Šaulių sąjungos atstovai. Slaptai.lt nuotr.
Pagal Krašto apsaugos ministerijos užsakytos gyventojų nuomonės apklausos duomenis, į klausimą, ar ryžtųsi ginti šalį, jei iškiltų grėsmė, 61 proc. respondentų atsakė, jog ryžtųsi inicijuoti ar prisidėti prie pasipriešinimo taikiais būdais, o ginklu priešintųsi daugiau nei pusė apklaustųjų.
Ryžtas priešintis taikiais būdais nuo 2019 m. yra padidėjęs net 10 proc. (2022 metų gruodžio mėn. apklausa „Lietuvos gyventojų nuomonės aktualiais su krašto apsauga susijusiais klausimais tyrimas“ atliktas Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“).
Panašius rezultatus parodė ir gyventojų Pilietinės galios indekso tyrimas – jei Lietuva būtų užpulta, ginklu ar kitais būdais, šalį ginti pasiruošę daugiau nei 50 proc. gyventojų. Pilietinės visuomenės institutas pastebėjo, jog didesnį ryžtą priešintis ginklu išsakė vadovai, verslininkai, įmonių savininkai – tie, kurių pilietinės savimonės lygmuo yra itin aukštas. (VšĮ „Pilietinės visuomenės instituto“ užsakymu 2022 metų spalio mėn. tyrimą atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“).
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė žiniasklaidai išplatintame pranešime teigia, kad pusė respondentų, pasiryžusių šalį ginti ginklu yra, vertinant realistiškai, aukštas rezultatas. Karinės pratybos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Emociškai, be abejo, norisi daugiau ryžto, bet žiūrint realistiškai – pasiryžusių ginklu ginti šalį procentas tikrai didelis. Gilesnė atsakymų analizė rodo, kad žmonės labai realiai vertina savo galimybes prisidėti prie pasipriešinimo – dažniausiai, tie, kurie atsako ne, neprisidėčiau, yra vyresnio amžiaus žmonės arba moterys, auginančios vaikus. Man atrodo, kad prasidėjus karui Ukrainoje, mes visi išblaivėjome nuo naivumo – kasdien iš labai arti matydami, ką reiškia žūstantys artimieji, sunaikinti miestai, koks sunkus pabėgėlio likimas, ėmėme labai realiai vertinti savo galimybes ir pajėgumus“, – sakė prof. A. Ramonaitė.
Visuomenininkas ir organizacijos „Blue Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas sakė, kad neginkluotas pasipriešinimas Ukrainos gynyboje yra pamatinis dalykas, o Lietuvoje neginkluoto pasipriešinimo svarbą suvokiame per mažai.
Kariuomenės ir visuomenės vienybės šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Ukrainos karas – skaudus, baisus dalykas, bet tai – visuotinis karas, visi vienaip ar kitaip į jį įsitraukę per savo artimus ryšius. Karas tapo asmeniniu kiekvieno reikalu. Nematau ten nė vieno, kuris stovėtų nuošalyje. Efektyviam pasipriešinimui turi veikti ir mikro, ir makro lygmuo, ir kieta, ir švelnioji galia. Tuomet tai bus galingas dalykas, atominė jėga“, – sakė J. Ohmanas.
„Ukrainos kontekste daug kalbame apie visuotinę gynybą, t. y. būtinybę valstybės ir savivaldybių institucijoms, įmonėms, privačiam sektoriui ir visiems piliečiams būti pasirengus prisidėti prie valstybės gynybos ne tik ginklu, bet ir neginkluotais veiksmais. Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė vaidina kertinį vaidmenį, tačiau visuotinumo esmė yra visos visuomenės įsitraukimas ir bendradarbiavimas, nes piliečių apsisprendimas priešintis ir yra valstybės išlikimo pagrindas “, – teigė krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus.
Karinė technika – Konstitucijos propspekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Atsakydami į klausimą apie neprisidėjimo prie pilietinio pasipriešinimo priežastis, apklausos dalyviai išskyrė kelis atsakymus – pareigą pasirūpinti savo artimaisiais ir prisipažinimą, kad pasipriešinimui, tiek ginklu, tiek taikiomis priemonėmis, stokoja žinių ir įgūdžių.
„Atsakymas, jog nesipriešinsiu nebūtinai reiškia, jog manau, kad mano šalis neturėtų gintis. Atvirkščiai, žmonėms rūpi šalies likimas, tačiau jie kritiškai vertina savo pačių galimybes – dėl amžiaus, sveikatos, vaikų, dėl žinių stokos ir pan. Toks valstybės palaikymas vadinamas pasyviąja galia, kuri taip pat yra labai svarbi“, – komentavo prof. A. Ramonaitė.
J. Ohmanas įsitikinęs, kad viena iš galimybių motyvuoti modernų žmogų įsitraukti – tai iš pasyvaus stebėtojo paversti jį aktyviu veikėju ir taip didinti intelektualaus, pilietiškai motyvuoto ir, svarbiausia, – veiklaus visuomenės sluoksnio bendradarbystę su šalies ginkluotomis pajėgomis.
Kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šiuolaikinis žmogus nori būti dalyvis, jam neužtenka būti stebėtoju. Jei visuomenė tampa dalyviu, situacija keičiasi. Žmogus turi pradėti jausti, kad jis ir yra pasipriešinimas. Turime išugdyti pasipriešinimo lyderius – žmones, kurie krizės metu bus vedliai, turės žinių ir įgūdžių, kaip galima veikti. Žymiausi Ukrainos pasipriešinimo veikėjai – tai visuomenės lyderiai, kurie geba kalbėti, pažįsta daug žmonių, moka pritraukti kitus. Tai viena iš svarbių Ukrainos karo pamokų, kurias turėtume išmokti ir mes“, – teigė ogranizacijos „Blue Yelllow“ įkūrėjas.
Kita vertus, stebėdamas kaip veikia pasipriešinimas okupacijai Ukrainoje, J. Ohmanas teigia, kad valstybės galia slypi ne tik važiuojančiuose tankuose ar galinguose paraduose, bet, nors ir skamba paradoksaliai, – minkštojoje galioje, prisilietime prie kito, empatijoje bei tolerancijoje.
„Man atrodo, bendroje sistemoje, trafaretiniame mąstyme empatijos galios neakcentuojame. O būtent atsakomybės pajauta už kitą žmogų, atvirumas ir jautrumas pasauliui, jo kitoniškumui – yra milžiniška jėga. Svarbiausia, kad žmogus, pilietis suvoktų, jog jis ir yra pasipriešinimas, nes žmogus – tai pagrindinis gynybos užtaisas“.
Karinė technika Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Panašia išvada dalijasi ir prof. A. Ramonaitė: „Vertinant Pilietinės galios indeksą, labai džiugiai nustebino tai, kad verslo žmonės, įmonių savininkai, yra tie, kurie jaučia didžiausią atsakomybę prieš savo bendruomenę, ir yra labiausiai pasiryžę priešintis, jei Lietuvai iškiltų grėsmė. Manau, šie žmonės supranta, kad jei esi lyderis, negali būti bailys, turi išlikti vadas ir grėsmės akivaizdoje.
Tarpukariu stambūs ir vidutiniai ūkininkai buvo tie, kurie prisiėmė atsakomybę už valstybę ir sudarė rezistencijos kovos pagrindą. Atrodo, kad šiuolaikinėje Lietuvoje šią atsakomybę perėmė verslo žmonės. Manau, būtent jie ir yra mūsų šiandieninės visuomenės šviesuliai“.
Didžiausios sukarintos pilietinės organizacijos Lietuvoje – Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) pagrindinė funkcija – rengtis ginkluotai gynybai ir organizuoti visuomenės pasirengimą neginkluotam pilietiniam pasipriešinimui, o karo padėties metu – užtikrinti taikaus pasipriešinimo veikimą.
Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Per 2022 metus Šaulių sąjungos gretos padidėjo bemaž 3 tūkst. narių ir tai didžiausias sąjungos skaičiaus ūgtelėjimas per visą atkurtos LŠS istoriją. Padidėjus naujų narių skaičiui Lietuvos šaulių sąjungoje susidomėjimas organizacija buvo pastebėtas ir tarp užsienyje gyvenančių lietuvių. Bendradarbiaujant su bendruomenėmis keturiose užsienio valstybėse buvo įkurti Šaulių sąjungos padaliniai, o atostogų metu iš įvairių užsienio valstybių grįžusiems vaikams sudarytos sąlygos dalyvauti LŠS organizuojamose vasaros stovyklose. Iš viso, šiuo metu organizacijoje yra beveik 8 500 suaugusių šaulių, o bendrai, skaičiuojant kartu su moksleiviais, jų yra apie 13 tūkstančių. Tikimasi, kad ateityje LŠS narių skaičius augs iki 50 tūkstančių.
„Karas Ukrainoje sukėlė bumą 2022 metais – Šaulių sąjungoje buvo neįsivaizduojama, milžiniška apgultis. Tačiau žmonės, norintys tapti šauliais, turėtų žinoti, kad šauliu netampama akimirksniu, naujų narių priėmimas – ne vienos dienos procesas: reikia išklausyti instruktažus, išlaikyti bazinius kursus etc., tad eilė norinčiųjų tęsiasi iš ankstesnių metų“, – pabrėžė LŠS atstovai, patikindami, kad kiekvienas norintis yra laukiamas LŠS gretose.
Vilniaus gatvėmis žygiuoja Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
LŠS rinktinių darbuotojai, Mokymo bei nekinetinių operacijų centras sąjungos nariams nuolat suteikia žinių bei įgūdžių, reikalingų, norint prisidėti prie nacionalinio saugumo. Kitiems visuomenės nariams, norintiems sužinoti, kaip galima prisidėti ar organizuoti pasipriešinimą ginklu ar taikiai, siūloma dalyvauti nevyriausybinių organizacijų organizuojamuose mokymuose, „Youtube“ platformoje išklausyti Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos parengtus mokymus ir patarimus, kaip elgtis nenumatytų situacijų atveju.
Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Piliečių rengimas pilietiniam pasipriešinimui reikalauja ilgalaikio ir nuoseklaus įdirbio. Šiuo metu Krašto apsaugos ministerija, bendradarbiaudama su kitomis Lietuvos Respublikos institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, rengia Nacionalinės darbotvarkės „Lietuvos Respublikos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija“ įgyvendinimo planą. Strategijoje yra numatyta, jog pagrindiniai pilietinio pasipriešinimo elementai yra atsparumas, pilietinė valia bei žinios ir įgūdžiai. Įgyvendinant plane numatytas priemones iki 2035 m. bus siekiama didinti piliečių, pasirengusių dalyvauti pilietiniame pasipriešinime, skaičių.
Siekiant įtraukti ir užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius Krašto apsaugos ministerija bendradarbiauja su Lietuvos diaspora užsienyje. Krašto apsaugos sistemos institucijos aktyviai įsitraukia į užsienio lietuvių bendruomenių veiklą – dalyvauja organizuojamuose renginiuose ir susitikimuose, juose pristato galimus karinės tarnybos atlikimo būdus. Bendruomenėms taip pat siūloma dalyvauti vedamuose kursuose bei mokymuose, kuriuose pristatoma, kokiais būdais užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai gali prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo.
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas
Rugsėjo 10 d. legendinio partizano Juozo Lukšos (1921–1951) atminimą istorikai įprasmins tarptautine konferencija apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Rytų ir Vidurio Europoje.
Rugsėjo 10 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Lietuvos Respublikos Seimu kviečia aptarti atminties diskusijoms svarbų istorinį reiškinį tarptautinėje konferencijoje „Ginkluotas antikomunistinis pasipriešinimas Rytų ir Vidurio Europoje 1944–1953 m.“
Lietuvos ir užsienio mokslininkai įžvalgomis ir naujausiais tyrimais dalinsis Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse (Žirmūnų g. 1F, Vilnius), o tiesioginę transliaciją bus galima stebėti Centro socialinių tinklų paskyroje.
Šiais metais yra prisimenamos 80-osios hitlerinio ir stalinistinio totalitarinių režimų susidūrimo išprovokuoto Antrojo pasaulinio karo, atnešusio daugybę kančių Vidurio ir Rytų Europoje gyvenančios tautoms, metinės.
„Galima sakyti, kad sudėtingas ir kruvinas laikmetis paliko kolektyvinę traumą prieš okupacinius režimus kariavusioms regiono visuomenėms“, – pristatydamas konferenciją teigia istorikas dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas. „Tačiau kartu šis sunkus periodas atskleidė ryžtingas laisvės kovotojų gretas, kurių atminimo įprasminimas – mūsų, gyvenančiųjų laisvoje šalyje, pareiga“, – sako centro generalinis direktorius.
Partizaniniai karai Antrojo pasaulinio karo metais buvo dažnas reiškinys okupuotų šalių teritorijoje. Lyginamasis ginkluoto pasipriešinimo tyrimo aspektas aktualizuoja lietuviškosios rezistencijos unikalumą – pačią karo trukmę, laisvės kovotojų atkaklumą, valstybingumo lūžį ir šio dramatiško pokyčio politinį matmenį.
„Nusprendėme į Juozo Lukšos asmenį – Lietuvos partizaninių kovų fenomeną –pažvelgti plačiau, kaip tai atrodo bendrame su sovietiniais okupantais kovojusių valstybių kontekste“, – atkreipia dėmesį istorikė Ramona Staveckaitė – Notari. „Konferencijos temas galime suskirstyti į dvi dalis: viena skirta Juozo Lukšos asmenybei, jo veiklai, vaidmeniui laisvės kovose, o kitoje dalyje užsienio kolegos į ginkluotas pokario kovas pažvelgs iš savo šalių perspektyvų.“
Konferencijos apie partizaninį judėjimą plakatas
Konferencijos rengėjai tikisi, kad šis tarptautinis mokslinis renginys leis pažinti unikalią partizano Juozo Lukšos asmenybę, aiškiau suprasti lietuviškosios rezistencijos istorinį vaidmenį bei paskatins atviriau diskutuoti apie skaudžias istorines regiono patirtis, kurių klausimais aktualizuojami kultūriniai karai, priešinamos valstybės ir jų visuomenės.
Nuo 10.00 iki 16.00 val. truksiančiame renginyje penktadienį pranešimus skaitys centro istorikas dr. Darius Juodis, Juozo Lukšos tyrinėtojai Vidmantas Vitkauskas ir Jonas Ohman, dr. Tomasz Balbus (Tautinės atminties institutas, Lenkija), dr. Meelis Saueauk (Estijos istorinės atminties institutas), dr. Ainars Bambals (Nacionalinis Latvijos archyvas), Dr. Alexander Gogun (Berlyno laisvasis universitetas, Vokietija) ir dr. Andras Joo (Veritas institutas, Vengrija).
Konferencijos programa ir tiesioginės transliacijos nuoroda skelbiama adresu www.genocid.lt bei Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro Facebook paskyroje. Konferencijos dalyviams užtikrinamas sinchroninis vertimas.
Bendrieji principai renkantis tiesioginę ginkluotą kovą
Susiklosčius situacijai, kad agresorius okupuoja dalį šalies teritorijos, Lietuvos Respublikos piliečiai, atsidūrę okupuotoje dalyje, turi ir toliau vadovautis pamatine savo šalies Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos gynyba – kiekvieno piliečio teisė ir pareiga.
„Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“. Krašto apsaugos ministerijos leidinys. Atsakingasis redaktorius – dr. Karolis Aleksa.
Visi karo prievolininkai (tiek atlikusieji privalomąją karo tarnybą, tiek nespėjusieji jos atlikti) turėtų stengtis prisijungti prie Lietuvą ginančių ginkluotųjų pajėgų neokupuotoje šalies teritorijoje.
Piliečiai (karo prievolininkai, neturintys galimybių ištrūkti iš okupuotos teritorijos, ir kiti gyventojai), likę okupuotoje šalies teritorijoje, bet norintys ginklu kovoti su agresoriumi, gali tai daryti, tačiau jiems rekomenduojama laikytis kelių principų.
Pirma, siekti palaikyti ryšį su Lietuvą ginančiomis ginkluotosiomis pajėgomis. Lietuvą ginančioms šalies ir jos sąjungininkų ginkluotosioms pajėgoms svarbu žinoti apie okupuotoje teritorijoje veikiančius ginkluoto pasipriešinimo židinius, kad būtų išvengta atsitiktinių atakų prieš juos, taip pat kad būtų galimybė bendrai vykdyti okupuotos Lietuvos teritorijos išlaisvinimo operaciją.
Antra, siekti kovoti pasipriešinimo vieneto sudėtyje: taip galima daug labiau kenkti agresoriui ir suardyti jo planuojamus karinius veiksmus ar veiksmingai trikdyti kasdieninę okupacinės administracijos veiklą.
Trečia, reikia siekti, kad prie tokio vieneto prisijungtų karinių įgūdžių turintys Lietuvos piliečiai. Tokie piliečiai būtų labai vertingi, nes jie turėtų neįkainojamų žinių, kaip organizuoti pasipriešinimo vieneto veiklą (pvz., gauti ir naudoti skirtingus ginklus, apsaugoti vienetą, įrengti slėptuves, taikyti skirtingą kovos taktiką).
Tiems piliečiams, kurie norėtų rinktis kitus pasipriešinimo būdus, o ne tiesioginę ginkluotą kovą, rekomenduotina svarstyti, kaip imtis ir kitų žemiau aprašomų kovos su agresoriumi veiksmų.
Dalyvavimo ginkluotoje kovoje būdai
Pagalba pasipriešinimo vienetui
Piliečiai, kurie negali prisijungti prie pasipriešinimo vieneto kovotojų ar nori kitais būdais padėti ginti Tėvynę, tai gali daryti taip:
. rinkti informaciją apie okupacinę kariuomenę ir okupacinį režimą (pvz., apie okupacinės kariuomenės vadavietę, okupacinės kariuomenės vadovaujančių karininkų būstus ir kt.);
. atpažinti kolaborantus ir teikti apie juos informaciją pasipriešinimo kovotojams;
. įrengti atsargų slėptuves ir padėti jas saugoti. Pasipriešinimo vienetams greičiausiai prireiks ne vienos atsargų slėptuvės, kad užtikrintų didesnį kovotojų saugumą ir galimybes veiksmingiau judėti kovos veiksmų lauke. Šiose slėptuvėse piliečiai gali kaupti įvairias priemones, kurios bus gyvybiškai svarbios užtikrinant pasipriešinimo vienetų veiklos tęstinumą (vaistus, negendančius maisto produktus, šiltus drabužius, ginkluotę, šaudmenis ir kt.). Pavyzdžiui, 1991 m. sausio įvykių metu Lietuvos gynėjai skyrė itin daug dėmesio apsirūpinimui atsargomis ir jų išdėstymui skirtingose vietose;
. slėpti kovotojus ir slaugyti slepiamus sužeistus ginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Pasipriešinimo kovotojams visada grės didelis pavojus, todėl piliečių parama slepiant ir slaugant juos bus neįkainojama. Reikia nepamiršti, kad visada bus grėsmė kovotojams padedančių piliečių saugumui (net gyvybei), todėl teikti pagalbą reikia laikantis kuo didesnio atsargumo ir slaptumo; padėti palaikyti pasipriešinimo vienetų ryšius.
Pasipriešinimo kovotojams gali būti nesaugu naudoti modernias ryšio priemones, tad jiems gali prireikti pasiuntinių. Pasiuntiniams grės ypač didelis pavojus, tad jiems reikėtų veikti kuo mažiau išsiskiriant iš bendros aplinkos.
Veiksmai pasipriešinimo vieneto sudėtyje
Piliečiai, nemokantys ir (ar) negalintys kovoti su ginklu, taip pat gali tapti pasipriešinimo vieneto nariais ir padėti tokio vieneto kovotojams:
. teikti pirmąją medicinos pagalbą ir rūpintis sudėtingesnės medicinos pagalbos organizavimu sužeistiems pasipriešinimo vieneto nariams. Vykstant koviniams veiksmams, pirmoji medicinos pagalba yra neįkainojama, galinti išgelbėti draugą ir aktyvų ginkluoto pasipriešinimo dalyvį. Dėl to piliečio, norinčio prisijungti prie pasipriešinimo vieneto, geros pirmosios medicinos pagalbos žinios bus ypač svarbios. Tokiam piliečiui rekomenduojama iš anksto pasirūpinti pirmajai medicinos pagalbai reikalingomis priemonėmis (tvarsliava, dezinfekavimo skysčiais) ir pasidomėti, kaip organizuoti tolesnę medicinos pagalbą (užmegzti ryšius su patikimais gydytojais, išsiaiškinti galimybes pasinaudoti okupacinėje teritorijoje esančiomis ligoninėmis);
. parūpinti maisto ir vandens, taip pat pasirūpinti maisto pasipriešinimo kovotojams gaminimu. Vanduo ir karštas maistas bent kartą per parą bus labai svarbus pasipriešinimo vienetui ir neabejotinai prisidės prie jo kovinės dvasios palaikymo;
. rūpintis kovotojų higiena, t. y. skalbti ir džiovinti jų drabužius, uniformas; užtaisyti turimą ginkluotę. Pasipriešinimo vieneto nariams, kovojantiems su ginklu, greičiausiai per sunku bus vienu metu užtaisyti automatus ir kulkosvaidžius (jeigu vienetas galės jų gauti) ir šaudyti. Išskirtinių įgūdžių užtaisyti minėtą ginkluotę šoviniais nereikia, bet pasipriešinimo vienetui tokia parama gali būti svarbi, ypač jeigu jis ruošia intensyvesnį apšaudymą arba intensyviai susišaudo su agresoriais kariais.
Pasipriešinimo kovotojų ir karinės technikos skiriamieji ženklai
Pasipriešinimo vienetų kovotojams rekomenduotina nešioti ryškius, iš toli matomus skiriamuosius ženklus, suderintus su Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis, kurie padėtų išvengti savų pajėgų nuostolių, netyčia juos nukauti ar sužeisti. Įsidėmėtina, kad toks ženklas yra vienas iš įrodymų, kad pasipriešinimo kovotojai pagal tarptautinę teisę yra kombatantai (kiti įrodymai: pasipriešinimo kovotojai turi už juos atsakingą vadą, jie atvirai nešioja ginklus ir savo veiksmuose vadovaujasi karo įstatymais ir papročiais).
Skiriamuoju ženklu gali, pavyzdžiui, tapti spalvota lipni juosta, kuri užrišama matomoje vietoje: virš alkūnės, ant amunicijos diržų ar šarvinių liemenių. Rekomenduotina pažymėti ir karinę techniką, dažais užrašyti sutartus skiriamuosius iš tolo atpažįstamus ženklus.
Ištrauka iš Krašto apsaugos ministerijos šiais metais išleistos knygos ”Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ (atsakingasis redaktorius dr. Karolis Aleksa).
Lietuvoje peržengtos trys ribos: taikaus ir ginkluoto pasipriešinimo okupacijai aukų giluminės prasmės vertinimas, šio pasipriešinimo istorinių teisių ir reikšmingumo fundamentalus istorinės pamokos ignoravimas ir atlaidus požiūris į okupaciją bei santykis su Rusijos FSB kaip netiesioginis švelnus nurodytų pirmųjų dviejų ribų išplovimo mandagus ir tylus pateisinimas.
Absoliučiai materialistinės, savanaudiškos, kolaborantinės – stribinės, politinės, teisinės, istorinės ir moralinės sąmonės dideliu mastu legitimuotos. Klaikų neišgyventą ir neatjaustą požiūrį į pasipriešinimo istoriją atspindi sveiku protu sunkiai suvokiamas didvyrių ir budelių nepagarsinimas ir pastarųjų ,,saugojimas“.
