti „herojais“), taigi, kodėl toks vienų žydų žudikas kitus žydus perspėja nuo gręsiančio pavojaus, kaip kad prisimena jo bendražygis Damijonas Riauka („Dar nepasiekę mokyklos kelyje Kuliai–Plungė, ant Mardosų kaimo kalnagūbrio sutikome vežimą, kuriame į namus po pirmųjų karo audrų važiavo žydų šeima. Mūsų kapitonas [J. Noreika] ir kiti kuopos kariai ėmė įkalbinėti važiuojantįjį tuoj pat sukti iš kelio, kuo skubiausiai slėptis nuo vokiečių kareivių. Žydas paklausė, ir apsukęs vežimą, skubiai nuvažiavo į kitą kelią Stonaičių link. Tas vaizdas buvo sukrečiantis. Žmogus su visa šeima bėgo nuo mirties… Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus. Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais, Noreika atsakė: rusai mums ne draugai, o vokiečiai – ne broliai“)?
Kas teisus: Sergejus Kanovičius, reikalaujantis J. Noreikai nesuteikti jokių indulgencijų (Apie „tragiško likimo asmenybę“ Joną Noreiką. Kiek pabodo šita patetiška retorika ir klišė, kodėl negalima lyginti Vėtros su budeliais? Šėtonas yra šėtonas – ar jis raudonas, ar rudas. Ir visi, kas jam tarnauja, yra jo klapčiukai“) ar Štuthofo kalinys Aleksandras Kantvilas (J. Noreika buvo labai populiarus, šiauliškių ir apylinkės ūkininkų mylimas ir gerbiamas, visada užtarėjas prieš okupantų priespaudą, persekiojimus. Žibančių akių, lakios vaizduotės, budraus proto, tikras vadas. Noreika pasiėmė visą intelegenciją, žinias, sugebėjimus, kurie garavo aplinkui iš tokių Lietuvos garsenybių tarp keturių kazemato sienų. Jis neturėjo nei minutės niekams, net kortoms. Tačiau Noreika nebuvo sausas, jis buvo jaučiąs, jautrus, nuoširdus, paslaugus, tikras džentelmenas)?
Kodėl taip susikirto J. Noreikos dukros ir vaikaitės vertinimai: JAV užaugusi dukra Dalia Noreikaitė-Kučėnienė tėvą laikė savo herojumi, rinko apie jį medžiagą norėdama išleisti dokumentuotą knygą ir iš istorinės nebūties prikelti Generolą Vėtrą, o štai vaikaitė Silvia Kučėnaitė-Fotti, mamos prieš mirtį paprašyta pabaigti pradėtą knygą apie senelį ir neva tirdama aptikusi jo nusikaltimus, lyg kokia antra Vanagaitė dabar garsėja tuo, kad visais įmanomais kanalais skelbia pasauliui: „Mano senelis buvo nacių kolaborantas ir žydšaudys, o to nenorinti pripažinti Lietuvos valdžia neigia Holokaustą“?
Kodėl abiejų vaikaičių – Vanagaitės ir Fotti – kaltinimai seneliams turi bendrą vardiklį, kuris sutampa su sovietmečiu skleista propaganda, neva 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir Holokausto vykdytojai yra vienas ir tas pats? Ar ne todėl tokius jų verdiktus savo bočiams taip noriai tiražuoja Kremliaus įtakoje esanti žiniasklaida?
Tačiau ar teisinga būtų J. Noreikos žeminimą priskirti vien Kremliaus propagandai, kai pagrindiniai kaltinimai sklinda iš pačių lietuvių – iš A. Pakalniškio, J. Noreikos vaikaitės, tyrėjo A. Kulikausko, atstovaujančio G. Gochiną teisme prieš Genocido tyrimo centrą, iš kai kurių mūsų žinomų istorikų, užsienio reikalų ministro ar Vilniaus mero?
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Kas gi iš tiesų buvo Jonas Noreika: niekšas ar didvyris? O gal teisinga trečioji, Sauliaus – Pauliaus virsmo versija, kurią 1993 m. iš JAV į Plungę atvykęs pateikė A. Pakalniškis: „Kunigas Yla aprašė, kaip Noreika dvasiškai kentėjo koncentracijos stovykloje. Manau, kad jis bėgo pas partizanus, pasiryžo žūti, kadangi jį sąžinė graužė. Nelaimingas žmogus. Daug tokių žmonių, kurie išsišoko, manė, kad čia nauja gadynė ir reikia žudyti žydus.“
Atsakymas į šį esminį klausimą gerokai supaprastėja, kai pastebime, jog paminėti prieštaringi J. Noreikos vertinimai nėra lygiaverčiai. Gražiai atsiliepę apie J. Noreiką buvo jo amžininkai, o štai smerkėjai yra jau XXI amžiaus atstovai, nepažinoję J. Noreikos ir aną žiaurią tikrovę suvokiantys tik iš pasakojimų ir popierinių istorijos likučių. Vienintelė svarbi išimtis čia būtų plungiškis A. Pakalniškis, tačiau ir jis savo prisiminimuose pripažįsta su Noreika net nekalbėjęs, matęs tik kelis kartus, o svarbiausias jo prisiminimas apie Noreiką prieštarauja kitų istorinių dalyvių liudijimams.
Tad neskubėkime su išvadomis, kol Jonui Noreikai mestų kaltinimų neįvertinome ne XXI amžiaus, bet XX amžiaus karo ir dviejų kraupių okupacijų kontekste. Nes gali paaiškėti, kad virsmas įvyko ne Jono Noreikos asmenyje, bet anų laikų realybės suvokime.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimui nukabinti atminimo lentą, skirtą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos padalinus visuomenę į dvi priešingas nuomonių stovyklas, Kultūros paveldo centras (KPC) pateikė Kultūros paveldo departamentui rekomendacijas dėl naujos Generolo Vėtros gerbėjų pakabintos lentelės vertingųjų savybių.
Taigi siūloma pripažinti, kad atminimo lenta yra bibliotekos vertingoji savybė.
Tai Eltai patvirtino KPC direktorius Virgilijus Kačinskas.
„Departamentas buvo davęs mums pavedimą patikslinti pastato vertingąsias savybes, mes tą darbą atlikome ir jau savo išvadas pateikėme departamentui“, – sakė V. Kačinskas.
Jo vadovaujamas Kultūros paveldo centras, pasak V. Kačinsko, rekomenduoja lentos nenukabinti, pripažįstant ją pastato vertingąja dalimi.
Tokia rekomendacija buvo suformuota, atsižvelgiant į patvirtintą vertinimo tvarką, sako KPC direktorius.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
„Mes siūlome, kad lenta Generolui Vėtrai būtų pripažinta pastato vertingąja savybe ir tai padarėme remdamiesi teisės aktais. Tai yra kultūros ministro įsakymu, kuriuo jis patvirtino vertinimo ir atrankos kriterijų aprašą. Ten yra punktai tokie, kad jeigu neatitinka amžiaus cenzo dalis ar objektas, yra išimtys numatytos: šiuo atveju pirmoji išimtis yra tai, kad tai susiję su laisvės išsivadavimo kovomis ir rezistenciniu pasipriešinimu“, – Eltai teigė V. Kačinskas.
KPC vadovo teigimu, bendruomenė kreipėsi į centrą, prašydama išsaugoti J. Noreikos atminimo lentelę.
„Dar vienas punktas yra, kuris atitinka išimtį, – tai, kad vietos bendruomenės atstovai kreipėsi su prašymu šitą lentą paskirti vertingąja pastato savybe, nes tai svarbu jų bendruomenės identitetui ir savimonei“, – tvirtino V. Kačinskas.
KPC pateikus rekomendacijas Kultūros paveldo departamentui, šis, pasak jo, turėtų įpareigoti vertinimo tarybą priimti galutinę išvadą.
„Departamento funkcija yra formuoti vertinimo tarybų darbotvarkę.
Departamentas turi įtraukti į vertinimo tarybos darbotvarkę šitą klausimą, ir jau tada vertinimo taryba savarankiškai, be visų kitų, kadangi yra sudaryta atskirai iš ekspertų, priima sprendimą galutinai“, – sakė V. Kačinskas.
Paklaustas, ar tai reiškia, kad vertinimo tarybai pritarus Generolo Vėtros lentelę laikyti Vrublevskių bibliotekos pastato vertingąja savybe, jos nebus galima nuimti, V. Kačinskas tai patvirtino. „Taip, tikrai taip“, – patvirtino V. Kačinskas.
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę J. Noreikos-Generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
Policija, vertindama, ar lentelės pakabinimo metu nebuvo pažeista viešoji tvarka, dalį tyrimo perdavė Kultūros paveldo departamentui, kuris turėtų nustatyti, ar nebuvo pažeistas vertingas pastatas.
Kaip ne kartą pats jau esu tvirtinęs, prezidentinių lenktynių dalyvei Ingridai Šimonytei netrūksta žavesio, charizmos, taip pat žinių, reikalingų valstybės reikalų tvarkyme, ji yra politikė moteris, kurios veikloje neįtikėtinai dera elegancija ir kompetencija.
Taigi, atrodytų ji, kaip kandidatė užimti Prezidento postą, visko turi su kaupu, tačiau drauge negalima atsikratyti įspūdžio, kad šio žmogaus prisistatymuose visuomenei kažko dar trūksta dėl mūsų sąžinės ramybės tokio užganėdinimo, kad jau be žvalgymosi į kitus dalyvius imtum ir nubalsuotum už žavingąją pretendentę.
Štai garsi Delfi.lt komentatorė sako, kad prezidento mantija besimatuojančiai I.Šimonytei trūksta sugebėjimo parašyti tobulą eilėraštį, regis, turėdama galvoje nelabai vykusius pretendentės bandymus paposmuoti facebook aplinkoje. Tačiau nesunku suprasti ir tai, kad prezidentui neprivalu tapti visų galų meistru, be visa ko kito, laisvalaikiu dar mokančiu piešti, šokti ir dainuoti. Kažin ar toks renesansinio tipo universalumas yra pirmaeilės reikšmės dalykas prezidentui mūsų laikais, ar ne? Taip pat nesu įsitikinęs, kad visų gėrybių tobula personifikacija dėl savo savipakankamumo viename žmogiškame pavidale galėtų ką nors doro nuveikti visų žmonių labui, nesunkiai įsivaizduojant tą aplinkybę, kad žmogų į priekį visų pirma stumia savo netobulumo suvokimas.
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kita vertus, prisiimant tam tikrą vaidmenį ar išsiruošiant į ilgą kelionę, yra būtinas bent rekvizito minimumas ir ekipuotė, nebūtinai perkrauta, bet su visais reikalingais daiktas, be kurių žmogus iškart pasiklystų kalnuose. Žiūrint šiuo rakursu, niekaip negali atsikratyti minties, kad I. Šimonytei katastrofiškai trūksta didesnio užsiangažavimo lietuvybės reikalui, vis dar nepasiryžtant jai čia įprastą biurokratui atsikalbėjimą pakeisti didesnio širdingumo pademonstravimu. Be tokio užsiangažavimo, kaip atrodo bent man, nevertėjo net kažko pradėti, visos galimos pergalės tampa niekam nereikalingos, beprasmės.
Iš tiesų, labiausiai nuvilia I.Šimonytės retorikoje tai, jog kartais atrodo, kad ji per žmonių galvas ir kreipiasi į kažkokią mistinę tarptautinę auditorija, nelabai pergyvendama dėl to – ar bus išgirsta savo tautos žmonių. Kaip atrodo bent man, net ir prezidentinių rinkimų debatuose formalizuoto teisingumo kazuistika nė iš tolo negali prilygti meilės konkretumo pademonstravimui.
Kandidatų į prezidentus TV debatų metu, atsakinėdama į klausimus, I.Šimonytė apie visus sveiko proto žmones papiktinusį vandalizmo aktą, išniekinant Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei iškabintą memorialinę lentą, kalbėjo nepadoriai išsisukinėjančiu būdu, taip ir nesugebėjusi pateikti tiesaus atsakymo į klausimą apie tai, kaip privalėtume vertinti tokį šleikštų nusikaltimą, prisidengdama didvyriu Lietuvoje laikomo žmogaus tariamo kontraversiškumo teze. Toks apsidraudėliškų intonacijų kalbėjimas gal ir būtų tikęs dalyvaujant Tel Avivo mero rinkimuose, su ta papildoma sąlyga, kad jau iš anksto esi įsitikinęs, jog čia gyvena tik labai buki, neapykantos apsėsti žmonės, nesugebantys atskirti pelų nuo grūdų, tačiau Lietuvos prezidento rinkimų dalyvio retorikoje šitoks pasažas yra ne kas kita kaip apgailėtinas nesusipratimas, kažkoks nonsensas.
Taigi be didesnių išvedžiojimų pastebėsiu, kad I. Šimonytei labiausiai trūksta to, ko, tarkime, kitas prezidentinių lenktynių dalyvis, toks Arvydas Juozaitis, jau tikriausiai nebesitikintis išbėgti į finišo tiesiąją, turi apsčiai ir dėl savo širdies dosnumo, spėčiau, yra nusiteikęs pasidalinti su kitais, galimas daiktas, taip pat ir su labiausiai perspektyvia laimėti prezidentinių lenktynių prizą laikoma kandidate. Negrabiai tariant, drauge suvokiant išraiškos priemonių neadekvatumą dalyko esmei, – tai yra civilizuotas, atitinkantis laikmečio dvasią ir Europos realijas nacionalizmas, sugebėjimas realistiškai suvokti savo šalies lūkesčius, jeigu norite, įsisąmonintas egoizmas ginant nacionalinius šalies interesus. Nors nesu joks kryžminimo specialistas, surizikuosiu pasakydamas taip, kad kupinai didžiausių dorybių, puikiajai kandidatei I. Šimonytei dėl savo, juolab dėl visų mūsų sėkmės dar trūksta kažko panašaus į A. Juozaičio skiepą.
Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Gerai suprantu, koks komiškas kol kas yra jau pats tokių politinių piršlybų, apie kurias tikriausiai nė iš tolo nenutuokia net paminėti asmenys, t. y. nei I. Šimonytė, nei A. Juozaitis, galimybės įsivaizdavimas. Tačiau apie tai šį bei tą, kaip atrodo, nutuokia Gitanas Nausėda, kuris pasikvietė į viešas diskusijas vienas prieš vieną A. Juozaitį, o debatų metu kartojo ir kartojo, įkyriai brūžino, žiūrovams bandė įpiršti mintį, kad tautinių vertybių ir tautos kultūros puoselėjimo klausimais jis esą visiškai pritaria A. Juozaičiui. Žinia, manekenai savaime nelaimi rinkimų, taigi įžvalgus politikas negali praleisti progos pagyvinti savo įvaizdį.
Tačiau, kaip atrodo bent man, niekam neįsipareigojusiam, toli nuo politikos įsikūrusiam komentatoriui, iš neturėjimo ką veikti dabar nediskretiškai besižvalgančiam po kito žmogaus sielos valdas, tarp I. Šimonytės ir A. Juozaičio yra didesnė dvasinė giminystė nei paprastai esame linkę manyti, neįvertindami tos aplinkybės, kad dviejų dorų asmenybių taurumas gali nutiesti tiltus net per juos atskiriančius šviesmečius.
Idealiame Platono idėjų pasaulyje tikriausiai taip ir atsitiktų, kad prezidento rinkimus laimėtų I. Šimonytė, o pralaimėjęs rinkimus A. Juozaitis naujosios prezidentės tarpininkavimo dėka būtų paskiriamas Švietimo, mokslo ir sporto ministru, – tada iš tiesų būtų galima pabandyti apversti pasaulį, vadovaujantis idėjomis (čia privalau išpažinti ir savąjį, žmogaus, dirbančio švietimo sferoje, egoizmą: nesu beatodairiškas A. Juozaičio gerbėjas, bet esu linkęs manyti, kad šiandien anas šauniai atstovauja man brangias idėjas).
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau žiūrint labiau realiai, tampa akivaizdu, kad I. Šimonytė yra pernelyg įklimpusi savo aplinkos štampuose, taigi kažin ar ji sugebėtų, net ir esant palankioms aplinkybėms, žengti šimtamylį žingsnį, nekalbant apie atskiriančius šviesmečius, didesnio prasmės derliaus užauginimo linkme. Kita vertus, atsižegnojus nuo tokių idėjų, tikriausiai vis tik laimės ne I. Šimonytė, o kažkas kitas, besivadovaujantis politinės technologijos dėsniais. Nežinau ar kažką paguos dabar štai pasakyti žodžiai, bet tikra tiesa yra tai, kad, nežiūrint to, kas šįkart laimės, mes anksčiau ar vėliau visi pralaimime.
Balandžio 11-ąją prie Vrublevskių bibliotekos surengta prasminga Jono Noreikos pagerbimo akcija. Susirinkusieji smerkė paminklinę lentą sudaužiusį barbarą ir tvirtino, jog Generolo Vėtros – Jono Noreikos atminimas vis tik bus deramai pagerbtas.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Pirmadienį Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos, kūju sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė sudaužęs lentą kūju.
Kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) atmetė Granto Arthuro Gochino skundą dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) rašto, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą), panaikinimo ir įpareigojimo pakartotinai atlikti tyrimą, primena ELTA.
Simono Wiesenthalio centras ir garsusis nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas pasipiktino ir pasmerkė esą nežmonišką Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) sprendimą atmesti Granto Arthuro Gochino skundą dėl Jono Noreikos-generolo Vėtros.
„Teismo sprendimas yra absoliučiai absurdiškas, tai yra nacių aukų ir visų žmonių su bent kruopele padorumo ir išminties įžeidimas“, – sakoma S. Wiesenthalio centro vadovo Rytų Europos reikalams E. Zuroffo pranešime.
JAV gyvenantis G. A. Gochinas prašė teismo panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) raštą, kuriame teigiama, kad J. Noreika nedalyvavo masinėse žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais. Teismas tokį G. A. Gochino prašymą atmetė, argumentuodamas, kad LGGRTC rašte rėmėsi faktiniais duomenimis ir rašytiniais dokumentais, primena ELTA.
„Simono Wiesenthalio centras smerkia teismo sprendimą atmesti Lietuvos žydų palikuonio G. A. Gochino prašymą panaikinti J. Noreikai, kuris buvo aktyvus Lietuvos žydų žudynių dalyvis, skirtus apdovanojimus“, – sakoma S. Wiesenthalio centro pranešime.
Pasak E. Zuroffo, tokie teismų sprendimai niekada nebus priimtini.
„Joks sprendimas, išteisinantis nacių kolaborantus, aktyviai dalyvavusius brutaliame Lietuvos žydų naikinime, nebus priimtas“, – sakė E. Zuroffas.
Nacių medžiotojas taip pat pažėrė kaltinimų, esą Lietuvoje naciai žudikai yra pagerbiami, o kruvina jų praeitis yra ignoruojama, todėl, ragino jis, veiksmų turi imtis Europos Sąjunga.
G.A. Gochino teigimu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, praėjusių metų liepos 18-ąją atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo, neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. Pasak G. A. Gochino, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią administracinę bylą, G. A. Gochino skundą atmetė kaip nepagrįstą, pirmiausia įvertinusi tą aplinkybę, kad pareiškėjo užklausa Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui yra prašymas, o ne skundas Viešojo administravimo įstatymo prasme. Šis įstatymas nustato, kad prašymas – tai su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimą subjektą, o skundas – kreipimasis dėl asmens teisių pažeidimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Centrą, siekė ginti ne asmenines teises ar interesus, o gauti informaciją ir pateikti savo poziciją keliamu klausimu.
Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis ir Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. EPA – ELTA nuotr.
Užsienio žiniasklaida sureagavo į premjero Sauliaus Skvernelio vizitą Izraelyje – sukritikavo Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu dėl jo draugystės su S. Skverneliu, neva palaikančiu „iškreiptą holokausto paveikslą“.
Kaip rašo „The New York Times“, Izraelio Yad Vashem holokausto aukų memorialas, kuriame ir lankėsi premjeras S. Skvernelis, taip pat pateko į skandalo įkarštį.
Nors memorialas visada priėmė visus norinčius atvykti, Yad Vashem atstovai tikina, kad nepraleis pro pirštus jokio holokausto neigimo ar iškraipymo. Pasak Yad Vashem vadovo, S. Skvernelis sulaukė išsamių paaiškinimų apie holokaustą, įskaitant ir detales apie „nacių ir lietuvių, kolaboravusių naciams, įvykdytas tūkstančių Lietuvos žydų žudynes“.
Susitikime su Izraelio prezidentu Reuvenu Rivlinu antradienį S. Skvernelis tikino, kad Lietuva „išmoko praeities pamokas“ ir „gerina žydų bendruomenių gyvenimo sąlygas bei atstato jų istorinius paminklus“.
Tuo tarpu B. Netanyahu antradienio susitikime S. Skvernelio išsakytus pasisakymus vertino atsargiai. Izraelio premjeras taip pat užsiminė apie „praeities tragedijas“, tačiau nekritikavo šiandieninės Lietuvos ir džiaugėsi „draugystės dvasia“ ir „tiltu tarp praeities ir ateities“.
Kritikų teigimu, B. Netanyahu draugystė su Lietuva ir kitomis Rytų Europos valstybėmis yra sandoris su velniu. Izraelio premjero kritikai tikina, kad B. Netanyahu, dažnai kalbantis apie holokaustą, kai reikia kritikuoti priešišką Iraną, pro pirštus žiūri į sąjungininkų padarytus Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus.
Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.
Lietuviškų šaknų turintis B. Netanyahu, pernai lankęsis Vilniuje, gyrė Lietuvos premjerą S. Skvernelį „imantis didžių priemonių įamžinant holokausto aukų atminimą“ ir kovojant su naujausiųjų laikų antisemitizmu.
Tuo tarpu Simono Wiesethalio centro vadovas, vadinamasis vyriausiasis nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas sukritikavo B. Netanyahu.
„Tai yra neatleistina. Netanyahu jiems (Lietuvai. – ELTA) uždega žalią šviesą“, – sakė E.Zuroffas.
„Tai yra panašu į „Kukluksklano“ gyrimą dėl rasinių santykių gerinimo Amerikos pietuose. Mes turime pasakyti tiesą. Mes tai skolingi aukoms“, – pridūrė E. Zuroffas.
Kaip rašo leidinys, Lietuva yra viena iš nedaugelio buvusių Sovietų Sąjungos valstybių, kurios įsisuko į Antrojo pasaulinio karo istorijos revizionizmą, kuriuo siekiama sumažinti prie holokausto prisidėjusių žmonių kaltę, tuo pačiu išaukštinant prieš sovietus kovojusius nacionalistus, kurie, „The New York Times“ teigimu, prisidėjo prie masinių žydų žudynių. Tuo tarpu Izraelyje B. Netanyahu daugelio yra kaltinamas ciniškai paminant šviesią aukų atmintį.
„The New York Times“ skelbia, kad Lietuva yra viena iš valstybių, besiruošiančių sujungti visų totalitarizmo aukų atminimą, taip nutrinant skirtį tarp nacių vykdyto holokausto aukų ir komunistinio Sovietų Sąjungos režimo aukų.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Leidinys taip pat kritikuoja Lietuvos įstatymais draudžiamą knygų, kurios „iškreipia Lietuvos istoriją“, kalbėdamos apie šalies populiacijos kolaboravimą su naciais, prekybą. Ne per seniausiai Lietuva atmetė raginimus nuimti atminimo lenteles, įamžinančias kovotoją prieš sovietus Joną Noreiką – Generolą Vėtrą, nepaisant jo pačio anūkės Silvijos Foti pareiškimų, kad J. Noreika buvo aršus antisemitas, dalyvavęs tūkstančių Lietuvos žydų žudynėse.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Holokausto metu buvo išžudyta apie 200 tūkst. Lietuvos žydų.
S. Skvernelio vizitas Izraelyje vyko praėjus vos savaitei po to, kai raudonas kilimas buvo nutiestas Ukrainos prezidentui Petro Porošenko, kurios parlamentas, kaip rašo „The New York Times“, neseniai patvirtino 2019 metų paskelbimą Ukrainos Antrojo pasaulinio karo metų nacių kolaboranto Stepano Banderos metais.
Spalio 16 dieną 12 valandą prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos buvo surengtas piketas. Susirinkusieji stojo ginti Lietuvos istorijos ir laisvės kovotojų atminimo.
Vilniaus forumo pranešime teigiama:
„Lietuvos antisovietinės rezistencijos dalyvių atminimas patiria vis aktyvesnį puolimą Lietuvos viešojoje erdvėje. Aktyviai juodinami tiek pokario partizaninio pasipriešinimo, tiek 1941 metų birželio sukilimo dalyviai. Juodinant jų atminimą ir reikalaujant pašalinti jiems skirtus viešosios atminties ženklus, yra menkinamas pačios ginkluotos rezistencijos ir visų jos dalyvių atminimas.
Viena, kai šmeižikiški teiginiai yra išsakomi privačių asmenų, kita, kai to paties imasi valstybei vadovaujantys asmenys. Neseni Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teiginiai apie nacių kalintą ir sovietų nužudytą Joną Noreiką-Generolą Vėtrą yra skandalingi ir darantys gėdą visai Lietuvos valstybei ir jos diplomatinei tarnybai, kuriai Linas Linkevičius vadovauja.
L. Linkevičiaus pozicija tobulai atitinka ilgalaikę buvusios SSRS, o dabar ir Rusijos Federacijos propagandinę XX amžiaus Lietuvos istorijos versiją.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Sovietinė istoriografija aiškino, kad Birželio sukilimas ir jo suformuota Laikinoji vyriausybė buvo nacių kolaborantai, o sovietų okupuotoje Lietuvoje vykdytos represijos – tik nacių kolaborantų ir įstatymų nesilaikančių banditų (partizanų) kriminalinis persekiojimas. Iki šios dienos šį radikaliai istorinę tiesą neigiantį aiškinimą kartoja Rusijos valstybinė propaganda.
Negalime pasyviai stebėti, kaip yra paniekinama jos laisvės kova ir iškiliausi, gyvybes už Lietuvą paaukoję, šios kovos dalyviai. Po L. Linkevičiaus pasisakymų jam ir kitiems atsakingiems politikams įteikta laisvės kovotojų ir kitų organizacijų peticija. Internete ją pasirašė per tūkstantį šalies piliečių. L. Linkevičius niekaip nereagavo į peticijos prašymą atsiprašyti J. Noreiką ir visus laisvės kovotojus įžeidusius teiginius.
Todėl rytoj, antradienį, spalio 16 dieną, 12 valandą kviečiame visus neabejingus piliečius kartu stoti ginti Lietuvos istoriją ir laisvės kovotojų atminimą. Reikalaujame Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių atsistatydinti, o visoje Lietuvoje išsaugoti esamus J. Noreikai, K. Škirpai ir visiems kitiems nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pagerbtiems laisvės kovotojams įsteigtus viešo atminimo ženklus.
Ateikite ir pakvieskite istorijai ir tautos laisvei neabejingus draugus!“
Slaptai.lt skelbia keletą videosiužetų iš minėto renginio.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
„Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas“ – tokiu pavadinimu 2013 m. vasario 2 d. Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos tinklapyje buvo paskelbtas mano rašinėlis apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizito metu pas kaimynus lenkus iškrėstą akibrokštą.
Akivaizdu, kad LSDP koalicinės sutarties partnerė LRA neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis siekia ją įteisinti, pažeisdama LR Konstituciją. Yra rimtų požymių (Lietuvos piliečių lojalumo Lenkijai išraiška – „lenko korta“), kad ir Lenkijos valstybės siekiai yra panašūs ar dar didesni.
Po Seimo rinkimų naujoji vyriausybė pasišovė minimų valstybių kaimynių santykius reguliuoti konsolidavimo link. Tik kokia kryptimi, kieno sąskaita?
Pirmuoju Lietuvos vyriausybiniu žingsniu paminėtam tikslui tapo Užsienio reikalų ministro (URM) Lino Linkevičiaus vizitas į Lenkiją 2013 m. sausio 7 d. Gero tikslo būta, tačiau… Gal komjaunuoliška ministro kilmė ir mentalitetas iškrėtė diplomatinį pokštą.
Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai, kad Lietuva jai davė karalių Jogailą ir jogailaičius, maršalą Juzefą Pilsudskį, pirmąjį atkurtos Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių, kad, 1939 metais hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuva internavo Lenkijos karius ir karininkus, jais rūpinosi, daugelį išgelbėjo nuo žūties.
Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai apie lenkiškų mokyklų skaičių lenkų tautinei bendrijai, kokio neturi nei viena už Lenkijos ribų esanti valstybė.
Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Tikras diplomatas turėjo Lenkijos pusei priminti praeityje jos darytas skriaudas Lietuvai, liautis provokuoti lenkų tautinės mažumos Lietuvoje įstatymų pažeidinėjimus, baigti spaudimą Lietuvai. Tačiau …
Parodęs pariteto akivaizdų pažeidimą Lietuvos nenaudai, užuot sulaukęs Lenkijos palankumo, o gal ir atsiprašymo, pats atsiprašė už kaltę, kurios Lietuva Lenkijos atžvilgiu nepadarė. Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas.
Pasirodo, gal komjaunuoliškos praeitis neišdildomas pėdsakas, gal nesugebėjimas neklaidžiai persiorientuoti, ministrą paskatino iškrėsti naują akibrokštą, vėl žalingą savo valstybei.
Dabar Linkevičius ragina institucijas nukabinti karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą Vilniaus centre, įvertinus jo kolaboravimą su nacių okupantais. Ministro teigimu, sąžiningas istorijos įvertinimas padėtų užkirsti kelią priešiškai propagandai, kuri melagingai juodina Lietuvos laisvės kovotojų atminimą. Kad prisideda prie melagingai juodinamo Lietuvos laisvės kovotojų atminimo, ministras tarsi nesuvokia.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Atkreipiame dėmesį, jog J. Noreika-Generolas Vėtra buvo tarpukario Lietuvos karininkas, nukentėjęs nuo abiejų okupacinių rėžimų, tiek rudojo, tiek raudonojo. Vienu atveju jis, sabotavęs nacių SS legiono kūrimą, buvo išsiųstas į Štuthofo koncentracijos lagerį (mirties stovyklą), o Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, J. Noreika už antisovietinę veiklą buvo suimtas ir 1946 m. sušaudytas.
Taip pat atkreipiame visuomenės dėmesį, jog šiuo puolimu prieš Lietuvos didvyrį norima sukompromituoti visą Lietuvių prieš sovietus vykdytą partizaninį karą, žymiausius jo vadus ir netgi pripažintąjį ketvirtąjį Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą, nes šmeižikiškose publikacijose, puolančiose J. Noreiką – Generolą Vėtrą, minimi ir kiti žymiausi partizanų vadai, neva nacių okupacijos metu organizavę ar vykdę žydų tautybės Lietuvos piliečių žudynes. Atkreipiame dėmesį, kad šmeižto kompanija tokiu būdu vykdoma ir prieš valstybines Lietuvos Respublikos institucijas, konkrečiai prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, abejojant šio centro mokslininkų ir darbuotojų kompetencija.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad ši melaginga, grubi ir dezinformatyvi informacinė kampanija itin skaldo visuomenę, menkina valstybės idėją, taip pat bando palaužti valią priešintis, iškraipo istoriją, kelia įtampą tarptautiniuose santykiuose, diskredituoja mūsų valstybę ES ir NATO sąjungininkų akyse, taip pat nukreipia dėmesį nuo tikrųjų užsienio informacinių agresorių. Tokiu būdu, Lietuvos valstybinės institucijos užuot dirbę darbus, kuriančius Lietuvą ir stiprinančius jos gynybines galias, turi nukreipti savo dėmesį priešo diktuojama linkme.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.
Lietuvos žinios“ būtent 2015-07-30 paskelbė rašinį „Jono Noreikos malda ir auka“, kuriame Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla liudija J. Noreikos meilę Dievui ir Tėvynei. Noreikos parašyta ir S. Ylos išsaugotą maldą čia verta cituoti ne tik kaip nuostabų religinį kūrinį, bet ir kaip liudijimą apie gilaus tikėjimo asmenybę:
Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visuomet matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoje suklyksta, – visur matau ir girdžiu Tave.
Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą.
Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve. Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas vis aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti.
Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.
Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve. (Jonas Noreika).
Jonas Noreika
J. Noreikos veiklą ir JO ASMENYBĘ, pasirėmęs archyviniais dokumentais ir savo prisiminimais, aprašė velionio bendrabylis Viktoras Ašmenskas knygoje „Generolas Vėtra“ (LLRTC, Vilnius, 1997). Knyga liudija, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra tikrai pelnė Laisvės kovotojo vainiką ir Amžiną atminimą. Jį niekinančios publikacijos – tvaikas nuo išlikusių sovietinių pelėsių. Lenino komunistinio jaunimo auklėtiniams, reikalaujantiems naikinti J. Noreikos atminimo lentą, nesuvokiama, jog J. Noreikos gilus tikėjimas ir yra geriausias liudytojas, kad jis negalėjo būti nacių kolaborantas, žydų genocido dalyvis.
Lietuva gali tik didžiuotis Generolo Vėtros pasiaukojimu Lietuvai. Jis nekūrė žmonių naikinimo programos, Jis telkė jėgas Lietuvos Nepriklausomybei atkurti ir už tai sovietiniai okupantai jį sušaudė.
Lietuvos istorijos iškraipymai įgavo tokį pagreitį, kad nejučiom imi galvoti, jog jie kurpiami ne čia, o kažkur už šalies ribų.
Tiesa, tokie užsakovai randa vis daugiau vykdytojų „šestiorkų“ pačioje Lietuvoje. Kartais jie atsiprašo, teigia klydę, kartais neva reiškia tik savo nuomonę ir tai motyvuoja žodžio laisve, kartais sąmoningai iškraipo istorijos faktus ir garsių asmenybių veiklą.
Jau ilgokai sukasi diskusija apie Kazio Škirpos – žinomo Lietuvos diplomato, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) kūrėjo ir, kas nežino, lietuvių karinių tautinių dalinių Rusijoje organizatoriaus, savanorio, 1919 m. sausio 1 d. iškėlusio Trispalvę Gedimino bokšte – asmenybę. Į ją vėl įtraukiamos abejonės dėl LAF ir Birželio sukilimo reikšmės.
Garsus to meto įvykių tyrinėtojas publicistas Vidmantas Valiušaitis neseniai pranešė radęs LAF įsteigimo aktą. Bet pats radėjas iš kuklumo nemanąs, kad tai jam pridės populiarumo ir sulauks „barzdotų istorikų“ (turimas omeny Alfredas Bumblauskas, abejojęs Liudo Mažylio atradimu) pasipiktinimo.
Bet šis faktas dar kartą paliudijo, kad K. Škirpa, išsaugojęs savo sudegusiame archyve Berlyne šį 1941 m. lapkričio 17 d. pasirašytą aktą ir kitus dokumentus, buvo tikras Lietuvai atsidavęs patriotas, o ne, kaip neseniai leptelėjo save „kitaip mąstančiu“ laikantis rašytojas ir teatralas Marius Ivaškevičius, „Hitlerio šuo…“
Šią jo FB paskyroje paskelbtą frazę priminsiu kiek išplėstą: „…šitas Hitlerio šuo buvo pagrindinis žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie jo kiti nuopelnai Lietuvai dėl to nebetenka prasmės”. Komentatoriai pašiurpo: Lietuvos savanoris ir itin nusipelnęs tautai ir valstybei veikėjas Kazys Škirpa, kurio vardu pavadintas akligatvis Gedimino kalno papėdėje, tam žmogeliui tėra „Hitlerio šuo”?
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.
Teatrališkai prabilusį teatralą jau vadina R. Vanagaitės įpėdiniu, kuris bijo, kad „žydai ir visas Vakarų pasaulis toliau mums badys pirštu į tą alėją, užuot investavę į Lietuvą pinigus.“ Kitaip sakant, norint gauti sučiurintų dušanskių pinigėlių reikia nulinčiuoti savo partizanus, kovotojus prieš okupantus, daug nusipelniusius veikėjus?
Blogeris Zeppelinusas savo paskyroje išvardijo: buvo Algirdas Paleckis, puolęs Sausio 13-osios aukas, krito; iškišo galvą ilgai tylėjęs Savivaldybės įmonės „Go Vilnius“ vadovas liberalas D. Udrys, sviedęs propagandinę granatą į partizanus, gavo į kaktą; buvo R. Vanagaitė, atakavusi A. Ramanauską – Vanagą, gėdingai žlugo; atsirado seimūnas D. Kepenis, susiruošęs skirti pinigų paminklui stribams, užsičiaupė; dabar M. Ivaškevičius bando įkąsti į koją Lietuvos kariuomenės kūrėjui…
Kas bus kitas iš E. Zurrofo bandos? Neabejoju, kad Penktosios kolonos pasekėjų yra daugiau. Metų pradžioje VSD ataskaitoje atkreiptas dėmesys į tokius leidinius ir TV kanalus kaip „Litovskij kurjer”, „Obzor”, „Ekspress nedelia”, „Pervyj Baltijskij kanal”, „NTV-Lithuania“, RT ir „Sputnik“…
Rusiško portalo Sputniknews.lt apžvalgininkas Vladimiras Matvejevas pagiežingai priduria: ačiū už reklamą… Prašom: rusai turi gerą posakį – priešą turi pažinti iš veido…
Tuo tarpu „Litovskij kurjer“ redaktorius V. Tretjakovas meiliai bučiuoja V. Putino ranką, atsiimdamas jam skirtą valstybinį A. Puškino medalį…
Taip pat neabejoju, kad ir minėtieji penktakolonininkai nebus ilgai užsičiaupę. Manipuliuodami jautria holokausto tema, naudodamiesi įstatymų spragomis, kad draudžiama neigti ir iškilių Lietuvos veikėjų, partizanų, kovotojų už laisvę nuopelnus, jie toliau drėbs iš peties: K. Škirpa – žydų žudynių Lietuvoje iniciatorius, antisemitinio LAF įkūrėjas, Lietūkio garažo žudynių įkvėpėjas, nacistinio Birželio sukilimo programos sudarytojas ir t.t. ir pan.
Apie spalio vidurį LTV laidos „Istorijos detektyvai“ autorius ir vedėjas po Vilnių vedžiojosi gerai žinomą politikos apžvalgininką Arkadijų Vinokurą. Pastarasis citavo programinį LAF dokumentą, išdalintą Birželio sukilėliams, o į laidos vedėjo pastabą, kad gi K. Škirpa pats žydų nežudė, atsakė: „Stalinas, Mao, Pol Potas ir netgi Hitleris – jie irgi patys nieko nežudė.“ Suprask: diplomatas – tai tas pats „Hitlerio šuo“…
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.
Tada buvo kalbama apie K. Škirpos alėjos, paminklinės lentos Generolui Vėtrai likimą. Anot V. Valiušaičio, tuomet suabejosime ir J. Basanavičiaus pagerbimu. Tempiama „guma“ dėl Vyties atsiradimo Lukiškių aikštėje. Nors V. Kavaliauskas tikino, kad Vyties įamžinimo fondas iš valstybės neims nė grašio, o ukrainiečiai jau bebaigią gaminti Vytį, Kultūros ministerijoje ir savivaldybėje atsirado abejojančių, ir štai ta „guma“ vėl tempiama, o iš valstybės iždo projektams skiriama pusė milijono…
Kokios jėgos torpeduoja gerus sumanymus ir platina valstybės eroziją? Kas stabdo tautos savimonės plėtrą ir verčia abejoti net kilniausiomis asmenybėmis? Kodėl visokio plauko veikėjai, gavę tribūną ir veidmainiškai mosuodami žodžio laisvės lozingu, griauna mūsų vienintelį tikėjimą – laisve, iškovota nepriklausomybe ir jos kūrėjais? Ar tai ir yra tikroji demokratija?
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.
Mokiausi Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu veikė ir Mokytojų seminarija. Dabar ta mokykla vadinama Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija. Kodėl? Nes partizanų vadas šiame pastate dirbo mokytoju, iš čia išėjo į mišką.
Gerai prisimenu, kaip nelengvai šiai mokyklai buvo suteiktas Adolfo Ramanausko-Vanago vardas. Spaudoje teko skaityti straipsnių, kuriuose atkakliai priešintasi tokiam didvyrio pagerbimui. Bet pastangos apvalyti okupantų suklastotą Lietuvos istoriją laimėjo. Gimnazijos muziejėlyje yra daug nuotraukų, bylojančių apie Adolfo Ramanausko-Vanago, jo bendražygio, čia mokytojavusio poeto Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio, kitų patriotų gyvenimą ir veiklą.
Tačiau jėgos, nepatenkintos tiesos sakymu, negalinčios susitaikyti su pralaimėjimu, vėl pradeda klastoti prieškario ir pokario istoriją, juodinti mūsų laisvės kovotojus. 2016 metais pasirodo istoriko Henriko Šadžiaus 676 puslapių monografija „Tautos drama (1939-1953)“, išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis, labai primenanti sovietmečio istorikų to meto Lietuvos istorijos „tiesos sakymus“. Šis tomas taip ir pavadintas: „tiesos sakymas”.
Bandžiau atkreipti kai kurių mūsų istorikų, kai kurių visuomeninių organizacijų dėmesį, raginau reaguoti. Nuspręsta nutylėti. Nėra tokio leidinio. Tik Romualdas Grigas į savo knygą „Nutylėtų tiesų sakymas“ (Diemedžio leidykla, 2017) suspėjo įdėti recenziją „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“, kurioje recenzentas apstulbęs stebisi „visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Be kita ko, R.Grigas rašo: „Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę skaitytojo dėmesį atkreipsiu į porą detalių. Neslepiama, kad monografija išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktinė medžiaga, kiek daug dokumentų ir kiek įsivaizduojamų metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Kas autoriui padėjo rašyti?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta apsisprendus skelbti šį leidinį ir kokių lietuvių mentaliteto bei valstybės elgsenos pokyčių autorius laukia? Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu be graužaties Tėvynę paliekant nežinioje…“
R.Grigas stebisi, kodėl šios monografijos niekas iš valstybės institucijų ar visuomeninių organizacijų nepastebėjo? Į šį klausimą jau atsakiau. Galėčiau atsakyti ir į kitą akademiko emerito klausimą – iš kur ir kokių rėmėjų būta? – bet negalėčiau įrodyti, nes dama, atskleidusi šią paslaptį, tikriausiai spruktų į krūmus.
H.Šadžiaus monografija – tarsi signalas grįžti prie 50 metų girdėtų, mokyklose mūsų beveik mintinai išmoktų „tiesos sakymų“, juos gausinant ir dauginant; tai tarsi instrukcija, kaip reikia dar kartą perrašyti minėto laikotarpio Lietuvos istoriją.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Ir ši „instrukcija“ klusniai vykdoma. Žurnalistas Virginijus Savukynas į Kazio Škirpos alėją atsiveda „specialistą“ ir jo klausia: ar reikėtų pakeisti šios alėjos pavadinimą, kaip siūlo tūlas Markas Adomas Haroldas iš Vilniaus savivaldybės? „Ekspertas” sako: reikėtų. Bet pulkininkas Kazys Škirpa 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę, yra ir kitaip nusipelnęs Lietuvai. Tačiau nenusipelnęs žydams, todėl alėjos pavadinimą reikia keisti. Turbūt būtų prasminga ją pavadinti Nachmano Dušanskio vardu? (ironiškas mano pasiūlymas). O prie Mokslų akademijos bibliotekos pritvirtintą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą reikėtų nukabinti? Be jokios abejonės, nes to reikalauja Lietuvos žydai.
Kazio Škirpos alėjos pavadinimas dar nepakeistas, atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai dar nenukabinta. Bet tai tik laiko klausimas? Kai pareikalaus Amerikos arba Izraelio žydai – ir pakeisime, ir nukabinsime.
Šiomis dienomis iškilo kitas, žymiai reikšmingesnis klausimas: ar galima 2018-uosius skelbti partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago metais?
Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Tūla Vanagaitė (ne jo dukra, ne sesuo) kategoriškai sako: negalima! Nes partizanas buvo užverbuotas KGB! Suimto jo niekas nekankino! Į Seimą Vanagaitė siunčia savo mylimąjį Efraimą Zurofą, kuris pakartoja tą patį: kad kiti metai nebūtų paskelbti Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko-Vanago metais.
Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas teisinasi: bet jis nepateikė jokių dokumentų! Palūkėkite, “dokumentus” jums pateiks Vanagaitė. Ką tada darysite? Be abejo – svarstysite: skelbti 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais ar neskelbti po tokio reikšmingo reikalavimo?
Pokalbyje su Rimvydu Valatka prof. Vytautas Landsbergis pasakė maždaug taip: jeigu mėšlą sumaišysi su sviestu, vis tiek bus mėšlas. Ar ne Vanagaitės pamėtėtą mėšlą, kurį mes maišome su sviestu, jis turėjo omeny? Profesorius dar ir taip pasakė: su melu nereikia leistis į diskusijas.
Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.
O jeigu diskutuoti reikalauja pats Zurofas? O jeigu buvo skambutis iš Tel Avivo? Pritariu – diskutuoti nereikia, bet taip pat negalima leisti, kad, drabstomi net ne purvais, o mėšlu, nuolankiai kęstume tokį pažeminimą. Gerai, kad leidykla Alma Litera be diskusijų bando nusiplauti mėšlinas rankas, bet tą padaryti turėtų ir leidykla “Mintis”, išleidusi sovietinį mūsų istorijos variantą, kuris, pasak Romualdo Grigo, “negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu”. Omenyje turiu čia jau minėtą H.Šadžiaus knygą, kuri žymiai pavojingesnė nei Vanagaitės drabstymai mėšlu.
Taip ir norisi retoriškai savęs paklausti: tai Lietuva valstybė ar dar ne? Nelabai valstybė, jeigu Zurofas Seimo duris atidarinėja koja, o Vanagaitė šaukiasi pagalbos iš Rusijos ir drįsta pasakyti: rusai pinigus duoda žydams, o žydai – man. Ir vėl ji tik pajuokavo? Gal reikėtų jai pasiūlyti su savo mylimuoju persikelti į Rusiją, nes po tokio drabstymo mėšlu ne tik Alma Litera, bet ir, tikiuosi, “Mintis” neleis jos rašliavos, o Maskva ir leis, ir dosniai užmokės. Kompaniją jiems galėtų palaikyti Juozukas “drėgnas skuduras”.
Žiūrime ilgai lauktą lietuvišką filmą. Vienoje serijoje lietuviai šaudo žydus, kitoje serijoje lietuviai šaudo žydus. O kur Rainiai, Pravieniškės, Panevėžys? Kas 1940-aisiais buvo komunistai ir ką jie darė lietuviams KGB kalėjimuose? Kas trėmė į sibirus? Šituos epizodus “iškirpo” Zurofas?
Tai turime mes valstybę ar ne visai? Jeigu “Dušanskienė” pareikalaus Alytaus gimnazijos nevadinti Adolfo Ramanausko-Vanago vardu – kaip reaguos Alytaus savivaldybė ir šios mokyklos pedagogai? Išmes partizanų vado ir jo bendražygio Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio nuotraukas ir kitus eksponatus iš mokyklos muziejėlio?
Vilniaus savivaldybės taryboje svarstomas Kazio Škirpos alėjos vardo pakeitimas – tik detalė kur kas platesnio ir gilesnio proceso kontekste. Lietuvos savanoris, pirmasis iškėlęs Trispalvę Lietuvos širdyje – Gedimino pilies bokšte, vėliau – politikas ir diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto iniciatorius – nei pirmas, nei paskutinis taikinys Lietuvos dekonstruktorių darbotvarkėje.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daktaras Jonas Basanavičius apskelbtas psichiniu ligoniu, iš to darant išvadą, kad visas jo valstybės projektas išplaukęs iš kliedesių. Daktarui Vincui Kudirkai prikišamas antisemitizmas. Prezidentas Antanas Smetona piešiamas kaip despotas ir fašistas, pagal „geriausias“ sovietines tradicijas. 1941-ųjų metų Sukilimui priskiriamas antisemitizmas ir kolaboravimas su naciais. Net pokario partizanus bandoma paversti banditais, karo nusikaltėliais, genocido vykdytojais – nuo Jono Noreikos – Generolo Vėtros iki Adolfo Ramanausko-Vanago.
Tautos didvyrių panteonas yra tautos atminties, savimonės ir pačios tapatybės pagrindas. Atimk iš tautos jos didvyrius ir nužudysi tautą. Akivaizdu, jog to ir siekiama – sąmoningai. Pagrindinis K. Škirpos teismo iniciatorius, savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas aiškiai pasakė, ką jis mano apie Lietuvą, iškeikdamas ją paskutiniais žodžiais. Po to veidmainiškai skamba jo deklaruojamos meilės priglobusiai šaliai.
Naivu būtų manyti, kad Lietuva ar lietuvių tauta – kažkuo išskirtinės. Liberalų ir kosmopolitų agresija nukreipta faktiškai prieš kiekvieną tautą, nes jų utopija – pasaulis be tautų. Gal tik vienai tautai kol kas daroma šiokia tokia išimtis, nes užsipuolus ją tektų stoti į vieną gretą su hitleriniais naciais. Kiltų kognityvinis disonansas.
Kuo gi prasikalto K. Škirpa? Jam priskiriamos kaltės, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas, siekęs atkurti Lietuvos valstybę, rėmėsi antisemitine ideologija, kolaboravo su hitleriniais naciais ir dalyvavo žydų genocido akcijose. Prieštaringas rašytojas Sergejus Kanovičius net sulygino K. Škirpą su Justu Paleckiu – atseit, abu jie – okupantų kolaborantai.
Žinoma, toks lyginimas laužtas iš piršto. J. Paleckis Lietuvos Respublikos laikais siekė sunaikinti jos valstybingumą ir įjungti ją į sovietų imperiją, kas ir padaryta. J. Paleckis skirtas sovietų vietininku. Tuo tarpu K. Škirpa gynė Lietuvos valstybę ir siekė ją atkurti. Žinoma, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas ir jo suburta Laikinoji Vyriausybė mėgino tartis su hitlerine Vokietija dėl bendros kovos prieš sovietus. Tokią sąjungą su Vokietija sudarė Suomija, Vengrija, Rumunija, Ukrainos patriotinis judėjimas ir daugelis kitų politinių subjektų.
Jei Suomijos maršalą Karlą Gustavą Manerheimą ar ukrainiečių patriotų lyderį Stepaną Banderą laikysime nacių kolaborantais, tai kieno kolaborantai buvo Franklinas Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis, Šarlis de Golis? Ogi sovietų. Josifo Stalino.
Natūralu, kad Vakaruose bendradarbiavimas su viena totalitarine imperija vertinamas vienaip, o su kita – kitaip. Taip susiklostė Vakarų šalių istorija. Bet Lietuva turi savo istoriją – daug sudėtingesnę ir prieštaringesnę. Ir Lietuva turi teisę tą istoriją vertinti savaip.
O kaipgi naciai žiūrėjo į tariamus kolaborantus? K. Škirpa sulaikytas Vokietijoje. Neišleistas į Lietuvą čia vadovauti sukilimui. Juozo Ambrazevičiaus sudaryta Laikinoji Vyriausybė išvaikyta. Vėliau generolo Povilo Plechavičiaus sušaukta Vietinė Rinktinė, pasirengusi drauge su vokiečiais mušti sovietus, išformuota, dalis jos karių – sušaudyta. Štai ir visas kolaboravimas. Žinoma, būta pavienių kolaborantų ir jų grupuočių, bet tai – atskiros istorijos. Nesusijusios nei su Lietuvių aktyvistų frontu, nei su kitomis tautinėmis formuotėmis.
Vienintelis dokumentas, kuriuo bandoma grįsti aktyvistų antisemitizmą – tai jų programos punktas, kuriame žydams atšaukiamas svetingumas. Galima tai laikyti reveransu, siekiant sudaryti patikimų sąjungininkų įvaizdį, galima vertinti ir kitaip. Galima net sutikti su abejone, ar toks tekstas darė garbę šiam judėjimui. Bet tai nėra direktyva žudyti. Nei per nago juodymą. Tapatinti deklaratyvų tekstą su žudymais ir įsakymais žudyti yra istorijos klastojimas.
Žinoma, kad Laikinoji Vyriausybė net siekė stabdyti žydų genocidą, o kai kurie jos nariai asmeniškai juos gelbėjo. Galbūt būtų gelbėjęs ir K. Škirpa, tik jis tuo metu buvo užsienyje. Dabar galime tik spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Bet turime aiškiai įvardyti, kas buvo ir ko – ne. Ligšiol nėra surasta dokumentų, įrodančių K. Škirpos ryšius su genocidu. Šis kaltinimas – išgalvotas. O tikrasis šių kaltinimų tikslas išeina toli už vienos asmenybės ribų.
Jau sudarytos prielaidos Lietuvos patriarchų, valstybės kūrėjų, laisvės kovotojų dergimui. Po K. Škirpos gali būti bet kas – J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Ramanauskas-Vanagas. Liberaliųjų chunveibinų tikslas – paversti tautas bevarde, bespalve, bedvase minia, kurią galėtų laisvai raikyti, transportuoti po visą planetą kaip darbo jėgą, valdyti per vartojimą.
Patys jie sustos tik pasiekę galutinį tikslą. Arba kai bus sustabdyti. Padarykime tai šiandien.
Su bendradarbe stambioje įmonėje, būdami panašių politinių pažiūrų, kartais įsikalbėdavome apie įvairias patirtis. Jinai papasakojo, kaip kartą, užsukusi į mūsų įmonės kadrų skyrių, nustėro: viršininko kėdėje sėdėjo buvęs Švenčionių stribas. Tą stribą buvo gerai įsidėmėjusi, nes jis kartą, „ieškodamas banditų“, atsibastęs į jos tėvų namus netoli Adutiškio, nuo sienos nukabinęs jos tėvo kailinius, jais apsirengęs ir išėjęs.
Tėvas dar bandęs kailinius atsiimti, bet gavo tik pagrasinimą, todėl ieškoti teisybės liovėsi. Tačiau pagrasinimas pagrasinimu nesiliovė.
