Šiandien pradedu nuo ginčo, ar leistina Lietuvai pakeisti Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą taip, kad neliktų žodžio „rusas“.
Poetas, vertėjas, publicistas Georgijus Jefremovas viešai pareiškė, jog tai taptų klaida ir prisitaikėliškumu („Gal iš keršto pervadinti Rusiją, Maskvą ir Kremlių? Man tai primena vaikų darželį. Toks vaikų darželio ir beprotnamio mišinys““; LRT.lt). Toji publikacija pavadinta: „Sąjūdyje dalyvavęs rusų poetas: kas visą tautą kaltina kraugeriškumu, tiesiog yra rasistas“).
Negaliu sakyti, jog visos G.Jefremovo mintys šių eilučių autoriui – nepriimtinos. Ten radau pastebėjimų, kurie verti pagarbos.
Tačiau labiau patiko rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės tekstas – „Atsakymas p. Georgijui Jefremovui, arba „Na silu mil ne budes“ (lrt.lt). Išsamus rašytojos komentaras byloja, jog šį teatrą įkūrė ne rusai. Atvirkščiai: visos Rusijos valdžios, įskaitant ir carinę Rusiją, ir sovietinę Rusiją, šį teatrą prievartavo liepdamos kurti politiškai angažuotus spektaklius. K. Sabaliauskaitė rašo: „Šis teatras savo ištakose buvo alternatyva prievartiniam rusinimui. Tad vadinti jį Rusų teatru – jo įkūrėjų išniekinimas“. K. Sabaliauskaitė tvirtina: „Mes tiesiog susigrąžiname teisę vadinti daiktus originaliais, mūsų, Lietuvos, istorijos vardais, o ne primestiniais, okupaciniais“.
Polemizuodama su G. Jefremovu rašytoja K. Sabaliauskaitė dar pastebi: „Suprantu, daugeliui rusų šiandien skaudu ir nemalonu. Jums skaudu dėl pervadinto teatro, bet rusų žudomiems, kankinamiems ir prievartaujamiems ukrainiečiams – dar skaudžiau. O apie juos jūs – nė žodžio savo interviu. Nulis empatijos, nulis užuojautos. Savas įvaizdis, savas įžeistumas, savas teatras – svarbiausia.“
Mano supratimu, ypač vertinga K. Sabaliauskaitės įžvalga: „Dabartinių įvykių klimate meilės Rusijai nejaučia daugelis Lietuvos žmonių – nes mes nesergame Stokholmo sindromu, nesame vergai, esame sveiki ir laisvi žmonės“.
Būtent – mes nesergame Stokholmo sindromu, nesame vergai!
Visiems senų seniausiai aišku, jog lietuviai, jei jie gyvena nepriklausomoje valstybėje, turi teisę keisti pavadinimus kaip išmanydami. Mes nepadarėme nieko blogo iš savo miestų, aikščių, skverų išveždami sovietinių karių paminklus, atsisakydami sovietinių Žalioji tilto „balvonų“, atsikratydami rašytojo Petro Cvirkos monumentu, gatvę prie Rusijos ambasados Vilniuje pavadindami ukrainiečių didvyrių vardu.
Tad kodėl tiek daug vietos skiriu šiai temai, jei viskas – akivaizdu? Mus vis tik kamuoja prakeiktas Stokholmo sindromas. Šio sindromo požymiai prasiveržia, kai bendraujame su savo partneriais, draugais, sąjungininkais.
Štai neseniai oficialusis Vilnius susirūpino, jog diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje ypač bjauriai skriaudžiamos vos begyvuojančios lietuviškosios klasės, mokyklėlės.
Pagirtinas Lietuvos Seimo susirūpinimas. Bet juk ne ką lengviau kvėpuoja ir lietuviškosios mokyklos Punske, Seinuose. Skirtumas tik toks – Lietuvos valdžia drasko akis A. Lukašenkai, o štai Lenkijos prezidentui ir Lenkijos premjerui bent kiek garsiau priekaištauti nedrįsta nei Vilniuje, nei Varšuvoje. Taip, Lenkija – mūsų strateginė partnerė, jos karinė parama mums – gyvybiškai reikalinga. Todėl ir keista, kad du strateginiai partneriai nesusėda prie bendro stalo – apie Punsko bei Seinų lietuvių polonizaciją nepasišneka atvirai.
Kita tema – literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys, tyrinėdamas senuosius archyvus tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse, išsiaiškino, jog Lietuva kadaise turėjo ne vieną, o net keliolika oficialiai tituluotų, visuose Žemės kampeliuose pripažintų karalių ir karalienių. Šiuos atradimus jis aprašė savo knygose. Omenyje turiu kad ir veikalą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Regis, sveika, Stokholmo sindromu neužsikrėtusi tauta džiūgautų šokinėdama iš laimės. Bet Lietuvos valdžia, regis, neapsidžiaugė šiuo atradimu. Geriau jau būkime maži, silpnučiai, neturintys didingos istorijos – kam mums tas karalių tautos titulas? Įsižeis Lenkija? Gal nepatiks karalius turinčiai Belgijai, Prancūzijai, Ispanijai? Dar ims į mus šnairuoti, neišties pagalbos rankos?
Lietuviškojo sindromo pavyzdžių matau labai daug. Kiek per pastaruosius keliolika metų Vokietija krėtė kiaulysčių, įskaitant Nord Stream 2 dujotiekį? O juk prie Vokietijos ambasados Vilniuje per pastaruosius keliolika metų dėl šio dujotiekio nebuvo surengta nė vieno protesto. Kremliui akis draskome dėl visko, nepabijojome dėl Taivano atstovybės susipykti su Kinija, o štai priekaištauti sąjungininkui Berlynui dėl Angelos Merkel bičiulystės su Kremliumi – nepanorome. O juk su sąjungininkais, regis, galėtume visus reikalus aptarti nuoširdžiai, atvirai, neįsižeisdami ir nesupykdami!
Mano giliu įsitikinimu, protesto mitingų turėjo būti surengta net prie JAV ambasados Vilniuje – sakykim, tomis dienomis, kai JAV administracija pareiškė ginsianti tik NATO teritorijas, o štai į Ukrainą savų karių nesiųs (derėjo priminti Budapešto memorandumą, kuriuo 1994-aisiais JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą). Priekaištauti Vašingtonui nedrįsome ir tuomet, kai Ukraina pirmosiomis karo savaitėmis amerikietiškų ginklų beveik negaudavo. Kuomet Azerbaidžanas 2020-aisiais nusprendė jėga susigrąžinti pagal tarptautinę teisę jam priklausantį Karabachą, Lietuvos politikai nedrįso palaikyti teisingai besielgiančių azerbaidžaniečių (ukrainiečiams galima jėga vaduoti savo teritorijas, o azerbaidžaniečiams – tik dešimtmečius užsitęsusiomis beprasmėmis taikos derybomis?), nes matė, jog Briuselis ir Strasbūras neoficialiai palaiko 1992 – 1994-aisiais neteisėtai Karabachą okupavusius armėnų separatistus. Lietuvos katalikai nesusirinko nė į vieną mažytį mitingėlį prie Vatikano atstovybės Vilniuje po keistų Popiežiaus Pranciškaus pareiškimų dėl Rusijos – Ukrainos karo. Lietuviai neprotestavo, kai Europos Sąjunga prievartavo įsileisti nelegaliai Lietuvos – Baltarusijos sieną kertančius migrantus suteikiant jiems išskirtines teises ir apsaugas…
Tad rašytoja K. Sabaliauskaitė nėra visiškai teisi, kai sako, jog mūsų nekamuoja Stokholmo sindromas. Mes turime daug nepilnavertiškumo kompleksų, įskaitant ir Stokholmo sindromą…
Šis tekstas publikuotas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje DRAUGAS.org
2022.10.13; 07:00
