Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Nepasitvirtinus JAV žvalgybos agentūrų įtarimams, kad vasario 16-oji bus diena, kai Rusija pradės karinę invaziją į Ukrainą, ketvirtadienį viešojoje erdvėje eskaluota esą tikėtina, kad Maskvos veiksmai prasidės vasario 20-ąją. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas teigia, kad JAV žvalgybos agentūrų sprendimas akcentuoti galimą Rusijos puolimą pasirinktas ne tik dėl noro informuoti visuomenę, tačiau ir dėl siekio suklaidinti Maskvą.
„Turime suvokti, kad kitos valstybės, įskaitant ir Rusiją, reaguoja į tai, ką pasako JAV. Ir jei pasako, kad laukiame puolimo vasario 16 dieną, tai Rusija, žinodama, kad JAV žino, gali pradėti kurti kitokią strategiją ir veikti skirtingai nei planuota“, – penktadienį Eltai teigė G. Česnakas, kartu pridurdamas, kad taip Vakarai gali laimėti laiko.
„Tai veikia tarsi toks sulaikantis veiksnys, priverčiant Rusiją persvarstyti savo veiksmus, galbūt ieškoti kažkokių kitų veikimo mechanizmų. Taip Vakarai gali laimėti laiko siekiant galbūt deeskalacijos“, – svarstė jis.
Kita vertus, politologo teigimu, sprendimas skelbti galimą invazijos į Ukrainą datą iš dalies yra susijęs ir su siekiu demaskuoti Rusiją, uždedant jai neigiamą „prestižo aurą“.
„Kai Vakarai sako, kad įvyks puolimas ir, kai Rusija to nepadaro, tai kyla klausimas, ar Rusija tikrai pasiryžusi pulti. Jei ji to nedaro, tai tarsi ji yra pastatoma į silpnesnę poziciją, uždedant neigiamą prestižo aurą“, – teigė G. Česnakas.
Politologas akcentavo ir tai, kad JAV nuolatinis skambinimas pavojaus varpais, esą iki invazijos liko vos kelios dienos, natūraliai kyla ir dėl siekio apginti visuomenę. Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
„Žinoma, žvalgybos institucijos pateikia patikimus duomenis ir tam, kad prasidėjus konfliktui (jei prasidėtų) jis nebūtų netikėtas ir piliečiai galbūt spėtų išvykti, ambasadų darbuotojai būtų apsaugoti ir bandoma pasiųsti žinią ukrainiečiams, kad jie irgi galėtų rengtis tokiems išpuoliams. Tai čia yra keli sluoksniai“, – komentavo politologas.
Kita vertus, politologas neatmeta, kad nuolatinis baimės kurstymas gali turėti neigiamų pasekmių Ukrainai. Vis tik, akcentuoja jis, noras atgrasyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną nuo invazijos yra svarbesnis tikslas.
„Grėsmės eskalavimas labiausiai kenkia Ukrainos ekonomikai, nes čia girdėjome ir kad oligarchai išvyko ir grįžo dėl investicijų, tampa sunkiau skolintis, bet jei tai sulaiko nuo didesnių karinių sugriovimų, tai tam tikra ekonominė žala kurį laiką yra geriau nei ilgalaikiai padariniai“, – teigė politologas.
Be to, G. Česnakas pabrėžė, kad grėsmės eskalavimo priemonė efektyvi galėtų išlikti tik trumpą laiką. Jo teigimu, nuolat kartojant dėl galimos Rusijos invazijos, visuomenei gali kilti klausimų dėl žvalgybos institucijų patikimumo.
„Čia kaip ta pasaka „vilkas vilkas!“, o vilko nėra. O kai jis ateina, jau niekas nesitiki ir nebijo“, – teigė politologas.
ELTA primena, kad Rusijai prie Ukrainos sienų sutelkus daugiatūkstantines ginkluotąsias pajėgas, nerimaujama, jog Europoje gali kilti didelis karinis konfliktas. JAV prezidentas Joe Bidenas per vaizdo konferenciją su sąjungininkais praėjusį penktadienį buvo pareiškęs, kad, žvalgybos duomenimis, Rusija gali užpulti Ukrainą vasario 16 d.
Joe Bidenas. EPA-ELTA nuotr.
Visgi Rusija antradienį paskelbė nuo Ukrainos sienų atitraukianti dalį savo karių, o ankstesnę dieną pareiškė, kad vis dar esama galimybės pasiekti diplomatinį sprendimą su Vakarais. Nepaisant to, NATO vadovas perspėjo, kad Maskva vis dar turi visas įmanomas priemones užpulti Ukrainą bet kuriuo metu, tačiau Kremlius esą „turi laiko atsitraukti nuo bedugnės krašto.“
Reaguodamos į pastarąjį Rusijos karių telkimą, Vakarų sąjungininkės sustiprino savo karinį buvimą NATO rytiniame flange ir pradėjo svarstyti galimybę regione įsteigti naujas kovines grupes.
Ketvirtadienį amerikiečių leidinyje atsirado nauja galimo Rusijos karo data. Skelbiama, kad karinė invazija gali prasidėti vasario 20 d. Naujoji data grindžiama tuo, kad būtent šiuo laikotarpiu bus baigtos Maskvos ir Minsko bendros karinės pratybos.
Kur važiuoja šie rusų tankai
Politologų nuomonės išsiskiria diskutuojant dėl to, kokiai auditorijai skirtas Baltarusijos faktinio vadovo Aliaksandro Lukašenkos pareiškimas, esą šalis uždaro sieną su Vakarais.
Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas įsitikinęs, kad A. Lukašenka tokiais pareiškimais siekia pateisinti Rusijos kariuomenės atvykimą ir nuolatinį buvimą Baltarusijoje. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas tik iš dalies sutinka su tokiomis įžvalgomis ir mano, kad A. Lukašenkos žinutė labiau yra skirta Baltarusijos vidaus auditorijai, siekiant parodyti būtinybę ginti baltarusius nuo tariamų pavojų.
„Daugelis mąsto, kad A. Lukašenka nori legitimizuoti savo valdžią, ieškodamas išorės priešų. Tačiau aš būčiau linkęs manyti, kad šie pareiškimai yra apgalvota Rusijos kariuomenės atvykimo ir nuolatinio buvimo Baltarusijoje dalis. Būtų prisidengiama nuolatinių pratybų poreikiu, stiprinant vakarines sienas, iš kurių Rusija mato daugiausiai grėsmės sau“, – Eltai teigė G. Česnakas.
„Aš tai matyčiau ne tik kaip kažkokį A. Lukašenkos dėmesio nukreipimą, bet didesnio plano struktūros dalį“, – pridūrė jis.
Politologas taip pat akcentuoja, kad šioje situacijoje Lietuvai reikėtų koncentruotis ne į faktinio Baltarusijos vadovo žodžius, o į tai, kokių veiksmų yra imamasi.
„Mes turėtume žiūrėti ne į tai, kas yra kalbama, o į tai, kas yra daroma. Jeigu Rusijos karinės pajėgos nuolatos pradės dalyvauti pratybose, tai bus jau ne retorikos problema, tai bus faktas, kurio ignoruoti nebebus galima. Po šita retorika, aš bijau, kad gali slėptis Rusijos karinio buvimo pateisinimas Baltarusijoje“, – savo nuomonę išsakė politologas.
Visgi G. Česnakas įsitikinęs, kad karinio saugumo prasme situacija regione blogėja. Politologas mano, kad Lietuvai reikėtų derėtis su savo sąjungininkais dėl didesnio jų įsitraukimo, siekiant užtikrinti saugumą regione.
Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
„Man atrodo, kad čia reikėtų kalbėtis su mūsų sąjungininkais dėl saugumo užtikrinimo ir galbūt net dėl jų šiek tiek stipresnio buvimo regione. Tačiau čia, akivaizdu, kad kyla tam tikros įtampos. Kai kurie Vakarų sąjungininkai, žinant iš jau ankstesnių patirčių, būtų linkę mažinti savo dalyvavimą Baltijos šalių gynyboje. Lietuva neturėtų to leisti, turėtų būti labai plačiai kalbama su partneriais apie realią saugumo situaciją“, – sakė G. Česnakas.
Jis taip pat pridūrė, kad Lietuva, siekdama didesnio saugumo, turėtų stiprinti ir savo oro gynybos pajėgumus. G. Česnakas mano, kad stiprinti oro gynybą būtina dėl to, jog provokacijų iš Baltarusijos pusės, jo įsitikinimu, gali daugėti.
„Mano suvokimu, reikia labai stebėti ir stiprinti oro gynybos galimybes, nes įvairių pažeidimų gali pagausėti. (…) Atrodo, kad tų provokacijų skaičius gali išaugti, gali padaugėti visokių kitų neplanuotų pratybų ir aš nebūtinai manau, kad tai galėtų išsivystyti į kažkokį potencialiai karinį konfliktą, tačiau pagausėjęs greitų pratybų skaičius, jis labai palengvina galimybes pradėti inicijuoti kažkokį karinį konfliktą“, – įžvalgomis dalinosi politologas.
„Pratybų metu kariuomenės būna aukštoje parengtyje ir iš esmės pasirengę veikti. Taigi, pratybos bet kada gali potencialiai virsti konfliktu. Žinoma, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių saugumo situacija nuo to tikrai negerėja“, – taip pat pridūrė jis.
T. Janeliūnas: A. Lukašenkos pareiškimai skirti Baltarusijos vidaus auditorijai
Visgi politologas T. Janeliūnas laikosi kitokios pozicijos ir mano, kad A. Lukašenkos pareiškimai yra nukreipti tik į Baltarusijos vidaus auditoriją.
„Šios žinutės yra nukreiptos tik į vidaus auditoriją, nes jam reikia parodyti ryžtą ir būtinybę ginti baltarusius nuo tariamų pavojų. Kai kas jau sako, kad A. Lukašenka yra visiškai neadekvatus ir jo sprendimai yra neadekvatūs, rodo pasimetimą, galbūt kažkokį perdėtą nerimą. Visgi aš manau, kad tam tikro racionalumo jo veiksmuose yra, todėl kažkokios provokacijos prieš NATO šalis A. Lukašenkai dabar būtų mažiausiai reikalingos“, – teigė T. Janeliūnas.
Politologas, atkreipia dėmesį, kad kol kas A. Lukašenkos kalbos nėra palydėtos konkrečiais veiksmais. T. Janeliūnas įsitikinęs, kad tai tėra dar vienas faktinio Baltarusijos vadovo bandymas sustiprinti savo autoritetą.
„Kiek mes matome, ligi šiol nėra jokių ženklų, kad jis būtų liepęs iš tikrųjų uždaryti perėjimo punktus, nebepraleisti jokių keliautojų ar mašinų. Aš įsivaizduoju, kad tai yra tik retoriniai bandymai dar šiek tiek sustiprinti savo autoritetą“, – sakė T. Janeliūnas.
Jis taip pat tik iš dalies sutinka su G. Česnako mintimi, esą A. Lukašenka tokiais pareiškimais siekia pateisinti Rusijos kariuomenės atvykimą ir nuolatinį buvimą Baltarusijoje. Politologas mano, kad A. Lukašenkai pretekstų į Baltarusiją pakviesti Rusijos karius nereikia. TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Jeigu A. Lukašenkai iš tikrųjų reikėtų papildomų rusų karių, tai jam reikėtų ir kažkaip tai pagrįsti. Todėl atitinkamai būtų ieškoma preteksto, dėl ko rusų kariuomenės reikia. Bet iš kitos pusės, sakyčiau, kad apskritai A. Lukašenkai kažkokių ypatingų pretekstų pasikviesti Rusijos karius turbūt nereikia, nes pagal sąjunginės valstybės susitarimus ir Rusijos interesus, jam užtektų priimti sprendimą leisti Rusijai įsisteigti nuolatines bazes Baltarusijos teritorijoje“, – teigė politologas.
„Šia prasme nesu tikras, ar jam labai reiktų kažkokių papildomų provokacijų ar veiksmų, kad rusų kareiviai į Baltarusiją įžengtų. Tačiau variantų gali būti, neatmesčiau tokios galimybės, bet kol mes nematome kažkokių konkretesnių veiksmų iš Rusijos pusės karine prasme, tai yra tik interpretacijos“, – pridūrė jis.
T. Janeliūnas teigia, kad kol kas į A. Lukašenkos pareiškimus Lietuvai reaguoti būtų neadekvatu. Visgi politologas pripažįsta, kad, jeigu iš žvalgybos tarnybų būtų gautos žinios, patvirtinančios, kad tai reiškia didesnę Rusijos kariuomenės įtaką Baltarusijoje, Lietuva turėtų į tai reaguoti.
„Manau, kad reaguoti į tokius A. Lukašenkos pareiškimus būtų neadekvatu. Iš kitos pusės, jeigu būtų gauta žinių iš žvalgybos tarnybų, kad tai reiškia ir didesnę Rusijos kariuomenės įtaką ar aktyvumą, tada, žinoma, į tai turėtume reaguoti ir stiprinti NATO pajėgas šalia Baltarusijos sienų“,– savo nuomonę išsakė jis.
Rusijos ir JAV prezidentai Helsinkyje. EPA-ELTA nuotr.
Nors nerimą kėlusi JAV prezidento Donaldo Trumpo Rusijai skirta pozityvi retorika prasilenkia su Kongreso, Valstybės departamento bei saugumo struktūrų požiūriu, Jungtinių Amerikos Valstijų politika Kremliaus atžvilgiu yra nuosekliai griežta, sako tarptautinės politikos ekspertai.
Analitikų nuomone, JAV institucijos, inicijuodamos naujas sankcijas, rodo, kad puikiai suvokia tikrąją Kremliaus keliamą grėsmę, o tai, ką apie Rusiją kartais kalba D. Trumpas, negali būti prilyginta tikriesiems JAV interesams. Todėl, užsimena ekspertai, Rusijai skelbiamų sankcijų tikslas gali būti ne tik stabdyti prieš Vakarus nusiteikusį Putino režimą, tačiau kartu atšaldyti ir šiuo metu nacionalinių JAV interesų neatitinkantį D. Trumpo užmojį su Vladimiru Putinu kurti pozityvius santykius.
Tarptautinės politikos analitikų nuomone, naujos JAV sankcijos, kad ir ką sakytų Kremliaus ruporai, turės neigiamą poveikį Rusijai. Vien tik kalbos apie būsimas sankcijas sudrebino rublio kursą ir išprovokavo Rusijos akcijų rinkos smukimą. Galimybės tuo pačiu atsakyti Amerikai yra tik teorinės. Todėl panašu, kad didelė Kremliaus energijos dalis, reaguojant į paskelbtas sankcijas, bus sudeginta šalies viduje – rusų visuomenėje stiprinant valstybės, kaip priešų puolamos „tvirtovės“, įvaizdį.
Kartu ekspertai pabrėžia, kad neturėdamas ekonominio potencialo ir galimybės JAV atsakyti panašią žalą darančiomis sankcijomis, Kremlius gali imti forsuoti jau esamas įtampas Sirijoje, Ukrainoje ar netoli Baltijos valstybių.
Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus, pastaruoju metu JAV galima įžvelgti dvi užsienio politikos Rusijos atžvilgiu linijas. Pirmoji linija Kremliui yra ganėtinai palanki, ją formuoja šalies vadovas D. Trumpas. Antrajai, aiškino analitikas, atstovauja didelė dalis Valstybės departamento, Gynybos departamento, Kongreso ir įvairių šalies žvalgybos struktūrų atstovų. Pastaroji politinė linija yra ne tik kur kas griežtesnė Kremliaus atžvilgiu, bet ir įtakingesnė JAV mastu. Būtent jos dėka ir yra inicijuojamos naujos sankcijos Maskvai.
Pasak M. Laurinavičiaus, tiek viena, tiek kita politinė linija yra ganėtinai nuosekli. Kartu jis pabrėžė, kad, nepaisant to, jog D. Trumpas yra pirmasis asmuo JAV, jo pozicija nėra lemiama ar reprezentuojanti visą šalį. Ekspertas priminė, kad po D. Trumpo susitikimo Helsinkyje su V. Putinu Kongresas ir nemaža dalis jo paties Respublikonų partijos narių negailėjo kritikos Baltųjų rūmų vadovui.
„Trumpas dar nėra Amerika, o JAV pozicija yra ne visai tokia, kokia yra prezidento Trumpo. Tai, kas vyksta dabar – dabartinės sankcijos ir šiuo metu Kongrese ruošiamos žymiai rimtesnės sankcijos, yra būtent Rusijos grėsmę suprantančios linijos iniciatyva. Todėl dar prieš Helsinkio susitikimą aš nuolat kartojau, jog nematau grėsmių pačiame susitikime. Pirmiausia dėl to, kad Amerikos pozicija yra ne tokia kaip prezidento Trumpo pozicija“, – aiškino ekspertas.
Nors D. Trumpo retorikos ir sprendimų įtaka yra didelė, tačiau, akcentavo M. Laurinavičius, sprendimų priėmimo iniciatyva priklauso ne pačiam prezidentui.
Jis aiškino, kad prezidentas gali numatyti politikos kryptį ar ją pasiūlyti, tačiau pats politikos su Rusija formavimas nėra tik D. Trumpo rankose.
Kas nugalės – JAV ar Rusijos žvalgyba?
„Didžioji dalis JAV administracijos, įskaitant Kongresą ir specialiąsias tarnybas, nepritaria prezidento pozicijai, todėl JAV politika Kremliaus atžvilgiu griežtėja. Toks griežtėjimo procesas pirmiausia yra nulemtas to, kad amerikiečiai suprato – tiek kongresas, tiek didelė dalis administracijos – kokią grėsmę Rusija kelia Jungtinėms Valstijoms. Pirmiausia Kremliui kišantis į JAV rinkimus. Ne tik į buvusius, bet ir būsimus rinkimus“, – sakė analitikas.
JAV atsakingų institucijų ir struktūrų palaikoma JAV užsienio politikos linija tampa savotišku apynasriu D. Trumpo nenuspėjamumui. Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas pažymėjo, kad JAV inicijuojamos naujos sankcijos Rusijai galėjo turėti dar vieną netiesioginį interesą – atšaldyti V. Putino ir D. Trumpo santykius. Pasak jo, tikėtina, kad vienas iš argumentų, kodėl valstybės struktūros ėmėsi naujų sankcijų Maskvai, yra siekis tiesiog neleisti atsirasti gerų asmeninių santykių tarp D. Trumpo ir V. Putino inercijai.
Visgi tarptautinių santykių ekspertai sutarė, kad kelių vektorių JAV užsienio politikoje susikirtimas bei kontraversiška prezidento politika nėra naudinga JAV. Nepaisant to, kad sumaištį keliantys prezidento D. Trumpo pasisakymai galiausiai baigiasi realiu Vašingtono spaudimu Maskvai, nesusikalbėjimas ir trintys šalies viduje gali ilgainiui susilpninti JAV vaidmenį pasaulyje. Tai, pabrėžia ekspertai, ir yra esminis Rusijos interesas.
„Čia yra tam tikrų rizikų. Vašingtonas rizikuoja, kad pasaulis nebevertins JAV žodžio. Nes paprasčiausiai nebežinos, koks tas žodis iš tikrųjų yra ar kokios JAV pozicijos yra tikrosios“, – aiškino LKA docentas.
Apie panašius iššūkius JAV kalbėjo ir M. Laurinavičius. Tačiau analitikas akcentavo, kad būtina ne tik atkreipti dėmesį į asmeninės D. Trumpo politikos kuriamas pasekmes, tačiau ir įvertinti tai, jog net esant nuomonių išsiskyrimui JAV viduje, Vašingtono suvokimas apie Kremliaus keliamas grėsmes nuosekliai stiprėja.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) fotografija
M. Laurinavičius teigia, kad nereikėtų labai sureikšminti galimo Kremliaus atsako į sankcijas, kurias JAV ketina taikyti Rusijai. Pasak jo, tai daryti nėra jokios prasmės, nes Rusija Vakarų atžvilgiu vykdo tokią priešišką politiką, kad priešiškesnio atsako tiesiog nebeįmanoma sugalvoti.
„Kremlius reaguos taip, kaip visada reaguoja ir bandys parodyti, kad jie pajėgūs simetriškai atsakyti JAV. Gali būti ir įvairių asimetrinių atsakų. Tačiau aš norėčiau pabrėžti vieną dalyką – mūsų neturėtų iš esmės dominti Kremliaus atsakas. Ne todėl, kad jis nekelia grėsmės, bet todėl, jog Kremlius jau dabar vykdo karą prieš Vakarus. Kremliaus tikslas – sugriauti mūsų liberalią demokratiją ir Vakarus apskritai. Nuo to, ar Maskva į JAV naujas sankcijas reaguos, ar ne, niekas nepasikeis. Karas tiesiog tęsis toliau“, – pabrėžė M. Laurinavičius.
G. Česnako nuomone, Kremlius, net ir norėdamas, negalės į JAV sankcijas atsakyti tokio paties masto veiksmais. Tačiau ekspertas neatmetė galimybės, kad Maskvos atsakas gali būti netiesioginis.
„Kremlius išlaiko galimybę panaudoti politinius svertus, pavyzdžiui, eskaluoti provokacijas įvairiuose regionuose – Vidurio Rytuose, Ukrainoje, Gruzijoje, gal netoli Baltijos šalių“, – aiškino LKA docentas. Politologas taip pat pabrėžė, kad ryškiausiai matomos Kremliaus reakcijos į JAV sankcijas tikriausiai bus pastebimos šalies viduje, o ne tarptautinėje erdvėje. Anot jo, Kremlius toliau stiprins Rusijos kaip „užgultos tvirtovės“ naratyvą bei visuomenės įsitikinimą, kad dėl visų Rusijos bėdų kalti Vakarai ir JAV.
Lietuvos karo akademijos docentas Giedrius Česnakas. Asmeninio archyvo nuotr.
„Rusija šalies viduje turi nemažai problemų, nors išorėje ir bando pasirodyti „kietu vaikinu“. Pavyzdžiui, šiuo metu daug visuomenės priekaištų susilaukė Maskvos sprendimai dėl pensijų ir mokesčių. Tačiau, nepaisant to, rusus nesunku konsoliduoti prieš neva priešišką išorės jėgą ir Rusijos valdžia, be abejo, bandys tai padaryti“, – apibendrino G. Česnakas.
Vašingtonas trečiadienio vakarą pranešė apie naujas sankcijas Rusijai ir kaltina šią pažeidus tarptautinę teisę. JAV tvirtina, kad naujos sankcijos Maskvai bus taikomos, nes Kremlius yra susijęs su Sergejaus ir Julijos Skripalių apnuodijimu Didžiosios Britanijos Solsberio mieste šių metų kovą.
Sankcijos įvedamos remiantis 1991 metų Cheminių ir biologinių ginklų kontrolės ir nuodingųjų medžiagų eliminavimo įstatymu.
Pirmoji sankcijų banga turėtų įsigalioti rugpjūčio 22-ąją. Ketinama uždrausti išduoti licencijas eksportuoti į Rusiją prekes, susijusias su nacionaliniu saugumu. Teigiama, kad dėl tokių sankcijų eksportas į Rusiją gali sumažėti šimtais milijonų JAV dolerių.
Kartu kalbama ir apie dar vieną – griežtesnių sankcijų – etapą, jei Rusija negarantuos, kad nebeužsiima panašia veikla ir nesutiks su Jungtinių Tautų stebėtojų patikra. Griežtesnės sankcijos numato beveik visišką ekonominių ir diplomatinių santykių nutraukimą.
Aukšti Rusijos vadovai piktinasi JAV sprendimu, sankcijas vadina „drakoniškomis“, „neteisėtomis“, „linčo teismu“ ir kaltina Vašingtoną politikos nenuspėjamumu.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Bendravimo su Rusija klausimas Premjero Sauliaus Skvernelio retorikoje vis dar kelia trintį. Tai, kad Premjeras tokios trinties, nepaisant aštrėjančio Vakarų ir Rusijos santykių konteksto, nebijo, rodo, kad Premjero tikslai neapsiriboja santykių su Maskva intensyvinimo didinimu. Prezidento rinkimai, samprotauja politologai, kad ir kaip išsisukinėtų Premjeras, vis dar jo prioritetų sąraše.
Tai, kad kelionė į Prezidentūrą lieka tarp S. Skvernelio interesų išdavė ginčas, į kurį Premjeras įsivėlė pirmadienį.
S. Skvernelis LRT laidoje „Forumas“ susiginčijo ir propagandistu išvadino Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiąjį analitiką Marių Laurinavičių, negailėjusį kritikos Premjero intencijoms atkurti politinius Lietuvos ir Rusijos santykius.
Tiek kritika, kurios Premjeras susilaukė metų pradžioje prakalbęs apie santykių su Maskva atnaujinimą, tiek pirmadienį pristatyta Lietuvos grėsmių vertinimo atskaita, tiek tai, kad Rusija už buvusio Rusijos šnipo apnuodijimą Anglijos Solsberio mieste susilaukė nuo Šaltojo karo nematytų Vakarų sankcijų, nebuvo pakankama priežastimi ne tik atsiimti deklaruotas idėjas, bet jas šiek tiek ir sušvelninti.
Premjeras pirmadienį vykusioje televizijos laidoje priminė, kad Lietuva yra vienintelė iš ES valstybių, kuri neturi politiniu lygmeniu santykių su Rusija.
Šį kartą S. Skvernelis pateikė naujų argumentų, kodėl, anot jo, reikėtų politinių santykių su Maskva. Vyriausybės vadovo nuomone, artėjant pasaulio futbolo čempionatui, kuris vyks vasarą Rusijoje, terorizmo grėsmė, kaip ir visada per tokius įvykius, išaugs. Todėl, akcentavo Premjeras, Lietuvai, per kurią tranzitu judės sirgaliai, svarbu į šiuos klausimus reaguoti neizoliuotai.
„Mums yra svarbu, todėl turi būti tam tikras kontaktas, kuris galėtų apsaugoti mūsų šalies nacionalinius interesus“, – akcentavo Premjeras.
M. Laurinavičiui sureagavus, kad tokiems klausimams, kuriuos paminėjo S. Skvernelis, jokio politinio bendradarbiavimo nereikia, Premjeras aštriai atšovė, kad tai tik jam taip atrodo.
„Tai jums taip atrodo. Visada lengva šnekėti, liežuviu malti, nesusidūrus gyvenime su realybe. Deja, yra kitaip“, – kalbėjo S. Skvernelis, vėliau M. Laurinavičiaus kalbas pavadinęs tiesiog propaganda.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt fotografija
Tokių primirštų kalbų grąžinimas į eterį būtent tuo metu ir tokiame kontekste, kai santykius su Rusija sunku interpretuoti kitaip nei priešiškus, kelia natūralius klausimus – kodėl Premjeras tiesiog kultūringai nenutyli prireikus kalbėti šia, galima sakyti, ne itin patogia tema.
Politologai tokį elgesį aiškino neatmesdami galimybės, kad Premjeras, nepaisant jo dviprasmiškų pareiškimų kovo 16 d. vykusioje Delfi konferencijoje, vis dar galvoja apie kėdę Daukanto aikštėje.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Virginijaus Valentinavičiaus neįtikino Premjero kalbos šioje konferencijoje, kad Premjero pozicija jam leidžianti realizuoti suplanuotus darbus, o koncentruotis į kitus iššūkius jis nematąs „jokių galimybių“.
„Tuo, kad Saulius Skvernelis nedalyvaus rinkimuose patikėsiu tik tada, kai tikrai juose nedalyvaus“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
Anot politologo, išlieka nemaža tikimybė, kad Premjeras sugalvos išbandyti savo jėgas Prezidento rinkimuose.
„Skvernelis labai aiškiai ruošiasi Prezidento rinkimams ir dirba savo rinkėjui. Skvernelis nėra narys, bet labai aiškiai susijęs su „valstiečių ir žaliųjų“ partija, kurią aš laikau faktiškai kolūkinės Lietuvos reinkarnacija. Manau, kad Skvernelis pagrįstai daro prielaidą, jog tarp šitos partijos rinkėjų yra daug žmonių, kurie jaučia nostalgiją tarybiniams laikams. Ir toks kitoks požiūris į Rusiją demonstruojamas, dabar jau galima sakyti, nuosekliai. Kitaip tariant, šis požiūris modeliuojamas pagal įsivaizduojamą „valstiečių“ rinkėją“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Antroji priežastis, kodėl S. Skvernelis neatsisako savo retorikos Rusijos klausimu, anot politikos eksperto, yra tai, kad Premjeras yra jautrus verslo poreikiams.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Premjeras savo jautrumą verslo interesams parodė pradedant Darbo kodeksu, baigiant visokiais palengvinimais įvežti beveik be išankstinių sąlygų pigią darbo jėgą iš Rytų“, – aiškino V. Valentinavičius.
„Manau, kad Skvernelis šitaip kalbėdamas tiesiog be ypatingų reveransų atspindi verslo interesus“, – apibendrino MRU docentas.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis akcentavo, kad, jo nuomone, S. Skvernelio prezidentinių galimybių diskusijos vyks tol, kol nebus patvirtinta ir nebaigtas pilnas kandidatų į prezidentus sąrašas. „Taigi apie Skvernelį mes kalbėsime visą laiką“, – pabrėžė profesorius.
L. Bielinis, aiškindamas S. Skvernelio pasisakymus, atkreipė dėmesį į kelis, jo nuomone, svarbius aspektus. Pasak VDU profesoriaus, Premjeras kalbėdamas apie santykių su Rusija problemas siekia atrodyti ne kaip politikas, bet kaip valdininkas.
„Jis elgiasi ne kaip politikas, o kaip valdininkas. Ir jis žvelgia į santykius su kaimynais kaip į techninį veiksmą“, – kalbėjo L. Bielinis, pabrėždamas, kad administraciškai tikslių problemų formulavimas yra vienas iš Vyriausybės vadovo pareigų.
Kitas aspektas, anot L. Bielinio, yra siekis atskirti savo nuomonę nuo Prezidentės.
„Premjeras nenori įeiti į Prezidentės galių lauką. Jis siekia parodyti, kad užsienio politikoje irgi yra tam tikri veiksmai, kurie atliekami ne vien prezidentiniu lygmeniu, o vykdomi administraciniu Vyriausybės lygmeniu“, – kalbėjo profesorius, pabrėždamas, kad toks laviravimas, kai vienu metu siekiama dengtis techniniais, o kitą kartą politiniais argumentais, yra tiesiog šio Premjero darbo stilius.
„Jis laviruoja. Čia jo stilius. Šiandien jam tai, ko gero, yra naudinga“, – aiškino L. Bielinis.
Tai, kad S. Skvernelis lieka ištikimas savo pozicijai, nors su jo pozicija nesutinka realiai už užsienio politiką atsakingos institucijos, įtarimų sukėlė ir Lietuvos karo akademijos (LKA) docentui Giedriui Česnakui.
Politikos eksperto nuomone, tai, kad Premjeras po visos ažiotažą sukėlusios istorijos neieškojo kompromisų su Užsienio reikalų ministerija ir Prezidentūra, tiesiog gali reikšti tai, kad tikrieji tokios komunikacijos interesai yra paprasčiausiai siekis krautis politinius dividendus prieš būsimus rinkimus.
„Premjeras turi kalbėti su užsienio reikalų ministru ir Prezidente dėl užsienio politikos gairių. Konsensusas turi būti pasiektas“, – pabrėžė G. Česnakas.
„Mes neturime pamiršti, kad ne individualūs interesai turi apspręsti politikos pokyčius. Turi būti konsensusas tiek Prezidento, pagal Konstituciją, tiek užsienio reikalų ministro. Mažosios valstybės turėtų viduje išlaikyti vieningą kryptį. Alternatyvių krypčių turėjimas viduje gali kelti tam tikrą nestabilumą ir disbalansą ar net valstybės susiskaldymą“, – sakė politologas.
Metų pradžioje Premjeras kalbėjo, kad Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinė komisija galėtų atnaujinti darbą. Anot jo, tai labai svarbu ginant ir įgyvendinant Lietuvos nacionalinius interesus.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Šis pareiškimas S. Skvernelio atžvilgiu sukėlė nemažai kritikos iš politikų ir politologų. Premjeras kritikuotas dėl to, kad nederina tokių pasisakymų su kitomis, už užsienio politiką atsakingomis institucijomis, tiek dėl to, kad neatsižvelgia į agresyvius, į kompromisą nenukreiptus Maskvos veiksmus.
Po ažiotažą viešojoje erdvėje sukėlusios Premjero komunikacijos pasisakė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija, atkuriant tarpvyriausybinę komisiją, nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų.
Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas teigia, kad „Iskander“ raketų kompleksų dislokavimas Kaliningrade yra suvereni Rusijos teisė ir niekam pavojaus nekelia, tačiau politikai ir ekspertai mano, kad pirmadienį paviešintas Rusijos žingsnis stipriai keičia saugumo situaciją Baltijos jūros ir, konkrečiai, Baltijos šalių regione.
Ekspertai ragina atkreipti dėmesį į tai, kad dislokuotos raketos yra platesnės Rusijos strategijos Vakarų atžvilgiu bei Maskvos siekio susigrąžinti prarastą globalią įtaką dalis.
Todėl pavojų kelia ne tiek branduolinį ginklą gabenti galinčios raketos, kiek reakcijos, kurias po Kremliaus žingsnio atliks Vakarai.
Anot buvusio Europos Sąjungos (ES) ambasadoriaus Rusijoje Vygaudo Ušacko, dislokuodama „Iskander“ raketas Kaliningrade, Rusija siekia derybinių svertų kalbantis su Vakarais ir JAV. Todėl Lietuvai labai svarbu, kad Vakarai, reaguodami į šį Rusijos žingsnį, išliktų vieningi. Tačiau tai, pabrėžė V. Ušackas, nebus paprasta.
Kaliningrado simbolis – tankas.
Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje, komentuodamas Kaliningrado srityje dislokuotas „Iskander“ raketas teigia, kad Rusija siekia parodyti savo politinę valią bei ryžtą.
„Iš esmės, kaip ekspertas, tai vertinu kaip siekį pozicionuoti „didžiąsias derybas“ su JAV, dėl įtakos zonų ir dėl ginkluotės sutarčių, ypač INF (Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty), kuri jau 30 metų galioja ir buvo pasirašyta dar Reigano ir Gorbačiovo ir kuri yra viena iš pasaulinio saugumo ašių“, – kalbėjo V. Ušackas.
Kartu, jis pažymėjo, dislokuotos „Iskander“ raketos reiškia ir tai, kad Rusija tokiu būdu siekia atkovoti savo pasaulinės galios statusą. Anot jo, kai susikaups eilė klausimų, nuo karo Donbase iki Šiaurės Korėjos ir Sirijos, tikimasi derybų su JAV ir kitomis didžiosiomis Vakarų valstybėmis.
Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kita vertus, pabrėžė buvęs ES ambasadorius, tai rodo ir Rusijos revanšizmo politikos gaires. „Prezidentas Vladimiras Putinas ar dėl įsitikinimo, ar dėl patogumo yra pozicionavęs viešąją nuomonę tarsi Rusija yra puolama Amerikos hegemonizmo bei Vakarų Europos. Tokiu būdu V. Putinas save pastato į gynybinę poziciją, siekdamas iškovoti pagarbą Rusijai ir tai, kad JAV pripažintų Rusiją kaip pasaulinę galią, ką Rusija ir buvo praradusi po Sovietų Sąjungos subyrėjimo“, – detalizavo V. Ušackas.
Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas Kaliningrade dislokuotas raketas taip pat vertino platesnės Rusijos strateginės elgsenos kontekste.
„Šį Rusijos žingsnį būčiau linkęs vertinti kaip tam tikrą atsaką į neseniai paskelbtą JAV Branduolinio panaudojimo ginklo strategiją, kurioje JAV, reaguodamos į Rusijos vykdomą branduolinę programą, vėl grįžo prie mažųjų branduolinių ginklų galimo naudojimo, esant poreikiui. Tuo tarpu Rusija į tai sureagavo ir, tikriausiai, bando pakelti temperatūrą iki tam tikro lygio, kad vėl būtų sukurta būtinybė kalbėtis su Vakarų didžiosiomis valstybėmis. Čia yra didelis žaidimas, kuriame Baltijos jūros regionui tenka didelis vaidmuo ir kartu nesaugumas“, – pasakojo LKA docentas.
Vertindamas galimas Vakarų reakcijas į Rusijos žingsnius Baltijos jūros regione, V. Ušackas teigė, kad Europos ir JAV vienybė Rusijos politikos atžvilgiu yra svarbiausia, bet to pasiekti nebus labai lengva.
„Patys Vakarai nėra vienalyčiai. Egzistuoja skirtumai dėl to, kaip JAV ir ES įsivaizduojami santykiai su Rusija, ypač kai kalbama apie ginklavimosi varžybas. Tai rodo ir Šaltojo karo patirtis. Mano asmenine nuomone, svarbu, kad būtų vieninga Amerikos ir Europos pozicija dėl to, kaip atsakyti į Rusijos grėsmę. O tai pasiekti nebus lengva. Ypač kai vyksta koalicijos formavimo procesas Vokietijoje. Socdeminė pozicija Vokietijoje ryškėja, ir tas noras bei nuotaikos susitaikyti su Rusija gali dar labiau populiarėti su artėjančiais rinkimais Italijoje“, – kalbėjo V. Ušackas ir pabrėžė, kad būtina aktyviau išnaudoti diplomatinius kanalus, dirbant ne tik su Amerika ar Vokietija, bet ir su Pietų Europos šalimis.
Tačiau ambasadorius ragino Lietuvai nepulti į paranoją ir negąsdinti savęs dėl galimo Baltijos valstybių užpuolimo.
„Iš savo 30 metų patirties diplomatinėje tarnyboje dirbant su Rusija, Amerika ir Europa aš galiu tik vieną pasakyti ir nuraminti, kad tai yra pozicionavimas didžiosioms deryboms“, – sakė V. Ušackas.
Taip pat V. Ušackas teigė manantis, kad Kremliaus vadovai puikiai supranta „raudonąsias linijas“, kurios, pasak jo, ir yra NATO teritorija. „NATO ir ES istorija rodo, kad nuo šių organizacijų įsikūrimo pradžios nė viena joms priklausant valstybė nebuvo užpulta“, – pridėjo politikas.
Kalbėdamas apie tai, kokią politiką Rusijos atžvilgiu reikėtų tęsti ateityje, V. Ušackas minėjo dvikryptę strategiją.
„Viena vertus, turėtų būti padidintas NATO karių buvimas ir oro apsauga Baltijos šalyse. Antra vertus, diplomatijoje turime siekti santykių deeskalavimo. Diplomatai, siekdami išvengti karinėje srityje nesusipratimų ar galimų atsitikimų, turi palaikyti tam tikrus kontaktus. Kitaip tariant, dviguba politika turėtų, viena vertus, sustiprinti mūsų saugumą ir, kita vertus, užtikrinti, kad ta įtampa nevirstų į atsitiktinumus su labai žiauriomis pasekmėmis“, – detalizavo V. Ušackas.
Tuo tarpu Lietuva, pasak V. Ušacko, taip pat turi išlaikyti vieningą poziciją Rusijos klausimu.
„Prezidentė ir Premjeras turi dainuoti iš tų pačių natų. Tai yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. Netgi jei Premjero iniciatyvos, rodo apklausos, atitinka Lietuvos piliečių lūkesčius, mes negalime turėti atskiros politikos Vyriausybėje ir Prezidentūroje. Šios valdžios privalo kalbėti vienu balsu“, – apibendrino politikas.
G. Česnako nuomone, analizuojant „Iskander“ raketų dislokavimo pasekmes ir besikeičiančią saugumo situaciją Baltijos jūros regione, konkrečiai Baltijos valstybėse, iš esmės galima kalbėti apie du galimus scenarijus.
Lietuvos karo akademijos docentas Giedrius Česnakas. Asmeninio archyvo nuotr.
„Pirmiausia, Baltijos jūros regionas ir Baltijos šalys gali būti toliau JAV ir kitų NATO partnerių stiprinamos. Kitaip tariant, siekiant atgrasyti Rusiją, toliau suteikiama pagalba Baltijos šalims ir stiprinamos oro, priešraketinės gynybos sistemos. Iš esmės JAV priimta Branduolinė strategija jau dabar tarnauja Baltijos šalių interesams.
Pagal antrąjį galimą scenarijų Baltijos valstybės gali ilgainiui tapti tam tikru Vakarų, JAV ir Rusijos susitarimo objektu, kuriame nei JAV, nei NATO partneriai, nei Rusija nedidins karinio buvimo ir nebeeskaluos įvykių. Tai būtų lyg ir tam tikras susitarimas, siekiant nuraminti abi puses. Tačiau, jeigu tokie susitarimai prasideda, lieka neaišku, kur jie gali baigtis. Tad šis scenarijus yra pakankamai pavojingas“, – kalbėjo G. Česnakas.
Eksperto nuomone, panašu, kad JAV labiau nusiteikusi pirmajam scenarijui ir siekia užtikrinti sąjungininkams gynybos įsipareigojimus.
