Prieš gerą trečdalį amžiaus ištrūkus iš sovietinės „tautų brolijos“ mes nelabai susimastę ėmėmės viską keisti. Dažnai tas keitimas buvo varvariškas griovimas. Kai kas stebisi, kodėl dabar žmones nesidomi Sąjudžio idėjomis. Atsakymas žiaurus, bet paprastas. Dauguma jaučiasi apgauti dalies Sąjudžio lyderių.
Pamenu, pirmiausia, kas buvo pažadėta, tai, kad gyvensime ženkliai geriau nei prie sovietų. Ir tai nebuvo melas. Tai buvo tiesa. Taip galėjo ir turėjo nutikti. Deja, įvyko, kaip toje patarlėje… norėjome kaip geriau, o gavosi kaip visada. Juk virš 1 milijonų praktiškai pabėgusių arba priverstų pabėgti iš Tėviškės ir pusė miljono gyvenančių žemiau skurdo ribos. Kas tai – laimėjimas? Ar baisi GĖDA? Suprantu, kad tie kurie gyvena kaip Rojuje, nes turi pigius tarnus, kuriems mokant trupinius galima buvo per dešitmetį susikrauti ne, ne vieną miljoną, o šimtus, o kai kas ir milijardą.
Deja, tai ne tie, kurie garsina savo išradimais Lietuvą pasaulyje, o atvirkščiai. Tačiau jų negali per daug, išskyrus tuos kurie realiai pasivogė, apkaltinti, nes taip buvo leista. Tokia buvo sukurta sistema. Sistema, dėl kurios Tautos nebuvo atsiklausta, ar ji jai pritaria. Mes beveik visi buvome už Nepriklausomybę, bet ne už savų nesąžingą ir nedorą elgesį. Ir didžiausia problema yra tame, kad ta sistema ne tik buvo, bet ji yra ir toliau plečiasi ir bei bujoja. Suprantama, žmonėms, prispaustiems kasdienių rūpesčių, sudėtinga perprasti šių problemų gilumines priežastis. Jie pakeiksnoja valdžią ir vėl leidžia tai sitemai egzistuoti. O objektyviai vertinant – parazituoti. Nes tai ne dora, kurianti, skaidri ir visiems teisinga sistema. O iškraipytų ideologinių dogmų mišrainė, kurios esmė prisidengiant lyg tai modernumu, pateisinti gobšumą, naudos siekimą bet kokia kaina ir su purvais sumaišyti tuos, kurie pabando šiai sitemai paprieštarauti. Tai iškreipta demokratija.
Mūsuose tai gyvuoja dėl to, kad žmonės, išėję iš totolitarizmo, bijosi paprieštarauti vyraujančiai viešajai nuomonei, nes bus užsipulti ir suniekinti. O jaunesni nelabai žino kitų alternatyvų nei jiems viešai įperšama. Be to, mūsų švietimo sistema ir didžiulią įtaką formuojant viešąją nuomonę turinti žiniasklaida, dėl ne visiškai suprantamų motyvų, vengia platesnių diskusijų ir neskatina nuomonių įvairovės. Per daug viešame gyvenime patyčių ir neapykantos kurstymo. Gyvename skandalų kasdienybėje. Gražaus gyvenimo siekį pakeitėme erzacu. Tikras tūktanmečiais patikrintas vertybes kaip Gėris, Atjauta, Solidarumas, Nuoširdumas, pasiaukojantis darbas – iškeitėme į aukso veršio garbinimą.
Kyla logiškas klausimas, ar tai iš vis gali pasikeiti. Manau, kad sunkiai, bet gali. Ir tai nepakeis jokie rinkimai. Tai pakeisti gali tik plataus masto geranoriška diskusija. Bet prieš ją prededant privalome susitarti ir suprasti, kad tų šalių, kurios klesti kaip Šveicarija, Norvegija, Švedija, Danija, Vokietija ir daugelis kitų esminė šio gerbūvio sąlyga buvo ir yra tai, kad jos sugeba susitarti dėl pagrindinių dalykų, vertybių ir veiksmų.
Manau, mūsuose visiškai apleistas ir net nenagrinėjamas klausimas apie bendruomenės ir individo santykius. Apie bendrą ir asmeninį gerbūvį. Mes šiuos fundamentalius dalykus tiek sumenkiname ir suvulgariname, kad susidaro įspūdis, jog ne čia gyvenantys žmonės patys yra atsakingi už pasirinktą gyvenimo būdą, o kažkokie ateiviai. Dar kaltinama seniai išnykusi sovietinė sistema ir neegzistuojanti valstybė. Nors jos neigiama įtaka dalinai egzistuoja, bet rafinuočiau. Tai vykdoma per buvusių ir naujų slaptųjų tarnybų mums infiltruotus asmenis, bet tai atskira tema. Apie ją – kitą kartą.
Nors esame susipriešinę ir specialiai pjudomi, tikiu, kad vis tik galima susitarti dėl kelių svarbių dalykų. Pirma, tai dėl bendro gėrio ir valstybės galimybių tą gėrį puoselėti, saugoti ir didinti. Antra, dėl benruomeniškumo prioriteto prieš atgyvenusį individualizmą. Juk pasiklausius kai kurių šių mano teiginių apologetų tai reikėtų valstybę kaip tokią sunaikinti ir tada visi laimingai gyventų.
Sutinku su jais. Tik viena svarbi pastaba, ką jie nutyli. Gyvensime ne XXI amžiuje, o pirmykštėje bendruomninėje santvarkoje. Manau, tikrai 99% Lietuvos piliečių to netrokšta. Tada susitarkime, o kokia turi būti ta mūsų valstybė. Prašau nepainioti su valdžia ir jos institutais. Valstybė – tai mes. O jos reikalų tvarkymui, t.y. mūsų bendro gyvenimo reikalų tvarkymui ir sukuriamos tos valstybės institucijos. Tik problema, kad jos pamiršta, kad tuos reikalus tvarko ne sau, o mums visiems ir privalo juos tvarkyti dorai, skaidriai ir visiems naudingai.
Pirma išvada, kad reikalinga vieša diskusija apie tai, kaip efektyviau tvarkyti bendrus mūsų reikalus, kad būtų patogu, naudinga ir teisinga mums visiems. Reikalinga ne tik diskusija, bet jos pasėkoje labai rimti veiksmai, kurie leistų sutvarkyti mūsų valstybės – bendruomenės gyvenimą šiuolaikiškai moderniai ir svabiausia bent daugumai suprantamai. Nebegalime aklai kopijuoti, kas buvo kažkada sukurta kitur. Ten yra ir gerų, o taip pat ir nevykusių pavyzdžių. Sutinku, kad gerąją patirtį tikrai galime ir turėtume pasinaudoti. Tačiau ir patys turime pasirinkti būdus ir priemones, kaip išlikti šiame audrų blaškomame pasaulyje.
Problemų daug, bet manau raktinės yra mūsų požiūris į privačią ir valstybinę nusavybę. Neginčiju privačios nuosavybės, bet ir nelaikau jos kokia tai šventenybe. Manau, kad tokias pat teises naudingai tarnauti bendram gėriui turi ir valstybinė nuosavybė. Esu už mišrią ekonomiką. Pažangios Skandinavijos valstybės įrodė valstybinių įmonių naudą, kuriant bendrą gėrį. Kaip ir skaidri, dora socialinė partnersytė tarp privataus verslo ir valstybės valdymo institucijų. Pavyzdžiui, Danijoje miestų centralinio šildymo tinklas yra pelno nesiekianti sritis, o tik paslaugą gyventojams teikiančios įmonės. Matome, kaip galingiausioje pasaulio valstybėje JAV subiuško mitas apie privačios medicinos visagalybę. Tuo tarpu Kanadoje valstybinė sveikatos sitema pasirodė kur kas geriau. Yra masė pavyzdžių, kur valstybinės įmonės ir pati valstybė gali padėti išjudinti eilę ypač inovatyvių veiklos sričių, kur privatininkas, nebūdamas garantuotas greita nauda, nieko nenori daryti.
Atskiro dailogo reikalauja ne tik mokesčių sistema, bet ir pasenęs požiūris į atlygį už darbą. Juk prie šiandienos aukštųjų technologijų sukuriama nauja vertė jau yra ne tik davusio pinigus šį verslą pradėti nuosavybė. Tai – kolektyvinis intelektualinis produktas, nes be išmanių, gabių žmonių tos vertės sukurta nebūtų. Išvada – reikia nors dalinai pereiti prie naujos vertės sąžiningesnio paskirstymo. O ką jau bekalbėti, kad švietimo bei medicinos sferos darbuotojai taip pat kuria naują ir labai svarbią vertę, kurią ekonomistai dar neišmoko teisingai įvertinti.
Ir pabaigai – vienas klausimas. O koks mokestis pats neteisingiausias? Atsakymas akivaizdus – PVM. Jis sumokamas vartotojo. Ir tuos 21% vienodai moka ir tūlas miljonierius, ir pensininkas. Taip, kad iš tų valstybės duotų 200€. Praktiškai valstybei grįžo po 42€, taip, kad realiai gavome ne 200, o 158€. Taip, kad susimastyti yra apie ką. Tik, norint susitarti, mums prireiks milžiniškos kantrybės ir gabių moderatorių. O susitarti privalome, nes to reikalauja laikmetis.
Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas
2020.09.03; 15:00
